Profesoriaus Algirdo Budrio 85-mečiui

1989 m. Pamelos Weston parengtoje knygoje „Pasauliniai klarneto virtuozai“ A. Budrys minimas tarp keturiasdešimties geriausiųjų. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui A. Budrys 1999 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, jam paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Kaip greitai bėga laikas! Vos prieš kelis metus važiavome į Radviliškį, gimtuosius Budrių giminės kraštus. Tai ir mano tėtės, aktoriaus, režisieriaus Jono Aleknos, tėvonija. Kraštiečiai rūpinasi savo krašto šviesuoliais, Išėjusiųjų atminimu.

Radviliškio, Palangos garbės pilietį Romualdą ir Algirdą Budrius gimtinėje visada sutinka dėmesingai ir su meile. Tai Lietuvos patriotai, garsinantys tėvynę ir turtinantys ne tik savo kūryba, bet ir Vakarų pasaulio vertybėmis, tuo kraštui ir žmonėms suteikdami platesnio skrydžio pasaulyje galimybes.

Algirdas Budrys gimė 1939 m. kovo 3 d. Vakarų (Vertimų) kaime (Baisogalos vlsč., Pociūnėlių apyl.). Šeima didelė – seserys, broliai. Visi klausė giesmių, kažką drožinėjo. Išaugo Stasys ir Romualdas, du meną kūrę ir tyrinėję broliai, muzikai atnašaujantis klarnetininkas Algirdas. Brolis pamokė groti akordeonu. Tačiau Algis svajojo apie fortepijoną. Bet jau buvo peraugęs ir mokykloje teko rinktis pučiamąjį instrumentą. Dvylikametis įstojo į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar – dabar Juozo Naujalio muzikos gimnazija).

Kovo 10 d. nacionalinėje filharmonijoje, tarsi savo šeimoje, sulėkusioje iš visos Lietuvos, profesorius galėjo džiaugtis pulku savo mokinių. Vieni jų jau subrendo ir seniai ugdo naują klarnetininkų kartą, kiti dar intensyviai koncertuoja patys. Dažnas šiandieninis puikus solistas klarnetininkas pasakys, kad jį mokykloje puikiai parengė A. Budrio mokiniai Albinas Pupkevičius Vilniuje arba Kaune Vitalijus Žemaitis ir nusiuntė į Muzikos ir teatro akademiją profesoriaus klasėje tobulėti.

A. Budrys – pokaryje, sovietmečiu brendęs muzikas. Paryžius, Haga, Niujorkas, net ir aukštosios menų mokyklos kaimyninėje Lenkijoje, Čekoslovakijoje buvo nepasiekiamos. Lietuvos palikimas – Stasio Šimkaus į Klaipėdą pakviesto noneto muzikantai buvo pirmieji profesionalūs grojimo pučiamaisiais instrumentais mokytojai Lietuvoje, galėję jauniesiems perteikti nuoseklią mokyklą ir aukštos čekų kultūros fragmentus. Nonete grojo klarnetininkas Jaroslavas Brychta. Klausantis noneto koncertų, jų prižiūrimiems grojant ansambliuose, orkestre brendo auklėtiniai, muzikai-pedagogai pūtikai, sudarę pagrindą Lietuvos konservatorijoje. Vienas jų, Valdemaras Biezumas, atsidūrė Kaune. A. Budrys tapo jo mokiniu.

Lietuvos konservatorijoje klarnetą dėstė Juozas Jasenka. A. Budrys, jau studentaudamas pradėjo groti Filharmonijos simfoniniame orkestre ir dairėsi galimybių tobulintis vienintelėse tuo metu prieinamose – Maskvos arba Leningrado (Peterburgo) konservatorijose. Visada buvo labai smalsus. Dalyvavo atvykusio profesoriaus V. Geslerio pamokose. Norėjo jo klasėje studijuoti aspirantūroje. Tačiau profesorius mirė. Net ir į Peterburgo konservatoriją reikėjo pelnyti respublikos vardu rašomą siuntimą-rekomendaciją. Oficialus Budrio klarneto pedagogas buvo Vladimiras Krasavinas. Tačiau A. Budrys domėjosi plačiau nei pamoka klasėje, bet ir įvairiais atlikėjais, ypač iš nepažįstamų kraštų, koncertuojančiais šiame mieste. Lankėsi įvairių pedagogų pamokose, susipažindavo su atlikėjais, gastroliuojančiais artistais. Jau tada jam tapo aišku, kad yra daug negirdėtos muzikos, nepažintų autorių, muzikos stilių. Jo pažinta klarneto mokykla dar ne ta, kuri turėtų būti vystoma Lietuvoje.

Tik rusiškoje, kartais pasiekiamoje lenkų metodinėje literatūroje menkai galima buvo sužinoti apie liaudies instrumento chalumeau ir XVII a. jį tobulinusį meistrą Christophą Dennerį, vokiečių ir prancūzų klarneto sistemų skirtumus. Louis-Auguste Buffet sistemą ir kitas klarnetus tobulinančias firmas. Instrumentus įsigyti – buvo klarnetininkų svajonė. Ieškodavo giminių ir pažįstamų, kurie galėtų padėti Vakarų pasaulyje nupirkti gerus instrumentus. Liežuvėlius gamindavosi patys muzikai. Neaiški buvo ir vokiškos bei prancūziškos sistemų instrumentų takoskyra, jos esmė.

A. Budrys domėjosi puikia čekų pučiamųjų mokykla. Sugebėjo išvykti į Prahos konservatoriją. Čia dirbo puikus klarnetininkas Vladimir Řiha. Prasmingos buvo jo pastabos, išgirstos pamokos, studentų muzikavimas, atsivežti įrašai.

Perversmas Lietuvoje įvyko A. Budriui sulaukus laiko sovietinėje visuomenėje, kai jis 1970–1971 m. galėjo būti išleistas tobulintis Paryžiaus konservatorijoje. Prasidėjo nacionalinės pučiamųjų instrumentų kultūros atsinaujinimo Lietuvoje etapas.

Paryžiuje paaiškėjo, kad technologinė instrumento raida bendrame muzikinės kultūros kontekste turėjo didžiulės įtakos atlikimo galimybėms ir estetikai, interpretacijos ypatumams, pedagogikai. Paryžiaus patirtys, Harry R. Gee praktika, aranžuotės, metodikos palikimas, bendravimas su tokiomis asmenybėmis kaip klarnetininkas Jacques Lancelot, kompozitorius Olivier Messiaenas, Nadios Boulanger paskaitų kursas, Schoenbergo mokinio Max Deutsch'o užsiėmimai ir kt.! „Jis pasakojo, kad Schoenbergas pradėjo kurti ezoterines doktrinas, autoritetingai mokiniams primetė savo muzikos paslapties jauseną. Visada buvo pasiruošęs mokiniams aukotis ir reikalavo mūsų visiškos ištikimybės“, – Budrys atsiminė Deutsch'o žodžius apie savo mokytoją, ir stengėsi juos įprasminti savo praktikoje.

Profesorius mūsų pūtikams atvėrė langą į modernios instrumento valdymo metodikos paslaptis, prancūzų muzikos estetikos savitumus, pasaulio kompozitorių repertuarą. Ypač pasikeitė požiūris į spalvos suvokimą, garsą. Jis tapo platesnis, tamsesnis, lygesnė aktyvaus garso vedimo skalė, tikslesnė ir raiškesnė artikuliacija, plėtėsi tembro įvairovė, jautri tapo dinaminė niuansuotė. A. Budrio įvairių amžių muzikos interpretacijose buvo ryškus stiliaus pojūtis, prasmingai vientisą naratyvą kuriančios frazuotės.

1980 m. A. Budrio su Birute ir Audrone Vainiūnaitėmis, Augustinu Vasiliausku atliktas O. Messiaeno kvartetas „Kvarteto laiko pabaigai“ – pirmasis Lietuvos klausytojams pristatytas šio kompozitoriaus kūrinys. Buvo drąsu. Sukurtas 1940 m. karo belaisvių stovykloje Gerlice kalbėjo apie pasaulio neviltį, dvasinį nuopuolį ir kančią patyrusiųjų išaukštinimą. Sudėtinga filosofija, Amžinybės šviesos begalybėje paieška. Nauja buvo ir raiška, kitoks grojančiųjų garso, ansamblio pajautimas. Sudvasinta muzikos kalba.

Savo profesoriumi, tarsi įgyvendindami meistrystės išbandymą, sekė geriausi jo studentai. Messiaeno kvartetą įdomiai interpretavo kitas kvartetas: Julius Černius (klarnetas), Vilija Talimaa, Edmundas Kulikauskas, Gintautas Kėvišas. Grojo ir Antano Taločkos vedamas kvartetas (Rusnė Mataitytė, Edmundas Kulikauskas, Albina Šikšniūtė) bei vėl kitos kartos klarnetininkas Vytautas Giedraitis su „FortVio“. Tarsi lakmuso popierėlis atspindėjo atlikėjų muzikinio mąstymo brandą, įvaldytos modernios muzikinės kalbos, sudėtingos technikos lygmenį, ištverme ir virtuoziškumu ženklintą muzikavimą.

Šiandien prof. A. Budrio auklėtiniai – daugybės tarptautinių konkursų laureatai, mokęsi puikių pasaulio pedagogų klasėse, groję įvairiuose tarptautiniuose kolektyvuose, nevengiantys modernios muzikos, puikiai lietuvišką mokyklą reprezentuojantys būdami solistais simfoniniuose orkestruose ir grodami kamerinę muziką.

Kaip saviti interpretatoriai, būrys prof. A. Budrio auklėtinių, puikių klarnetininkų pasirodė ir jubiliejiniame vakare: Antanas Taločka, , Vytautas Giedraitis, Andrius Žiūra, Rimvydas Savickas, Petras Vyšniauskas (pianistė Lina Šatkutė, Robertas Beinarius, dirigavęs ansambliui „Musica humana“).

A. Budrio mokykla buvo įvertinta ne tik Lietuvoje. 1972–1975 m. prof. Budrys dirbo Kairo nacionalinės konservatorijos profesoriumi ekspertu. Vienas Egipto kritikų jį yra palyginęs su brangakmenį šlifuojančiu juvelyru. 1986 m., jau profesorius (1985) A. Budrys pakviestas dalyvauti Tarptautiniame Vašingtono universitete vykusiame klarnetininkų kongrese. Koncertuoti bei vesti meistriškumo kursų į JAV A. Budrys buvo kviečiamas dar septynis kartus. Pamelos Weston išleistoje knygoje „Šiandienos klarneto virtuozai“ („Clarinet Virtuosi of Today“, 1989) tarp kelių dešimčių garsiausių pasaulio muzikantų - ir profesorius A. Budrys.

Lietuvoje A. Budrys buvo Valstybinės filharmonijos simfoninio orkestro koncertmeisteriu, 1964 m. organizavo daug koncertavusį Filharmonijos pučiamųjų kvintetą (A. Armonas,, jį pakeitęs Algirdas Vizgirda, Juozas Rimas, A. Budrys, Juozas Slankauskas, Alfredas Račkauskas). Keletą metų vadovavo Nacionalinei filharmonijai, pučiamųjų orkestrui „Trimitas“, buvo vienas tarptautinių festivalių organizatorius. Niekada nesiskyrė su klarnetu: grodamas daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje skatindamas kompozitorius kurti ir atlikdamas naujas partitūras, aktyviai stebėdamas, koreguodamas pūtikų ugdymą Lietuvoje. Jo veikla, visą laiką vedusi į ateitį, seniai verta Nacionalinės premijos. Tačiau greta esamų apdovanojimų profesorių pagerbė Nacionalinė filharmonija. Jam įteiktas Filharmonijos I laipsnio garbės ženklas „Tarnauju Muzikai“.

Susiję nariai

Algirdas Budrys

Klarnetininkas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius