Raimundo Katiliaus paveikslas atvirų durų dienos proga
... Muzikantų aukštumos – kaip tas horizontas: kad ir kiek į jį artėtum, vis traukiasi ir tolsta nuo tavęs. Gali nutapyti paveikslą, parašyti knygą, tik muzika niekada nesibaigia.
Raimundas Katilius[1]
„Rinkdamiesi šią programą labiausiai galvojome apie Jį. Tai – savotiškas Jo paveikslas, bent jau man taip atrodo“, – sako smuikininkė Rasa Vosyliūtė, kovo 16-ąją Taikomosios dailės muziejuje kartu su pianistu Leonidu Dorfmanu „sugrojusi“ Raimundo Katiliaus – maža būtų pasakyti, vieno žymiausių lietuvių smuikininkų ir smuiko pedagogų, verčiau – išties neeilinės ir tikros Asmenybės – portretą. Juk kovo 16-oji – R. Katiliaus gimtadienis, anuomet vadintas atvirų durų diena jo namuose: tądien jos būdavo atviros visiems, norintiems jį pasveikinti.
„Tas koncertas buvo Leonido idėja, – pasakoja Rasa Vosyliūtė. – Mūsų atliktos sonatos (Ludwigo van Beethoveno Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 9 A-dur, op. 47 (Kreicerio sonata), ir Roberto Schumanno Sonata smuikui ir fortepijonui a-moll, op. 105. – Aut. past.) man panašiausios į R. Katilių. Jis su L. van Beethovenu man labai panašūs, o toje Kreicerio sonatoje – ypač. Pats ją dažnai grodavo, ji puikiai jį atspindi: juk R. Katilius taip pat ir idealistas, ir dramatiškas, ir piktas (mums, studentams, sakydavo: „Aš berniukas piktas“), bet tas jo piktumas – iš kančios, iš siekimo kažko geresnio, kažkokios šviesos... O R. Schumanno sonata pačiam R. Katiliui labai patiko, jis sakydavo: „Čia kaip bepročio svajonės.“ Ir iš tikrųjų, visa ši sonata man – kaip pro beprotnamio langą: tas savotiškas idealizmas, tamsos ir šviesos santykis žmoguje labai primena Jo charakterį – siela įkalinta kūne ir negali išsiveržti. Osvaldo Balakausko „Lietų Krokuvai“ pasirinkom todėl, kad pats R. Katilius jį irgi yra ne kartą grojęs, o Lietuvoje tas kūrinys labai retai atliekamas. Žinojom, kad pasirinksim ką nors lietuviška, o lietus yra savotiškas perpetuum mobile simbolis – gyvenimo rato, laiko tiksėjimo, visa ko praeinamumo ir kartu amžinumo. Astoro Piazzollos „Le Grand Tango“ („Didysis tango“) į programą įtraukėme dėl to, kad, gerai pagalvojus, jame taip pat yra skausmo, atgailos, noro išsivaduoti iš tamsių troškimų... Ir pats R. Katilius nevengė lengvesnio žanro kūrinių; nors ir sakydavo, kad publiką reikia auklėti, bet negrojo vien tik sonatų. Jis sakė, kad visa muzika yra muzika.“
... Muzika nėra vien gėris. Yra gimimo, yra mirties emocija. Yra ir šykštumas, ir pyktis, ir kas tik norite. Žmoguje viskas kaupiasi: ir paveikslai, ir vaikščiojimai, susitikimai, tik niekas negali pasakyti, kaip gimsta menininkų fantazijos.
Simboliška, kad smuikininko atminimui skirtą koncertą grojo būtent Rasa Vosyliūtė ir Leonidas Dorfmanas. Su Leonidu 2000-ųjų balandžio 4 d. vakarą Bad Kisingene (Vokietija) grieždamas Mauriceʼo Ravelio Sonatos smuikui ir fortepijonui dalį „Perpetuum mobile“ R. Katilius sukniubo. L. Dorfmanas prisimena: „Matau, krinta Raimundo gaidos, pultas, noriu pakelti, atsisuku, o jis suklumpa ir, nepaleisdamas smuiko, griūva ant nugaros...“
... Pati geriausia mirtis atlikėjui yra mirti scenoje su smuiku rankose.
R. Vosyliūtė buvo viena tų studenčių, kurių individualybę R. Katilius labai vertino ir kuriai perduotą Mokytojo valią – po jo mirties perimti studentų klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – ji nedvejodama įvykdė. „Iš vienos pusės, tai atrodė savaime suprantama. Kai pas jį buvau bebaigianti aspirantūrą, jis man taip pasakė: „Tu turėsi va čia sėdėt, šitoj klasėj. Tu būsi mano pamaina.“ Man tada buvo tik 23 metai, grojau „Kremeratoje“ (smuikininko Gidono Kremerio įkurtas ir jo vadovaujamas kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“. – Aut. past.), norėjau dar pavažinėti ir apie akademiją net negalvojau. Bet jis tai pasakė gana rimtai ir net tuometiniam Styginių katedros vedėjui Petrui Radzevičiui užsiminė. Viskas taip susidėliojo, kad praėjus pusmečiui po R. Katiliaus mirties aš turėjau grįžti iš Londono, kur porą metų mokiausi, grojau ir sukūriau šeimą, tad ir sutikau – man tai atrodė įdomu, savotiškas iššūkis. Bet kai gavau tuos dešimt studentų, maniau, sulįsiu į žemę. Siaubų siaubas! Buvo šokas, nežinojau, ką daryti, o dar alga maža, už 10 studentų tada gaudavau 500 litų. Kartais galvodavau, geriau jau aš kuriam studentui duosiu tuos 50 litų per mėnesį, tegu dirba pats, kad tik paliktų mane ramybėje... Per pirmus metus žiauriai pavargau, net sapnuodavau, kad R. Katilius grįžta ir atsiima savo klasę... Bet paskui pripratau, man net pradėjo patikti, žinote, ir prie kalėjimo kasdienybės galima priprasti... Aišku, buvo daug darbo, bet prisiminimai liko gražūs.“
... Juk gyvenimas – labai sudėtingas dalykas. Įvairiausios konfliktinės situacijos eina ir praeina, tačiau mokytojas ir mokinys lieka tol, kol mes gyvename šioje žemėje.
– Jeigu paprašyčiau vienu sakiniu perteikti įspūdį, kurį paliko R. Katilius ir studijos pas jį, koks tai būtų sakinys?
R. Vosyliūtė: Tai buvo gyvenimo mokykla. Ne vien profesijos, bet ir sąžinės, vidinės švaros, idealo siekimo. Galėčiau jį palyginti su rytietišku guru – mokančiu ne tik amato, bet ir gyvenimo būdo. Tai buvo Mokytojas iš pačios didžiausios, auksu parašytos raidės.
... Mokiniai – mano gyvenimo dalis. Jie – mano draugai, priešai, kolegos. Stengiuosi pagal savo galimybes kiekvienam padėti. Toks yra gyvenimas.
R. Vosyliūtė: Manęs niekas nespaudė ir nevertė groti smuiku, aš pati užsimaniau, pasekusi vyresnės sesers pianistės pavyzdžiu. Paauglystės metais buvo ir tinginysčių, ir visokių dvejonių, net norėjau pereiti į muzikologiją, bet tėtis tada man pasakė: „Pagalvok, kas tau būtų geriau – ar pačiai valgyti ledus, ar aprašinėti, kaip kiti juos valgo?“ Artėjant mokyklos baigimui man jau buvo aišku, kad tai man svarbu ir kad aš grosiu, bet didžiausią poveikį, aišku, padarė būtent R. Katilius. Jis girdėjo kiekvieno mokinio asmeninį virpesį – turbūt todėl ir liko visiems toks brangus. Jis mokė sąžiningo požiūrio į savo darbą, mokė į tai, ką darai, stengtis įdėti visas įmanomas pastangas ir nuoširdžiai atiduoti visą save, nesvarbu, kokia tavo profesija. Šiaip visi, kurie buvo šalia jo, privalėjo priimti nustatytas taisykles, kurios nebuvo mokytojo ego ar diktatūros išraiška, veikiau priminė griežtų vienuolių regulą – širdis aukštyn (arba malda, neturtas, klusnumas). Tam, kad ugdytų skonį ir stiliaus pajautą, liepdavo groti taip, kaip sakė, neleisdavo groti „niekaip“ – tai, jo manymu, buvo blogiausia. Būdavo ir sunku, ir lengva: atrodytų, tas idealo siekimas – kančia, sunkus kryžius, Sizifo darbas, bet tie jo pašmaikštavimai ir mokėjimas viskam surasti vaizdinį su savotiška humoro gaidele suteikdavo erdvės vaizduotei. Jo nuolatinis mąstymas vaizdiniais davė raktą kitoms durims: juk muzikoje yra ne tik garsiai – tyliai, čia pradėjom – čia užbaigėm frazę, yra ir kitas, fantazijų ir pasakų, pasaulis. Daug kas priklausydavo ir nuo jo, bet taip pat ir nuo studento nuotaikos, nuo to, kaip jis tą dieną groja ir kaip girdi. Bet jis visada girdėdavo ir niekada nedėstydavo tik taip, kaip turi būti, nes, pasak jo, „nieks nežino, kaip turi būti“, todėl visos pamokos būdavo skirtingos ir įdomios.
... Stengiuosi su visais mokiniais kalbėtis ne kaip mokytojas su mokiniais, bet kaip su lygiais partneriais.
– Koks R. Katilius buvo žmogus – ar atverdavo mokiniams lopinėlį savo vidaus, ar gyveno savotiškame apsauginiame, gynybiniame kiaute?
R. Vosyliūtė: Jis buvo labai uždaras ir visąlaik slėpėsi po tuo savo humorėliu, bet ypač retais atvejais, jei labai pasitikėdavo, užsimindavo, kad jam sunku, bet tuoj pat: „Viskas, einam grot.“ Niekada nesiskųsdavo nei silpna sveikata, nei jokiais vidiniais dalykais. Šilumos nemėgo. Buvo grynas žmogaus – idealisto tipas, be priemaišų. Tokių žmonių beveik nėra.
... Aš myliu fanatikus, tik jie ir gali ką nors nuveikti gyvenime.
R. Vosyliūtė: Jis mėgo gigantiškas programas. Aš manau, kad tai – irgi savotiškas savęs nugalėjimas. Pavyzdžiui, dešimt L. van Beethoveno sonatų per du vakarus arba trys koncertai per vieną vakarą. Nors grojo ir daug šiuolaikinės muzikos, labiau mėgo tradicinį repertuarą. Ypač romantinę muziką – tas tragizmas tiko jo charakteriui. Stipri asmenybė.
... Jei pradedi „gražiai“ groti, „gražiu tonu“, penkias minutes bus įdomu, o paskui nusibosta. Muzika turi būti gyva: jeigu ji klausytoją veikia, vadinasi, tokia ji ir turi būti.
– Kas yra Raimundas Katilius, išgirdus jo smuiko muzikos kalbą?
R. Vosyliūtė: Išgryninta mintis. Tu supranti, kad groja žmogus, kuris nori kažką pasakyti. Jis nemėgo gražaus garso. Nors tikrai tokį turėjo, bet nemėgo grožio be prasmės, be charakterio. Jam atrodė beprasmis tiesiog gražus garsas. Man atrodo, jis kaip dailininkas – tie potėpiai ne visada tvarkingi, kartais net šiurkštūs, bet išreiškia paveikslo nuotaiką, o ir patį jame nutapytą objektą. Tai – vyriškas bruožas. Jis sakydavo: „Groti švariai galima išmokyti ir beždžionę. Kam reikalingas bendras muzikalumas?“ Visada ieškodavo kokios nors minties, ir tas minties konkretumas yra jo skiriamasis bruožas. Tai, ką jis nori pasakyti, visada būdavo aišku. Ir garso gyvybė. Garsas nebūdavo tiesiog gražus, jame visada būdavo įtampos, elektros, „utėliukų“, kaip pats sakydavo. Ta garso gyvybė jį irgi skyrė iš kitų ir apskritai skiria visus smuikininkus vieną nuo kito.
... Aš neturiu kada galvot, ar esu reikalingas, ar nereikalingas. Turiu darbą ir jį dirbu. Neturiu laiko svarstyti.
R. Vosyliūtė: Po A. Livonto (Aleksandras Livontas – R. Katiliaus mokytojas, žymus Lietuvos smuikininkas. – Aut. past.) mirties jis praktiškai buvo vienintelis solo grojantis smuikininkas Lietuvoje, todėl jam visi rašydavo kūrinius, jis grodavo labai daug šiuolaikinės lietuviškos muzikos.
... Menas nebūna be moralinių principų, net ir pats abstrakčiausias. Menininkas kūriniu išsako savo tiesą. Tik vadovaudamasis savo tiesa menininkas gali kai ką pasiekti. Aš įsivaizduoju, kad menininko, kaip ir piliečio, misija – nebijoti sakyti tiesos ir mene, ir gyvenime, išlikti sąžiningam. Ir pasistengti nebūti nupirktam už tris grašius. Aš nepraktikuoju į pyktį atsakyti pykčiu, bet praktikuoju į melą atsakyti tiesa.
– Kokia buvo R. Katiliaus meninė pozicija?
R. Vosyliūtė: Jis su studentais per daug tuo nesidalino, bet visada buvo nusiteikęs prieš vagių ir melagių politiką. Kadangi pats sąžiningai dirbo, to paties tikėjosi ir iš kitų.
... Gyvenimas yra ne vien tik muzika, ir laimė yra ne vien tik muzika.
– Kuo šiandien kvėpuojate? Kas įdomu, kas kelia nerimą?
R. Vosyliūtė: Turiu tris vaikus. Man atrodo, kad smuiku groti yra žymiai lengviau, nei užauginti vaikus. Šiandien man ten dar labai daug rebusų, klausimų, neišspręstų dalykų. Sugroti Kreicerio sonatą žymiai paprasčiau, nes viskas bent jau priklauso nuo tavęs. Aš tikrai mėgstu groti, man tai – sielos atgaiva. Jaučiu, kad čia yra mano pašaukimas. Bet šiaip turiu pasakyti, kad džiaugiuosi ir gyvenimu, ir profesija, nepaisydama sunkumų. Valios turiu ir ištvermės, tai Dievas ir myli mane iššūkiais bei išbandymais...
POSTLIUDAS
Klausau ir negaliu patikėti – tokia smulkutė, bet garsas... „Utėliukai“. Ne tik spalvos – ir atspalvių niuansai, charakterių vingrybės, ir nuostabus daugiabriaunis vibrato. Atrodo, ji niekada nepavargsta; laiko prikausčiusi klausančiųjų dėmesį kiekvieną sekundę ne tik neleisdama atsipalaiduoti, bet ir kaskart nustebindama, rodos, begaline grojimo kaita – garso, minties, charakterio, stiliaus. Lyg grotų ne viena, o visas tuzinas skirtingų epochų, stilių smuikininkų. Iš kur tiek sprogstamos energijos, tiek pavidalus mainančios gyvybės? Nepaprastai jautrus duetas. Ir ekspresyvus – minties skaidrumu.
... Gyvasis grožis visada truputį neidealus. Tik toks jis atrodo kaip tikras. Joks sintezatorius negali atlikti to, ką gali žmogus, jis nepajėgia sukurti individualumo. Tik koncerte, klausantis atlikėjo, galima išgirsti autentišką jausmą. Tuo, jausminiais pojūčiais, ir remiasi kurdamas dailininkas, kompozitorius, muzikantas. Koncertai visada bus reikalingi žmogui.
[1] Ši ir visos kitos straipsnyje panaudotos R. Katiliaus citatos yra iš Mildos Celiešiūtės knygos „Raimundas Katilius. Kulminacija tęsiasi“, 2010 m., Vilnius.