Rasa Gelgotienė: „Koks geras ir prasmingas mūsų darbas!“

Vasario 16-ąją iškilmingoje ceremonijoje Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda choro dirigentę ir pedagogę RASĄ GELGOTIENĘ apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Apdovanojimas paskirtas už reikšmingą indėlį į Lietuvos chorinės muzikos puoselėjimą ir inovatyvų darbą su muzikos mylėtojais, už Lietuvos vardo garsinimą.

Visuomet sklidina optimizmo, visada besišypsanti Rasa Gelgotienė vadovauja trims Vilniaus universiteto chorams, yra Lietuvos chorų sąjungos prezidentė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Choro dirigavimo katedros docentė. Išaugino tris talentingus vaikus – fleitininką Giedrių, obojininkę Justę ir dirigentą, unikalaus kolektyvo NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras) vadovą Gediminą.

Tad ir parūpo gražaus įvertinimo proga nepaprastai produktyvią chorinės muzikos skleidėją, puikią organizatorę ir vadybininkę pakalbinti apie rūpesčius, šventes ir kasdienius džiaugsmus.

– Choro dirigavimo tuometėje M. K. Čiurlionio meno mokykloje mokeisi pas žymiąją Nadeždą Kazakauskienę. Ar ji įskiepijo tokią didžiulę meilę choro menui?

– Nadežda Kazakauskienė buvo nuostabi pedagogė. Mes su drauge Rita Kraucevičiūte tuo metu buvom „tikros dirigentės“ – be galo užsidegusios, diriguodavome viena kitos programas, valandų valandas keturiomis rankomis grodavome Mozarto, Beethoveno simfonijas, Bacho Brandenburgo koncertus ir taip įsijausdavome, kad net pražiopsodavome kai kurias bendrojo lavinimo pamokas...

Mokytoja mokėdavo įkvėpti, ji turėjo labai aiškią dirigavimo technikos mokymo metodiką. Mums tekdavo daryti daug pratimų, piešti schemas ant popieriaus ir lentoje. Mes, jos auklėtiniai – Gintaras Rinkevičius, Rita Kraucevičiūtė, Gediminas Ramanauskas ir kiti, – neabejojome dėl pasirinktos profesijos.

Tačiau gal dar didesnę įtaką man padarė Antanas Jozėnas. M. K. Čiurlionio meno mokykloje mokiausi fortepijono specialybės pas puikią pedagogę Taisiją Rubackienę, ir viskas būtų susiklostę kitaip, jei mano geriausia draugė Rita Kraucevičiūtė nebūtų manęs nutempusi į Antano Jozėno choro repeticiją. Ta repeticija mane užbūrė! Netekau žado išgirdusi didžiulį vaikų chorą, pati pamėginau dainuoti... Tai buvo tikras stebuklas, ir tada aš išprašiau tėvų gauti man leidimą paraleliai mokytis abiejų specialybių – fortepijono ir dirigavimo.

– Mokykloje Tave pažinojom kaip Rasą Brundzaitę. Ar turi giminystės ryšių su anksti pasaulį palikusia labai originalia kompozitore Konstancija Brundzaite?

– Konstancija – mano antros eilės pusseserė, tačiau asmeniškai jos nepažinojau, tik su jos seserimi Elena nemažai pabendraudavome. Ji mokėsi smuiko specialybės, bet vėliau perėjo į kraštovaizdžio architektūrą. O senelio brolis dainavo baritono partijas Kauno operoje. Taigi, giminėje muzikų buvo.

– Studijų metais chorinio dirigavimo mokeisi pas Joną Motiekaitį, Antaną Jozėną, tuomečiame Leningrade – pas žymųjį Avenirą Michailovą. Iš kurios asmenybės pasisėmei daugiausia profesinių paslapčių?

– Studijuodama turėjau nedaug autoritetų. Labiausiai vertinau Jono Bruverio paskaitas, taip pat Vytauto Venckaus solfedžio užsiėmimus.

O štai studijos Leningrado konservatorijoje pas Avenirą Michailovą buvo įspūdingos. Atvirose dirigavimo paskaitose visi studentai pusdienį turėdavo praleisti dėstytojo klasėje – stebėti vieni kitų pamokas, diriguoti vieni kitų programas. Visai kiti krūviai, kiti ir dirigavimo uždaviniai. Didžiuliai reikalavimai. Kartais patirdavome dabar sunkiai įsivaizduojamą ,,terorą“ – spaudimą, šiek tiek patyčių (jei ką nors darydavai neteisingai) ir pan. Buvo nelengva, bet labai įdomu ir naudinga. Tokia žiauroka rusiška muzikos atlikėjų mokykla ugdė charakterį... Chore būdavo nevengiama paspausti, pasišaipyti. Baltijos šalių mokykla buvo kitokia, chorai dainuodavo šviesiau, lengviau, tad Leningrado chore iškart gavau į kaktą: prie visų būdavo pamėgdžiojamas mano per šviesus garsas... Juk buvau antrasis altas, o rusiškame chore alto tembras turi būti tiesiog ,,juodas“.

Tačiau tos studijos manęs neatbaidė, priešingai, tik sustiprino norą toliau mokytis. Kitų muzikos dalykų paskaitos Leningrade irgi būdavo labai įspūdingos. Ten studentai daug diskutuodavo, nevengdavo ginčytis su profesoriais, pavyzdžiui, apie tikrąsias Šostakovičiaus simfonijų prasmes. Labai pasitempti vertė talentingi bendrakursiai – į konservatoriją įstodavo gabiausi jaunuoliai iš visos didžiulės Sovietų Sąjungos.

– Ar labai skiriasi darbas su studentų ir su suaugusiųjų chorais?

– Darbas su visais trimis mano vadovaujamais chorais labai skiriasi. „Virgo“ dainuoja vien merginos, repetuoti su jomis jauku, malonu, lengva, jos viską daro greitai. Bet koncertuose dėl šio choro labiau jaudinuosi – jis jautresnis. Akordus derinti lygių balsų kolektyve taip pat kur kas sunkiau negu mišriame chore.

„Gaudeamus“ – didelis studentų choras. Jų kasmet daug ateina, bet daug ir išeina. Atvažiuoja studentų pagal „Erazmus“ programą, išvažiuoja mūsiškiai, paskui grįžta... Šis choras margas, nuolat kintamos sudėties, bet stabilus tuo, kad yra, ir jaučiu, visada bus. Su juo lengva būti ir dėl to stabilumo, ir dėl to, kad studentai labai talentingi, imlūs. Džiugina malonios dabartinio jaunimo manieros, jų platus akiratis, domėjimasis muzika ir viskuo kitu. Kai iškeliaujame į užsienį, mane maloniai stebina tai, kad jie aplanko ne tik muziejus, bet ir operos teatrus bei koncertų sales.

„Pro musica“ – daug sudėtingesnis kolektyvas. Čia ir žmonių amžius įvairus, ir lankomumas priklauso nuo daugybės dalykų: choristai jau turi šeimas, mažų vaikų, slaugomus tėvus, atsakingas pareigas darbovietėse, daug visokių interesų (statosi namus ar įsirenginėja butus). Čia blogesnis lankomumas negu studentų choruose, bet vertingesnis repeticijos laikas, todėl mums, vadovams, reikia labiau pasitempti, dirbti ypač susikaupus, jausti atsakomybę už choristų laiką.

– Choro dirigento profesija reikalauja labai daug kantrybės, ištvermės, susitvardymo. Kas Tau maloniausia darbe? Ir kas sunkiausia?

– Kas mūsų darbe sunkiausia? Sunkiausia rasti ypatingų kūrinių, kuriuos galėtum paruošti su mėgėjų chorais. Repertuaro suradimas – turbūt sunkiausias darbas visų muzikantų gyvenime. Aš labai išranki ir iš anksto nujaučiu, kas gali būti pernelyg sudėtinga mėgėjų chorui. Tada tenka atsisakyti įdomaus kūrinio.

Sunku vaikščioti į susirinkimus Vilniaus universiteto kultūros centre, pildyti ataskaitas, surašyti sąmatas kitų metų planams ir pan.

Choro vadovo darbas kelia stresą. Kad ir kaip būtum įpratęs eiti į sceną, tai nėra paprasta. Kai jau eini – taip, tada reikia tik susikaupti ir padaryti tai, ką esi surepetavęs. Bet kai dar tik sugalvoji programą ir pradedi ją ruošti (laiko iki koncerto visada trūksta, choristai prastai lanko, tenorų nėra, o geriausias bosas praneša, kad išvažiuoja pusmečiui...), kas naktį sapnuojasi košmarai. Arba nesisapnuoja, nes išvis neužmiegi.

Kai choristai pasidžiaugia, kad dainavimas chore jiems mažina stresą, aš visuomet liūdnai mintyse priduriu: „Na, o mums, dirigentams, priešingai – kelia stresą...“

Maloniausia, kai dainininkai pasako, kad choras jiems reikalingas, kai jų akyse matau dainavimo malonumą, kai juos džiugina klausytojų aplodismentai. Tada aiškiai suprantu, koks geras ir prasmingas mūsų darbas.

– Esi Lietuvos chorų sąjungos prezidentė, per 2 kadencijas tikrai daug nuveikei chorų vadovų labui. Tavo iniciatyva organizacija įgijo kūrybinės sąjungos statusą ir dėl to gauna paramą iš Lietuvos kultūros tarybos. Didžiausia finansų dalis, sąjungos tarybai demokratiškai apsvarsčius, būna paskiriama dirigentų honorarams. Esi perrinkta trečiai kadencijai. Ką dar žadi nuveikti?

– Būdama Chorų sąjungos prezidente noriu kiek įmanoma labiau pasirūpinti chorvedžiais. Norėčiau iškovoti jiems didesnius atlyginimus, surengti kiek įmanoma daugiau renginių, kuriuose jie už dirigavimą gautų honorarus. Noriu, kad jų darbas būtų įvertinamas įvairiomis premijomis ir valstybiniais apdovanojimais, kad apie tai sužinotų visuomenė, kad apie chorvedžius būtų rašomi straipsniai, jie būtų kalbinami radijo laidose. Man atrodo, dėmesys chorų vadovams tikrai suaktyvins chorinį judėjimą Lietuvoje: atsiras daugiau chorų, daugiau norinčių studijuoti šią specialybę.

– Buvau Chorų sąjungos tarybos nare, todėl galiu patikinti, kad esi demokratiška prezidentė. O kokia esi chorų vadovė – autokratė ar demokratė?

– Demokratė, ypač vadovaudama Chorų sąjungai, nes jos tarybos nariai man lygūs: tiek pat išmanantys, pasiekę aukščiausio profesionalumo. Kiekvieną sprendimą priimame kolegialiai, niekada nė vieno nespaudžiu persigalvoti, jei po balsavimo galutinis sprendimas būna kitoks, nei tikėjausi. O dirbdama su choristais labiau remiuosi savo autoritetu, nes dainininkai neturi tokio muzikinio išsilavinimo ir aš negalėčiau leisti jiems rinktis repertuaro, spręsti dėl programų parengimo terminų ir pan. Nemanau, kad tai autokratiškumas, bet ir didelio demokratiškumo gal ir nėra? Jaučiuosi tiesiog mokytoja.

Su chormeisteriais esu, manau, pakankamai draugiška ir juos gerbianti vadovė, tačiau kadangi sau prisiimu visą atsakomybę, tai gana tvirtai ir aiškiai skirstau darbines užduotis. Laimė, man pasisekė dirbti su puikiais chormeisteriais. Jau seniai pradėjau galvoti, kas perims vadovavimą Vilniaus universiteto chorams, rengiu sau tikrai gerą pamainą. Nepritariu tiems vadovams, kurie jaučiasi nepakeičiami ir niekaip negali išeiti į pensiją, o jau kai išeina, tai po jų – nors ir tvanas. Tarsi norėtų, kad jų įpėdiniai viską darytų prasčiau ir tada visi labiau įvertintų buvusį vadovą... Man regis, tikrą vadovo vertę įrodo būtent tai, kaip kolektyvas gyvuoja toliau, kokią pamainą jis sugebėjo paruošti, kaip nuteikė chorą būsimoms permainoms.

Vadovavimas Chorų sąjungai man labai svarbus. Aš tikiu pilietine visuomene. Manau, kad būtent todėl, jog tvirtai einama demokratijos plėtros keliu, Lietuva pasiekė ir dar pasieks labai daug. Pilietinėje visuomenėje valdžia vykdoma per rinkimus ir per visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme. Tokios asociacijos kaip Chorų sąjunga turi prižiūrėti savo sritį: dalyvauti valstybės institucijų darbe, kištis į jį, kontroliuoti. Pavyzdžiui, dainų švenčių rengimą valstybė yra pavedusi Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui (LNKC), bet jis, mano nuomone, su Chorų sąjunga privalo tartis repertuaro bei jo rengimo terminų, perklausų, konkurso, švenčių meno vadovų ir dirigentų klausimais, nes tik chorinė bendruomenė žino, ar galės ir kada galės įvykdyti tas užduotis. Netgi žanrinė taryba, kuri kaip patariamasis organas yra suformuota LNKC iš chorvedžių, savo sprendimais vis dėlto neprilygsta Chorų sąjungos tarybai, nes yra paskirta to paties centro. O Chorų sąjungos taryba renkama demokratišku būdu.

Galimybė vadovauti Chorų sąjungai man reiškia galimybę būti naudingai Lietuvos chorinei kultūrai. Svarbiausias tikslas – padėti chorvedžiams, suteikti paramą jų projektams, įvertinti ir garsinti jų darbus. Tai, kad galiu ką nors reikšminga nuveikti savo šalies gerovei, teikia man didelę laimę. Tai nėra skambūs žodžiai. Iš tikrųjų manau, kad žmogui labai svarbus jo veiklos prasmingumas.

Kaip muzikei man visada rūpi socialinis aspektas. Pavyzdžiui, mano sumanytas ir jau dešimt metų vykdomas projektas „Klasika visiems“ sukviečia visus, nebūtinai choristus, atlikti stambaus klasikos kūrinio kartu su Vilniaus universiteto chorais. Muzikine prasme toks atlikimas tikrai nebus tobulas, tačiau muzikavimo džiaugsmas, kurį suteikiame šimtams žmonių, man atrodo svarbesnis. „Klasika visiems“ – vienas reikšmingiausių mano darbų.

Svarbus man ir pedagoginis darbas. Esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, dėstau chorvedybą ir šiuolaikinę chorinę muziką. Paskaitose turiu galimybę papasakoti jauniesiems chorvedžiams, kas jų laukia profesinėje veikloje. Svarbiausia mano užduotis – atskleisti jiems mūsų darbo įdomumą, įvairiapusiškumą, prasmingumą. Manau, kad mano paskaitos skatina jaunuosius kolegas ieškoti galimybių vadovauti chorui, o ne tik dainuoti kuriame nors profesionaliame kolektyve.

– Ką manai apie chorų ateitį? Ar norinčių dainuoti choruose daugėja, ar mažėja?

– Chorų ateitimi neabejoju. Pažįstu daugybę kolegų užsienyje, visi jie vos spėja suktis dirbdami su daugybe norinčių dainuoti žmonių. Tokių žmonių nemažėja niekur pasaulyje, tai nemažės ir pas mus. Daug kas priklauso nuo šalies ekonomikos būklės, pavyzdžiui, dabar prastoka mėgėjų chorų padėtis Sakartvele. Žinoma, ir Ukrainoje. Kai tik ekonomika ima stiprėti ir gyvenimas gerėja, žmonės pradeda ieškoti turiningo laisvalaikio formų: vieni eina į sporto klubus, kiti renkasi šokius, dailės studijas. Chorinis dainavimas užima tikrai ne paskutinę vietą – juk tai ir sveikatai naudinga veikla, ir palyginti gana nebrangus užsiėmimas, be to, choras yra patrauklus sociumas. Taigi tvirtai tikiu, kad dainuojančių žmonių visada bus. Kiek sunkiau su chorvedžiais, jų Lietuvoje pradeda labai trūkti. Manau, didžiausią dėmesį reikia skirti vaikų chorams, nes vaikų ugdymas – kultūros, o ir visos šalies ateitis.

Nežinau, kodėl mūsų valstybės institucijos skiria taip mažai dėmesio kultūrai.

Kaip pasiekti, kad kiekviena mokykla – bendrojo lavinimo, kolegija, universitetas – turėtų chorą? Juk tai absoliuti būtinybė! Man tai labai rūpi. Tačiau rūpi ir dar vienas dalykas. Kai važinėju po Lietuvą, dalyvaudama dainų švenčių perklausose, matau nemažai pagyvenusių žmonių chorų. Net tie chorai, kurie dar prieš 20 metų spindėjo aukštu meniniu lygiu, sensta, ir tada jie sulaukia labai nedaug dėmesio. Jų vadovų atlyginimai be galo maži, o juk dirbti su pagyvenusiais žmonėmis labai sunku, chorvedžio pasitenkinimas muzikine to darbo puse taip pat daug mažesnis. Koncertinė veikla dažniausiai apsiriboja vietine bendruomene, niekas iš tokių chorų nesitiki aukšto meninio lygio ir dažnai žiūri į juos kaip į naštą kultūros centrams.

Tačiau perklausose visuomet stebėdavausi, kaip stropiai tie pagyvenusių žmonių chorai būna parengę repertuarą, kaip gražiai atrodo scenoje – pasitempę, tvarkinga koncertine apranga, moterys prieš tai apsilankiusios kirpykloje... Akivaizdu, kad šių žmonių gyvenime choras užima svarbią vietą. Ten senjorai turi draugų, gali pasikalbėti apie daktarus ir vaistus, susirgusius aplanko... Na, tikrai svarbus chorinio meno socialinis aspektas, ir aš manyčiau, kad senjorų chorams turėtume skirti gerokai daugiau dėmesio. Jau nekalbant apie tai, kad labai dažnai būtent seneliai rūpinasi anūkėlių būreliais. Didelė tikimybė, kad dainuojantys chore senjorai atves anūkus į muzikos mokyklas arba vaikų chorus.

– Ar jautiesi savo vietoje, ar dirbi iš pašaukimo?

– Dirbdama su choru, jaučiuosi atliekanti darbą, kurį geriausiai išmanau. Kuo daugiau turi patirties, tuo lengviau pasiekti rezultatų. Tas meistriškumo pojūtis teikia malonumą: iš anksto žinai, kuri vieta ar kuris kūrinys neskambės gerai, ir išmanai, kaip tą keblumą įveikti. Kartais net supranti, kad geriausia būtų išvis nedainuoti kurio nors kūrinio. O kartais aiškiai jauti, kad jis skambės efektingai. Taip pat iš anksto nujaučiu, kokie dalykai (greta muzikinių sunkumų) gali sutrukdyti gerai atlikti darbą. Kalbu apie tai, kad su patirtimi ateina ir žmonių psichologijos pajautimas. Matau choristų nuotaikas, žinau, kokiais žodžiais galima juos motyvuoti, paskatinti, pavyzdžiui, artėjant svarbiam koncertui. Visa tai ir yra malonumą teikiantis chorvedžio darbas. Tikrai jaučiuosi radusi savo vietą profesiniame gyvenime.

– Žinau, kad choro dirigento darbas – be poilsio dienų, be ramių naktų. Kas padeda atsigauti?

– Esu radusi užsiėmimų, kurie man teikia daug laimės. Bet tuo negaliu užsiimti kiekvieną kartą, kai apima nerimas dėl koncerto, kai išgyvenu stresą dėl kokios nors nelabai sėkmingos repeticijos. Tada tiesiog sėdžiu su bloknotu ir tušinuku, nes užrašai, planavimas, nauji sumanymai, idėjos mane labai nuramina.

Man atrodo, kad labai svarbu rasti balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.

Dauguma mūsų profesijos žmonių yra savo darbo fanatikai. Tai, žinoma, padeda pasiekti gerų rezultatų. Ir aš tokia buvau. Sugebėjau auginti vaikus be galo daug dirbdama. Tuomet buvo sovietiniai laikai: tekdavo stovėti begalinėse eilėse prie dešrelių, sūrelių ir net obuolių, nebuvo jokių sauskelnių, o butą Senamiestyje šildėme anglimis, kurias kasdien kibirais tekdavo užsinešti į ketvirtą aukštą... Ir darbo sąlygos buvo daug sunkesnės – jokių internetinių natų, elektroninių laiškų, mobiliųjų telefonų...

Iš beprotiško gyvenimo ritmo mane išmušė encefalitas, kurį pasigavau grybaudama. Vos nemiriau, bet mėnuo ligoninėje ir dar vienas mėnuo sanatorijoje mane visiškai pakeitė, supratau, kad gyvenimas yra ne tik darbas. Buvo ruduo, kasdien vaikščiojau po mišką grybaudama aplink sanatoriją Druskininkuose ir galvojau, kad labai noriu pasveikti ir gyventi. Taip ir padariau. Grįžau į gyvenimą jau ne vien dirbti, bet ir džiaugtis kitais dalykais.

– Gal turi kokių dar neišnaudotų talentų? Prisimeni, kaip lankėme tą pačią tapybos studiją? Su draugu auginote gausybę jurginų... Turi vieną hobį ar pomėgiai vis keičiasi?

– Kiti mane dominantys dalykai yra gėlės, knygos, grybavimas ir maudynės jūroje.

Viename filme neseniai mačiau scenelę, kur politikė sudarė sutartį su gėlių firma, kuri jai vis pristatydavo gėlių puokštę. Kartais pagalvoju, kad kai jau nebeturėsiu koncertinio gyvenimo, gal man irgi reikės tokios sutarties... Bet galiu ir pati važinėtis po pievas ir rinkti augalus puokštėms. Tą darau labai dažnai. Primerkiu puokščių visuose namuose ir niekada nepraeinu pro jas nepagalvojusi: „Koks grožis!“ Telefone turiu visą savo darytų puokščių nuotraukų albumą. Esu auginusi jurginus, labai džiaugdavausi ta įspūdingų gėlių jūra. Vis dėlto išėjo į gera, kad praradau didžiausią jurginų kolekciją Lietuvoje. Daugiau kaip 500 veislių, atvežtų iš viso pasaulio, tiesiog sušalo, nes vieną žiemą kažkas išplėšė rūsį, kuriame žiemojo gumbeliai... Gyvenimas visiškai pasikeitė, kai sodybą Rūdninkų girioje iškeičiau į namą pajūryje. Į dvi vietas jau buvo labai sunku važinėti, todėl gėlių auginimą pakeitė maudynės jūroje, o grybauti galėjau ir ten, galiu ir čia.

Labai mėgstu kelionėse aplankyti visokius, kokius tik randu (net mažame miestelyje), muziejus. Jie labiau nei bet kas kitas praplečia akiratį. Ir dar viena aistra – operos teatrai: ir seni, ir modernieji. Važiuodama kur nors su choru, iškart pasižiūriu, kurie vakarai bus laisvi ir perku bilietą į operą.

– Daug skaitai. Kokio pobūdžio knygas mėgsti? Ir kokius filmus?

– Visą gyvenimą labai mėgau skaityti. Ir dabar nesusilaikau nuo knygų pirkimo, tik jau labiausiai domina ne grožinės, bet mokslo populiarinimo knygos, iš kurių ką nors sužinau apie pasaulį, sociumą, politinius reiškinius.

Neturiu televizoriaus, bet daug sėdžiu prie kompiuterio – labai domiuosi politika ir nuolat seku įvykius pasaulyje. Ypač dabar, kai vyksta karas, daug kartų per dieną turiu pažiūrėti, kokia padėtis fronte. Turiu nemažai draugų Ukrainoje, nerimauju dėl jų, buvau neseniai nuvykusi. Pati pasirinkau ten skaityti paskaitas pagal „Erazmus +“ programą, nes labai norėjau pabūti su ukrainiečiais, palaikyti juos.

Laimė, pavyko išvengti socialinių tinklų. Nedalyvauju feisbuko „reikaluose“ ir manau, kad tai man sutaupo begalę laiko. Iš tiesų būtent laikas yra vertingiausias dalykas gyvenime. Ypač branginu laisvą laiką, kai galiu skaityti, domėtis įvairiais dalykais, galvoti, planuoti.

– Kelias užsienio kalbas moki? Mokykloje mus mokė ne anglų, bet rusų ir vokiečių kalbų... Žinau, kad pati išmokai prancūzų kalbą, mokeisi latvių...

– Moku (na, neteisinga sakyti – moku, gal pažįstu?) daug kalbų, bet visas blogai. Galiu susikalbėti prancūziškai, angliškai, truputį ispaniškai, itališkai, lenkiškai, latviškai. Juk tiek važinėjant tenka mokėti nors keletą paprasčiausių frazių, galiu su kolegomis ar koncertų organizatoriais išsiaiškinti, jei man reikia scenoje pulto ar trūksta laiko repeticijai... Manau, kad chorvedžio darbe tai labai svarbu, tad visiems jauniesiems kolegoms siūlyčiau palankyti kalbų kursus, juolab kad ir dainuoti tenka įvairiausiomis kalbomis.

– Užauginai tris vaikus, visi – puikūs muzikantai. Kaip Tau pavyko taip intensyviai dirbant viską suderinti? Kas padėjo?

– Esu laiminga, kad užauginau tris talentingus vaikus, didžiuojuosi jų pasiekimais. Iš vienos pusės, gal muzika ir nėra ta profesija, kuri garantuoja turtingą ir buitiškai labai gerai sutvarkytą gyvenimą, tačiau pliusai, man regis, nusveria minusus. Visi būdami muzikantai, mes labai gerai vieni kitus suprantame. Visiems aišku, kai kuris nors neatsiliepia telefonu arba išvis kuriam laikui dingsta (gastrolės ar šiaip daug koncertų bei repeticijų). Niekas nepyksta, kad mums sunku rasti laiko bendriems susitikimams. Net Kalėdos mūsų šeimoje gali būti švenčiamos „kažkada apie“ – ilgai žiūrime į savo kalendorius, kol surandame visiems tinkamą datą. Niekada niekam į galvą neateina noras pasakyti: „Kas tas tavo darbas, atšauk tą savo repeticiją ar koncertą...“

Man atrodo, kad ir anūkus mano vaikai labai gerai augina. Jie lavinami visapusiškai, bet mokosi ir muzikos. Manau, tai tikrai būtina kiekvienam vaikui, net neturint tikslo ateityje tapti muzikos profesionalu.

– Koks Tavo ryšys su sportu?

– Sporto, deja, visiškai nemėgstu. Tiesiog nemėgstu judėti. Suprantu, kad tai labai blogai, todėl mėginu pakreipti savo gyvenimą taip, kad kuo daugiau būčiau prie jūros maudymosi sezono metu ir miške rudenį, kai galiu grybauti. Tie du užsiėmimai mane priverčia daug judėti ir nors šiek tiek kompensuoja tą sporto nemėgimą.

– Ar labai jautriai reaguoji į nuoskaudas, neteisybes? Gal lengvai pamiršti?

– Kaip ir visi muzikai, jautriai reaguoju į neteisybes, nuoskaudas (kurių, deja, vis pasitaiko), tik dažniausiai labai greitai atsileidžiu, pykčio ilgai nelaikau. Esu labai didelė optimistė ir man visada atrodo, kad viskas klostosi labai gerai, o ateityje bus dar geriau.

– Ar visada pasikliauji tik savimi, ar tenka kreiptis į aukštesnes jėgas?

– Klausimas apie aukštesnes jėgas labai įdomus.

Senokai pastebėjau, kad muzikai, taip pat jūrininkai, lakūnai, chirurgai, būna prietaringi, nes jų darbas susijęs su rizika. Aš taip pat turiu savų prietarų, pavyzdžiui, niekada negrįžtu prieš koncertą į viešbučio kambarį, jei ką nors būnu pamiršusi. Prašau chormeisterio nueiti ir atnešti. Stengiuosi negyventi viešbučio kambaryje, kurio numeryje daug porinių skaičių. Na, štai tokie juokingi dalykai. Net turiu kvepalus sunkaus koncerto dienai, nes pastebėjau, kad jie atneša sėkmę. Galima juoktis, bet tai – psichologija. Choro dirigento darbas rizikingas, koncerte gali suklysti, apsijuokti publikos akivaizdoje, o tada (ir tai baisiausia) apvilsi choristus. Todėl ir ieškau sėkmingų skaičių, gelbstinčių kvepalų ir pan.

– Jau daug metų nerūkai, nevartoji alkoholio, esi vegetarė. Kas lėmė tokius gyvenimo pokyčius?

– Vegetarė esu labai seniai, jau daugiau kaip 40 metų. Tiesiog buvau užsidegusi joga, jos filosofija. Tai ir pakreipė mane „nežudymo“ keliu.

Rūkiau labai daug, dalyvaudavau pasilinksminimuose, koncertų „atšventimuose“, bet kažkaip palaipsniui pradėjo trūkti laiko ir noro. Net kai būdavau kokiame nors vakarėlyje, norėdavosi skubėti namo ir ką nors daryti: kurti programas, repeticijų ir šiaip įvairius gyvenimo planus. Labai mėgstu pasėdėti su bloknotu ir tušinuku. Anksčiau tai būdavo dienoraštis, paskui jis virto profesiniais užrašais, dar vėliau rišlų tekstą pakeitė datos, skaičiai, kūriniai, choristų sąrašai, festivalių nuostatai, autobusų maršrutų sudarymai, viešbučių kainų tyrimai ir pan. Ko tik netenka daryti chorvedžiui! Juk mes ne tik dirigentai, bet ir kelionių bei koncertų organizatoriai. Mūsų darbe daug streso ir įtampos, todėl ne visada pavyksta užmigti vakare. Kartais naktimis būna ir bemiegių valandų, nuo kurių vaistas – tik bloknotas su rašikliu ir kirbančių galvoje minčių ir nesutvarkytų reikalų apgalvojimas. O tam reikalinga visiškai blaivi galva. Taip ir atsisakiau alkoholio. Na, ne visiškai, kartais galiu išgerti taurę vyno ar ko nors stipresnio.

– Ar galėtum išskirti, kas įsimintiniausia ir gražiausia Tau nutiko gyvenime?

– Negaliu išskirti kokių nors svarbiausių įvykių. Buvo begalės gastrolių, ypač įsimintinos Japonijoje, Kuboje, Meksikoje, Lotynų Amerikos šalyse. Esu patyrusi labai stiprių įspūdžių koncertuose Niujorke, pavyzdžiui, nepamirštamas Jono Kaufmanno rečitalis „Carnegie Hall“ arba Steeveˊo Reicho kūrinio premjera toje pačioje salėje bei Philipo Glasso muzikos koncertas Bruklino muziejuje.

Mačiau labai įspūdingų turistinių vietų įvairiose šalyse, bendravau su be galo įdomiais kolegomis visame pasaulyje. Esu radusi kūrybinių dvynių. Tai – mano kolegos, Tenerifės ir Rio de Žaneiro universitetų chorų vadovai.

Su chorais dainavome įspūdingose koncertų salėse. Gera salė muzikantui visuomet giliai įsirėžia į atmintį – Montserato vienuolyno bažnyčia Ispanijoje, Čaikovskio konservatorijos didžioji salė Maskvoje, Šv. Magdalenos bažnyčia Paryžiuje, Konservatorijos salė Briuselyje ir daug kitų.

– Esi tikra vilnietė. Ką Tau reiškia Vilnius, kai žinome, kad su trimis chorais nepaprastai daug keliauji?

– Vilnius yra mistiškas. Iš vaikystės ryškiausiai atsimenu, kaip su tėčiu ir mama vaikštau po kažkokį pasakų miestą, jo siauras skliautuotas gatves, ant sienų – dideli paveikslai su stebuklingais kažkokių žmonių su tiurbanais, kupranugarių, angelų vaizdais. Po daugelio metų supratau, kad tai – mūsų Katedra...

Visą vaikystę ir paauglystę mes su Rita vaikščiodavome po Vilniaus griuvėsius (pilies, bastėjos ir kt.) ir viską tyrinėdavome. Vėliau labai daug gilinausi į Vilniaus istoriją, skaičiau visas įmanomas knygas apie šį neapsakomai turtingą miestą.

Dabar, kai su chorais esu apkeliavusi pusę pasaulio (neseniai Kazachstane manęs paklausė, keliose šalyse esu buvusi, suskaičiavau – penkiasdešimtyje), Vilnius man atrodo mažas, gražus ir labai savas. Džiaugiuosi ne tik nepaprastu Senamiesčiu, bet ir šiuolaikiniais pastatais, kylančiais dešiniajame Neries krante šalia savivaldybės. Tikrai gera idėja buvo tie aukšti pastatai. Be jų net labai gražus miestas atrodo provincialiai.

– Ar jautiesi vertinama (įvertinta)?

– Ar jaučiuosi įvertinta? Žinoma, kad taip. Čia vėl tas optimizmas. Man atrodo, kad iš gyvenimo gaunu daugiau dovanų, nei esu užsitarnavusi, ir tai mane verčia dar labiau stengtis. Aš tarsi mėginu atsilyginti už visa tai, ką turiu.

– Kaip manai, kas būtų, jei visas pasaulis vienu metu uždainuotų?

– Nežinau atsakymo (šypsosi).

– Ar Tu laiminga?

– Esu labai laiminga, bet manau, kad tas jausmas iš įgimto optimizmo. Nuo aplinkybių jis mažai priklauso. Labiau jau aplinkybės priklauso nuo mūsų.