Raudoki, birbyne, birbynėle...

Publikuota: 2021-12-27 Autorius: Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ
Raudoki, birbyne, birbynėle...

Iškilaus Lietuvos muziko Prano Tamošaičio 90-mečiui


XXI a. trečias dešimtmetis. Lietuva gyvena didesnės vidinės rizikos sąlygomis. Nemažėjanti socialinė atskirtis. Dėl menkėjančių kūrybinių galių, silpnėjančios valstybingumo jausenos nujaučiama grėsmė nacionaliniam tapatumui. Prisidengiant žmogaus laisvės idėjomis net iš mokslininkų bendruomenės pasipila absurdiški žmogaus, kaip psichobiologinės ir socialinės būtybės sutvėrimo, aiškinimai.

Keičiamos gyvenamosios vietos, vis mažiau reikšmės teikiama gimtajai žemei, kraštui, tradicijoms. Kūčių vakaras lengvai iškeičiamas į slidinėjimą kalnų kurorte ar Pietų kraštų pliažą. Jaunoji karta nebemoka liaudies dainų, svetimas tampa trejinių ritmas ir skambėjęs intonacynas. Kas išsaugo tautinę tapatybę? Kalba, istorija, papročiai, melodijomis ir ritmais skambanti gimtojo krašto dvasia. Mokyklose estetikos, tikybos, istorijos, pilietinio ugdymo, muzikos, dailės, technologijų bendrosios programos neatspindi viešai deklaruojamos nuostatos – etninę kūrybą integruoti į mokomuosius dalykus. Jei nėra giluminio tėvynės, tėviškės suvokimo, vien tautinis rūbas tikrai jos nereprezentuoja. Tautos kultūros perdavimo garantas yra žmogaus išugdytas gebėjimas atsakyti į, rodos, paprastą klausimą: kas aš esu, kur mano pradžia, kokios ir kur mano šaknys, maitinusios tuos, kas davė gyvybę. Šiuolaikinis žmogus nenoriai supranta, kad pasaulis prasideda ne nuo jo, kad daugybė nuostabių dalykų buvo sukurta iki mūsų, kad mes, būdami tautos dalimi, gauname didžiulę kultūros dovaną. Etninė kultūra yra ne močiutės vilnonė skarelė muziejuje ir ne verpimo ratelis kaimo turizmo sodyboje. Etninė kultūra yra gyvenimo būdas čia, savo žemėje, ir dabar, o ne kada nors. Tai gyvenimas sprendžiant Kūrėjo mįslę: kas aš esu, kodėl aš čia. Etnokultūra yra nuolatinė kūryba.

Negatyviai vertindami tautinę kultūrą, atmesdami tradicinį gyvenimo būdą, priimame globalizacijos žaidimo taisykles. Atsirado aršių rašto žmonių, kurie vertybių katile visai supainiojo jaunąją kartą. Pamiršo ar net koneveikia dainų švenčių reikšmingumą, nenori matyti jų Lietuvos kultūros istorijoje. Netgi atkakliai siekia, kaip Lietuvos valstybingumo priešai, įrodyti žmonių, kūrusių savo kraštui, išsaugojusių tautinį instrumentarijų, jį tobulinusių ir vėliau stebinusių pasaulį, nereikšmingumą. Eterio bangomis prie dabartinės LRT valdžios negirdėti nei liaudies dainos, nei birbynės raliavimo. Gerai, kad tam tikra dalis jaunų žmonių muzikos raiškoje dar „atranda“ tautos esmę patys, per draugus, šeimą. Kai kurie susidomi pabuvę kokiuose nors festivaliuose. Pradeda kažkuo muzikuoti, dainuoti. Tačiau mažėja jaunų žmonių noras susitikti pamuzikuoti. Ne repetuoti, bet pabūti su daina, pajusti esantys tautos dalimi. Tokio konteksto stoka veda link susvetimėjimo.

Šios mintys apima mąstant apie birbynininko, ansamblių vadovo, profesionalo, profesoriaus (1988) Prano Tamošaičio (1931–2007) gyvenimą. Žmogaus, kaip mano prof. Algirdas Vyžintas, kuriam „rūpėjo tautinių muzikos instrumentų tobulinimas ir esminiai liaudies instrumentinės muzikos reikalai...“

Skaudu skaityti N. Putinaitės neišmanėliškus tekstus apie „Lietuvos“ ansamblio prigimtį, koneveikiamą Joną Švedą. O juk nacionalinio sąjūdžio metu XX a. pradžioje, lietuviškų vakarų gadynėje, greta dainos skambėjo skudučių, ragų ansambliai (Biržai, 1906 m.). Netilo sekminių rageliai, raliavo, ridavo paprastosios birbynės, gyvybinga buvo senųjų kankliuotojų tradicija. Nepriklausomos Lietuvos mokyklose besimokantys naudojosi lumzdeliais, skudučiais. Grojo dar ir ankstyvame sovietmetyje, būtinai visi dainavo choruose. Viską teko patirti. Pranas Serva specialiai gamino instrumentus besimokantiems. Reikšmingas buvo liaudies instrumentų modifikavimo procesas. Iš diatoninio instrumento meistrų pagalba birbynės palengva tapo chromatiniais instrumentais.

1941 m. Jonas Švedas, tikėdamas liaudies instrumentų ateitimi, sukūrė pirmą, vėliau išplėtotą, kūrinį liaudies instrumentų orkestrui – „Klonių aidai“. Prasidėjo liaudies instrumentų kelias į didžiąją sceną. Sunku pervertinti J. Švedo, juo tikėjusių muzikų pastangas liaudies instrumentų studijas įtvirtinti kaip lygiavertes klasikinei muzikai ir sukurti visą tautinės instrumentinės muzikos atlikėjų ugdymo sistemą. Ja pasinaudojo ir Latvijos, Estijos muzikai bei instrumentų meistrai, galėję Lietuvos specialistų pagalba atkurti savo tautinį instrumentariumą.

Birbynininkui Pranui Tamošaičiui liaudies muzika buvo didžioji meilė ir gyvenimo prasmė. Kas ją formavo?

Ar nebus atsakymo P. Tamošaičio autobiografijoje? „Gimiau 1930 metų lapkričio 5 d. Molynės kaime, Jurbarko valsčiuje, Raseinių apskrityje. Gimiau ant labai gražaus Nemuno kranto, ant kalno tarp Jurbarko ir Skirsnemunės.“ Sunku pasakyti kas buvo tėvas: žvejas, žemdirbys ar muzikantas. Nors senelis valdė 50 ha, ūkininkavo, bet sūnaus Kleopo Tamošaičio žemės darbai neviliojo. Pardavė 10 hektarų palikimu gautos puikios žemės ir Kaune nusipirko pagal užsakymą atvežtą „Hoyhner“ firmos akordeoną.

Prano mamos giminėje – visi žvejai nuo Jurbarko. Tuo garsėjo didelė senelio Juozo Šimkaus šeima. Senelio pasididžiavimas – Nemune pagauta „amžiaus žuvis“. Pasakojama, kad į krantą ištemtas eršketas buvo toks didelis, kad vežant nuo upės vežimu „galva buvo prie arkliuko, o uodega vilkosi žeme“!

Dėdė Jonas buvo „muzikontas“, caro armijoje pūtė klarnetą. Tėvas grojo bandonija, amerikoniška „konstantinka“, armonika. Greitai parankiniu tapo akordeonas, dėl savo grožio žmonių vadintas „baltąja gulbe“. Jurbarke išmokęs siūti tėvas galėjo gerai verstis, net įsiteigė siuvyklą. Tačiau arčiau buvo muzikanto verslas. Ir sukdavosi – tai vestuvėse, tai gegužinėse, žiobrynėse, pakasynose... Vaiko gyvenimą Jurbarke P. Tamošaitis vaizdžiai aprašė savo autobiografijoje, verta paskaityti (Pranas Tamošaitis. Gyvenimas ir veikla. Parengė D. Tamošaitytė ir A. Vyžintas, LMTA, 2011).

Tarpukaryje Mituvos žiotyse ne sezono metu glausdavosi apie dvi dešimtys laivų. Keletas jurbarkiečių turėjo savo garlaivius. 1929–1930 m. buvo rekonstruota ir išgrįsta akmenimis krantinė. 1935 m. pradėtas įrenginėti Žiemos uostas, bet visi darbai iki Antrojo pasaulinio karo taip ir nebuvo baigti.

Iki mūsų dienų likę gvardijos pulkininko, fligeladjutanto, caro rūmams artimo kunigaikščio Sergejaus Vasilčikovo namų fragmentai. Įdomu, kad prof. Saulius Sondeckis kažkuriose užsienio gastrolėse sutiko jo dukrą, kuri nostalgiškai prisiminė Jurbarką. Kunigaikštis pats su šeima gyveno Peterburge ir į Jurbarką visi atvažiuodavo vasaroti. Ūkį vedė nuomininkas. Vis dėlto su Vasilčikovais siejosi daug šio krašto reikalų: kunigaikštis buvo mokyklų globėjas, išlaikė Jurbarko ligoninę ir senelių prieglaudą, rėmė bažnyčias.
Be Nemuno nebūtų ir Jurbarko. Nemunas nuolat primindavo apie save. Vasaromis pasiglemždavo auką – tai 6, tai 7 žmones. Ne tik teikdavo didumai žmonių pragyvenimo šaltinį, bet ir skriausdavo: užliedavo dalį miesto, senamiesčio gatveles. Net senąją sinagogą. Visi prie to buvo pratę ir niekur iš gimtųjų vietų nebėgo. 1937 m. gegužės 8 d. spauda informavo, kad Jurbarke rabinai iškilmingai laidojo toras, kurias sugadino potvynio vanduo. Bet ir jie niekur nesitraukė.

Pranukas mirko Nemune, gaudė žuveles, stebėjo „liocų“ – keltu per Nemuną besikeliančiu ūkininkų – gyvenimą. Laivybą. Kursuodavo garlaiviai „Lietuva“, „Kęstutis“ ir „Palanga“. Vietiniai plaukdavo į Kauną, veždavo bulves, lašinius parduoti. Mokėdavo 1 litą už centnerį vežamo krovinio. Pranas augo su „muzikoje labai talentingu“ vyresniu, bet ankstyvoj jaunystėje mirusiu broliu Stasiu ir jaunesne sesute, „merguče“ kaip vadindavo, Aldona.

Pradžios mokslai Jurbarke. Ten ir pirmosios perskaitytos knygos, kurioms trauka buvo begalinė. Ir tėvo pasakojamos istorijos apie jo, muzikanto, darbą keliaujančiame cirke. Paskui karas. Prisimindavo namuose apsilankiusį puikiai grojusį vokietį, bėgimą nuo karo per Nemuną į kitą krantą. Mokslus Kidulių mokykloje. Muzikos pamokos, kurias vedė vos vos matantis Beatričės Grincevičiūtės brolis, grojęs smuiku.

Dešimties Pranas pats išmoko griežti armonika. Dabar jau Suvalkijos žemėje visose šventėse karaliavo Tamošaičių kapelija: tėvas grojo akordeonu, Stasys trombonu, o Pranelis – būgnu.

Pokaris – baimė dėl išlikimo. Slėpė kilmingų giminaičių istorijas, savąjį gyvenimą. Staiga neteko nieko. Saugumas ir duonos kąsnis tapo svarbiausia. Jurbarko gimnazijoje nuo Prano nenuleido akių muzikas Benediktas Vasiliauskas, sukūręs iki šiandien vieną populiariausių dainų – „Žemėj Lietuvos“. Jo skatinamas gimnazistas papildomai mokėsi muzikos teorijos, net smuikuoti. Mokytojas netgi parašė savo bendramoksliui Jonui Švedui laišką, kuriame rekomendavo gabų vaikiną studijoms konservatorijoje. Bet egzaminus 1951 m. vis tiek reikėjo laikyti. Juk nebaigęs jokios muzikos mokyklos! Skolintu akordeonu išpylė visą savo repertuarą – nuo Strausso valso iki vengrų šokių. Pavyko ir solfedžio, sugebėjo atsakyti į klausimą iš muzikos istorijos. Puikiai pedagogai įvertino jo lietuvių kalbos rašinį ir vokiečių kalbos mokėjimą.

įdavė į rankas birbynę ir, net priėmė į Liaudies dainų ansamblio chorą dirbti. Birbynės specialybę tebuvo baigę vos keli trys jaunuoliai: Vladas Bartusevičius, Algimantas Balčiūnas, Petras Juodelė. 1956 m. Pranu Samuičio birbynės klasę baigė ir Pranas Tamošaitis. Nugyventos vaikystės, jaunystės dienos svarbios kiekvienam, nes jų turinys atskleidžia tą pamatą, ant kurio būna statomas visas menininko gyvenimo rūmas. P. Tamošaičio gyvenimiška patirtis, iš knygų spinduliavusi šviesa, skambanti aplinka, mamos gerumas ir liaudies daina, išsiugdytas darbštumas, smalsumas pasitarnavo jo suvoktoms, pajaustoms tautinės muzikos esmėms. Gyvenamasis laikotarpis, mokslo patirtys leido būti tuo, kurį daugelį kartų šiandien vadiname „pirmuoju“.

Pranas Serva pagamino pirmąją birbynę, kuri Tamošaičiui ilgai tarnavo, su kuria pelnė pirmąjį aukso medalį. Didelės pastangos buvo įgalinti liaudišką instrumentą skleisti kultivuotą garsą, jį valdyti. Juolab, kad mokėsi grodamas kitiems, klasikiniams instrumentams – obojui ir klarnetui – skirtą repertuarą. J. Švedo vadovaujama katedra pradžioje jokios pagarbos neturėjo. Studentai, norėdami išvengti patyčių, eidami koridoriumi slėpdavo instrumentą: „A, tai iš piemenų būrio...“ 1955 m. P. Tamošaitis pirmasis parodė liaudiško instrumento galimybes net už respublikos. Su pedagogų grupe dar studentas P. Tamošaitis vyko į Taliną, kur vyko mokslinė konferencija. Birbynininkas išėjo į Talino koncertų salėję „Estonija“. Suskambo Balio Dvariono „Prie ežerėlio“, Gioacchino Rossinio „Neapolietiška dainelė“. Klausantieji muzikai, muzikologai, kompozitoriai buvo pritrenkti. Kaip išraiškingai skambėjo tas neįprastas liaudiškas instrumentas!

Tai buvo pirmoji labai rimta paskata bebaigiančiam konservatoriją studentui. Gyvenimas tarsi ėjo sava vaga: studijos baigtos, Švedo Liaudies ansamblyje pervestas į birbynių grupę, su kanklininke Regina Paskačimaite sukūrė šeimą. Dabar abu dirbo Liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Nuolat ant ratų, per 200 koncertų kasmet. Be komforto, viešbučių, restoranų. Ansambliečius veždavo sunkvežimiais kartu su šienu, kuriuo prikimšdavo nakčiai naudojamus čiužinius čia pat, žiūrovų salėje. Viską muzikantai, šokėjai galėjo iškentėti dėl tų minučių, kuomet miesteliuose, kaimuose susijaudinę klausytojai verkdami dėkojo už liaudišką muziką, išgirstą lietuvišką dainą, pamatytą šokamą „Sadutę“, ar humoristinį „Gaidį“. Atmenu tokius koncertus Panevėžyje. Vietoje vieno koncerto vykdavo papildomi du, trys dieniniai pasirodymai teatro salėje. Dainų melodijas išėję žiūrovai kartodavo, o mokyklose bandydavo atlikti mokinių saviveiklos kolektyvai.

Tačiau Pranas jau nerimo. Jis jautė, kad gyvenimas tik prasideda. Puikiai mokėjęs instrumentuoti, jautęs instrumentų specifiką, spalvų derinius, jau talkino J. Švedui kuriant naujas ansamblio programas. Pasirodė pirmieji originalūs kūrinėliai skudučiams („Voverėlė“), skudučių pritarimas dainoms, pirmieji instrumentiniai ansambliai birbynių kvintetui.

1956 m. pradėjo vadovauti medicinos darbuotojų liaudies dainų ir šokių ansambliui „Rūta“. Devyniolika metų organizavo ansamblio veiklą. Nuo 1964 m. dėstė konservatorijoje, vadovavo mokomajam orkestrui. Prie jo ugdė dirigentus. Orkestro dirigento kvalifikaciją tobulinęs pas Vitą Žilių, gyvenimui parengė dešimt dirigentų. Ne šiaip gavusius diplomus, bet aktyviai puoselėjusius dirigavimo praktiką – Eligijus Ališauskas, Romualdas Apanavičius, Vytautas Tetenskas, Arūnas Katilius, Saulius Prusevičius ir kiti.

Pranas Tamošaitis-birbynininkas klausančius žavėjo ypatingu birbynės tonu, ieškojo galimybių plėtoti instrumento tembrų ir dinamikos skalę. Ieškojo atsakymo į nuolatinį klausimą – kaip plėsti birbynės galimybes ir nenutolti nuo autentiško liaudiško atlikimo stiliaus prasmių. Likę kūrinių garso įrašai atskleidžia natūralią frazuotę, melodikos sintaksės ypatumus. Puikiai įvaldęs kvėpavimą Tamošaitis vienu atsikvėpimu galėjo išgroti ilgiausias frazes. Skambėjo prasmingas garsas, išbaigta ir labai gyvybinga muzikinė mintis. Atsimintinas jo raliavimas, improvizacinio pobūdžio šedevras – „Ėsk, karvute“. Žavėjo lyriniai kūriniai, smuikui kurta B. Dvariono elegija „Prie ežerėlio“, „Mažoji rapsodija“ liaudies instrumentams, kitos pjesės. Dainingo prado muzikavimas, unikalaus garso grožio platumos, prilygstančios žmogaus balsui. Patrauklu buvo sekti kaip techniškai preciziškai įprasminama muzikinė mintis. Tembro paieškos, individualus požiūris į skambėsenos prasmes P. Tamošaičio dienotvarkėje buvo pats svarbiausias. Tai reiškė, atlikėjas giliai buvo pasinėręs į muzikos esmių studijas. Tikslinga buvo jo atliekamos melikos artikuliacija. Trapūs artikuliacijos ženklai kupinuose žaismės ar meditatyvinio pobūdžio melodijų deriniuose. Nuolat buvo tobulinamas ir kitas muzikos išraiškos priemonių arsenalas.

Visa tai dabar jau girdime gausiuose įrašuose. Kaip ir duetus su Pranu Budriumi ar judviejų duetus ir kanklių ansamblius. Sukurti buvo V. Budrevičiaus, V. Montvilos „Saulė teka“, J. Karoso „Pajaunėjęs Nemunėlis“, V. Klovos, R. Žigaičio kūriniai. Birbynių kvintetui B. Dvariono „Subatos vakarėly“, sekstetui „Tverečiaus polka“, „Linelis“, E. Balsio „Skerco“, paties Tamošaičio „Muleikų polka“, „Jurbarkiečių polka“, „Puodžių polka“ ir kitos kompozicijos. Birbynių kvintete tuosyk grojo P. Tamošaitis, P. Budrius, K. Budrys, J. Čiplys, J. Mykolaitis. „Meilė liaudies muzikai, aukštas atlikimo lygis, darbštumas buvo tinkamai įvertinti: birbynių kvintetas sunkiame sąjunginiame konkurse iškovojo teisę dalyvauti Pasaulinio jaunimo ir studentų festivalyje Helsinkyje (J. Radzevičius). VI Pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje apdovanotas aukso medaliu (1957).

P. Tamošaičio interpretacijos klausytoją veikė ir virtuoziškumu, ir nuo jo neatsiejama menine įtaiga. Kiekvienas kūrinys skleidė taurią natūralumo ir muzikinių emocijų darną. Primityvu dabar kalbėti apie intonavimo ar derinimo kokybę. Garsą su subtiliu vibrato galima buvo prilyginti nebent labai kokybiškam žmogaus vokalui: lygus visame instrumento diapazone, skaidrus ir neforsuotas viršutinis registras, psichologiškai motyvuota garso ataka, ir tikslingai pritaikoma artikuliacija.

P. Tamošaičio ansambliai – tai realizuotas savitas muzikinės dramaturgijos menas. Kanklės atitaria solistui, pratęsia mintį, kartu valdoma agogika, tarsi įsiūbuoja veiksmą ir vėl klausytoją grąžina į pradinį tašką.

P. Tamošaitis savais muzikos suvokimo principais kūrė ir kamerinį ansamblį „Sutartinė“ (1956–2001). Gimęs dar liaudies dainų ir šokių ansamblio guolyje, pamažu atsiskyrė į savarankišką, kamerinį darinį. Liaudies muzikai P. Tamošaitis suteikė naują kryptį. Kaip sakė prof. S. Sondeckis, „P. Tamošaitis ir buvo tas Kolumbas, atradęs naują erdvę liaudies muzikai propaguoti“. Dabar scenoje Tamošaitis pasirodydavo kaip solistas, kaip ansamblio vadovas ir dirigentas. Specifinis buvo „Sutartinės“ skambesio laukas. Pirmosios kanklininkės – Irena Balčytytė, Birutė Prusevičienė, Zita Stepulienė, Regina Tamošaitienė. Ansambliui P. Tamošaitis balsavo per 150 lietuvių liaudies dainų, sukūrė per 20 originalių kūrinių įvairiems instrumentams.

Ansamblis puikiai reprezentavo liaudies meną būdamas mobilus, patogus darbui su solistais. Atmintina visiems iš Lietuvos laivu ƒ„Aleksandr Puškin“ keliavusiems muzikams buvo koncertinė išvyka į Kanadą. Vis koncertuodami tarpinėse laivo stotelėse Europoje kolektyvai koncertavo. Tamošaitis grojo solo su Lietuvos kameriniu orkestru. Suomijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje skambėjo Tamošaičio birbynė ir „Sutartinė“, turėjusi didžiulį pasisekimą ir reikšmę lietuviams prisistatant pasauliui savitu kamerinio muzikavimo liaudies instrumentais būdu. „Programa parinkta, siekiant suteikti auditorijai aukšto lygio estetinį išgyvenimą“, – rašė Kanados lietuviai („Tėviškės žiburiai“, Toronto,1968). Nuostabą ir pasididžiavimą kėlė skambėję P. Tamošaičio pastangomis lietuviškai tapatybei atstovavę ištobulinti liaudies instrumentai, techninėmis galimybėmis priartinti prie klasikinių ir tokie garsinami pasaulyje.

Prof. Jadvyga Čiurlionytė, pasufleravusi kolektyvui vardą, 1972 m. rašė: „Pranas Tamošaitis yra vienas iš pačių geriausių liaudies instrumentinės muzikos propaguotojų respublikoje. Nepralenkiamas grojimo birbyne virtuozas. Puikus liaudies instrumentų ansamblių organizatorius, iš kurių „Sutartinė“ pasižymi išskirtiniais laimėjimais.“

P. Tamošaitis buvo sudėtingas žmogus. Visi gentainiai buvo jutę jo pastangas padėti sprendžiant buitines problemas, paremti. Buvo žmogui jautrus, dėmesingas, taktiškas, bet užsispyręs. Sąžiningas, nemėgęs melo, dirbtinumo, jį nuolat lydėjo saiko nuovoka. Darbas ir šeima – tai jo gyvenimo ašys. Netekęs dviejų sūnelių labai mylėjo abi dukras Dalią ir Daivą, puikias pianistes, koncertmeisteres. Gerbė jų pašaukimus, gyvenimo būdo pasirinkimus. P. Tamošaičio meilė tėvynei atsiskleidė ir santykyje su gamta. Joje nurimdavo, su spiningu rankose mokėjo medituoti, į save sugerti ežero, lietuviško peizažo ir vakaro didybę. Gal šios palaimingos valandos atgimdavo nostalgiškose birbyne riduojamose melodijose? Atsimenu amžinai skubantį, nedideliais žingsneliais, lyg spyruokliuotų, mandagiai sveikindamasis linkteldavo iškeltą galvą.

Gedėdamas J. Švedo P. Tamošaitis nebuvo vienišas. Filologai, rašytojai, aktoriai, dainininkai, muzikologai, atlikėjai buvo tarsi aktyvūs J. Švedo inicijuoto ir nesustojusio judėjimo dalyviai. Jie suvokė, kad tai buvo laikas, kuomet liaudies dainų ir šokių ansamblio, instrumentus tobulinusių meistrų, instrumentininkų-pedagogų, atlikėjų ir kompozitorių darbas buvo reikšmingos sovietiniam režimui besipriešinančiųjų pastangos įtvirtinti liaudies muzikos dvasią klasikinio meno terpėje. Kai kurie muzikai prieštaringai vertino Tamošaičio bandymus birbyne groti klasiką. Tačiau kaip kitaip galima buvo atsakyti į klausimą: ar tai įmanoma? Atsimenu, kuomet Antanas Smolskus grįžo iš stojamųjų egzaminų į tuometinę Leningrado konservatoriją, linksmai juokavo, kad profesūra puolė žiūrėti koks instrumentas taip įmantriai kopijuoja obojų? „Sutartinės“ atliekama klasikinė muzika taip pat stebino žavėdama naujais sąskambiais, aranžuočių spalvingumu. Taigi, „kokį neregėtą šuolį atliko mūsų senieji instrumentai!“ – 1973 metais, pažymint „Sutartinės“ 15-metį, išsireiškė Romualdas Apanavičius.

P. Tamošaičio mokinys Egidijus Ališauskas, vienas iš 20 absolventų, birbynės partija praturtina didelio pučiamųjų instrumentų orkestro partitūrą, birbynė skamba A. Šenderovo, R. Žigaitytės, O. Narbutaitės stambios formos klasikinės sąrangos kūriniuose. Kiek kompozitorių išjudino P. Tamošaitis savo nerimastinga dvasia!

P. Tamošaitis – vienas pirmųjų lietuviško meno atstovų sovietmečiu dalyvavo svarbiausiuose valstybinės reikšmės renginiuose tarptautiniu mastu. Lietuvoje ir užsienio šalyse surengta daugiau kaip trys tūkstančiai koncertų. Su „Sutartine“ parengta 15 koncertinių programų, įrašytos 260 įrašų plokštelėse, radijo fonotekoje per tūkstantį įrašų. Sukurti penki televizijos filmai. Su P. Tamošaičio ansambliais dainavo visi žymiausi mūsų solistai. Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras, Jonas Stasiūnas, Giedrė Kaukaitė, Aušra Stasiūnaitė, Regina Maciūtė ir daugelis kitų. „Sutartinė“ pelnė įvairių apdovanojimų ne tik Lietuvoje. 1967 m. P. Tamošaičiui suteiktas nusipelniusio artisto vardas. „Tas pats žodis mūsų lūpose. Kai mes ir jūs dainuojame tas pačias dainas. Tas pačias motinų lopšines, tėvų, brolių sutartines. Lietuviškas žodis tol liks nemirtingas, kol bus bent vienas mūsų dainuojantis ir kalbantis senąja aisčių tarme. Mūsų ir jūsų troškimas išsaugoti tą žodį. Tą žemę“, – savo kalboje Amerikoje išsakė poetas Henrikas Nagys. Klausydami birbynės žmonės verkė (J. Kardelis. „Nepriklausoma Lietuva“, 1968 liepos 3, Nr. 27, p. 4).

Komentarai