Regina Šilinskaitė: „Toks mano gyvenimas“

2022-aisiais operos solistė Regina Šilinskaitė mini kūrybinio gyvenimo scenoje 30-metį; 2023-aisiais pasitiks asmeninį jubiliejų. Šių progų akivaizdoje kalbamės su operos soliste, 1992-aisiais debiutavusia Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Džildos vaidmeniu Giuseppeʼs Verdi operoje „Rigoletas“, savo karjeroje sukūrusia daugybę ryškių, savo charakteriu išskirtinių personažų, kurių kiekvienas pareikalavo atskleisti kitas ir vis naujas emocines, jausmines spalvas, idant kūrybinė esatis įsikūnytų ir virstų gyvybe pulsuojančiu vaidmeniu, kuris operos scenoje išsiskleidžia plataus diapazono, galingo balso skambesiu. Kūrybinio gyvenimo retrospekcija leidžia užčiuopti reikšmines patirtis, jų duotis ir vertes, kurios ilgainiui suponuoja menininko kūrėjo tapatybę, o taip pat žmogaus asmenybę jo būties tikrovėje. Tarp teatro scenos ir gyvenimiškųjų patyrimų pasirodo ir atsiskleidžia žmogaus kūrėjo vaidmenų visetas.

Apie visa tai – šiame pokalbyje su Regina Šilinskaite.

Vaikystė

Gerbiama Regina, vaikystė yra žmogaus gyvenimo ištakos, dažnai lemtingai suformuojančios individo linkmes. Pasidalinkite savais ankstyvojo, paties ankstyviausiojo gyvenimo meto prisiminimais.

Vaikystė buvo labai įdomi, gyventas laikas siejasi, sakyčiau, labai artimas mūsų dabarčiai, tad prikelia, sugrąžina vaikystės patirčių reginius.

Augau didelėje, šešių vaikų šeimoje. Buvau pati jauniausia – tarp vyriausiojo brolio ir manęs dvidešimt penkerių metų skirtumas. Gimiau giliame sovietmetyje, žinoma, to nesupratau... Tačiau dabar prisimenant, iškyla mamos pasakojimai apie karą, trėmimus... Apie priglaustą rusų mergaitę, gražią, ilgom kasom, pilnom utėlių... Apie tai, kaip mama gailėjo jos kasų ir nekirpo, o išrinko visas utėles. Apie tai, kaip užėjus rusų kariuomenei, ji tiesiog, nepasakius „sudie“, dingo... Kaip keitėsi kariuomenės... Tada aš tik klausydavau, visa tai buvo nerealu ir tolima... Atrodo, tai, kas pasakota, kartojasi dabartyje. Vėl rusai, karas, namuose priglaustos keturios mamos su vaikučiais.

Mano gimtinė – Molėtai, ten gyveno labai daug žydų. Juokaujame, kad Molėtuose – aštuoniasdešimt procentų žydų, o likusieji – Šilinskai (juokiasi). Taip nėra, bet miestelis nedidelis, o mano tėtis iš keturiolikos vaikų šeimos, tad mūsų giminė labai plati, o dar ir vizualiai esame panašūs – mūsų išraiškingos nosys, tad neišsiskirta žydiškoje Molėtų bendruomenėje. (Juokiasi.)

Antrojo pasaulinio karo metu Molėtus nusiaubė genocidas. Įsirėžė atmintin mamos pasakotos skausmingos istorijos apie žydų getą ir kaip tėvai, rizikuodami savo gyvenimu, nešdavo bidonėlius pieno, ridendavo į pakalnę... Pati nepatyriau, nejutau, bet dažnai girdėti pasakojimai išliko manyje, o dabar visa tarytum ataidi. Menu užtrauktas užuolaidėles, visai paprastas medvilnines-linines, dengiančias pusę lango... Žvelgdamas iš kiek tolėliau, nematai, kas viduje, o tu per viršų regi esantįjį lauke. Gyvenome prie pat bažnyčios, nuo kelio iš karto pas mus galėjai ateiti, tad laikydavome kieme šunis, kad praneštų artinantis prašalaičiui. Tada nesupratau, tik vėliau suvokiau, kad mama bijojo užklystančiųjų. Atėjus doram žmogui – viskas gerai, o jeigu atklydėlis įtartinas – nuotaika ir situacija namuose kitokia. Tėčio sesuo buvo pabėgusi nuo sovietinio režimo į Jungtines Amerikos Valstijas, tad mūsų šeima visada buvo po padidinamuoju stiklu.

Mama buvo savamokslė siuvėja, o tėtis – profesionalus vyriškų kostiumų, paltų siuvėjas. Juokaujame, kad šiais laikais jis būtų tikrų tikriausias dizaineris, tačiau tada jis buvo tiesiog paprastas siuvėjas, be to, dar turėjo mokinių. Taigi tėvai namuose nuolat siūdavo, baigdavo pradėtus darbus ar papildomai taisydavo žmonėms drabužius, kas tuo metu buvo draudžiama. Aš taip pat pramokau siūti ir vienu gyvenimo tarpsniu užsidirbdavau pragyvenimui.

Net ir giliu sovietmečiu visada švęsdavome šv. Kalėdas, šv. Velykas. Tai pačios didžiausios šventės. Buvau vaikas, tad su manimi nekalbėta apie draudimus, persekiojimus religines šventes švenčiančių žmonių. Aš nieko nebijojau, drąsiai eidavau į bažnyčią. Mano vaikystės laikais Molėtuose vykdavo didžiuliai atlaidai. Mes, vaikai, klūpėdavome prie altoriaus. Mergaitės su baltomis suknelėmis, vainikėliais ant galvos... Dar yra nuotrauka išlikusi. Tiesa, vienuolė Stasė, kuri mokė mus melstis, nevesdavo mūsų į bažnyčią tiesiu keliu, nors gyvenome visai prie pat, o aplink – per kapines, kad kuo mažiau kas pamatytų. Vėliau supratau, kodėl ji taip elgėsi – bijojo, o tada man, vaikui, atrodė labai keista.

Vaikystėje buvau labai aktyvi. Turėjau be galo daug draugų. Man reikėjo su visais draugauti. Kažkodėl atrodė, kad visi aplinkui turi būti mano draugai. (Juokiasi.) Deja, tie draugai neišliko. Skaudu, kad būtent patys geriausi mano vaikystės draugai, kurie atrodė išliks iki gilios senatvės, pradingo. Stiprūs draugystės ryšiai sieja su vėlesnio meto sutiktaisiais bendraklasiais. Visada mėgau reguliuoti, aiškinti kam, ką ir kaip reikia daryti, jeigu kam nepatikdavo, man nepritardavo-nepaklusdavo – išvarydavau iš kiemo. (Juokiasi.) Galbūt taip manyje reiškėsi artistės pradas?..

Kokie garsai, melodijos supo, lydėjo vaikystėje? Galbūt turite vaikystės, gyvenimo muzikos leitmotyvą? Ach... Muzikinės melodijos ankstyvuoju periodu namuose neskambėjo. Vėlai ir televizorių, nespalvotą, įsigijome. Sesuo, išvažiavusi į Kauną, pradėjusi dirbti, įsigijo patefoną, jis atsidūrė pas mus kartu su keliomis plokštelėmis, – šį patefoną iki šiol tebeturime. Prisimenu, Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos“ sonatą labai dažnai leisdavau. Ištisai. Man ji tokia graži buvo... Taip pat turėjome „The Beatles“ plokštelę, jos irgi dažnai klausydavau, nors nesupratau nieko, apie ką dainuojama, nežinojau, kad tai labai žymi grupė, tiesiog man patiko.

Patys pirmieji muzikiniai garsai – instrumento garsai – vargonų muzika. Mūsų bažnyčioje buvo vargonai, kuriais grojo įspūdingas vargonininkas – labai aukštas, stambus, taip man mažai atrodė, gal jis visai toks nebuvo... Kai jis užlipdavo ant viškų, kai imdavo groti... Tiesiog nepaprasta. Tas spaudžiamų dumplių uuufff uuufff – mane gyvenime ilgai persekiojo. Manau, kad būtent išgirdusi bažnyčios vargonus, užsinorėjau į muzikos mokyklą eiti. Niekada pernelyg nesusimąsčiau, tačiau visiška tiesa, kad pirmiausia mane užvaldė vargonų muzika.

Ilgainiui vargonai buvo apleisti. 2000-aisiais, prieš dvidešimt dvejus metus, jau esant profesionalia operos soliste, vien dėl to stipraus įspūdžio vaikystėje, su kraštiečiu kolega, pasitelkę draugus molėtiškius, sutarėme atgaivinti vargonų muziką Molėtų bažnyčioje, nes vargonai yra šauklys, sukviečiantis ir sutelkiantis pamaldoms. Visa mano šeima įsitraukė į šį projektą, kuriame tikriausios mano rankos ir akys buvo Jurgita Šimėnaitė. Kiekvieną vasarą rengėme didžiulius koncertus – galingus, ir rinkome lėšas vargonams. Po septynerių metų juos atstatėme ir įvyko įspūdingas baigiamasis koncertas, kuriame dalyvavo mano pažįstami, man artimi muzikai: amžiną atilsį Bernardas Vasiliauskas ir profesorius Leopoldas Digrys vargonavo, choras „Vilnius“, profesorė Irena Milkevičiūtė, amžiną atilsį profesorius Virgilijus Noreika, daugybė mano kolegų... Šis sumanymas atspindi mano charakterį – begalinį užsispyrimą, jeigu ištariau žodį „reikia“, vadinasi, tai ir turi būti padaryta, atlikta iki galo.

Taigi pirminiai garsai – vargonų muzika, užvaldžiusi mane. Nuo pirmų patyrimų iki naujųjų vargonų – ilgas kelias, netgi nemaža dalis mano karjeros jų akivaizdoje plėtojosi.

Tad tokia vaikystė – be galo įdomi, turininga, audringa, daug įvairių patirčių. Greitai subrendau, tapau suaugusi, nes mano tėtis labai anksti mirė – tebuvau vienuolikos, – o mama buvo ligota. Ji mane jau būdama vyresnio amžiaus pagimdė, tad mamą atsimenu nuolat sergančią. Galima sakyti, kad vaikystė mano buvo labai trumpa – iki dešimties, o paskui jau prasidėjo suaugusiosios gyvenimas. Reikėjo padėti rūpintis namais, ūkiu, tiesa, karvės melžti nemokėjau – nė viena manęs neprisileido, dėkoju joms! (Juokiasi.) Namuose likome trise – vyriausiasis ir jauniausiasis broliai ir aš, o kiti greitai paliko namus. Taip mes gyvenome iki 1982-ųjų, kada išvažiavau į Vilnių, pradėjau studijuoti akademijoje, tuometinėje konservatorijoje. Prasidėjo mano akademinis gyvenimas.

Pirmosios patirtys

Muzika, dainavimo menas – opera, sakytina, yra išskirtinai reiklus, ne(at)leidžiantis jokio sąlyginumo, kada, kaip, kokiu būdu Jūs atradote muziką (savyje), supratote, kad būtent ji yra Jūsų kelias, o gal palydovė kelyje? Iš dabarties perspektyvos, kaip regite tą būtį su muzika ir muzikoje – vis tik Jūs pasirinkote ją, o galbūt ji pasirinko Jus?

Ko gera, opera mane pasirinko. Mokykloje užsiėmiau viskuo, kuo tik buvo galima užsiimti. Pirmiausia – sportas: buvau labai stipri rankininkė, taip pat ganėtinai stipri lengvosios atletikos rungtyse, dar buvau ilgų distancijų bėgikė. Kur tik reikėdavo kokias rungtis laimėti, visada tekdavo man! (Juokiasi.)

Mes gyvenome kukliai, tėtis jau buvo išėjęs anapilin, gaudavau našlaitės pašalpą, lengva nebuvo, tai – viena; kita – tais laikais nieko nebuvo. Kartą vyko lengvosios atletikos varžybos, atėjo treneris ir sako: „Regina, reikia sudalyvauti ieties metimo rungtyje. – Aš sakau, – niekada ieties rankose nesu turėjusi, – o jis: – esi rankininkė, gerai mėtai, padirbsim porą vakarų ir sudalyvausi.“ Sutikau – įdomu pabandyti, be to, treneris pažadėjo, kad, jeigu dalyvausiu, gausiu sportbačius. Kaip būčiau galėjusi nesutikti?! Sportbačiai – ne šių dienų, bet vis tiek tai buvo sportbačiai! Gana sėkmingai numečiau ietį. Metimas ieties sėkmingas, kai ietis bedama žemėn. Atstumas nebuvo didelis, bet vis tik rungtį įveikiau. Šį savo sportinės karjeros atvejį visiems pasakoju. Jis irgi atspindi mane.

O muzika mano gyvenime prasidėjo, kada, mokantis ketvirtoje klasėje, į Molėtų muzikos mokyklą atvažiavo nauja mokytoja Stasė Skurulskienė. Jauna muzikos specialistė ėmė burti muzikinius kolektyvus. Iki tol buvau tautinių ir pramoginių šokių šokėja. Būtent nuo mokytojos Stasės Skurulskienės prasidėjo mano dainininkės karjera (juokiasi), dainininkės kelias.

Pradžioje buvo duetai, tercetai, kvartetai, o solinis dainavimas – greta. Solistės karjera man nelabai sekėsi: aš nuolat sirgdavau – ūminė angina, tonzilitas... Vis peršti gerklę, sloga... Tačiau dalyvaudavau su bendramoksliais „Dainų dainelės“ konkursuose, vykstančiuose kas antri metai, iki pat 1982-ųjų, kada baigiau vidurinę mokyklą. Nuolat tapdavome laureatais, tad dainuodavome laureatų koncertuose, dalyvaudavome filmavimuose, kurie kėlė didžiulį įspūdį.

1980-aisiais ir 1982-aisiais – laureatų koncertai operos ir baleto teatre, kada jau buvau brandžiai mąstantis žmogus, man paliko begalinį įspūdį: nepaprastai didelis teatro pastatas, grimo kambariai, staleliai, erdvūs koridoriai, kuriuose mes vis paklysdavome... Tais laikais buvo privaloma dainuoti rusų kalba. Laureato dainą reikėjo rinktis iš penkiolikos Sovietų sąjungos respublikų liaudies dainų. Aš dainavau ukrainiečių liaudies dainą „Ty Zh Mene Pidmanula“ („Ти ж мене підманула“) „Tu apgavai mane“.

Vėlgi tokia ryški minėtoji būtojo laiko ir dabarties sąsaja: ataidi mano mamos, mano pačios jaunystės patirtys ir suskamba tapačiai, bet naujai ir labai jautriai, kada mano namuose glaudžiasi ukrainietės su vaikais, pabėgę nuo Rusijos karinės agresijos.

Tą pačią dieną vykdavo du laureatų koncertai, man, jau dainavus, antroje dalyje kažkas dainavo valso ritmu, nejučia už galinės sienos – kulisuose ėmėme šokti su nepažįstamu jaunuoliu, nežinojau nei jo vardo, nei iš kokio miesto jis, nei ką dainavo laureatų koncerte. Žinoma, juokiausi skambiai, tad mus subarė, nutildė ir šokis baigėsi. Įdomu būtų susitikti, bent žvilgtelėti... Toks pirmasis Operos ir baleto teatro įspūdis. Tada tikrai nesiruošiau stoti mokytis dainavimo – neketinau tapti operos soliste.

Pirma profesionali opera, kurią pamačiau – Giuseppe‘s Verdi „Traviata“. Baigus vienuoliktą klasę, po diplomų įteikimo – išleistuvių šventės, kitą rytą mus vežė į Operos ir baleto teatrą. Negaliu pasakyti, kad būčiau labai susižavėjusi, turbūt ne tai buvo galvoje... Nors ir po išleistuvių nemiegoję visą naktį, pasitikę saulę, sėdėdami su klasės pirma meile, norėjome kuo greičiau baigti žiūrėti spektaklį ir eiti pasivaikščioti po Vilnių.

Veikiausiai studijų pasirinkimą ir manąjį kelią lėmė mokytoja Stasė Skurulskienė. Ji labai kryptingai mane vedė. Važiavau į konsultacijas konservatorijoje, taip pat dainavau atvirų durų dienų perklausose. Gavau patarimą pabandyti. Vidurinėje mokykloje gerai mokiausi. Be to, tais laikais, jeigu „Dainų dainelėje“ dainuodavai, nereikėdavo laikyti vieno baigiamojo egzamino. (Juokiasi.) Tą dieną, kai visi laikė lietuvių kalbos egzaminą, aš dainavau laureatų koncerte, tad man parašė pažymį, koks buvo mano mokslo metų dalyko vidurkis. Tai buvo didžiausia laimė, nes aš labai lietuvių kalbos bijojau.

Norėjau tapti medike, galima sakyti, jutau, kad mano pašaukimas – medicina. Kaip jau minėjau, mano mama labai daug sirgo, tad namuose būdavo švirkštų, kuriuos reikėdavo virinti, anksti išmokau tai daryti, pati suleisdavau mamai vaistus. Ypač gerai sekėsi tikslieji mokslai, gal kiek sudėtingiau chemija, tad vyliausi įstoti, nors tais laikais konkursas buvo ypatingai didelis. Stojamieji į konservatoriją (dabar – akademiją) vykdavo anksčiau, nieko nesitikėdama nuvažiavau ir pabandžiau. Įstojau. (Juokiasi.) Dieve mano, neturėjau didelio noro, bet, kai jau įstojau, džiaugsmas buvo begalinis – „Ačiū Dievui nebereikės mokytis chemijos! – Visos knygos – šonan! – Nuostabu! Egzaminai išlaikyti, tad galiu dabar atostogauti.“ (Juokiasi.)

Matyt, kad opera mane pasirinko.

Tobulėjimas

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte profesorės Vlados Mikštaitės dainavimo klasę, ši asmenybė – legenda, prisiminkite ir pasidalinkite savuoju patyrimu, įspūdžiu, tuo, kas esmingiausia iš mokymosi dainavimo meno pas šią pedagogę.

Pas Vladą Mikštaitę studijuoti pradėjau šiek tiek vėliau. Parengiamaisiais metais ir pirmame kurse mokiausi pas Leoną Kalasauską. Parengiamaisiais metais daug dirbome, mokėmės-ruošėmės – ne visi įstodavo į pirmą kursą, tik patys gabiausieji. Galvojau, jeigu neįstosiu, tada važiuosiu mokytis medicinos Kauno Prano Mažylio medicinos mokykloje, buvau pasiryžusi baigti raudonu diplomu, o tada stoti į universitetą. Bet įstojau. Likau pas tą patį mokytoją. Mūsų kursas buvo stiprus, didžioji dalis – žymūs savo srities profesionalai, ir šiandien sėkmingai tęsiantys karjerą. Vienas bendrakursių, paklausęs, kaip dainuoju egzamine, pasakė, kad man reikėtų kito mokytojo, nes netobulėju, nieko negaunu, neaugu.

Profesorės Vlados Mikštaitės dainavimo klasė buvo visiškai užpildyta, todėl patekti mokytis pas ją, galima sakyti, nebuvo šansų. Jau tada Mikštaitė buvo tikrų tikriausia legenda, apie ją kalbėjo visi ne tik kaip apie labai gerą dainininkę, puikią režisierę bei dėstytoją, pas kurią mokytis labai nelengva... Ką reiškia „nelengva“? Man „nelengva“ – nieko nereiškė, jeigu noriu, vadinasi, turiu patekti. Žinoma, niekas mano norų netenkino – pasakė, kad pas profesorę Vladą nėra vietos. Paskyrė studijuoti pas kitą dėstytoją – nesutikau – jokiu būdu! Jeigu noriu pas Vladą Mikštaitę, reiškia, noriu pas Vladą Mikštaitę, jeigu ne, išvis nesimokysiu. Tokia buvo mano pozicija, kurią deklaravau ne tik žodžiais – ėmiau nebelankyti specialybės paskaitų – neidavau, pabėgdavau, slėpiausi. Visi draugai mane dangstė. Paskirtoji dėstytoja ieškojo manęs, bandė įkalbėti, o aš vis beldžiausi į profesorės Mikštaitės širdį. Sakiau jai: „Būkit gera – paimkit, paimkit mane! Jeigu ne, metu studijas akademijoje.“ Taip susiklostė, jog man paskirtoji dėstytoja netikėtai iškeliavo anapilin, ir galiausiai profesorė Mikštaitė priėmė mane į savo klasę.

Pas profesorę mokytis iš tikrųjų nebuvo paprasta, ji buvo perfekcionistė: reikalavo maksimaliai teisingo dainavimo. Kadangi prie Mikštaitės klasės prisijungiau vėliau, ji reikalavo, kad kartočiau kursą. Žvelgdama atgal, suprantu viską, ką ji sakė tada, bet tuo metu buvo labai sunku suvokti. Kada esi jaunas ir tau atrodo kad, moki dainuoti, o staiga sako, kad nemoki, kad dar daug ko reikia – nieko nesupranti. Profesorės reikalavimai buvo tikrai teisingi. Dabar, pati mokydama, prašau to paties. Tačiau svarbiausia, ko linkiu visiems, – išgirsti žmogų. Kalbant apie Mikštaitę, ji buvo nuostabi vien tuo, kad ugdė mus visapusiškai: ji reikalavo ne tik tobulo dainavimo, bet ir vidinės dramaturgijos atliekant bet kurią ariją, dainą, prasmės suvokimo ir giluminės pajautos. Jaunam žmogui tai nėra lengva – ne visada pavyksta. Profesorės Vlados Mikštaitės reiklumas, perfekcionizmas kartais būdavo tiesiog beribis, todėl tik labai stiprūs žmonės galėjo ir gebėjo būti šalia jos. Turbūt visi jos mokiniai pasakytų tą patį. Vieną dieną ji galėjo pasakyti, kad tu nieko nemoki, nieko nesugebi ir išvis netapsi dainininke, o kitą dieną, kada gerai padainuoji, jau sakydavo, kad vis tik ne – tu gali. Tai tarytum tikriausias vaikščiojimas briaunomis.

Studijų metais aš ištekėjau. Pirmiausia su vyru susituokėme Molėtų bažnyčioje – slapta, o po dviejų savaičių įvyko civilinės metrikacijos ceremonija Vilniuje. Mama sakė: „Tu gerai pagalvok, gal pirmiausia reikia baigti konservatoriją...“ Tuo metu jau stiprėjo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo judėjimas. Kaip tik norėjau nieko nelaukti, neatidėlioti.

Greitai ėmiau lauktis pirmagimio. Mikštaitė nepalaikė, buvo netgi labai prieš, sakė, kad vaikus reikia gimdyti pabaigus mokslus ir pradėjus karjerą, bet kada pagimdžiau, ji labai džiaugėsi ir mylėjo. Iš tiesų esu be galo jai dėkinga, turbūt tik profesorės Vlados Mikštaitės dėka visada siekiu tobulai atlikti savuosius vaidmenis.

Gerbiama Regina, Jūsų patyrimu ir manymu, kas ir koks turėtų būti dainavimo mokytojas? Kas, sakytumėte, yra esmingiausia?

Tai – amžinas klausimas tiek operos solisto ruošimo atveju, tiek apskritai. Kas yra mokytojas? Pirmiausia mokytojas, mano supratimu, turi girdėti ir matyti. Girdėti žmogų ir matyti žmogų. Tai yra labai sudėtinga, ne kiekvienam pasiekiama. Jeigu ir pasiekiama, tai reikalauja išeikvoti save iki paskutinio energijos lašo, nes išgirsti kiekvieną žmogų, ypač vaiką, galima tik atsiduodant, netaikant stereotipinių taisyklių, nesilaikant visiems tinkamų standartų, o kas kartą žvelgiant autentiškai ir unikaliai į individualią asmenybę. Akademijoje nedėstau, kartais konsultuoju kolegas; šešerius metus dirbu su vaikais, žinau, koks mokytojo darbas įpareigojantis, tai atskira plati tema.

Kalbėdama apie savuosius mokytojus, išskirčiau profesorę Vladą Mikštaitę ir profesorių Rimą Geniušą, mano studijų laiku vadovavusį operos studijai, besirūpinantį mumis, jaunaisiais solistais, kiekvienam pateikdavusį reikiamas įžvalgas, tikriausia prasme atvedusius į operos ir baleto teatrą, kur jų dėka buvo sudarytos sąlygos mums tobulėti ir darniai įsilieti į teatro repertuaro spektaklius.

Reikšminga paskutiniųjų studijų metų patirtis Kauno filharmonijoje, kada aš, būdama septintą mėnesį nėščia, dainavau Georgo Friedricho Händelio operos „Acis ir Galatėja“ koncertiniame pastatyme, diriguojant profesoriui Jonui Aleksai. Pastatymas buvo dinamiškas, daug fizinių užduočių. Su pirmagimiu įsčiose bėgiojau ir nugriuvau, pakeliu galvą – profesorius Aleksa – baltas baltas... Tada supratau, kaip jis nerimavo, jaudinosi dėl manęs. Iš tiesų visą laiką jaučiau jo globą, bet tąkart pamačiau akivaizdžiai.

Vlada Mikštaitė ir Jonas Aleksa paskutiniaisiais studijų metais buvo mokytojai iš didžiosios raidės, dar ilgą laiką mane vedę. Aleksa buvo labai griežtas man, kritiškai vertino iki paskutinių mūsų sąlyčio taškų. Tačiau buvau ir iki pat dabar esu jam labai dėkinga. Jeigu jis nebūtų savo griežta akim skvarbiai, vertinančiai žvelgęs, kaip visada, nieko balsu nesakydamas – viską jo veide matydavai, mažai ką pasiekusi būčiau, gal ir karjerą greitai būčiau baigusi.

Jūsų patyrimu, operos menas ko ne(at)leidžia, kam įgalina, ką suteikia, kuo apdovanoja?

Opera labai apdovanoja, nes tai visapusiškas menas, reikalaujantis labai daug, bet kartu ir labai daug duodantis. Pirmiausia pats turi būti visapusiškas – išprusęs, plataus ir gilaus mentaliteto. Kada kuri vaidmenį, turi leistis tiek į psichologinę, tiek filosofinę plotmes. Tai tave apdovanoja, tai veda į priekį.

Dar studijų laikais buvau tiesiog „pamišusi“ dėl visokių naujovių – lankydavau aktorių kurso paskaitas, nes man buvo labai įdomu sužinoti, ko jie mokosi, patirti, kaip dirba. Be galo įspūdinga patirtis – sąlytis su amžiną atilsį Muodriu Tenisonu – pantomimos meno pradininku Lietuvoje – gyvąja legenda. Vyko dabar vadinamieji meistriškumo kursai, mes, dainininkai, veržte veržėmės dalyvauti. Įspūdis – milžiniškas, išlikęs iki šiol. Dar ir dabar tarytum prieš akis matau, kaip Tenisonas rodė, kaip valdyti kūną. Nesuvokiau tada, o ir dabar iki galo negaliu suprasti, kaip genialiai dirbo jo kūnas, kiekvienas raumuo. Tiesiog nepaprasta. Visi buvome it transe, paveikti jo energetikos galios. Rodos, jis galėjo visus mus vesti, kur panorėjęs, – būtume sekę. Jeigu būtų ištaręs: „Mesk akademiją, eik, dirbk kokioj trupėj, kurk“, – būčiau paklususi, nes jo įtaiga buvo tiesiog beribė.

Taip pat nepaprastai įdomios buvo Aleksandro Alekseičiko psichologijos paskaitos. Didžiulė pilna auditorija mūsų, studentų, visi klausėme – gaudyte gaudėme informaciją, jos buvome ištroškę.

Ko opera neatleidžia? Negali išeiti į sceną nepasiruošęs – žiūrovas to neatleidžia. Atrodo, visi turėtų suprasti, jog gali sirgti, prastai jaustis, asmeniniame gyvenime patirti krizių, būti sudėtingame tarpsnyje, tad paprasčiausiai neturėti idealaus balso, negalėti sudainuoti tobulai, tačiau niekam tai nesvarbu! Absoliučiai niekam nesvarbu tavo būsena – išeini į sceną ir turi būti tinkamai pasiruošęs, reikiamos formos, bent jau arti tobulumo, nes vis tik, ko gero, niekada atlikimas nėra tobulas, tobulumas – tiktai danguje. Dėl to ir sakoma, jog į sceną kas kartą turi eiti taip, lyg eitum paskutinįkart. Nesvarbu, ar iš laidotuvių, ar namuose slaugytum artimąjį – niekam nepa(si)aiškinsi, scenai turi atsiduoti šimtu procentų, duoti geriausia, ką gali šiandien. Veikiausiai tas pat galioja visuose darbuose, tenka kiekvienai profesijai, specialybei, tik mes, gyvo atlikimo, scenos menų atstovai, esame tarytum „nuogi“. Scena apnuogina. Joje nėra už ko, kur pasislėpti.

Tačiau šios scenos ypatybės kartu ir duoda tikrai labai daug: ugdo stiprybę, dvasinę ir fizinę tvirtybę. Ne tik operoje, apskritai visose teatro, scenos meno srityse išlieka stipriausieji, kurie atlaiko konkurenciją, liežuvavimus, visus užkulisinius išbandymus, būtent jie išlieka iki galo. (Juokiasi.)

Scena

Žvelgdama į sukurtų vaidmenų paletę, ką išskirtumėte kaip didžiausius iššūkius ir išbandymus, kurie jų (su)formavo Jūsų, kaip solistės, o taip pat gyvenimo tikrovėje – moters, vardu Regina, tapatybę?

Žinoma, pats sudėtingiausias mano vaidmuo karjeroje – Konstanca Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Pagrobimas iš Seralio“. Apskritai Mozarto muzika yra nelengvai gliaudomas riešutėlis. Kada ėmiausi šio vaidmens, man atrodė, tai – mano, be galo artima, man vokaliai tinkanti muzika, tačiau tuo metu išgyvenau asmeniškai sudėtingą laiką. Rodos, viena vertus, vyko staigus šuolis karjeroje, kita vertus, tam tikra krizė asmeniniame gyvenime – mano brolis labai stipriai sirgo, jį paskutines paras slaugėme ligoninėje ir išlydėjome į amžinybę. Tas laikotarpis buvo tiesiog beprotiškas. Konstancos vaidmuo buvo pasiūlytas – „atėjo“ pas mane būtent tada. Neatrodė, kad negalėčiau, maniau, jog viską galiu padaryti, įveikti; atrodė, jog sugebėsiu nereaguoti – atskirti gyvenimą ir darbą. Deja, esu labai empatiška, viską labai giliai įsileidžiu į save. Gyvenimas tekėjo savo vaga, o aš dirbau, tačiau pačiai ėmė kilti sveikatos problemų. Iš pradžių bandžiau nekreipti dėmesio, galų gale man pasakė, kad esu pernelyg išsekusi, todėl negaliu tinkamai dainuoti – būtina pailsėti. Iš tiesų buvau labai liesa, balso stygos sausos, visa gleivinė išdžiūvusi... Tai, ko gero, buvo pats sudėtingiausias vaidmuo, pati sudėtingiausia opera, kokia tik gali būti.

Bandžiau save reabilituoti. Grįžtant prie to paties, niekam nepasiaiškinsi – kodėl ėjai? Galėjai neiti. Galėjai nedainuoti. Kas vertė? Taip, niekas nevertė. Man tikriausiai reikėjo pasiryžti nedainuoti, bet tada dar nebuvau LNOBT operos solistų trupės narė, o kviestinė solistė, apskritai man tai buvo vienas didesnių pasiūlymų. Atrodė, jeigu atsisakysiu šio pasiūlymo, manęs daugiau niekas niekada nekvies, todėl maniau, kad turiu imtis, nepaisydama aplinkybių.

„Pagrobimas iš Seralio“ – be galo graži opera, bet ir labai sudėtinga, o man liko pačia sunkiausia. Joje vėlgi lydėjo Jonas Aleksa, kaip mokytojas. Nors ne jis dirigavo, bet stebėdamas buvo visą laiką šalia, sakė paramos žodžius: „Nusiramink, gražiai skamba, viskas gerai.“ Vieną kartą netgi pats stojo diriguoti. Kaip dabar matau jį peršokant į orkestrinę ložę su žodžiais: „Na, leisk, aš pažiūrėsiu ir parodysiu.“ Man taip buvo gera dainuoti, atrodė, kad jis, kaip tėtis, nori ką man patarti, nes iki tol rodėsi, jog man nesiseka, bandau, bet nepavyksta, pasirodė Aleksa ir jo globoje – „Matai, matai, kaip viskas gerai.“

Ilgainiui supratau, kad vis tik reikia save saugoti. Atrodo, kad supranti, bet ne visada pavyksta, tačiau būtina to išmokti. Visus vaidmenis be galo myliu, tiesiog be proto. Iš dabarties perspektyvos žvelgdama manau, jog man reikėjo dar dešimtmečio, kol subrendau operai. Kada pasiekiau reikiamą brandą, tada daug daugiau galėjau padaryti tiek balso, tiek personažo charakterio, vidinės dramaturgijos prasmėmis.

Jacquesʼo Fromentalio Halévy „Žydė“. Ką tik naujai prikeltas spektaklis. „Žydės“ pastatymas yra tiesiog genialus tiek režisieriaus Günterio Krämerio, tiek visos kūrybinės komandos darbas. Kartais taip susiklosto, kad sukrinta geriausi dalykai, kurie tarpusavyje puikiai dera, viskas tobulai susidėlioja. Su šiuo spektakliu apkeliavome daug pasaulio, ir visur jis paliko labai didelį įspūdį. Pavyzdžiui, Varšuvos didžiajame teatre buvo didžiulis pasisekimas šio spektaklio ir mane ten labai šiltai priėmė, įvertino. „Žydės“ labai stiprus psichologinis užtaisas ne tik dėl tematikos, bet ypač režisieriaus dėka, jis sugebėjo tai išryškinti ir itin paveikiai perteikti. Iš tiesų visi vaidmenys, prie kurių teko prisiliesti, taip pat žmonės, su kuriais teko dirbti – visi paliko labai ryškų pėdsaką mano gyvenime.

Užsiminėte apie keliones po pasaulį su Halévy „Žyde“, šiek tiek paplėtokite gastrolių reikšmę ir ypatingumą; pasidalinkite didžiausią įspūdį palikusiomis patirtimis.

Išvažiuoti-pasirodyti kitur – privalu. Dabartyje jaunajai kartai visi keliai atviri; mano karta – prarastoji karta šiek tiek... Mokėmės sovietmečiu, pradėjome karjerą jau nepriklausomoje Lietuvoje, imta dirbti taikant sutarčių sistemą, kurios mes nepažinome ir neišmanėme – nemokėjome „savęs parduoti“. Dabar tai visuotinai priimta ir gerai žinoma – vykstama į agentūras, siunčiami įrašai, mokama save pateikti. Mes buvome kitokie žmonės – naivoki šiuo klausimu. (Šypteli.)

Pasirodyti svetur – būtina. Dirbant vieno teatro trupėje susiformuoja tam tikra nuomonė, daugiau mažiau bendra nuostata – vieni mylimi labiau, kiti mažiau. Tik išvažiavęs ten, kur tavęs nepažįsta, nežino, ką esi pasiekęs, gali pasitikrinti, kas esi iš tiesų. Žinoma, galima internete susirasti CV, bet eilinis žiūrovas paprastai ateina į teatrą pernelyg nesigilindamas, jis ateina žiūrėti spektaklio, ir tu jam patinki arba ne. Tokios patirtys tikrai labai naudingos, kaip ir atvykstant į mūsų teatrą užsienio kūrėjams. Atrankos tam tikro spektaklio konkrečiam vaidmeniui labai daug duoda. Ruošimasis atrankai, pasirodymas, juo labiau, jeigu tave pasirenka, kaip ir išvykimas svetur, leidžia save naujai atrasti, dar labiau, kitaip pažinti; tam tikra prasme „pasitikrinti“, kiek gebi įtikinti kitą publiką, kaip gebi įtikinti kitokio mentaliteto auditoriją.

Tiesa, gastrolės nėra būdas pažinti svečius kraštus. Bent jau aš, būdama gastrolėse, niekur nevaikštau, kadangi dainuoti spektaklyje yra didžiulė atsakomybė, todėl visą laisvą laiką praleidžiu viešbutyje, ruošdamasi, ilsėdamasi, saugodama balsą. Šioje specialybėje pirmiausia – scena, o paskui visa kita. Bet kokiu atveju gastrolės labai sustiprina savivertę, grįžęs visiškai kitaip save jauti, vertini, tai leidžia padaryti šuolį karjeroje. Veikiausiai tai galioja visiems scenos meno atstovams, patiriama satisfakcija visada teikia papildomos motyvacijos.

XXI amžiuje įprasta regėti sušiuolaikintas operas, kaip Jūs tai priimate, vertinate?

Ach! (Atsidūsta.) Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Jeigu būtų kuriama tikra klasikinė opera, laikantis visų tradicijų, atkuriant to meto drabužius, visus amžių bylojančius atributus, tada visiškai palaikyčiau, bet dabar, kai tik imituojama klasikinė opera, pasirenkamos paprasčiausios priemonės, ir niekas iš tiesų neįprasmina ir neperteikia laiko dvasios, esu prieš tokius pastatymus. Geriau jau darykime moderniai. Atkurti scenoje istorinę medžiagą būtų labai brangu. Veikiausiai dėl to mažai kas ir imasi.

Šiuolaikiškumas kartais yra priimtinas ir man netgi labai patinka; kartais perlenkiama lazda. Pasiekti idėjos-koncepcijos ir jos išpildymo meninių sprendimų pusiausvyrą, kuri liudytų visa ko reikalingumą ir prasmingumą, yra tikriausias išbandymas, kuris įveikiamas tik bandant. Visada svarbiausia, kad būtų suprantama, logiškai, meniškai pagrįsta. Ne ta prasme, kad viskas pernelyg supaprastinta, vienareikšmiškai aišku, bet taip, jog skatintų žiūrovą mąstyti, ieškoti atsakymų, kad jį domintų ir vestų asmeniniu minčių keliu. Dabar yra labai daug nuogybių. Operoje nuogybės man ne visada tinka, dažniausiai tai nėra reikalinga. Nuogo kūno kultas turėtų būti kiek nuosaikesnis. Tačiau, pavyzdžiui, 2022-ųjų pavasarį, vykstant festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“ LNOBT scenoje įvyko premjera graikų choreografo Dimitrio Papaioannou spektaklio „Transverse Orientation“. Ėjau žiūrėti šiek tiek skeptiškai nusiteikusi. Tačiau šis kūrėjas yra tikrų tikriausias genijus! Visi šokėjai – tiesiog fantastiški! Nuostabūs kūnai! Puiki idėja! Supratau viską, ką norėjo perteikti. Vis mąsčiau, kaip galima sugalvoti tokius dalykus, kaip ateina tokios mintys, kaip gimsta tokios idėjos, jų realizavimo matymas?! Šiuolaikiška, o kartu genialiai paprasta – amžina. Visiškas minimalizmas. Galima sakyti, tuščia scena. Iš tiesų, ko gero, sudėtingiausia tuštumą savimi užpildyti. „Transverse Orientation“ scena užpildyta taip, kad net nepajutau, kaip prabėgo laikas, nustebau, kad jau baigėsi.

Palieku atvirą klausimą. Esmė – idėjos „perskaitymas“. Nesvarbu, kokia forma, koks stilius, žanras bebūtų, jeigu idėja pasiekia, tai yra nuostabu!

Pastaraisiais metais ganėtinai ryški tendencija, jog opera yra scenografo koncepcijos įprasminimas; tačiau ne vienas operos solistas žymi apraiškas atogrąžos prie dainavimo meno, vokalo, kaip esminio operos sando, suvokties, kaip ir kuo, Jūsų pajauta, gyvuoja opera šiandien?

Aš manau, kad ratas apsisuks ir bus grįžta prie dainavimo meno. Apskritai dainavimo menas yra pats sudėtingiausias, jį reikia puoselėti. Kalbant apie operą, ji yra pagrįsta menų sinteze. Aš norėčiau ir profesorė Vlada Mikštaitė siekė būtent sintezės: turi būti ir drama, ir dainavimas, ir režisieriaus koncepcija, pagrįsta jo asmenine, individualia ir autentiška interpretacija, autoriniu visa ko matymu. Tokia yra siekiamybė.

Dirigentas, režisierius – kas jie operos solistui? Koks yra, turėtų būti idealusis santykis, ryšys repeticijų metu, operai išsipildant scenoje?

Labai norėčiau ir taip tikrai turėtų būti, kad dainininkas būtų kūrėjas. Deja, kartais taip nebūna... Operos solistai prisideda prie režisieriaus vizijos, jo koncepcijos išpildymo, tačiau dainininkas vis tik tėra įrankis, turintis atlikti užduotis. Žinoma, siūlome savo matymą ir įsivaizdavimą. Labai norėčiau, jog dainininkas galėtų daugiau prisidėti prie spektaklio kūrybos, kad jis būtų kartu su dirigentu ir režisieriumi bendrakūrėjai. Geriausias rezultatas pasiekiamas kalbantis ir susikalbant, tik taip gimsta bendras kūrinys.

Gerbiama Regina, kalbate apie bendrą kūrybą, bet kokiu atveju scenoje operos solistai yra kūrėjai, jų dėka išsipildo tai, kas išrašyta kompozitoriaus, libretisto, tai, kas sumanyta režisieriaus. Tačiau išsipildo tik esant sceninei partnerystei, kuri yra tobulos bendrystės akivaizdžiausia apraiška, pasidalinkite, kaip, Jūsų manymu ir patyrimu, sukuriama ir išsipildo partnerystė – bendrystė scenoje? Kas Jums yra partneris? Kaip nusakytumėte partnerystės jausmą?

Ach... Geras partneris yra daugiau nė pusė sėkmės. Scenoje mes itin glaudžiai susiję, vieni nuo kitų labai priklausomi. Pats gali gerai jaustis, būti pasiruošęs, bet jeigu partneriui kas nors negerai, tai žiūrėk, ir tau nebegera. Nesu sutikusi blogų partnerių, kad kas specialiai kištų koją, kaip nors trukdytų, kenktų – niekada man taip nebuvo, apskritai gyvenime mažai ką blogo patyriau. Kiekviena partneryste, kiekvienu spektakliu džiaugiuosi iki pat dabar.

Tikiuosi, kad ir mano partneriai džiaugėsi ir džiaugsis mūsų bendromis patirtimis. Vienas naujausių vaidmenų – Anina Richardo Strausso operoje „Rožės kavalierius“, joje mes su Rafailu Karpiu, įkūnijančiu Falcakį, esame tiesiog „du viename“. Režisierius mums suteikė kūrybos laisvę! Tai – charakteriniai vaidmenys, tad daug juokiamės, kurdami čia ir dabar scenoje, drauge improvizuojame, jau, rodos, suprantame vienas kitą vien iš mirktelėjimo, kiekvienas spektaklis vis kitoks. Tai – aukščiausio lygio partnerystė, kai iš tiesų pasitiki partneriu, atrodo, tiesiog „perskaitai“ jo mintis vien iš mimikos, mažiausio judesio. Žinoma, yra tam tikros mizanscenos, numatyti ir sutarti taškai, kas ir kaip, kada ir kur turi įvykti, tačiau spektaklio vyksme yra be galo daug netikėtumų. Geras partneris visada jaučia tave, žino, ką ir kaip daryti reikiamu momentu.

Visų patirčių akivaizdoje, kaip nusakytumėte, kas Jums yra repeticija, spektaklis? Kaip pasitinkate ir kas kartą išgyvenate būtį scenoje?

Repeticija yra mūsų darbo dalis. Daug dalykų gimsta ir įvyksta repeticijose. Jose randasi pradmenys, eskizai, kaip tapyboje, kurie ilgainiui „aprengiami“, „apvelkami“, tačiau vėlgi tų pačių repeticijų metu. Būtent repeticijose vyksta kūryba vaidmens, viso spektaklio, netgi pirmasis sąlytis, santykis ir ryšys su partneriu užsimezga repetuojant, kuriant aplinkybes, atmosferą. Repetuodamas išbandai daug daugiau negu reikia spektakliui, tačiau tai randasi partnerystės jungtys, o kartu ir tavo asmeninis pajautimas ir suvokimas savojo vaidmens, kada tikrini ribas, ieškai jo esaties kontūrų. Man repeticijos labai patinka. Mėgstu tiek bendras kūrybines repeticijas, darbą su partneriais, tiek ir asmenines. Repeticijos yra nuostabiausias laikas.

Spektaklis jau yra galutinis kūrybos taškas – rezultatas. Visada prieš spektaklį be galo jaudinuosi. Spektaklio dieną ilsiuosi, vėlai keliuosi, šeima žino, kad tą dieną man nereikia trukdyti, turiu pabūti su savimi. Kartojuosi tekstą, perverčiu klavyrą. Viską darau mintyse. Dainuoju „be balso“, pereinu partijas, mizanscenas. Labai mažai valgau. Tokia yra mano prieš spektaklinė būsena.

Spektaklis yra satisfakcija – tavasis susitikimas su orkestru, su partneriais, su publika; tai tavo darbo įvertinimai. Kartais būni labai džiaugsmingas, jam įvykus, kartais mažiau; tačiau visada didelis nuovargis, žinoma, adrenalino antplūdis. Laukia bemiegė naktis. Dar kartą viduje išgyveni spektaklį, ypatingai, jeigu kas nepavyko, analizuoji. Galiausiai paryčiais užmiegi. Tai lydi visą karjerą, nesvarbu, koks bebūtų vaidmuo, spektaklis. Tokia operos solisto tikrovė. Tai mano karjeros, mano gyvenimo tiesa. Toks mano gyvenimas.

Kūryba

Kokia šiandienos publika; o taip pat, kaip regite operos meno perspektyvas ir ateitį, galvodama apie jaunąją kartą?

Publika išprususi. Žmonės, ateinantys žiūrėti operos, paprastai žino, kur ir kodėl atėjo. Pirmąkart atėjusieji arba būna sudominti, arba ne. Neprivalo visi mylėti operos. Tačiau tie, kurie lankosi operos teatre, yra operos gerbėjai, jie myli operą, todėl šis žanras niekada nemirs. Opera be galo paveiki, labai galinga, ji tikrai turi didžias perspektyvas, ilgainiui, manau, tik stiprės.

Galbūt dabartis kiek sudėtinga: pandemija, du karantinai, dargi Rusijos karas prieš Ukrainą šiek tiek išbalansavo didžiojo meno kūrybos procesus, patį vyksmą kiek pristabdė, bet menas yra gyvas, jis alsuoja, kvėpuoja, kūryba niekad neužges, ji nugali visa.

Labai talentinga jaunoji karta. Mano manymu, jie lygiai tokie pat kaip mes, tik turi daug daugiau galimybių, todėl yra drąsesni, yra įpratę pristatyti ir pateikti save, turi daug daugiau pasitikėjimo. Tai labai gerai. Jie nori viską pasiekti greitai, tai ir daro. Dėl to galime tik džiaugtis.

Mes – balsinga tauta. Labai daug vaikų lanko muzikos mokyklas, vėliau stoja į akademiją ar išvyksta ieškoti savęs užsienyje. Tai tik patvirtina geras perspektyvas tiek operos menui, tiek visai mūsų tautai. Dažnai kalbame apie tai, kas ir kaip buvo, kada nors jaunoji karta kalbės apie mūsų dabartį, kaip apie tai, kas buvo. Nieko keista, tai natūralu – gyvenimo ratas sukasi, viskas kinta ir keičiasi. Tai nepaliaujamas vyksmas, kuriuo galime tik džiaugtis.

Kiek Jums svarbi, reikšminga kritika? Kiek ir kokios, Jūsų patyrimu, jos esama Lietuvoje?

Mano patyrimu, nėra specializuotos operos kritikos. Jos labai reikėtų, kad būtų analizuojama profesionaliai, detaliai, turint žinojimą ir išmanymą, kas ir kaip turėtų būti, kaip veikia ir vystosi balsas. Pasigendu konstruktyvios kritikos, nes ji labai reikalinga, svarbi, netgi būtina.

Kritikas turėtų būti objektyvus, nepaisyti asmeniškumų, nesivadovauti asmeninėmis simpatijomis-antipatijomis; tačiau Lietuva – maža šalis, čia visi vieni kitus pažįsta, todėl sunku to išvengti. Dėl to, kaip jau minėjau, būtina išvykti svetur ir pasitikrinti, kas yra kas. Jeigu Lietuvoje visada esi gerai vertinamas, o užsienyje tave paplaks, turėtum tai priimti kaip akstiną tobulėti. Menas apskritai be kritikos negali egzistuoti, ji būtina. Mes turime mokėti ją deramai priimti, įvertinti ir išnaudoti kaip asmeninės naudos šaltinį.

Įdomu, kokia pati esate operos žiūrovė? Kokie menai Jus domina, žavi, jaudina ir įkvepia?

Operos žiūrėti nemėgstu (juokiasi), nes visai kitaip žiūriu – negaliu atsipalaiduoti, mėgautis tuo. Nebegaliu! Tai mane liūdina šiek tiek. Mėgstu klausytis koncertų, ypač simfoninės muzikos, taip pat kamerinės, kurią ir pati su malonumu atlieku. Mane jaudina prancūzų kompozitorių muzika. Francio Poulenco kamerinė muzika tiesiog „eina per širdį“... Labai ją branginu savo sceninėje kūryboje.

Myliu meną, tačiau pastaruoju metu, tiesą pasakius, labai mažai turiu laiko jam. Tai blogai – žinau, bet tokia dabarties tikrovė. Graužiuosi, kad save išbarstau, išdalinu. Padėtos knygos guli – laukia manęs – nesulaukia, tačiau, tikiu, tikrai sulauks. (Juokiasi.)

Idilė

Nusakykite savo asmeninį santykį, jausmą garso – muzikos ir tylos.

Tyla dabar man yra pati gražiausia melodija. Johnas Cageʼs yra parašęs kūrinį „4ʼ33“, jo siūlau pasiklausyti. Tai viena gražiausių muzikų, būtent toji tyla, kurios man dabar labai stinga. Rytinė tyla, kada išeini į savo kiemelį, į savo sodą atsigerti kavos, ir tave pasitinka strazdas savo giesme... Toji tyla nėra absoliuti tyla, veikiausiai tokios pasaulyje nėra, bet kada esi gamtos apsuptyje, girdi paukščių simfoniją su vėjo ošimu... Štai pati gražiausia muzika. Žmogiškoji idilija, kurioje ištirpsta siela.

Kokios gėlės ar gamtos peizažas perteiktų Jus, atlieptų skaitytojui mūsų pokalbį?

Visos gėlės yra nuostabios! Net ir piktžolės, kaip jos žydi... Sudėk puokštę – įstabus grožis. Pas mane Molėtuose ant stalo visada pamerkta nedygiųjų dilgėlių, pienių... Taip, greitai jos suglaudžia žiedlapius, mažai savosios saulės terodo, bet visgi džiugina natūraliuoju gamtos grožiu. Bet kuri gėlelė – pastebėta – teikia gėrį sielai. Ko gero, laukų gėlės yra pačios gražiausios, kai eini per pievą, kai ištisa galybė žiedų... Nesinori nė skinti, o tiesiog eini, žvelgi, grožiesi... Kažkas nepaprasto.

Mane veikiausiai reikėtų įsivaizduoti gamtoje arba Molėtų sodybos kiemelyje su guminiais batais, pirštinėmis, ravinčią daugiamečių gėlių darželį... Jas prižiūrėti, kaskart apeiti, puoselėti – vienas didžiausių malonumų.

Pokalbio pabaigoje Jūsų linkėjimas sau pačiai, o taip pat ir didžiajam operos menui – jo kūrėjams ir patyrėjams šiandien ir ateityje – „...“?

Sau, kaip Reginai, teatre visų vadinamai Reginute, net nežinau, kodėl? – linkiu nieko nesureikšminti – nei savęs pačios, nei įvairių niuansų, aplinkybių, gyvenimas yra nuostabus savo nuostabumu, tereikia neužsimerkti, tereikia atsimerkti, žvelgti ir matyti viską, neišskirti kažko vieno, nes tai riboja, o būti atvirai.

Operos menui linkiu klestėti, kaip ir klesti, ir klestės toliau. Linkiu džiaugtis vieniem kitais – visiems! Prisiminti, kad esame laikini, kad ateiname ir išeiname, kad ateina kiti, kurie lygiai taip pat išeis. Linkiu gerbti ir mylėti vieniems kitus. Tai yra svarbiausia.