Repertuaro įvairovė - siekiamybė ir (ar) kompromisas
Aplinkybėms palankiai susiklosčius savaitės bėgyje teko pamatyti tris spektaklius. Sunku įsivaizduoti labiau kontrastingus veikalus bei jų, gal net nepalyginamas interpretacijas, negu LNOBT Giacomo Puccini operų triptikas („Skraistė“, „Sesuo Andželika“, „Džanis Skiki“), o naujame Klaipėdos muzikinio teatro pastate – Gaetano Donizzeti komiška opera „Meilės eliksyras“ bei Antano Jasenkos baletas „Legenda“.
2023 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) įvyko Donizzeti komiškos operos „Meilės eliksyras“ kamerinės versijos premjera, sukurta dirigento, Carmelo Giuseppe Longo bei Klaipėdos teatro režisierės, dekoracijų autorės Karinos Novikovos (kostiumų dizainerė Augustė Zukaitė, grimo ir perukų dailininkė Aira Braždienė bei choreografė Daria Verovka). Šis spektaklis nėra „teatriškai“ vienareikšmis, nes buvo derinamas su Klaipėdos pedagogine psichologine tarnyba. Projekto tikslas jaunuolius įtraukti į operos veiksmą, ieškant spektaklio herojus kankinančių skirtingų (hedonistinio pragmatinio ir romantinio) požiūrių į meilės santykius sprendimo būdų. Taip pat išnaudoti galimybę juos supažindinti su klasikinės operos specifika. Režisierei Novikovai pavyko išvengti, jos nuomone, blogiausio dalyko teatre – nuobodulio, iš dalies rasti pusiausvyrą tarp pramoginių ir draminių komedijos elementų, užmegzti dialogą su žiūrovu.
Šiuo aspektu prisimintinas ankstesnis, 2013 m. pastatymas, parodytas festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ atidarymo dieną. Režisuotas Dainos Adamkevičiūtės jis taip pat buvo jaunatviškas, net klaipėdietiškai žavus. Tuomet Donizetti operos kaimiškos aplinkos idilė gana įtaigiai adaptuota pajūrio miestui, jo paplūdimiais apsuptai, atsipalaiduoti provokuojančiai atmosferai. Tam ypatingai pasitarnavo šviesus (vyraujant baltoms, pastelinėms spalvoms), neperkrauto scenovaizdžio (su kavinių motyvais) ir elegantiškų kostiumų koloritas, saulėtas apšvietimas, ir, žinoma, video projekcijose pasirodantys kelto vaizdai, kuris atplukdo operos personažus tiesiog į sceną (dailininkė Marta Vosyliūtė, vaizdo projekcijų dailininkas Darius Vaičekauskas, šviesų dailininkas Donatas Šimonis). 2013 m. „Meilės eliksyro“ repeticija bei keletas kitų festivalio renginių buvo įtraukti į 54-osios Jūros šventės programą, vyko po atviru dangumi prie paminklo „Arka“, drauge liudijo tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio tendencijas nebūti „rimtam“, atviru visiems.
Pats Donizetti veikalas tarsi slepia savyje dvi interpretacijos galimybes – operines ir tam tikru turinio trafaretiškumu – operetines. KVMT 2024 m. gruodžio 11 d. „Marių“ salėje matytas „Meilės eliksyras“ išlaikė, tiksliau sustiprino operetinį žaismingumą, draminės komedijos teatrališkumą (su „gruziniškomis vestuvėmis“, akinančiomis spalvomis, ironiškai stilizuotais kostiumais, judesių dinamika, pantomimos elementais). Čia dar ryškiau nei 2013 m. pastatymo procese iškyla socialinis publikos įtraukimo į operos meną aspektas, jos turinio veiksmingumas (iš tiesų gal „1832 m. sukurta komiškos operos meilės istorija skamba lyg būtų paimta iš mūsų laikų psichoterapeuto užrašų ar „Netflix“ serialo“).
Natūralu, kad „Meilės eliksyro“, veiksmas abiejuose jaunų režisierių pastatymuose yra įvietintas, įlaikintas – labiau siejasi su nūdiena, Klaipėda, nei su XVII a. Baskijos provincijos realijomis. Tačiau ši opera įkūnija bel canto meno tradicijas. Tai itin svarbus, bene svarbiausias, nekintantis dėmuo, kadangi greta šiuolaikiškų režisūrinių sprendimų „Meilės eliksyras“ turi atitikti bel canto stiliaus komiškos operos parametrus, vokalinio meistriškumo standartus. Rengiant 2013 m. pastatymą su Lietuvos dainininkais dirbo Milano vokalo pedagogas Marco Barroni, vaidmenis atliko žymūs Lietuvos, Latvijos operos solistai. Tuometis „Meilės eliksyras“ apdovanotas „Padėkos kauke“ už geriausią 2013 m. Klaipėdos spektaklį (dirigentas Dainius Pavilionis, choreografas Gintaras Tubelis, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas). Abi, dešimtečiu nutolusius „Meilės eliksyro“ interpretacijas Klaipėdoje sieja ir įvairaus pobūdžio, vėliau apdovanotos, „gelbėjimo“ akcijos, sąlygotos vokalistų ligų, atsilikimu nuo nurodytų terminų. Neseniai girdėtą Adinos partiją Rasai Ulteravičiūtei dainuoti buvo lengviau, nes jai 2023 m. pastatymo autoriai sudarė galimybę koncentruotis tik į vokalą, koncertiniu būdu atliekamą orkestro ložėje (nes dar rengiant premjerą sceninės versijos kita solistė nespėjo įgyvendinti). Toks pasirinkimas, manau, pasiteisino. Iš vienos pusės jis prisidėjo prie vokalo meistriškumo, iš kitos – suteikė šios veikėjos dublerei, aktorei-šokėjai Yuliiai Kovalenko scenoje raiškiai perteikti dinamiškus Adinos pergyvenimų niuansus. Situacija 2023 m. buvo įvardinta kaip „Metų radikalaus kūrybinio sprendimo iššūkis“ ir buvo įvertinta apdovanojimu „Pagauk bangą“ (režisierei Karinai Novikovai ir choreografei Dariai Verovkai už įveiktą premjeros gelbėjimo iššūkį, taip pat praturtinant Gaetano Donizetti operos komiškąjį pradą).
Kamerinėje „Meilės eliksyro“ versijoje dainavimu ir įtaigia vaidyba labiausiai įsimintinas pernai KVMT „Metų debiuto“ apdovanojimą pelniusio baritono Šarūno Šapalo sukurtas Dalkamaros vaidmuo. Nemorino personažą įprasminęs Giedrius Gečys (įvertintas kaip 2024 m. „Pagauk bangą“ Metų operos solistas) savo gražaus tembro tenoro vokalines, taip pat vaidybines galimybes neabejoju pajėgus įtvirtinti ryškiau. Belkorės – Martyno Stankevičiaus sukurtas ir „Metų debiutu“ pažymėtas – vaidmuo dar labiau tobulintinas. Įspūdingos ne tik dainavimu, bet ir judesių įvaldymu buvo choristės – Merginos, kurias publika gyvai vertino. Žiūrovai nebuvo abejingi ir Kareivių veiksmams scenoje, tiek baleto artistų dueto (Romanų – Budko ir Semenenko) judesių replikoms, tiek operečių meistro, žaismingojo Šarūno Juškevičiaus pantomimai. „Meilės eliksyro“ visumą tvirtai savo rankose laikė dirigentė Adrija Čepaitė, o erdvės skleistis Donizzeti operiniam bel canto menui dar likę pakankamai daug.
LNOBT scenoje Puccini mirties 100-mečio jubiliejui skirto triptiko („Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“) paskutinė dalis taip pat – komiška opera (viso spektaklio autoriai: italų kilmės niujorkietis režisierius Michaelas Capasso, scenografas – Johnas Farrellas, kostiumų dailininkė – Jurgita Jankutė). „Džanio Skikio“ pastatymo estetika, lyginant su naujausiu „Meilės eliksyru“, radikaliai kitoniška, realistiška (natūralizmu dvelkė po sceną tampomas lavonas), pretenzingai „autentiška“, nukelianti į Renesanso laikus. Praeitis atkuriama įspūdingais „gyvais paveikslais“. Lyg Florencijos rūmų menėje matytume spalvų, modelių įvairove turtingą, kostiumų socialinę paskirtį reprezentuojantį, kokybišką (ir brangų!) „istorinį“ madų šou. Spektaklyje (gruodžio 7 d.) maloniai džiugino ne tik artistinė, bet ir vokalinė pagrindinį vaidmenį atliekančio Liudo Mikalausko branda. Ją demonstravo ir kitų aktyviai teatrinėje komedijoje veikiančiųjų dainininkų vokalinis meistriškumas (Austėja Zinkevičiūtė, Jovita Vaškevičiūtė, Oreste‘as Cosimo, Mindaugas Jankauskas, Joana Gedmintaitė – visų nesuminėsiu).
Mistiniai realizmo atspalviai viešpatavo vidurinėje triptiko dalyje „Sesuo Adželika“ (turiu galvoje „stebuklo“ – Mergelės Marijos pasirodymo – sceną, palydimą publikos aikčiojimo ir... kritikų šypsnių). Tikroviški taip pat buvo čiurlenantis vienuolyno kieme fontano vanduo bei nuo pasaulio atskiriančios aukštos vienuolyno sienos, bažnyčios fasadas. Nesigilindama – patinka man tai ar ne – koncentravausi į muzikinę spektaklio pusę (dirigavo Martynas Staškus), kuri tikrai nenuvylė. Po pirmosios dalies ir antrosios pradžioje atsirandantį nuobodulį raiškiu monologu akimirksniu išsklaidė Kunigaikštienės vaidmenyje aristokratišku rūbu tarp vienuolių išsiskirianti, lyg iš Anthony van Dycko paveikslo (anot dailininkės) nužengusi Jovita Vaškevičiūtė. Kiek vėliau dėmesį užvaldė Sesers Andželikos kūdikio netekties tragedijos išgyvenimus itin ekspresyviai, įtaigiai perteikusi Viktorija Miškūnaitė.
Teisus režisierius Capasso sakydamas, kad režisūra slypi pačioje Puccini – kaip niekieno kito – muzikoje. Tačiau tokia nuomonė neturėtų reikšti visiško režisieriaus pasyvumo, kurį recenzijose jau pastebėjo kritikai. Labiausiai neveiksni pasirodė pirmoji triptiko dalis „Skraistė“, kai režisierius negalėjo pasislėpti už puošnių dekoracijų, kostiumų, nes vaizduojama skurdi, XX a. pradžios Paryžiaus Senos uosto prieiga, siužetas plėtojamas tipingos veristinės tematikos trikampyje su žudynėmis ir lavonu finale. Tarsi palikti likimo valiai scenoje nemotyvuotai besiblaškantys kviestiniai ir Lietuvos artistai intuityviai bei vokaliniu meistriškumu kūrė „Skraistės“ turinį (dainavo Sandra Janušaitė, Yurijus Yurchukas, Alexanderis Schulzas, Rafailas Karpis, Mindaugas Tomas Miškinis, Evelina Volodkovič ir kiti. Triptiką įprasmino įspūdingas solistų skaičius (apie 50, o pridėjus skirtingas sudėtis – dar daugiau).
Muzikinių teatrų įvairovės panoramą ryškiu kontrastu pildo gruodžio 13 d. KVMT „Jūros salėje“ matytas dviejų veiksmų Antano Jasenkos baletas „Legenda“ (choreografas Gaj Žmavc, muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų dailininkas – Martynas Norvaišas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis). Jis „antirealistinis“, nesiužetinis, grynos baleto estetikos. Girdėta nuomonė, kad šokėjas buvo dramaturgo pirmtakas, matyt, grindžiama nuolatinio judesio teatre poreikiu. Toks požiūris gali pasirodyti „senoviškas“, tačiau kaip stipriai begarbinčiau išgrynintą muzikos bei šokio meno sinkretizmą bei siekį sustabdyti beprasmį, gyvenimo pojūtį naikinantį skubotumą, 2-jų veiksmų baleto žanre ypač svarbus įtaigus semantinis struktūrų judėjimas, suponuojantis neverbalų turiningumą.
„Legendoje“ taikomuoju būdu (kompozitoriui ir choreografui tampriai bendradarbiaujant) derinamas choreografinių ir muzikinių raiškos priemonių rinkinys. Girdime garsiau ar tyliau orkestruotas įvairias minimalistinės manieros repetityvines formules, prisodrinimo kulminaciją pasiekiančias pirmojo veiksmo pabaigoje („su varpais“). Tuo tarpu antrojo veiksmo ir tuo pačiu spektaklio finalas išretintas – baletas baigiamas išraiškingu šokėjų duetu, kuris labiausiai įsiminė, apskritai balete vyraujant grupinėms šokėjų kompozicijoms. Pirmame veiksme jos buvo apjungiamos juodais, lytį niveliuojančiais, vienodais vyrų ir moterų (anot autorių – apskritai žmonių) kostiumais (plačiomis, lyg sijonai, kelnėmis) su pašviesintais apatiniais drabužio kraštais. Tai sudarė prielaidas ypatingos raiškos suteikti rankų ir net delnų judesiams. Antroje dalyje, aprengti juodais triko, šokėjai eksponavo visam kūnui choreografo siūlomą, neoklasika grindžiamą judesių arsenalą.
Kompozitoriaus muzika įvardinta, kaip kinematografinė ar vizuali, siekė sukelti skirtingas „pasakojimo“ emocijas. Baleto scenoje (kiek kitaip nei operoje) – vizuali raiška esminga, sugerianti muzikos inspiracijas kuriant sinkretinį turinį. „Legendoje“ jo prasmės palieka uždaro vienaplaniškumo įspūdį, stokoja įtaigaus vidinio judėjimo (kaip jį bepavadintume – emociniu, dvasiniu...). Geranoriškas smalsumas belaukiant sinkretinio judesio sukeltų „vidinių sukrėtimų“ ėmė blėsti, dėmesys silpti (ar tai žiūrovo vaizduotės stokos problema?). „Legendos“ autoriai pateikė tam tikras nuorodas į kūrinio esmę – anonsuose naudojamas Klaipėdos regionui specifinis siužetas apie XIII a. didvyrį Herkų Mantą, natūraliai eksploatuojamas ir „karo realijų“ kontekstas. Itin efemeriški, žiūrovui nepataikaujantys nuorodų pėdsakai balete negelbsti siekiant suvokti energetinį veikalo turinį, kuris pasirodė per daug statiškas, kita vertus – niūriai stilingas.
„Jūros“ salėje įsiviešpatauja pagavi apeigų, vykstančių miško tankmėje, atmosfera. to esmingai prisideda ir dailininkų darbai. Scena, išlaisvinta nuo bet kokių dekoracijų grupinėms šokėjų kompozicijoms, skendėjo tamsoje, kurią retkarčiais subtiliai pašviesindavo scenos gilumoje kabantis ekranas. Pagoniškas gamtines, miško gūdumos pajautas stiprino tarsi mėnulio apšviečiamos žemyn šakomis scenos lubų centre pakabintos, vos pastebimai besisukančios, medžio šakos. Stilizuota bendra baleto vizualika subtiliai niuansuota, vienalytė, drauge beasmenė. Atmintyje „Legenda“ išliko bendru, vientisai niūroku spektaklio vaizdiniu, kiek beviltišku kovojantiems „už tiesą“, „šviesesnę ateitį“, neprovokuojančiu kūrėjų deklaruotai „meilei gyvenimui“. Koks bebūtų įspūdis, jį kūrė visa, aukšto meistriškumo baleto trupė. Nuoširdžios buvo ir orkestro, vadovaujamo teatro meno vadovo bei dirigento Tomo Ambrozaičio, pastangos atskleisti besikartojančių segmentų kontrastus. KVMT balete „Legenda“ pasiūlė vieną iš galimų, abstrakčią, šiuolaikinę praeities interpretacijos versiją, su pastangomis vengti stereotipų projektuojant ją į dabartį ar net ateitį.
Naujasis Klaipėdos muzikinio teatro pastatas savo kameriškumu, kopų smėlio motyvais „Jūros“ salėje padailintu interjeru, sudarė jaukaus holo su laiptais, įspūdį, kuriame švenčių (šiuo atveju premjeros) proga kiek susigrūdę svečiai gyvai, ar net triukšmingai, svarbiausia – žemaitiškai šnekučiuojasi. Manau, susirinkusieji publika nuoširdžiai džiaugiasi pagaliau sulaukę naujojo teatro.
Straipsnio pavadinime iškeltą repertuaro įvairovės siekiamybę sąlygoja muzikinio palikimo, jo interpretacijų gausa pasižymintis, taip pat naujų veikalų atsiradimo kontekstas. Ieškant atsakymų apie galimus kompromisus, jų prielaidas svarbūs publikos, kritikų teatrinės patirties, teatrų ir jų lankytojų estetinių nuostatų skirtumai. Bekompromisis repertuaro formavimo dėmuo – aukšta (aukščiausia) sinkretinių pastatymų profesinio meistriškumo kokybė XXI a. kartais nelengvai pasiekiama ir įvairiai (pliuralistiškai, demokratiškai), nevengiant kraštutinumų (t. y. priešingai), skirtingais muzikinio teatro lauko žiūros kampais vertinama. Gal šį procesą pajėgus patikslinti tobulėjantis dirbtinis intelektas.