Režisierė Viktorija Streiča: „Tai susitikimas ne su idealizuojamu klasiku, o su neeiline, vitališka asmenybe“

Spalio 6 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko Michaelio Kunze´s ir Sylvesterio Levay dviejų dalių miuziklo „Mozart!“ premjera. Repeticijų įkarštyje kalbėtasi su miuziklo režisiere ir libreto vertimo bendraautore Viktorija Streiča.

– Gerbiama Viktorija, esate jau ne vieno Kauno muzikinio teatro scenoje pastatyto miuziklo režisierė, libreto vertimo bendraautorė. Su kokiomis mintimis imatės dar vieno naujo kūrinio, dar vieno miuziklo? Juk kiekvienas kūrybinis procesas yra nauja ir unikali kelionė, kuriai negalioja išbandyti veikimo būdai.

– Taip jau būna, kad visada esu kviečiama statyti jau konkretaus kūrinio. Prisijaukinti, pamilti medžiagą, su kurią dirbsiu, man – ilgas procesas. Tačiau Mozartas savo charizma įkvepia, paleidžia kūrybinį variklį ir veda į priekį! Galiu pasakyti, kad pirmą kartą esu absoliučiai įsimylėjusi pagrindinį veikėją, to dar niekada neteko patirti! Mano spektaklių personažai keldavo įvairiausių jausmų, bet tokios didelės meilės dar nebuvau pajutusi. Stebiu save iš šono ir laukiu, kur visa tai nuves.

– Wolfgangas Amadeus Mozartas – laimės kūdikis, išskirtinis muzikos talentas, unikali asmenybė, kurią prisipažinote iškart įsimylėjusi, tad prašyčiau plačiau papasakoti apie savo santykį su Mozartu ir jo kūryba. Galbūt turite mėgstamiausių, dažniausiai klausomų kūrinių?

– Mane visada žavėjo Mozarto muzikos emocijų spektras – nuo triumfuojančio džiaugsmo iki gilios melancholijos. Nesvarbu, ar tai operos arija, ar koncertas, ar „Requiem“, jo gebėjimas muzika perteikti sudėtingas emocijas – neprilygstamas.

Labiausiai mėgstu Mozarto operas. Jų melodingumas, ekspresyvios ir emociškai rezonuojančios linijos leidžia ypač paveikiai perteikti plačią ir gilią personažų jausmų paletę. Dėl to veikėjai yra gyvybingi ir daugialypiai. Mozartas leidžiasi į psichologines gelmes, jis atskleidžia personažų vidinius pasaulius, netgi pasąmoningas jų mintis ir emocijas. Šis kompozitorius išties moka kelti įtampą, kurti kulminaciją ir būtent muzikos kalba išspręsti konfliktus.

Su studentais esu pastačiusi keletą Mozarto operų, tad puikiai žinau, kaip atrodo jo operų partitūros. Solistams tereikia atlikti viską, kaip parašyta, ir jie jau bus sukūrę personažus. Jo kūriniuose įprasminta kiekviena frazė, kiekviena pauzė, perėjimas, dinamika, tempų kaita ir visa kita.

Klausausi Mozarto nuolat, mėgstu pasileisti jo kūrinių grojaraštį. O kūriniai, su kuriais dainuoja mano siela, – Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 20 d-moll, Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 21 C-dur bei Simfonija Nr. 25 g-moll. O kur dar operos – „Figaro vedybos“, „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“!

– Michaelio Kunze´s ir Sylvesterio Levay miuziklas, žinoma, yra kūrybinė Mozarto asmenybės, jo gyvenimo, aplinkos interpretacija. O į ką, statydama spektaklį, dėmesį koncentruojate Jūs?

– Libreto autorius Michaelis Kunze miuzikle pagal antikinę tradiciją atskyrė žmogų nuo genijaus, palikdamas žmogui tai, kas žmogiška, o genijui – tai, kas ateina iš Dievo. Mozartas – asmenybė, kurioje gyvavo dvi priešingybės: didžiausio genialumo įkvėpta dieviškoji kūryba ir absoliutus pasaulietiškumas – laisvamaniškas, pasireiškiantis, sakyčiau, net ir šiems laikams pernelyg drastiškomis, netgi neetiškomis formomis. Šis paradoksas man yra viena svarbiausių spektaklio temų.

Kitos dvi temos, susijusios su amžinu kartų konfliktu, man pačiai asmeniškai labai reikšmingos – labai gerai žinau, ką reiškia turėti autoritetingą tėvą ir kiek kainuoja siekis pelnyti jo įvertinimą, kas yra pasipriešinimas ir savo kelio ieškojimas. Mozarto ir jo tėvo Leopoldo santykiai yra kone pagrindinė spektaklio ašis. Netekęs tėvo, o kartu ir amžinos kovos su juo, Mozartas tarytum praranda gyvenimo varomąją jėgą.

Man suprantama ir Leopoldo poziciją, nes pati su didžiausiu atsidavimu ir nuoširdžiausia meile esu dirbusi su studentais. Leopoldas, tiek atidavęs savęs, tiek investavęs į sūnų, pagrįstai laukia deramo atpildo, bet užaugęs jaunuolis jau eina savo takais, jam mokytojo ir jo patarimų nebereikia.

– Teatro svetainėje rašoma, kad miuzikle „Mozart!“ žiūrovai atpažins kūrėjo problemas, kurios, galima teigti, akivaizdžios ir mūsų gyvenamuoju laiku. Kokias mintis Jums sužadino, apie ką daugiausia mąstyti skatino miuziklo kūrybinis laikas?

– Visais laikais kūrėjai gali kurti tik save degindami. Vieni dega maža liepsnele, kiti – milžinišku laužu. Kuo didesnis kūrėjas, tuo labiau liepsnoja jo laužas, tuo jis ryškiau nušviečia mūsų gyvenimus šimtmečiais. Mozarto liepsna – viena ryškiausių pasaulio kultūros istorijoje, tačiau toje liepsnoje jis labai greitai sudegė pats. Deja, į klausimą, ar galėjo degti saugiai ir ilgai, mes niekada neturėsime atsakymo.

– Jau užsiminėte apie simpatiją Mozartui, tam tikras gyvenimo sutaptis. Bet ko galbūt iki šiol apie jį nežinojote, ko nesitikėjote?

– Su Mozartu „susitikau“ vaikystėje, žiūrėdama legendinį Milošo Formano filmą pagal Peterio Shafferio pjesę „Amadėjus“. Mane šokiravo, kad toks klasikas, pasirodo, buvo didžiausias šelmis ir chuliganas! Gimė meilė iš pirmo žvilgsnio ir visiems laikams! Turiu tokį istorinių asmenybių „draugų būrelį“ – Mozartas visada buvo sąrašo pradžioje. Latviškai išleistą milžinišką Davido Weisso romaną „Sacred and profane“ („Šventas ir profanas“) apie Mozarto gyvenimą esu perskaičiusi dukart – paauglystėje ir laukdamasi dukros. Tad iki šio pastatymo jau labai daug žinojau apie jį. Dabar galbūt atradau keletą naujų, šokiruojančių detalių, bet iš esmės niekas manęs pernelyg nenustebino.

Manau, kad esame vienos kraujo grupės žmonės – ieškome džiaugsmo tiek kūryboje, tiek gyvenime; matome gyvenimą ne kaip skausmą, o kaip įdomų nuotykį.

– Esate ir poetinio libreto vertimo į lietuvių kalbą bendraautorė. Kokius kalbinius iššūkius reikėjo įveikti, kad tekstas derėtų su muzika. O gal režisūriniai iššūkiai vis dėlto didesni?

– Tai dvi skirtingos sritys, kurių nereikėtų lyginti, bet negalima paneigti, kad kiekviena jų labai padeda. Kaip režisierei vertimas man padeda įsisavinti medžiagą – atmintinai moku visą libretą, lengvai orientuojuosi jame, visose scenose, įvykiuose. O versti man padeda režisūrinis matymas – librete lengviau sudėlioti draminius akcentus, neprabėgti pro juos.

Kalbiniai išbandymai kiekviename librete tokie patys. Lietuvių kalboje gausu daugiaskiemenių žodžių, tad penkių skiemenų angliška ar vokiška frazė lietuvių kalboje pailgėja iki dvylikos skiemenų. Štai ir vertimo rebusas, bet jį visada su didžiausiu džiaugsmu sprendžiu. Svarbu suprasti, kad muzikinių tekstų vertimas labai specifiškas, jis iš esmės skiriasi nuo poezijos vertimo, nes šalia žodžio yra muzika su aibe savų taisyklių, dainininkams išverstą tekstą turi būti patogu dainuoti.

Išvertus darbas nesibaigia – repeticijose klausausi, ar tekstas dera, skamba, ar nedingsta prasmės, keičiu kiekvieną frazę ar žodį, kurie kliūva mano ausiai arba yra nepatogūs solistui.

– Vos 35 Mozarto gyvenimo metai – toks trumpas laikas, tačiau koks palikimas, koks būsimųjų amžių paveldo lobynas! Kaip patartumėte gyventi, kad bent dalele būtų įmanoma priartėti prie mocartiškosios kūrybinės galios, išraiškos laisvės?

– Niekaip! Mozartas – unikalus, vienintelis toks žmonijos atstovas, viena gabiausių asmenybių istorijoje. Jo talentas verčia mus visus amžinai abejoti savo kūrybinėmis galiomis. Jis buvo ne tik nepaprastai talentingas muzikantas. Kai suvoki jo protinius gebėjimus (kai per naktį be jokių taisymų parašoma simfonija, kūrinys tuoj pat išmokstamas ir kitą dieną atmintinai pagrojamas), supranti, koks įspūdingas Mozarto intelektas. Muzikos istorikų teigimu, niekas niekada negebėjo atlikti tokių intelektinių žygdarbių, kokie buvo Mozarto kasdienybė.

Remdamasis savo gebėjimais analizuoti, sintezuoti, įsiminti, daryti išvadas, spręsti labai sunkius muzikinius galvosūkius ir sunkiai dirbti ilgą laiką, Mozartas turėjo galimybių tapti genijumi bet kurioje srityje. Jis siekė tobulumo kiekvienoje operoje, kiekvienoje parašytoje partitūroje.

Tačiau kasdieniame gyvenime Mozartas liko vaikas iki pat mirties. Buvo nepraktiškas, išlaidus, patiklus ir švenčiantis gyvenimą.

– Jeigu sutiktumėte Mozartą, ką jam ištartumėte, ko paklaustumėte?

– Ar žinote, kokia opera buvo Mozarto planuose? „Užsispyrėlės sutramdymas“! Ar galite įsivaizduoti, koks tai būtų buvęs šedevras – Shakespeare´o komedija ir Mozarto muzika?! Aš tik pasodinčiau jį prie fortepijono ir paprašyčiau, kad parašytų tą operą. Na, ir dar, jeigu liktų laiko, paprašyčiau baigti „Requiem“.

– Jūsų palinkėjimas kūrybinei miuziklo komandai, visai trupei, kuri ruošiasi gyventi XVIII a. Austrijos rokoko spindesyje roko ritmu?

– Linkiu mokytis iš Mozarto lengvumo, priimti kūrybą kaip žaidimą, o ne kančią.

– Ir Jūsų žodžiai publikai, kuri, tikiu, nekantrauja išvysti Mozarto meninę tikrovę, išsipildysiančią Kauno muzikinio teatro scenoje.

– Tai susitikimas ne su idealizuojamu kompozitoriumi klasiku, kurio biustas stovi ant fortepijono muzikos mokyklos kambaryje, o su neeiline, vitališka asmenybe.