Rusnės Tušlaitės sugrįžimas į gimtąjį miestą

Rugsėjo pradžioje Anykščiuose vykęs Tarptautinis muzikos festivalis „Inizio“ baigėsi įspūdinga operos gala programa, suvienijusia Lietuvos ir užsienio solistus. Scenoje pasirodė mecosopranas Jolana Slavíková, baritonas Romanas Hoza, tenoras Laurynas Aksamitas ir sopranas Rusnė Tušlaitė, juos lydėjo Panevėžio muzikinio teatro orkestras, diriguojamas Erki Pehko. Vakaras tapo ne tik festivalio kulminacija, bet ir jaunos lietuvių dainininkės sugrįžimo į Lietuvos scenas pradžia – vos po kelių dienų Rusnė atvyko į gimtąjį Panevėžį jau kaip publiką gebanti pakerėti solistė.

Rugsėjo 10-ąją Panevėžio muzikinis teatras ciklą „Garsai gimtajam miestui“ pradėjo kraštietės Rusnės Tušlaitės koncertu. Sėkmingo pasirodymo Anykščiuose atgarsiai pasiekė ir Vilnių, tad netrukau pakeisti planų ir nuvykau į Panevėžį, nes smalsu buvo tarsi iš naujo pažinti Rusnę – mat pirmasis mūsų susitikimas įvyko Birštono vasaros menų akademijos dienomis. Nors tąsyk ji buvo vos penkiolikos sulaukusi moksleivė, ją įsidėmėjome visi, o vėliau buvo smagu sekti Rusnės sėkmės viražus studijų užsienyje metais.

Pirma vakaro dalis – nuoširdus pokalbis su dainininke apie kelią nuo Vytauto Mikalausko menų gimnazijos iki tarptautinių scenų, antra – koncertas su teatro orkestru. Skambėjo italų ir prancūzų kompozitorių arijos, scenoje tvyrojo jaudulio kupina atmosfera. „Pasirodyti gimtajame mieste daug sunkiau nei kur nors užsienyje, – sakė Rusnė. – Tačiau tą perfekcionistams pažįstamą įtampą stengiuosi paversti galimybe dainuoti iš širdies ir mėgautis kiekviena akimirka scenoje.“

Orkestras subtiliai reagavo į solistės frazavimą, dirigentas E. Pehkas išlaikė pusiausvyrą tarp orkestro sodrumo ir dainininkės balso spindesio. Tai buvo tikras solistės sugrįžimas – ne tik į sceną, bet ir prie savo ištakų.

Smagu, kad ir Rusnė Tušlaitė puikiai prisimena savo pirmąsias muzikines patirtis: „Buvau pati jauniausia Birštono vasaros menų akademijos dalyvė. Atvykau kupina smalsumo ir noro mokytis – man tai buvo didžiulė šventė, tikras atspirties taškas žengiant į profesionaliąją muziką. Dirbau su profesoriais Vladimiru Prudnikovu, Vytautu Juozapaičiu, Nijole Ralyte, taip pat su pianistais Paule Galiniene ir Justu Čeponiu. Tai buvo neįkainojama patirtis, palikusi labai ryškų įspūdį.“

Džiugu, kad būtent ši patirtis įkvėpė Rusnę rinktis kelią, vedantį į tarptautines scenas.

Baigusi Panevėžio Mikalausko menų gimnaziją, Rusnė išvyko į Londono Karališkąją muzikos akademiją (Royal Academy of Music), kur studijavo profesorės Susan Waters klasėje. Čia įgijo akademinį pagrindą, dalyvavo pasaulinio garso pedagogų meistriškumo kursuose, tapo Kathleen Ferrier jaunimo konkurso finalininke ir pelnė pirmuosius įvertinimus.

2021 metais Rusnė buvo atrinkta į prestižinę Karališkosios operos jaunimo programą „Perspektyvus menininkas“, kurioje dalyvaujantys jauni atlikėjai rengiasi profesionaliai karjerai. Šis etapas tapo pirmuoju tikru išbandymu didžiosios scenos ritmu.

Šiandien Rusnė gyvena ir kuria Miunchene, dalyvauja Bavarijos Augusto Everdingo teatro akademijos Operos katedros, susijusios su Miuncheno Princo regento teatru ir Bavarijos valstybine opera, programoje.

„Ši programa yra pusiau stažuotė, pusiau operos mokykla. Miunchene jaučiuosi radusi savo antrąją šeimą – lietuvių bendruomenę, kuri ateina į visus mano pasirodymus“, – sako Rusnė.

Solistė dalyvauja kamerinėse programose, vokaliniuose projektuose, jos vardas vis dažniau minimas festivalinių pastatymų anonsuose. Richardo Wagnerio asociacijos Miunchene suteikta stipendija atvėrė jai kelią į 2026 m. Bairoito festivalį – tai vienas rimčiausių dainininkės karjeros žingsnių.

„Mėgstu įvairų repertuarą. Mano svajonių vaidmenys – Neda iš Leoncavallo operos „Pajacai“ ir Rozalinda iš Strausso operetės „Šikšnosparnis“. Pastarąją jau dainavau mažesniame pastatyme. Stengiuosi eiti lėtai, bet sveikai – saugoti balsą. Labai myliu Mozarto Fiordilidžę, Konstancą, Grafienę; šiemet atradau Rossini – koloratūros man labai artimos, dainuoju Bertą ir Roziną. Ir, žinoma, turiu ypatingą aistrą operetei.“

Rusnės meninė kryptis – sąmoninga ir subalansuota: ji renkasi kelią, kuriame technika tarnauja dramaturgijai, o ne ją užgožia. Tai liudija ir pirmosios liaupsės užsienio spaudoje: „London Theater Reviews“ ją įvardija kaip sopraną, „kurio balsas pasižymi nepaprasta apimtimi ir šviesiu, spindinčiu tembru“, britų platformose ji vadinama „būsima Richardo Strausso herojiškų soprano partijų atlikėja“.

2024 m. Brešos (Italija) Talentų vasaros operos festivalis (Talent Summer Opera Festival) Rusnei Tušlaitei atnešė sėkmę – ji tapo solisto ir orkestro konkurso nugalėtoja, pelnė Arthuro Burcherio ir Toni V. Fell premijas, o Jungtinėje Karalystėje buvo įvertinta III vieta konkurse „Historical Women Composer Prize“.

Rusnės repertuare – Mozarto, Rossini, Puccini, Verdi arijos, ji dalyvavo atliekant Brahmso, Fauré, Saint-Saënso, Francko oratorijas, koncertavo su britų, vokiečių ir italų orkestrais, o jos pasirodymai jau fiksuojami duomenų bazėje „Operabase“.

„Nors išvykau būdama aštuoniolikos ir juokauju esanti „užsienio produktas“, mano šaknys ir širdis – Lietuvoje. Matau, kiek daug Lietuvoje talentingų dirigentų, dainininkų, ir tikiu, kad mūsų muzikinė kultūra atvira bendradarbiavimui. Kodėl gi negrįžus dainuoti Lietuvoje? – sako ji. – Labai norėčiau vėl sugrįžti į Birštoną – man tai ypatinga vieta. Jei tik suderinsime laiką, mielai dalyvausiu Vasaros muzikos festivalyje.“

Vakaras Panevėžyje buvo daugiau nei koncertas – pamatėme visapusišką jaunosios kartos profesionalės portretą, klausėmės tarptautinėse scenose patirtį kaupiančios dainininkės balso, atpažįstamo nuo vaikystės, nuo pažinties Birštone. Ji kalba nuoširdžiai, ramiai, nepozuodama, pabrėždama procesą, o ne rezultatą. Jos pasirinkimas – augti organiškai, pasitikėti laiku ir būti ištikima muzikai.

Rusnės istorija – įkvepiantis pavyzdys, kaip iš Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos, įgijusi patirties ir gavusi postūmį Birštono vasaros menų akademijoje, išaugo dainininkė, kuriai atsiveria Europos operos scenos. Rusnė sujungia talentą, darbštumą ir žmogišką šilumą, tad norisi tikėti, kad jos kelias į Lietuvą dar tik prasideda.