Rūta Lipinaitytė: „Ten, kur esu sava, kur suprantu kiekvieną žodį ir kiekvieną garsą“

Publikuota: 2022-11-21 Autorius: Elvina BAUŽAITĖ
Rūta Lipinaitytė: „Ten, kur esu sava, kur suprantu kiekvieną žodį ir kiekvieną garsą“

Rūta Lipinaitytė – smuiko virtuozė – daugybė patirčių, savimi išskambant muziką, smuiko stygomis įprasminant natomis išrašytas partitūras. XX amžiaus kompozitoriai – jos bendraminčiai, muzikės esatį atliepiantys garsai – šios epochos kūryboje ir, žinoma, lietuvių autorių kūriniai, kuriuos R. Lipinaitytė išpildo scenoje, dovanodama ypatingas muzikines pajautas klausytojams Lietuvoje ir visame pasaulyje. Tai byloja projektas, išpildomas „YouTube“ platformoje – ciklas vaizdo įrašų „Lietuvos kompozitorių kūriniai smuikui solo“. R. Lipinaitytė savo muzikinėje istorijoje sukaupusi ištisą patyrimų kolekciją, grojant su skirtingais kolektyvais, partneriaujant scenoje įvairių ansamblių raiškoje, scenoje kuriant meną, partitūros ženklų takais vedant įvairiausiems žymiesiems dirigentams.

Ko gero, viena svarbiausių ir ilgiausių bendrystės išsipildymų – būtis orkestre „Kremerata Baltica“ nuo pat susikūrimo pradžios 1998 m. iki 2014 m. Dargi R. Lipinaitytė buvo simfoninio orkestro „MusicAeterna“ (meno vadovas Teodoras Currentzis) smuikininkė. Orkestro „namai“ yra Rusijoje, Sankt Peterburge, tad, kaip teigia pati smuikininkė, Rusijai užpuolus Ukrainą šį bendradarbiavimą teko nutraukti.

2020 m. R. Lipinaitytė apdovanota Auksiniu disku solisto instrumentalisto kategorijoje. Deja, kalbant apie sceninę raišką smuiko stygomis, kaip bebūtų apmaudu, žodžiais nieko negali pasakyti – jie neperteikia to, kas yra muzika, todėl kalbamasi su pačia asmenybe, siekiant ir tikintis ją pažinti, sužinoti, kas ji muzikoje, kas muzika yra jai. Leidžiantis į pokalbį, įvardintina: R. Lipinaitytė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, styginių instrumentų katedros vedėja, taip pat ji Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė, dažnai vedanti meistriškumo kursus, taigi asmeninė raiška muzikoje lygiaverčiai įprasminama ir pedagoginiu darbu. Apie visa tai ir dar daugiau – šiame pokalbyje su R. Lipinaityte.

Mokymas(is)

Gerbiama Rūta, muzikos meno mokėtės Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tad pasidalinkite savąja istorija mokyklos metais: kokios esminės patirtys, pamokos, kurios šiandien pravarčios tiek grojant scenoje, tiek mokant kitus muzikos meno?

Būtent šioje mokykloje įvyko visi pirmieji atradimai, nusivylimai ir virsmai. Pirmose klasėse mokinausi dar tais laikais, kada, pavyzdžiui, tam tikros pertraukos metu vykdavo taip vadinta „liniuotė“. Tai procedūra, kurios metu kelių klasių vaikai išsirikiuodavo palei sienas, o mokytojas skelbdavo „nusižengėlio“ pavardę. Vaikas turėdavo išeiti į priekį ir išklausyti moralo visų akivaizdoje. Būdavo baisu, niekada nežinodavai, ar nepaskelbs tavo vardo, nes apie nusižengimus pranešti mokytojams turėdavome mes patys, vaikai. O vaiko fantazijai ribų nėra...

Visiškas kontrastas – keli paskutinieji mokymosi metai. Laisvės buvo daugiau nei reikėjo: šokiai mokyklos fojė, tradicinės metinės operos repeticijos naktimis, „nuosavas“, kelių klasės draugų kompanijai priklausantis išdrožinėtas, apipaišytas ir aplūžęs stalas valgykloje, žygiai su nakvynėmis, pačių improvizuoti džiazo koncertai mokyklos kieme. Visos šios kontrastingos, labai skirtingiems laikotarpiams priklausančios patirtys nėra tiesiogiai susijusios su scena ar pedagogika, bet būtent šioje mokykloje vaikystės ir paauglystės metais praleidau daugiau laiko nei bet kur kitur, būtent ši terpė turėjo milžiniškos reikšmės formuojantis asmenybei ir buvo ne mažiau svarbi nei smuiko ar muzikos pamokos, mokytojai ir visa kita, kas vedė profesionaliu smuikininkės keliu.

Studijavote Lietuvos muzikos ir meno akademijoje, Malmės muzikos akademijoje, Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje, 2008 m. apgintas darbas, už kurį Estijos muzikos ir teatro akademija Jums suteikė meno daktaro laipsnį. Visų studijavimo patirčių akivaizdoje, Jūsų žodžiais, ką bendrąja prasme reiškia mokytis muzikos meno, studijuoti muzikavimą?

Nėra daug profesijų, kurių mokomasi nuo tokių jaunų dienų – 4–6 metų. Dar nebaigus mokyklos savo gyvenimo profesinės krypties žinojimas stipriai veikia paauglio mąstymą. Galima pagalvoti, kad tai šaunu, tačiau yra ir „tamsioji“ šio žinojimo pusė. Dažniausia sprendimą pasirinkti tam tikrą profesiją jaunas žmogus priima jau būdamas pakankamai sąmoningas. O mūsų pasirinkimą vaikystėje dažniau lemia įvairiausios priežastys, ir toli gražu ne visais atvejais tai paties vaiko noras. Paskui, tiek metų praleidus su instrumentu rankose ir įdėjus daug darbo, ne kiekvienam užtenka drąsos sukti kitu keliu, net jei sekasi ne taip jau ir gerai. Todėl nusivylimų ir neišsipildžiusių svajonių muzikų profesijoje, manau, daugiau nei kitur.

Remdamasi sutiktų, turėtų mokytojų pavyzdžiais, nusakykite apskritai, ką reiškia mokytojo figūra, jo asmenybė besimokančiajam muzikos meno? Jūsų patyrimu, kokios esminės, būtinosios savybės tiek mokytojui, tiek mokiniui, idant jų tarpusavio santykis – bendradarbiavimas būtų vaisingas?

Manau, mokytojo figūra yra viena reikšmingiausių jauno žmogaus gyvenime. Dažnam atrodo, kad mokytojas yra žmogus, kuris tiesiog daug žino ir nurodo, kaip ir ką reikia daryti. Tačiau viena pagrindinių pedagogo užduočių yra ne nurodinėti, o atskleisti talentą arba tiesiog jo neužgniaužti. Jei mokiniui kas nepavyksta – galbūt buvo įdėta per mažai besimokančiojo darbo, galbūt trūksta gabumų, galbūt nėra pakankamai pasitikėjimo savimi, – situacijų yra įvairių, – tačiau dažniau nei įsivaizduojama būtent pedagogas gali tapti stebukladariu: mažai dirbantį mokinį sudominti, įkvėpti dirbti, uždegti pasitikėjimą, įžvelgti svarbiausias trukdančias technines problemas, nurodyti, kaip jas tikslingai spręsti ir t. t. O tikrasis Mokytojo iš didžiosios raidės pedagoginis stebuklas įvyksta tada, kai besimokančiam atrodo, kad jis viską pasiekė savo jėgomis.

Vaisingam mokinio ir pedagogo bendradarbiavimui mokytojo asmenyje turi tilpti daug. Jis turi būti sukaupęs daug gilių profesinių žinių, turi būti įkvėpėjas, kuriuo norisi sekti, o kartu ir draugas, kuriuo pasitikima ir kurio reikia ne tik klausyti, bet galima pasitarti, padiskutuoti ir tiesiog pajuokauti.

Manęs niekada niekas jokiame interviu nėra klausęs apie tėvus. Net keista, esu sulaukusi klausimų, kokie sutikti menininkai, kokie pedagogai turėjo didžiausią įtaką. Tačiau pačią didžiausią įtaką turėjo būtent tėvai. Mama be abejo ir kaip smuiko pedagogė, nors oficialiai pas ją mokiausi tik pora metų. Tačiau tai yra žmogus, kuris visą gyvenimą buvo ir yra šalia, kaip mama, kaip mokytoja, kaip artimiausia draugė ir patarėja visais klausimais. Ir dabar kreipiuosi patarimo įvairiausiose situacijose, dažnai sprendimas ar atsakymas ateina būtent kalbantis, diskutuojant su mama. Mokytis pas mamą lengva nebuvo, net pačiai būdavo keista, iš kur kildavo toks nenumaldomas noras priešgyniauti, ginčytis, neklausyti, nors viduje visada žinodavau, kad mama teisi. Būtent mama buvo tobulos Mokytojos iš didžiosios raidės pavyzdys. Pavyzdys griežtos, bet geros širdies pedagogės, kuri visada nuoširdžiai rūpinosi visais savo mokiniais, dirbo neskaičiuodama laiko, žmogaus, kurio mažiau pažįstantys šiek tiek prisibijodavo, o savi mokiniai stipriai mylėdavo ir myli iki šiol. Visada žavėjausi mamos nesustabdoma vidine energija. Ir be abejo mama visada buvo mano, kaip atlikėjos, gerbėja ir kartu kritikė, turbūt yra praleidusi tik porą mano pasirodymų. Tai man visada buvo ir yra labai svarbu.

Na, o tėtis man visada buvo didžiausias tinkamo elgesio, diplomatijos, savitvardos, stabilumo, sąžiningumo. sumanumo pavyzdys. Būtent jis skiepijo visus šiuos dalykus, kurie man atrodo be galo svarbūs, sakyčiau, net esminiai gyvenimo, santykių principai. Visada žavėjo tai, kad nors tėtis nėra muzikantas – žingeidumu ir žiniomis galėtų galynėtis su profesionaliais menininkais. Na, ir svarbesnių savo koncertų klausytojų, be tėčio, taip pat negalėčiau įsivaizduoti.

Muzikiniai stebuklai

Muzikantas, ypač, sakytina, instrumentalistas turi būti labai turtinga asmenybė, kad sugebėtų išjausti, savimi perteikti, ištransliuoti grojamą muziką. Bendrąja prasme, visų Jūsų patirčių akivaizdoje, kas Jums šiandien yra koncertas, pati galimybė ir galia groti scenoje auditorijai? Kaip dažniausiai jaučiatės prieš koncertą, jam artėjant, ir kas Jumyse tada, kai nuskamba paskutinė nata, kai nuaidi plojimai, ovacijos?

Prieš kiekvieną koncertą labai jaudinuosi. Visada. Nors patirties sukaupta tikrai nemažai, tai niekaip nepadeda, atsakomybės jausmas prieš klausytoją, kompozitorių, save, matyt, nugali. Tačiau tai nėra blogai. Yra tekę griežti ir be jokio jaudulio, tai man buvo patys neįdomiausi atlikimai. Tam tikromis sveikomis dozėmis jaudulys, adrenalinas, įtampa daugumai atlikėjų yra būtini.

Kaip bebūtų keista, tačiau labiausiai nemėgstu išėjimo į sceną ir ovacijų momento, mieliausiai pabėgčiau iškart po paskutinės natos. Nemėgstu, kai į mane nukreiptos daugelio žmonių akys, geriausiai jaučiuosi nedideliame draugų rate. Tačiau grodama apie tai negalvoju, tuo metu ir esu nedideliame draugų rate – aš, muzika, scenos partneriai. Ir klausytojai, kaip vienas organizmas, vienas kūnas, kuriam norisi papasakoti tam tikrą istoriją, pasidalinti emocijomis.

Atlikimo metu manyje tarsi gyvena dvi asmenybės, viena – „racionalioji“, ji kontroliuoja situaciją, neleidžia nukrypti nuo „tiesos“, yra „čia ir dabar“; kita asmenybė – „emocingoji“, būtent ji išgyvena kiekvieną natą, būtent ji pasakoja istoriją ir perduoda jausmus. Kartais tai net labai stiprūs išgyvenimai. Neseniai grojau kūrinį, kuris buvo sukurtas netekus mylimo žmogaus. Dar būdama labai jauna ir aš esu išgyvenusi skaudžią netektį. Grodama šį kūrinį tarsi persikėliau į tuos laikus, vėl išgyvenau skausmą, neviltį, tuštumą. Atlikėjui būtina turėti plačią įvairiausių jausmų patirtį. Juk negali papasakoti to, ko nežinai. Lygiai taip pat negali perteikti to, ko nesi jautęs.

Pasidalinkite Jums asmeniškai ypatingiausiu muzikiniu patyrimu.

Du patyrimai scenoje įvyko visai neseniai. Vienas potyris įsmigo giliai į širdį, nors jis nebuvo tiesiogiai susijęs su muzika. Vienos Konzerthauso salėje turėjau atlikti simbolinį Arvo Pärto kūrinį „Fratres“ („Broliai“) smuikui su orkestru. Tai įvyko pačioje Rusijos karo prieš Ukrainą pradžioje. Išėjau į sceną apsijuosusi dvispalviu mėlynu-geltonu diržu. Ovacijos buvo audringos ir ilgos dar iki pirmų garsų, jutau žmogišką bendrystę, supratau, kad visų salėje esančių žmonių mintys teka viena kryptimi, širdyse – skausmas ir palaikymas. Buvo be galo gera jausti tokią žmogišką vienybę.

O ypatingiausi muzikiniai išgyvenimai man siejasi su tais keliais momentais, kai scenoje pravirkau. Tai stiprus, užvaldantis, sunkiai įvardijamas jausmas, kitoks nei tiesiog liūdesys ar skausmas, tai visai kitas, grynesnis muzikos garsų sukeliamas potyris, kuris pasirodo išoriškai kartu su ašaromis ir atliekama muzika. Tai tarsi tam tikras išsivalymas.

Žinia, esate labai tikslus, planingas žmogus, tad nusakykite Jums tobulą, gerą repeticiją – kas ir kaip, kada joje turi įvykti, ją įprasminti?

Viskas labai paprasta. Tobula repeticija: ji prasideda laiku ir pasibaigia laiku, o padaryta būna tiek, kiek numatyta. (Šypsosi.) Jei rimtai, repeticija turėtų būti skirta sprendimų ieškojimui. Po repeticijų prieš koncertą turėtų vyrauti geras, patogus pasitikėjimo savimi ir scenos partneriu ar partneriais jausmas. Tik tada koncerto metu gali įvykti tie maži muzikiniai stebuklai, kurie ir yra gyvo muzikavimo esmė, tai kažkas nelaukto, nenuspėjamo, neplanuoto, netikėto patiems atlikėjams, kai muzika tampa gyva, muzikantai vienas su kitu bendrauja, diskutuoja, kartais ginčijasi muzikos garsais. Visų (taip pat ir mano) taip vertinamas spontaniškumas ir gyvybingumas scenoje, atlikime, juk yra ilgo, kruopštaus, atsakingo, rutininio darbo rezultatas. Kitu atveju, kai paieškos repeticijų metu ir baigiasi paieškomis slepiantis už interpretacinės menininkų laisvės, – koncerto metu labai dažnai klausytojus pasiekia gana chaotiškas, nelogiškas ar neįtaigus atlikimas.

Jūsų patyrimu ir suvokimu, žinojimu, kiek muzikantas vis tik yra prigimties duotis – talento dovana, kiek iš(si)ugdytos, išlavintos savybės, gebėjimai, darbas ir atsidavimas?

Populiarus posakis, kad sėkmė ir geri rezultatai dešimčia procentų priklauso nuo talento, devyniasdešimčia – nuo darbo. Tiesos yra, tačiau taip sakoma norint pabrėžti darbo svarbą. Be abejo tai svarbu, tačiau yra dar visas pluoštas sudedamųjų dalių, be kurių rezultatai nežavės, jas labai ryškiai matau dirbdama su studentais. Dažnai išties nutinka kaip minėtame posakyje – talento apstu, tačiau studentas dirba nepakankamai, tinginiauja. O kartais, priešingai, studentas darbštus, bet talento pagailėta. Tačiau būna ir taip, kad talento pakanka, darbo taip pat, o rezultatų vis tiek nėra. Kartais tai psichologiniai barjerai, kaip scenos baimė, nepasitikėjimas savimi ir pan. Kartais tiesiog neteisingas, nekonstruktyvus mąstymas (neteisingi sprendimai, neteisingai sudėlioti prioritetai). Kartais tai paprasčiausias nepasitikėjimas pedagogu ir perdėtas kliovimasis savo asmeninėmis jėgomis, kartais – atvirkščiai. Visko nesurašysi. O kur dar fiziniai duomenys... Tad atsakymas nėra paprastas – turi „susikomplektuoti“ talento, darbo kiekio, fizinių duomenų, charakterio savybių, „teisingo“ mąstymo rinkinys.

Dabartis ir ateitis

Kaip pedagoginiu žvilgsniu regite jaunąją muzikų kartą? Kiek ji kitokia, savita? Kokios jos žymės, būdingosios savybės?

Jauna karta be abejo kitokia, kitaip ir būti negali. Galbūt vienas ryškiausių jos bruožų – noras visada turėti atsakymus į klausimus: „Kas man iš to? Kodėl būtent taip?“ Tai tinka ir jaunajai muzikų kartai tiek kalbant apie profesiją apskritai, tiek apie kasdienius profesinius klausimus. Bendraujant su studentais nebeužtenka konstatuoti, kaip reikia ką daryti, būtina paaiškinti, kodėl būtent taip, kuo tai bus geriau, optimaliau ar naudingiau. Pedagogai, kurie vis dar taiko senesnę metodiką „taip teisinga, nes aš taip pasakiau“, dažnai susiduria su dideliu pasipriešinimu.

Kitas būdingas bruožas – tam tikras neformalus, betarpiškas bendravimas su vyresniais. Kai studijavau pati, profesoriai buvo tie žmonės, su kuriais kartais būdavo net baugu bendrauti. Norint sutarti pamokos laiką, mano profesoriui visada reikėdavo skambinti lygiai 11 vakaro. Sėdėdavau prie laidinio telefono ir skambindavau kartais ir pusvalandį, nes tuo pat metu skambindavo visi jo studentai, prisiskambinti būdavo neįmanoma. Bet nuo telefono nesitraukdavau, nes pavėluotas skambutis buvo lygus skandalui (Šypteli.) Dabar tokios istorijos skamba kaip linksmas pasakojimas, tačiau tada atrodė, kad taip ir turi būti. Šiais laikais studentams bendraujant su profesoriais kartais ir „Tu“ išsprūsta.

Dar vienas, liūdinantis aspektas – tai tam tikras vangus domėjimas savo profesijos aktualijomis. Tačiau greičiausiai tai neatsiejama nuo dabarties aktualijų. „Dabar“ ir „tada“ lyginti būtų tiesiog nesąžininga. Dabartinis jaunimas negalėtų net įsivaizduoti, kad, norint paklausyti konkretaus atlikimo, reikėtų važiuoti į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, stovėti eilėje, ieškoti kartotekoje, radus turėti galimybę paklausyti plokštelės tik kartą ar kitą. Todėl tiek įrašo paklausymas, tiek apsilankymas gyvo garso koncerte tapdavo įsimintinu įvykiu. Šiais laikais keli mygtuko paspaudimai ir... – Tavo rankose dešimtys tą patį kūrinį atliekančių puikių atlikėjų. Paklausei, palyginai, pamiršai, supainiojai vardus, pavardes... Žinant, kad bet kuris įrašas visada po ranka, sumažėja troškimas žinių, azartas ieškoti, atrasti, noras įsidėmėti, prisiminti, įsigilinti, o gera įrašų kokybė leidžia apskritai mažiau vertinti gyvą garsą.

Jūsų manymu, kas ir kokia muzikos ateitis Lietuvoje, Europoje, pasaulyje?

Neįsivaizduoju ne tik ko tikėtis, bet ir ko norėti. Viskas keičiasi greičiau nei įmanoma spėti kartu, kas buvo vertinga prieš dvidešimt metų, prarado aktualumą, kas atrodė neįmanoma – tapo lengvai pasiekiama, kas buvo lengva – tapo sunku. Ir daug kas tapo dviprasmiška. Pavyzdžiui, įrašų pasiekiamumas. Atrodytų, puiku, dabar galima apsistatyti geriausia garso aparatūra, užsimerkti, pasileisti įrašą ir pasijusti esant geriausios akustikos koncerte. Tačiau toks pasiekiamumas tuo pačiu galimai ištuštino sales ir sumenkino tokias vertybes, kaip gyvos muzikos klausymo malonumas ar tam tikro atlikėjo pasirodymo išskirtinumas. Tokių prieštarų daug. Techniškai ir garsiškai ištobulinti įrašai, profesinės orkestrantų sąjungos, atlikėjų agentūros, istoriškai pagrįsti atlikimai, nepriekaištinga žymių atlikėjų technika, galimybė išgirsti begales interpretacijų, atviros kelionėms sienos, instrumentinių mokyklų susiniveliavimas, elektronikos, kompiuterių įtaka – apie kiekvieną iš tokių ir panašių reiškinių galima parašyti po išsamų straipsnį, įvardijant tiek teigiamas, tiek neigiamas pasekmes. O kur dar skirtingų kartų vertybių klausimai. Tad į klausimą, kokia muzikos ateitis, atsakymas trumpas – neįsivaizduoju.

Galvodama apie ciklą „Lietuvių kompozitorių muzika smuikui solo“, pasidalinkite, ką pati naujo atradote, ypatingo išgyvenote išpildydama lietuvių autorių muzikinę kūrybą smuikui?

Sakyčiau, priešingai, išgyvenu ne ką ypatingo, o labiau mielo, savo, tarsi pažįstamo. Dažnai duodama interviu kalbu apie Lietuvos meilę, apie tai, kad gyvendamas kitoje šalyje visada jautiesi kitaip, tam tikra prasme jautiesi svetimkūnis. Be abejo yra daug atvejų, kai žmonės pritampa, puikiai įsilieja į kitą kultūrą, tačiau, mano nuomone, bendravimas sava kalba, su savo kultūros, mentaliteto, aplinkos žmonėmis niekada neprilygs pokalbiui svetima, kad ir puikiai išmokta kalba. To galbūt nepajusi vien pakeliavęs, svetur reiktų ir pagyventi.

Grįžus į Lietuvą, apėmė tas saldus grįžimo namo jausmas. Visa tai galioja ir muzikai. Kai atlieku lietuvių kompozitorių muziką, jaučiu, tarsi grįžtu. Ten, kur esu sava, kur suprantu kiekvieną žodį ir kiekvieną garsą. Tai ypatingi jausmai.

Koncentracija

Gerbiama Rūta, Jūsų, kaip smuikininkės, svajonė be ribų – „...“?

Konkrečių svajonių nėra, greičiau tai ne svajonės, o siekiai, tai, ką planuoju įgyvendinti. Nors tokia savybė veikiausia prieštarauja visuotinai priimtai svajingai menininko esybei, tačiau nuo pat mažumės buvimas „čia ir dabar“ buvo natūralus ir savas. Galima sakyti, man pasisekė, nes būtent toks mąstymas vaikystėje leido mėgautis net kasdieniu rutininiu griežimu smuiku. Visada lengvai galėdavau susikoncentruoti į tai, ką darau, mintys nenuklysdavo, tad darbas visada būdavo efektyvus. Taip yra ir dabar. Viena vertus, nesvajodama lyg ir netenku kažko gražaus, romantiško, kita vertus, didesnė vertybė man šį grožį ir romantiką išjausti realybėje, ne tik mintyse.

Šio pokalbio priežastis ir pretekstas – smuikas, tad kas ir koks tai instrumentas Jūsų pajauta, patyrimu, Jums asmeniškai? Ko šis instrumentas neatleidžia, ką teikia, kam įgalina?

Nerandu žodžių, kurie galėtų nusakyti smuiką. Už viską, ką turiu, ko išmokau, ką žinau ir ką sugebu esu dėkinga tėvams ir mokytojams, tarp kurių norėtųsi minėti ir smuiką. Neatleidžia smuikas, manau, atsainumo. Būtent jis mokė tiek tokių elementarių dalykų kaip meistriškumas ar koordinacija, tiek tokių, kaip kantrybė, dėmesingumas, kruopštumas, nenuolaidžiavimas sau, gebėjimas prisitaikyti.

Susiję nariai

Rūta Lipinaitytė

Rūta Lipinaitytė

Smuikininkė

Komentarai