Ryšio su savuoju „aš“ paieška – tylos pripildytame „Chordos“ koncerte

Publikuota: 2024-10-29 Autorius: Matas DRUKTEINIS
Ryšio su savuoju „aš“ paieška – tylos pripildytame „Chordos“ koncerte

Antrąją vėlinių dieną Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas styginių kvartetas „Chordos“ kviečia į ramybės bei tylos atmosfera paženklintą avangardinės muzikos koncertą „Susikaupti“. Įstabiajame Bažnytinio paveldo muziejaus Lobyne skambėsiantys legendinių XX a. kompozitorių kūriniai – proga sugrįžti į savo vidinį pasaulį bei atrasti laiko amžinųjų vertybių apmąstymui.

„Chordos“ tęsia šio sezono centrinį koncertų ciklą „Trys tavo pusės“, atspindintį skirtingas žmogaus būsenas bei skirtą pristatyti vienus reikšmingiausių XX a. kompozitorių ir jų sukurtus styginių kvartetus. Pirmajame šio ciklo koncerte gegužės mėnesį jau suskambo Albano Bergo ir Alberto E. Ginasteros muzika.

Lapkričio 2 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9) vyksiančiame antrajame ciklo koncerte „Susikaupti“ pristatomi amerikiečių kompozitoriaus Johno Cage’o ir italo Luigi Nono kūriniai.

Kaip pažymi vienas iš „Chordos“ įkūrėjų altistas Robertas Bliškevičius, ši programa – laikas susikaupimui, lyg filosofinė meditacija ir ryšio su savimi paieška, akimirka sustoti, taip reikalinga nuolat kintančiame bei skubančiame pasaulyje.

„Ne veltui pasirinkome tokį laiką koncertui. Abu kūriniai itin subtilūs ir sukaupti. Tad tuo metu, kai prisimename visus išėjusius iš šio pasaulio, vedini muzikos galime pabūti su jais, o kartu dėmesį sutelkti ir į savo vidų – stabtelėti bei apmąstyti ryšį su savuoju „aš“, amžinųjų vertybių svarbą“, – sako R. Bliškevičius.

Šlovinantis tylą

Turbūt vienas iš pačių garsiausių visų laikų amerikiečių kompozitorių John Cage (1912–1992) savo kūryba ir filosofija iš esmės pakeitė požiūrį į muzikos kūrinį, perbraižė garso ir tylos, atsitiktinumų muzikoje reikšmę. Bene žinomiausias ir, kaip pats kompozitorius tikėjo, svarbiausias jo kūrinys – „4’33“ (1952): vienas ar keli atlikėjai 4 minutes ir 33 sekundes tyliai būna scenoje, o kūriniu tampa salėje atsirandantys garsai.

Kompozitorius teigė, kad bet kokie aplinkos garsai yra muzika, naudojo neįprastas garso išgavimo priemones, grafinę notaciją. Jis išplėtojo preparuoto fortepijono techniką, kai tarp fortepijono stygų įdedama įvairių daiktų ir taip modifikuojamas instrumento tembras. Studijuodamas Rytų filosofiją, dzenbudizmą, jis sureikšmino atsitiktinumą muzikoje. Kompozitorius taip pat laikomas hepeningo pradininku.

Koncerte nuskambėsiantis Keturių dalių styginių kvartetas (String Quartet in Four Parts) sukurtas 1950 metais ir yra vienas paskutiniųjų kūrinių, kuriame dar nėra iki galo įsigalėję neapibrėžtumo bei atsitiktinumo principai. Šiam kvartetui John Cage naudojo naują techniką, kurią vadino „gamomis“ (gamut).

Kompozitorius norėjo sukurti kūrinį, kuris šlovintų tylą, bet pačios tylos vengtų. Kvarteto dalys turi sąsajų su indiškuoju suvokimu apie metų laikus, kuriuose kiekvienas sezonas siejamas su tam tikra jėga – kūrimo, išsaugojimo, naikinimo ar ramybės. Taip atsirado metų laikus ir jų nuotaiką atitinkantys programiniai pavadinimai. Kaip teigia muzikos kritikai, šis, kaip ir kiti J. Cage’o kūriniai, „išskaidrina bei nuramina protą ir taip atveria jį dieviškajai įtakai“.

Kūrinys, žymėjęs naują etapą muzikoje

Kitas vakaro metu skambėsiantis kūrinys – Luigi Nono „Fragmente-Stille, an Diotima“, sukurtas po kompozitorių užklupusios ir kelerius metus besitęsusios kūrybinės krizės. Vėl pradėjęs kurti L. Nono parašė seriją kompozicijų, kurios iš esmės skyrėsi nuo visos ankstesnės jo kūrybos.

Šio kūrinio premjerą 1980 metais atliko tuo metu Europoje itin žymus „La Salle“ styginių kvartetas. Nedaugelis to meto kūrinių buvo taip komentuojami ir liaupsinami, kaip šis. Po trisdešimties metų muzikos istorikas David Metzer jį įvertino kaip vieną kertinių 8-ojo dešimtmečio kūrinių, formavusių naują etapą modernizmo muzikoje.

Diotima buvo Sokrato mokytoja ir yra siejama su laiko bei „platoniškos meilės“ sampratomis. Muziką inspiravo garsaus vokiečių romantizmo poeto Fr. Hölderlino poemos eilės, kurios lyg neišsakyti žodžiai ar meditacija lieka tik nuorodomis partitūroje. Jas, pagal kompozitoriaus sumanymą, muzikantai turėtų skaityti mintyse sekdami natas. Tyrinėdamas senąją muziką ir atsiminimus iš tolimos praeities kaip skausmo ir vilties priežastį, L. Nono kelia esminius klausimus: „Kur aš esu ir kas aš esu?“

L. Nono (1924–1990) visuomenės dėmesį atkreipė 1950 m., pristatęs variacijas orkestrui „Variazioni Canoniche“ pagal A. Schoenbergo dvylikatonę temą. Glaudžiai bičiuliavęsis su kitais į muzikos istoriją įrašytais kompozitoriais – P. Boulezu, K. Stockhausenu – kartu dėstė Naujosios muzikos vasaros kursuose Darmstadte, vėliau savo bei kolegų muziką taip ir įvardijęs: „Darmstadto mokykla“.

Kūryboje jis naudojo serializmo, aleatorikos, sonorizmo, elektroninės muzikos raiškos priemones. L. Nono deklaravo humanistines vertybes, propagavo socializmo idėjas ir buvo aršus antifašistas – nevengdavo politinio turinio kūrinių, kurie, žinoma, susilaukdavo audringos reakcijos.

Komentarai