Salomono Sverdiolo šimtmečiui skirtas vakaras "Salomono Sverdiolo gyvenimo šventė"
„Kai Lietuvoje kalbama apie krepšinį, sakoma, kad tai antroji religija.
Man ne menkesnė yra Dainų šventė: man ji šventa!“
Salomonas Sverdiolas
Kada šiais metais pasitinkame jubiliejinę Dainų šventę, kuriai sukanka šimtas metų, pamažu atidedame kasdienius rūpesčius ir pradedame jausti bundantį tautinio judėjimo vėją. Žmonių entuziazmas kaip kadaise veržiasi ir stiprėja su kiekviena diena. Vasario 7 dieną Lietuvos muzikų rėmimo fondas ir Stasio Vainiūno namai pradėjo renginių ciklą, skirtą Dainų švenčių metams „Kad giria žaliuotų“. Kartu su renginio partneriu Lietuvos nacionaliniu kultūros centru šį vakarą buvo paminėtas ilgamečio jo darbuotojo, meno veikėjo Salomono Sverdiolo gimimo 100-metis (1923 12 28-2023 01 25). Simboliškas datų sutapimas leido iš arti pažvelgti į ryškios asmenybės gyvenimą ir darbus.
Stebint kultūrinį gyvenimą po nepriklausomybės atkūrimo, vis labiau supranti, kokį didelį vaidmenį jame vaidina valdžios atstovų kultūrinis išprusimas ir vertybinė pozicija, kad nuo jų sprendimų didžia dalimi priklauso, ar išliks remiamos dešimtmečiais puoselėtos liaudies meno tradicijos. Tautinio sąjūdžio istorija rodo, jog pagarba ir meilė tėvų įdiegtiems papročiams, jų tąsa nesustojo ir paskutinės, sovietinės okupacijos sąlygomis, ir kaip tik nuo kultūros renginių organizatorių sumanumo, pasišventimo ir sugebėjimo įtikinti to meto valdžią, o dažnai ir gudraujant, buvo išlaikyti ir sustiprinti liaudies meno barai.
Pereslavlyje karo metais dainavęs chore ir šokęs meno ansamblyje, po karo S. Sverdiolas sugrįžo į Lietuvą ir nuo 1944 metų kaip šokėjas įsijungė į Jono Švedo įsteigtą dainų ir šokių liaudies ansamblį. Greitai jis perėmė ansamblio administravimo funkcijas, o nuo 1954 iki 1986 metų dirbo liaudies meno baruose. Vadovaudamas Liaudies meno rūmams (dabartiniam Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui), S. Sverdiolas kartu su bendražygiais pasiekė, kad Dainų šventė buvo pakylėta į aukščiausią lygį ir tapo prioritetiniu šalies renginiu, kuriame didžiausią ir svariausią organizacinio štabo dalį sudarė Liaudies meno rūmų darbuotojai. Apie visa tai jis pats rašo atsiminimuose, publikuotuose Lietuvos liaudies kultūros centro 2005 metais išleistoje atsiminimų, pokalbių ir laiškų knygoje apie Salomoną Sverdiolą. Kaip ir skaitant kitų liaudies meno žygeivių, kurių tikslai ir pasiekimai aukščiausia gaida nuskambėdavo dainų šventėse, atsiminimus, prieš akis iškyla milžiniškas statinys, apėmęs ne tik muzikos ir šokio kolektyvus, bet visus šalies žmones, kurie kaip įmanydami prisidėdavo prie visuotinio įvykio. Organizatorių dėka tam būdavo pajungtas viešasis transportas, maitinimo įstaigos, ligoninės ir milicija, net kirpyklos... Valstybinis telefono ryšys buvo net jo automobilyje ir kabinete. Nuolatiniai išvažiavimai po Lietuvą su ministrais Juozu Banaičiu, Lionginu Šepečiu, Dainiumi Trinkūnu, Vytautu Jakelaičiu ir dalyvavimas susitikimuose su kolektyvais, jų renginiuose ir repeticijose buvo pagrindinis Sverdiolo naujų idėjų šaltinis. Tiesiog stebiesi žmogus, kokia neišsenkama ta lietuvių išmonė ir energija, ta džiaugsminga versmė, trykštanti iš liaudies dainos, šokio, visų meno formų, ir kaip galingai ji liejosi nepaisant jokių kliūčių... „Po kiekvienos šventės mes su Vytautu Jakelaičiu apsikabinę tardavome: o šventė buvo gera!“ Ir nenuostabu: juk dažnas ministras, įstaigos vadovas pats buvo šokėjas ar choristas, geras muzikantas ar menininkas, o dažnai ir daugelio talentų savininkas, ir tai lėmė tokį aukštą bendrosios kultūros lygmenį, kad dalyvauti liaudies šventėse buvo didžiausia garbė ir prestižas, vyko konkursai, buvo teikiami apdovanojimai. Visas kultūros gyvenimas buvo taip sustyguotas, kad ilgainiui išsikristalizavo į unikalų reiškinį, kuriame dalyvavo ir mažas, ir jaunas, ir senas. Buvo padaryta tai, kas nespėta pirmosios nepriklausomybės laikais, Lietuvai tik pradėjus įveikti carizmo priespaudos palikimą ir vėl iškilus pasaulinių negandų šešėliui. Beje, įstrigo S. Sverdiolo suvokimas apie skirtumą tarp kultūros ir meno, mat, tapti kultūros plačiąja prasme veikėju buvo nesunku, o va pelnyti meno veikėjo vardą buvo aukštesnė kategorija, reikalaujanti būti kūrėju ir novatoriumi. Šiuo požiūriu senasis pavadinimas „Liaudies meno rūmai“ – širdžiai mielesnis ir tikslesnis... O vakare žodį taręs dabartinis LNKC direktorius Saulius Liausa atitaria S. Sverdiolui, sakydamas, kad ir šimtmečio Dainų šventė yra „pasmerkta būti gera“, nes ji po senovei yra visiems žmonėms, ji vienija. Štai jau sulaukta bene 39 000 paraiškų! Tačiau, pasak muzikologo Vaclovo Juodpusio ir Liucijos Stulgienės, per nacionalinę televiziją ir radiją apie pasirengimą šventei beveik nėra jokios informacijos. Gal dar bus? Ne tik „Eurovizija“, „Muzikinė kaukė“ ar kiti muzikiniai projektai, kurie demonstruoja tik didėjantį atotrūkį nuo lietuviškos kultūros, meno ir net kalbos? Ir vis dėlto norėtųsi sulaukti tikro tautinio sąjūdžio atgimimo...
Tad koks gi buvo Salomonas Sverdiolas? Pasak muzikologės Živilės Ramoškaitės, „Sverdiolas buvo iš tų retų ano meto kultūros funkcionierių, kuris, visus keldamas, aukštindamas ir stumdamas, niekam nepavydėjo nei garbės, nei šlovės, nei pinigų. Juokais nesyk sušukdavo: „Visiems tarnauju!” Nepaprastai šiltas, su visais mokėjęs rasti bendrą kalbą, pareigingas ir nuoširdus žmogus. Labai gerbė dalykiškumą ir profesionalumą, „Jo gebėjimas kurti idėjas buvo beribis, tai nesyk minėjo visi, kas su juo yra dirbę. Kažkokiu jam vienam žinomu būdu jis ir Dainų šventei bei kitiems savo kuruojamiems renginiams išrūpindavo gerą finansavimą. Sugebėdavo valdžiai su neįveikiama energija ir sumanumu viską įrodyti ir pagrįsti“, – rašo Ž. Ramoškaitė straipsnyje „Įsipareigojęs darbui ir žmonėms“. – 1985 m. Dainų šventė, šeštoji nuo 1960-ųjų, buvo paskutinė, į kurią jis sudėjo visas jėgas ir meilę daugiatūkstantiniams jos dalyviams“. Atsiminimais apie tėvą pasidalino ir jo sūnus filosofas Arūnas Sverdiolas, papasakojęs apie jo kilmę, šeimą, karo metų netektis ir išgyvenimus, apie jo talentus ir pomėgius, sporto pasiekimus. Labai norėjęs tapti dirigentu. Šie atsiminimai yra išspausdinti žurnalo „Būdas“ 2023 m. šeštame numeryje. Šimtmečio minėjimas įvyko ir Raseinių krašto muziejuje 2023 m. lapkričio 18 dieną. Kaip ir ten, Vainiūno namuose dalyvavo ir kiti Sverdiolų šeimos nariai: Dainius Sverdiolas akompanavo vokalistės Saulės Šerytės atliekamiems kūriniams, girdėjome jo dukros (Salomono anūkės), profesionalios Vokietijoje mokslus išėjusios dainininkės Elenos Sverdiolaitės vaizdo įraše atliekamas dainas, taip pat skambėjo Reginos Marozienės (kanklės) ir Alvaido Bernoto (birbynė) atlikti kūriniai liaudies instrumentams – A. Lapinsko „Raliuotinė“ (solo kanklėms), R. Žigaičio „Ryto melodija“ ir V. Barkausko „Nuotaika“. Vakaro nuotaika išties buvo puiki, atėjusius bičiulius ir bendražygius sušildė atgiję bendri išgyvenimai ir išgirsti pasakojimai.
Labai šiltai, išsamiai ir gražiai kalbėjo vakarą vedusi Lietuvos muzikų rėmimo fondo vadovė Liucija Stulgienė, kurią šia proga paprašiau pasidalinti mintimis ir su "Muzikos barų“ skaitytojais.
Mintys po Salomono Sverdiolo 100-mečiui skirto vakaro „Salomonas Sverdiolas ir jo gyvenimo šventė“
„Netekau Lietuvos, praradau visa, kas buvo mano gyvenimas“, po 32 metų darbo Nacionaliniame kultūros centre (tai dabartinis pavadinimas, iki jo Centro pavadinimas keitėsi ne kartą), pagrindinis Dainų švenčių organizatorius – aš jį įvardinu (kabutėse) „vyriausiasis Dainų švenčių dirigentas“ – Salomonas Sverdiolas ištarė šiuos skaudžius žodžius, kai nuo 1986 metų tuometinio kultūros ministro buvo atleistas iš darbo. Ne vienas mes suprantame, kad stiprūs, talentingi žmonės neparankūs vadovams, kurie kartais nei stiprybe, nei talentu nespinduliuoja. Bet juk valdantys viską gali...
Sunku pervertinti ypatingų organizacinių, diplomatinių sugebėjimų, absoliutaus atsidavimo darbui, Lietuvos tautinės kultūros puoselėjimui Salomono Sverdiolo nuopelnus.
Vasario 7 dieną vilniečiai ir Vilniaus svečiai gausiai susirinko atsiliepę į Lietuvos muzikų rėmimo fondo ir Stasio Vainiūno namų kvietimą pagerbti prieš 100 metų gimusį, Lietuvoje visiems žinomą kultūros ir meno veikėją S. Sverdiolą: jo buvę bendradarbiai, bendražygiai, bičiuliai, šeimos nariai – sūnūs, marčios, vaikaičiai, provaikaičiai, jautriai ir rūpestingai padėję Lietuvos muzikų rėmimo fondui ir Stasio Vainiūno namams surengti jaukų, pagarbų atminimo vakarą.
Kodėl Lietuvos muzikų rėmimo fondas ėmėsi misijos prisiminti ir priminti S. Sverdiolo darbus, gyvenimą bendražygiams ir kartu su gausia šeima paminėti gražią sukaktį? Simboliška, kad Dainų švenčių „vyriausiojo dirigento“ šimtmetis beveik sutampa su Dainų švenčių 100-mečiu, Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtais Dainų švenčių metais. Vakare buvo prisiminta ir viena, manome, svarbi Lietuvos muzikų rėmimo fondo ir Stasio Vainiūno namų nuostata atsiliepti į svarbiausius šalies kultūros įvykius, savo veikla prisidėti prie valstybinių kultūros programų įgyvendinimo. Taip Lietuvos muzikų rėmimo fondo veikloje atsirado Lietuvos vardo 1000-mečio paminėjimo programa (vykdyta nuo 1998 m. dešimtį metų), kultūros sklaidos regionuose („Mūsų miestelių“, „Dainuoju Lietuvą“) programos, vykdomos nuo 1992 metų. Neįgaliesiems (ir atlikėjams, ir klausytojams) programa (vėliau Fondo įsteigta bendrija „Atgaiva“) tuometiniam Invalidų draugijos pirmininkui poetui Jonui Mačiukevičiui globojant vykdoma nuo pat Fondo įsikūrimo (1992 m.). Lietuvos Respublikos vadovų, Kultūros ministrų aukštų vertinimų sulaukė Fondo vykdytos programos: tarptautiniai muzikos, meno festivaliai „Sugrįžimai“ (370 koncertų), „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ (800 renginių), jaunųjų talentų ir jų pedagogų globa (per 30 metų Prezidentūroje Fondo teikimu pagerbta per 4000 muzikų – tarptautinių konkursų laureatų ir jų pedagogų). Šios ir visos kitos Fondo bei Stasio Vainiūno namų programos pristatytos Lietuvos muzikų rėmimo fondo 25-mečio leidinyje (www.lmrf.lt).
Taigi, Fondo ir Stasio Vainiūno namų žvilgsnis į Valstybės rūpestį kultūros puoselėjimui ir paskatino 2024 metų veikloje įmanomai kuo ryškesniais akcentais prisidėti prie Dainų švenčių metų garsinimo, atminimo vakarus skirti žymiausiems Dainų švenčių rengėjams (J. Naujaliui, S. Šimkui, J. Žilevičiui, K. Kaveckui, J. Gaižauskui, J. Karosui, B. Budriūnui ir kt.).
Ir dar viena paskata prisiminti S. Sverdiolą. Jis keletą metų po atleidimo iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro darbavosi Fonde. Savo įžvalgumu, organizaciniais sugebėjimais padėjo įgyvendinti Fondo programas, tapo ir patarėju, ir Mokytoju žengiant pirmuosius Fondo žingsnius.
Ir dar viena paskata. LMRF įkūrėjai Liucijai Stulgienei, 7 metus dirbusiai Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja ir 15 metų kuravusiai kultūros sritį, taip pat ir Dainų švenčių parengimą Lietuvos vyriausybėje, teko artimai bendrauti su S. Sverdiolu ir Šiauliuose, ir Vilniuje.
Atminimo vakare kartu su S. Sverdiolo šeima, bendražygiais atidavėme pagarbą šiam didžiam Lietuvos kultūros kūrėjui ir puoselėtojui.
Vakare S. Sverdiolą be kitų dalyvių šiltu žodžiu prisiminė Raseinių (ten gimė S. Sverdiolas) krašto istorijos muziejaus direktorė Birutė Kulpinskaitė. Pluoštą šiltų prisiminimų apie buvusį Kultūros centro vadovą, pasirengimą 2024 metų jubiliejinei Dainų šventei pažėrė dabartinis Nacionalinio kultūros centro vadovas Saulius Liausa. Dėl viruso atgulęs, iš S. Sverdiolo perėmęs Centro vairą Juozas Mikutavičius, laiške geru žodžiu prisiminė savo Mokytoją. Apie Dainų švenčių istorijos peripetijas žodį tarė muzikologas Vaclovas Juodpusis.
Taigi, atminimo vakaras buvo prasmingas, paskatinęs nepamiršti praeities kultūros puoselėtojų, dėjusių tvirtus pamatus šiandienos kultūrai.
O Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė L. Stulgienė 32-jis metus kūrybingai dirbusio Kultūros centro direktoriaus S. Sverdiolo likimą simboliškai susiejo taip pat su 32-jis metus jos puoselėjamu Lietuvos muzikų rėmimo fondu, kurio skambus balsas muzikos pasaulyje pritildytas ir jį ištinka kažkuo panašus likimas į S. Sverdiolo. Stiprūs, veiklūs žmonės, įsimintinos, Lietuvai reikalingos veiklos, tikrųjų kultūros vertybių puoselėtojai ne visiems, prisidengusiems kultūros veiklų „šiuolaikiškumu“, veikėjams priimtinos.
Yra ilgaamžės (o gal amžinos) vertybės ir yra laikinos, šiandien lyg ir pasiskelbusios moderniomis, o gal tai ir tikrųjų, amžinų kultūros griovėjų „vertybės“. (Mintis sudėliojo Liucija Stulgienė)
Ir pabaigai: ilgiausiai išlieka ir pasauliui esti įdomios tik tos tautos, kurios viso gyvenimo pagrindu ir mokyklos pradžia laiko prigimtinius papročius, jų moko savo vaikus, o kiekvienas valstybės tarnautojas laiko didžiausia garbe mokėti groti nors vienu liaudies instrumentu, dainuoti, šokti, austi, skaptuoti ir kitaip tęsti savo liaudies kūrybą. Todėl vėliau gyvenime remti ir puoselėti darbais savo tautos ir valstybės liaudies meną, pajungiant visus resursus, jam lieka prasmingiausiu ir šlovingiausiu uždaviniu, laime, jei pašaukimas sutampa su pareigomis. O argi gali būti kitaip?..