Saulius Prūsaitis – Atlikėjas iš didelės raidės...
"Nuo pat koncerto pradžios atidžiai klausiausi daininko ir gėrėjausi jo tiksliu intonavimu...Neišgirdau nė karto, kad „nepataikytų į tonaciją“... Kaip gera, kai popso žvaigždė „pataiko“ į tonaciją...", - sakė dvidešimtmetė koncerto klausytoja.
Rašau „7“ – man trūko emocijos ir vizualizacijos, sakė ketvirtą dešimtį įpusėjęs klausytojas.
Bet visi pamiršo kėdes, kai koncerte „Vaikas iš didelės raidės“ pasigirdo radijo stočių šią vasarą pamėgta „Vasara 3016“.
Taigi, kodėl pora tūkstančių žmonių, tarp kurių daugiausia buvo trisdešimtmečių, nors buvo ir dukart vyresnių bei ikimokyklinių vaikų su jaunais tėvais, pasirinko Sauliaus Prūsaičio koncertą puošnioje „Compensa“ salėje?
Saulius Prūsaitis pirmiausia sužavėjo taiklia postmoderniojo stiliaus, kuris vyrauja „rimtuosiuose“ menuose – taikomoje dailėje, muzikoje, architektūroje, drabužių dizaine nuojauta.... Postmodernaus laikotarpio stilistikai, ypač akademinėje muzikoje neretai yra būdingas minimalizmas. O pastarojo detalių buvo apstu ir Prūsaičio dainose. Kaip menininkas, pareiškęs teisę į milžinišką auditoriją, Prūsaitis pateisino daugelį reikalavimų koncertui, kad šis nepaliktų nusivylusių. Pirmiausia, jis pademonstravo puikiai išlavinto balso geras galimybes: aiškų tembrą, nepriekaištingą intonaciją, gebėjimą valdyti, auginti iki įspūdingų kulminacijų ir subtiliai slopinti. Prūsaitis perteikė įvairių stilių – nuo disko iki psichodelinio roko suvokimą ir juos demonstravo, rasdamas publikoje kiekvieno iš jų gerbėjų. Jis be pertrūkio teikė savo sukurtų dainų kompozicinius privalumus, kaskart atskleisdamas nedidelę dramą ar grakštų spektaklį, pats suteikdamas sau vieno aktoriaus teatro vaidmenį. Pats būdamas ir koncerto vedėjas, mezgęs nuoširdų pokalbį su klausytojais, kalbamose dalyse žavėjo puikia melodinga suvalkietiška tartimi ir subtiliu jumoro jausmu, neperžengiančiu banalumo ar neskoningumo slenksčio. Koncertas žavėjo muzikos atlikimo, kalbamojo teksto, šokio ir vaizdo elegancija.
O kaip gi su emocija, kurios pritrūko kritiškam klausytojui? Na, Prūsaitis „įsileidžia“ ne kiekvieną į savo „kambarį“, ne kiekvienam atsiveria tos „durys“ už kurių pastarasis jaustųsi čia ir vietoje...Jis nėra atlikėjas, kuris „draskytų“ širdis tiesmukiškais tekstais, jo tekstai kartais gali atrodyti „popsiškai“ banalūs. Tačiau dainelės „Vasara 3016“ tekste, kur kiaurą parą šviečia saulė... Ar vasara po tūkstantmečio bus tokia pati, o gal švies dirbtinė saulė? Arba paaugliškų balsų pritarimo grupės, regis, globalių intonacijų disko stiliaus „Norim šokt“ tekste – „šokti“ ir„šokti į žvaigždes“– prasmė keičia prasmę...Jis filosofuoja savo dainose („Kambarys“, “Church on the Road“). Jis „stato savo bažnyčią“ ne šalia kelio, o vidury kelio,... jis palieka lietuviškosios tapatybės ženklų, kurių randame ir dabartinėje akademinėje lietuvių kompozitorių kūryboje,– ko ne kiekvienoje dainoje: tai paukščiai („Naktiniai paukščiai“), saulė („Vasara 3016“), patarlių ir priežodžių parafrazių ( „greičiau lazda sužaliuos“ ). Jo dainos atitinka dabartinių menininkų kuriamą meno kryptį. Todėl yra džiugu, kad populiarios muzikos apsiaustą ant pečių „užsimetęs“ Saulius Prūsaitis salėje esančius žiūrovus kviečia ne kvykti, o tyliai niūniuoti, primena buities smulkmenas, jungiančias ir meno žmones, ir žiūrovus.
O dėl vizualizacijos, tai pritarčiau nepažįstamam klausytojui drabužinės eilėje: manyčiau, jei dainas „California Sun“, „Nakties paukščiai“ būtų lydėjęs bent abstraktus šviesų fonas ekrane scenos gilumoje ar bent jos krašte, būtų įspūdingiau. O jei dar būtų galimybė 3D videoprojekcijai...
Su lietuvių elektroninio roko grupe „Happyendless“, dalyvaujant Sauliui Prūsaičiui, 2008 m. buvo laimėtas MTV EMA – Europos muzikos apdovanojimas „Best Baltic Act“ (geriausios Baltijos šalių grupės) statulėlė.
Saulius Prūsaitis, lyg burtininkas, sugebėjęs klausytojus ne kartą pakelti nuo kėdžių koncerte Vilniuje, ir šįkart sulaukė nuoširdaus apdovanojimo – du tūkstančius porų rankų, siūbuojančių į bisuoto hito „Norim šokt“ muziką.