Scenos tandemai arba šalin pianisto vienatvę!
Pristatydama IV-ąjį Vilniaus fortepijono muzikos festivalį jo sumanytoja ir organizatorė Mūza Rubackytė taikliai pastebėjo: „Vienatvė yra pianisto gyvenimo dalis. Mes dirbame, keliaujame ir koncertuojame vieni.“ Ši aplinkybė ir tapo akstinu Mūzai Rubackytei IV-ąjame festivalyje pianisto vienatvę išblaškyti. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad pianistų ansambliams (keturioms rankoms, šešioms ir net aštuonioms rankoms) literatūros yra pakankamai, gal pianistai savo menine ir scenine prigimtimi yra individualistai? Kita vertus, Lietuvos scenoje (ir ne tik) pastaruosius 4-5 dešimtmečius reiškėsi ne vienas ryškus ir talentingas lietuvių pianistų duetas. Vyresnės kartos klausytojai turėtų prisiminti Gytį ir Dainių Trinkūnus, Liudmilą ir Kestutį Grybauskus, daug duetu muzikavo LMTA profesorės Veronika Vitaitė ir Ramutė Vaitkevičiūtė, šmaikštuoliai Romualdas Lukošius ir Rimantas Jurkonis buvo bene pirmieji mūsų klasikiniai pianistai į klasiką pažiūrėję „linksmai ir ne klasiškai“, nuo 1989-ųjų intensyvia kūrybine veikla pasižymėjo tikrų virtuoziškumo aukštumų pasiekęs Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas, kuris buvo įvertintas ir Lietuvos nacionaline meno ir kultūros premija (1997 m.). Grybauskų ir Ibelhauptų duetai inspiravo ir lietuvių kompozitorius. Fortepijoniniam duetui ar pianistų duetui su kitais atlikėjais kūrė įvairių kartų ryškiausi mūsų kompozitoriai Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Vytautas Barkauskas, Vidmantas Bartulis, Vytautas Germanavičius, Jurgis Juozapaitis, Zita Bružaitė, Rytis Mažulis, Gintaras Sodeika. Taigi, Lietuvos muzikos kultūros lauke fortepijoninio dueto žanrui yra susiformavusi palanki terpė.
Kitas išskirtinis šiųmečio festivalio bruožas – du specialiai festivaliui paskolinti Bairoito manufaktūros „Steingraeber & söhne“ fortepijonai. Manufaktūrą įkūrė Eduard Steingraeber 1852 metais. Įmonė v aidno svarbų vaidmenį Bairoito gyvenime, tiekė instrumentus Richardui Vagneriui ir Ferencui Listui. Reikia pripažinti, kad tokios aukštos kokybės instrumentų Vilniuje ir turbūt visoje Marijos žemėje nebuvo ir nėra. Pasak Mūzos Rubackytės, sėdus prie šio instrumento nereikia „dirbti“, gali iš karto menais užsiimti, tik vienas mažmožis – vis viena reikia didelio išmanymo ir meistrystės, kaip vairuojant galingą sportinį automobilį.
Jau tapo tradicija, kad festivalio atidarymo koncerte, kuris vyko šeštadienį lapkričio 14-ąją, pasirodo ir pati festivalio įkūrėja Mūza Rubackytė. Ne pirmi metai prie orkestro dirigento pulto festivalyje stoja ir svečias iš Šveicarijos Stefanas Lano. Nacionalinis simfoninis orkestras tą vakarą grojo spalvingą M. Ravelio (Maurice Ravel) impresionistinę kompoziciją „Juokdario daina“ (Alborada del gracioso) ir vieną iš savo repertuarinių kūrinių S.Rachmaninovo Simfoniją Nr.2 e-moll (skambėjo 2-e koncerto dalyje), kuri yra apskritai vienas puikiausių šio žanro kūrinių. Galima tik pasidžiaugti, kad mūsų Nacionalinis simfoninis, ne be jo ilgamečio vadovo prof. Juozo Domarko indėlio, sukaupė solidų klasikinį repertuarą ir yra pajėgus šį repertuarą solidžiai pateikti. Ir tą vakarą orkestrantų muzikavimas teikė džiaugsmo ir jiems, ir klausytojams. Galbūt šįsyk svečiui dirigentui pritrūko laiko repeticijoms, kad įsijausti į puikias mūsų orkestro galimybes. Mūza Rubackytė skambino Bela Bartoko Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.3. Tai bene paskutinis kompozitoriaus kūrinys, kurį jis sukūrė 1945-ais Niujorke, tačiau koncertas alsuote alsuoja raiškiais nacionaliniais niuansais. M.Rubackytė bartokiškų ritmų energija užkrėtė orkestrą nuo pirmųjų taktų, antroje koncerto dalyje galėjome patirti jausmingo pianistės ir orkestro dialogo sugestiją.
Lapkričio 15 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje manufaktūros „Steingraeber & söhne“ savininkas ir vadovas Udo Štaingrėberis (Udo Steingraeber) muzikinei visuomenei pristatė spalvingą ir intriguojančią paskaitą „Lisztas ir Wagneris Bairoite; seniausias pasaulio festivalis“. Turiu pripažinti, kad p. Udo Šteingrėberis, kuris yra 6-os kartos manufaktūros įkūrėjo palikuonis, yra nepaprastai įdomus ir artistiškas pasakotojas - pusantros valandos paskaita prabėgo kaip istorinis kaleidoskopas, nušvietęs ne tik manufaktūros istoriją, bet ir Bairoito istorinę aplinką bei kultūros tradicijas.
Austrų pianistai broliai Eduardas ir Johanesas Kutrovatcai (Eduard & Johannes Kutrowatz) kartu groja daugiau kaip 30 metų. 1986 –ais juos lydėjo sėkmė tarptautiniame konkurse Stresoje (Italijoje), nuo to laiko jų gastrolių maršrutai padengė bene visus žemynus. Įdomu tai, kad savo muzikines studijas Johannes pradėjo kaip klarnetininkas ir dirigentas, o Eduardas – perkusininkas, tik vėliau fortepijono profesorė Renate Kramer-Preisenhammer juos paskatino imtis fortepijoninio dueto žanro. Broliai patys kurią daugelio klasikų aranžuotes. Festivalyje Vilniuje (Lapkričio 17-ąją) jie savo programą, kurią pavadino „Judėjimai“, dalino tarp klasikos ir lengvųjų žanrų, tačiau nepaisant to programa išlaikė bendrą konceptualumą, tarsi jų atliekamai muzikai nepaliaujamai judant ir transformuojantis per stilius ir epochas nuo giliai romantinės F.Liszto simfoninės poemos „Orfėjas“ iki Deivo Brubeko (Dave Brubeck) džiazo klasikos. Įdomu tai, kad 1854 m. autorius publikavo dvi šios simfoninės poemos versijas – orkestrinę ir dviem fortepijonams, ir tai byloja apie kūrinio tam tikrą faktūrinį universalumą. Mano ausimis orkestrinėje versijoje vyrauja romantinis poetinis pradas, tuo tarpu Broliai Kutrovatcai savo interpretacijoje atskleidė daugiau misticizmo kupiną garsinį pasaulį, ypač meistriškai jie išnaudojo puikias akustines „Steingraeber & söhne“ fortepijonų savybes. Ilgai besitęsiantys garsai sukūrė neatkartojamą mistinių garsų ir obertonų erdvę. Antroji jų koncerto dalis, skirta Astorui Piacolai (Astor Piazzolla) ir Deivui Brubekui man pasirodė šiek tiek per „triukšminga“. Matyt buvo pasiduota norui padaryti įspūdingą muzikinį šou. Galima sakyti, kad tai pavyko.
Lapkričio 19-osios vakaras buvo skirtas jaunajai kartai – 2014-ųjų F.Liszto konkurso Utrechte laureatams. Turėjusį pasirodyti, bet deja susirgusį vengrų kilmės amerikietį Peterį Klimo pakeitė kitas X-ojo F.Liszto konkurso laureatas olandas Mengjie Han. Dėl to šiek koregavosi ir koncerto programa, kuri pagal pirminį sumanymą buvo skirta išimtinai Ferencui Lisztui. Pirmojoje koncerto dalyje Mengjie Han atliko M.Ravelio fortepijoninį ciklą „Kupereno kapas“ (Le tombeau de Couperin) ir R.Wagnerio-F.Liszto „Tanhoizerio“ uvertiūrą. Beje, 2009-ais pianistas tapo Princesės Kristinos konkurso Hagoje nugalėtoju. Jau tuomet konkurso finale jis stulbinamai virtuoziškai skambino K.Debiusy (Claude Debussy) Etiudą Nr. 11 „Sudėtingi arpedžio“ ir F.Šuberto/F.Liszto („Girių karalių). M.Ravelis domėjosi prancūzų klavesinistų kūryba ir dar iki pirmojo pasaulinio karo buvo sumanęs sukurti siutą fortepijonui baroko šokių stiliuje, tačiau prasidėjęs karas sujaukė jo planus ir siuita „Kupereno kapas“ buvo pabaigta kurti tik apie 1917-uosius. Kiekvieną iš šešių ciklo dalių kompozitorius paskyrė kare žuvusių savo draugų atminimui. Pirmoji šią siutą atliko Margerita Long (Marguerite Long), pats kompozitorius tais pačiais 1919-ais orkestravo keturias siuitos dalis (preliudą, forlaną, menuetą ir rigodoną). Siuita atkartoja barokinių šokių formas ir struktūrą. Šis ciklas yra neabejotinai vienas sudėtingiausių opusų fortepijoninėje literatūroje, reikalaujantis iš pianisto nepriekaištingo techninio pasirengimo, jautrios tembrinės klausos ir subtilaus „tušė“. Visiškai akivaizdu, kad Mengjie Han pasižymi visomis išvardintomis sąvybėmis, dar daugiau – jis puikiai jaučia orkestrinį fortepijono mastelį, tad turtinga R.Wagnerio orkestro paletė jam buvo tarsi lengvi pratimai.
Antroje vakaro dalyje klausėmės jaunosios, 22 metų gruzinų pianistės Mariam Batsašvili, kuri minėtame 2014-ųjų Utrechto F.Liszto konkurse laimėjo pirmąją premiją ir Spaudos bei Jaunimo žiuri prizus. M.Batsashvili neabejotinai jau dabar priklauso aukštajam pianistų ešelonui. Apie jos puikią techniką ir gilų muzikalumą būtų net banalu kalbėti. Stebina jos dvasinė branda ir koncentracija, sykiu visos emocijos labai tikros ir išgyventos, fenomenalus laiko ir pauzės pojūtis. Dar pažymėčiau, kad puikiai sudėliota jos pusės rečitalio programa, vien tik F.Lisztas, bet įspūdinga įvairovė: G.F.Händel - F.Liszt Sarabanda ir Čakona iš op. „Almira“, viena ryškiausių ir efektingiausių F.Liszto transkripcijų, kurią jis, beje, parašė savo mokinio pasirodymui Anglijoje; „Dievo palaiminimas vienatvėje“ iš F.Liszto ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“) ir nuostabiai poetiška „Die Lorelei“. Turėjome progą išgirsti ir abiejų pianistų tandemą – F.Liszto „Vengriškosios rapsodijos Nr.2 versijoje keturioms rankoms.
Antrasis festivalio šeštadienis (lapkričio 21-oji) - vėl Nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo Robertas Šervenikas. Koncerto „vinis“ - vokiečių pianistų duetas Andreas Grau ir Giotc Šumacher (Götz Schumacher). Šį vokiečių duetą galima drąsiai laikyti vienu iš produktyviausių ir ryškiausių šiame žanre. Muzikantai pirmąsyk kartu pamėgino muzikuoti būdami dar paaugliais, paskatinti jų fortepijono mokytojo. Po laimėjimų 1989-ais Vokietijos muzikos konkurse ir F.Šuberto konkurse jiems plačiai atsivėrė garsiausios koncertų salės. GrauSchumacher piano duo repertuaras apima nuo senųjų klasikų iki žymiausių nūdienos kūrėjų, tokių kaip Karlheinz Stockhausen, Helmut Lachenmann, Wolfgang Rihm, Péter Eötvös, su kuriais jie intensyviai bendradarbiauja. Nors Fransiso Pulenko (Francis Puolenc) kūryba nėra dažnai skambanti mūsų koncertų salėse, tačiau jo Koncertas dviem fortepijonams d-moll pianistų yra tikrai mėgstamas. Teko paklausyti ir palyginti ne vieną interpretacinę versiją – nuo stačiokiško agresyvaus trankymosi iki labai virtuoziškų. Manau, kad Vilniaus fortepijono festivalio klausytojams kaip reta pasisekė, nes GrauSchumacher piano duo dėka išgirdome galbūt vieną geriausių šio F.Puolenco Koncerto interpretacijų. Vokiečių pianistų duetas pasirinko „aukso vidurį“, palikdami pakankamai erdvės maištingai Poulenco dvasiai, bet sykiu būdami elegantiški ir subtilūs.
Lapkričio 24-osios koncertas pavadintas „Vengriški pasakojimai“. Vengrų pianistų šeimyninis duetas Edit Klukon ir Dezsö Ránki klausytojams pateikė kaip retą sudėtingą ir net nedėkingą programą: pirma kartą Lietuvoje skambėjo šiuolaikinio vengrų kompozitoriaus Barnabás Dukay poema dviem fortepijonams „Priešpilnio mėnulio fontanas su liūtais – raudona“, F.Liszto Simfonija „Dantė“ (versija dviem fortepijonams) ir Via Crucis, 14-os dalių ciklą keturioms rankoms.
Už dueto pečių - 30 metų bendros koncertinės patirties. Be to pianistai koncertuoja ir atskirai, įrašinėja įvairių epochų kūrinius. Antai D. Ránki už F.Šopeno (Frederic Chopin) 10-ojo opuso etiudų CD prancūzų kritikų ir melomanų asociacijos buvo apdovanotas Grand prix. Sakydamas „nedėkinga programa“ turiu omeny, kad vengrų dueto programa iš viso festivalio konteksto išsiskyrė ta prasme, jog reikalavo itin didelės dvasinės koncentracijos tiek iš atlikėjo, tiek iš klausytojo. Šiuo aspektu Edit Klukon ir Dezsö Ránki tiesiog unikalus, nes labai retai kada pavyksta išgirsti tokio lygio susiklausymą, atidumą kiekvienam garsiniam niuansui, kiekvienai pauzei ar atsikvėpimui. Regis tą vakarą tokiam atidumui ir koncentracijai jie įkvėpė ir klausytojus.
Šeštasis festivalio koncertas pavadintas „Reveransas Bachui“, taigi skirtas didžiajam baroko meistrui Johanui Sebastijanui Bachui (Johann Sebastian Bach). Galima apgailestauti, kad Dievo ar istorijos valia Bachui nebuvo lemta pažinti šiuolaikinio fortepijono. Nors klavyras su italų meistro Bartolomejaus Kristoforio (Bartolomeo Cristofori) išradimu - plaktukiniu mechanizmu į rinką pradėjo skverbtis dar Bachui gyvam esant (Cristoforis savo išradimą pavadino „Gravicembalo col piano e forte“, vokiečiai jį pakrikštijo „Hammerklavier“,), tačiau Bacho biografai teigia, jog didžiajam baroko Maestro šis instrumentas nepatikęs dėl grubaus ir triukšmingo garso. Nuo to laiko dar turėjo prabėgti šimtmetis, kol pasaulį išvydo šiuolaikinis fortepijonas su visomis jo puikiomis techninėmis ir akustinėmis galimybėmis. Natūralu, kad dėl šių istorinių aplinkybių dar ir dabar kyla diskusijos, ar apskritai „teisinga“ ir „sąžininga“ Bacho muziką atlikti šiuolaikiniu fortepijonu, o ne jo laikmečio klavišiniais instrumentais (klavesinais, klavikordais, pedaliniais klavesinais ar vargonais). Nors esu šalininkas istorinės interpretacijos ir istorinių instrumentų, tačiau subjektyviai manau, kad jei Bachas būtų pažinęs fortepijoną tokį, koks jis yra šiandien, jis juo neabejotinai būtų pasinaudojęs. Kiekviena praeities muzikinė epocha pasižymėjo ir savitu instrumentarijumi, tačiau Bachas ir jo muzika gerokai praaugo jo epochą. Suprantama, kad Bachas yra baroko meistras, kūręs tos epochos estetinių vertybių lauke, tačiau savo kompozicinėmis technikomis, komponavimo filosofija ir muzikinės kalbos (pavyzdžiui harmonijos, instrumentų derinimo sistemų) inovacijomis Bachas savo epochą gerokai pralenkė. Galbūt todėl amžininkų būdavo nesuprastas. Šiuo aspektu Chromatinė fantazija ir fuga d-moll, kuria koncertą pradėjo armėnų pianistė Anahit Nersesyan, laikytina tuo opusu, kuriame visa jėga atsiskleidė Bacho novatoriaus talentai. Apie tai byloja visiškai neįprastos tiems laikams harmoninės moduliacijos, savitas kompozitoriaus požiūris į tonalumą apskritai. Prieš atlikėją iškyla nelengvas uždavinys perteikti bendrą kūrinio architektoniką tuo metu, kai reikia susidoroti su gausybe smulkių pasažų ir improvizacinių detalių. Manau, kad Anahit Nersesyan ir yra ta pianistė, kuri šiuos kūrinio bruožus puikiai atskleidė, ypač mane įtikino jos pateikta fugos koncepcija, nors dėl atskirų interpretacinių niuansų (kaip pavyzdžiui – artikuliacija) diskutuočiau. Antrasis opusas, kurį skambino A.Nersesyan, ko gero dar maštabiškesnis jau vien savo apimtimi. Prancūziškąją uvertiūrą (originalo k. – Ouverture nach französischer art) Bachas išleido 1735 –ųjų pavasarį kartu su Itališkuoju koncertu (originale – Concerto nech italienischem gusto) viename rinkinyje, pavadintame „Clavierübung II“. Rinkinio titulinis lapas skelbė ilgą pavadinimą - „Zweiter theil der Clavierübung bestehend in einem Concerto nach italienischem gusto und einer ouverture nach französischer art“. Šis Bacho autorinis sumanymas šiuolaikiniam pianistui byloja apie tai, Bachas puikiai išmanė prancūziškąjį baroko stilių, jam būdingus žanrus, atlikimo manierą, lygiai taip pat jis laisvai jautėsi ir itališkame stiliuje - prisiminkime Bacho instrumentinius koncertus ar vien tik tokius šedevrus, kaip Šeši brandenburgiškieji koncertai, meistriškai atkartojančius Concerto grosso stilių. Prancūziškoji uvertiūra yra ir vienas sudėtingiausių Bacho klavyrinių opusų. Beje, ir Itališkajame koncerte ir Prancūziškojoje uvertiūroje Bachas bene pirmą kartą ėmė žymėti dinamikos ženklus. Kiekviena dalis, pradedant da Capo formos Uvertiūra ir po jos sekančiais šokiais (kuranta, dvigubas gavotas, dvigubas paspjė, sarabanda, dvigubas bure, žiga) ar paskutinė dalis „Echo“ yra tikras iššūkis atlikėjui visų pirma savo stilistinių niuansų gausa. Vien idealus techninis atlikimas dar nėra tas geidaujamas rezultatas. Kitas aspektas yra tas, kad vien XX a. bėgyje požiūris į Bacho interpretavimą kito, egzistavo ne viena interpretacinė tradicija, tam įtakos turėjo ir istorinio autentiškojo atlikimo tradicijos įsitvirtinimas, pagaliau tokių išskirtinių Bacho interpretatorių XX amžiuje kaip Glenas Guldas (Glenn Guld) palikimas taip pat koregavo šį požiūrį. Negalėčiau pilnai sutikti su visais A.Nersesyan interpretaciniais sprendimais. Diskutuočiau dėl atskirų dalių tempų, dėl pasirinktos artikuliacijos, tačiau keli esminiai dalykai jos interpretacijoje mane tikrai nuginklavo – aukščiausios prabos garso kultūra, prasmingas ir įjausmintas ritminis stabilumas bei pagarba autoriui. Kitaip tariant – senoji geroji mokykla.... Šiuo aspektu atradau daug sąsajų su praėjusio festivalio „perlu“ - argentiniete Edith Fischer, kuri III-e festivalyje skambino vienos dalies rečitalį ir jame taip pat atliko J.S.Bacho Chromatinę fantaziją ir fugą d-moll.
Antroje koncerto dalyje pasirodė ir Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo jaunosios kartos dirigentė Adrija Čepaitė. Orkestras be solistų griežė Johano Kristijano Bacho (Johann Christian Bach) nedidelę tridalę Simfoniją G-dur (op.3, Nr.6), taip pat išgirdome du iš trijų J.S.Bacho Koncertų dviem klavyrams su orkestru. Pasirodė dvi jaunosios kartos pianistės – Kristina Annamukhamedova ir Morta Grigaliūnaitė (abi M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės). Kristina šiuo metu studijuoja Suomijoje, o Morta – Kelne bei Madride. Abi jaunosios pianistės su orkestru atliko J.S.Bacho Koncertą c-moll (BWV1062). Turint omeny, kokį energijos užtaisą turi šis koncertas ir kiek ansamblinio muzikavimo džiaugsmo turėtų teikti atlikėjams, man susidarė įspūdis, kad kiekviena iš jų stengėsi labai preciziškai išgroti savąją partiją (kas yra svarbu ir kas tikrai pavyko), tačiau pristigo gyvo ir prasmingo artistinio dialogo. Daug abejonių man sukėlė ir bendras instrumentų skambėjimas, jo apskritai trūko, vis dėl to - du fortepijonai! Ir nemanau, kad yra čia reikalas slėpti instrumentų garsą (gal su aliuziją į tylesnius Bacho laikų klavesinus ir klavikordus?), juolab tokių išskirtinių instrumentų, kurie buvo pateikti festivaliui. Kita vertus, jei jaunosios atlikėjos mąstė apie tikrą istorinį instrumentinį aspektą, galbūt vertėjo labiau pergalvoti artikuliacijos įvairovę ir frazavimą, o ne mechaniškai prislopinti fortepijonų garsą. Gal merginos tiesiog nespėjo pakankami gerai prisitaikyti prie nors ir labai gerų, bet tikrai specifinių ir savitų „Steingraeber & söhne“ fortepijonų? Po jų pasirodymo į sceną įžengė Mūza Rubackytė ir Anahit Nersesyan, kurios skambino kitą c-moll koncertą (BWV 1060). Visiškai kitomis spalvomis suskambo fortepijonai, daug pilnesne garso amplitude, ansamblio džiaugsmas, pasitempė ir orkestras, staiga užgimė tai, ko trūko pirmiau skambėjusiame tandeme. Vis tik patirtis – didelis turtas.... Bisui išgirdome net kelis tandemus. M.Rubackytė ir A. Nersesyan atliko J.S.Bacho Choralą vargonams „Wachet auf ruft uns die Stimme!“ (Kelkitės, mus šaukia balsas), kurio transkripciją dviem fortepijonams sukūrė broliai Eduardas ir Johanesas Kutrovacai, o visos keturios pianistės dar paskambino ir šmaikščiojo Eriko Sati opusą.
Toks festivalio finalas, kokį išgirdome lapkričio 28-ąją – iš anksto nebuvo planuotas. Tiek orkestras „Kremerata Baltica“, tiek žymusis rusų pianistas Michailas Pletniovas Vilniuje turi didelį gerbėjų ratą, juolab, kad M.Pletniovas Vilniuje senokai buvo. Pianistas net atsigabeno savo instrumentą, kurį jam pagamino japonų įmonė „Shigeru Kawai“, mat kiti kolegos jį buvo informavę, kad Vilniuje ne kokie instrumentai. Todėl turėjome unikalią galimybę paliginti dviejų skirtingų gamintojų labai aukštos klasės instrumentus. Iš ties M.Pletniovo atsivežtas „Shigeru Kawai“ pasižymi išskirtinai lygiu tembru, patikima mechanika, tačiau jei reikėtų balsuoti, balsuočiau už festivalinius „Steingraeber & söhne“, nes vien tobulai išlygintas tembras, tobula mechanika dar ne viskas. Kiekvienas instrumentas turi turėti ir tam tikrų unikalių bruožų, kaip savitas meno kūrinys.
Beje, dar viena sąsaja. Michailas Pletniovas ir Mūza Rubackytė buvo bendramoksliai Maskvos konservatorijoje, vieni iš paskutiniųjų įžymaus XX a. pianisto Jakovo Fliero (1912-1977) mokinių.
Festivalio finale M.Pletniovas atliko net du koncertus su orkestru – J.S.Bacho d-moll (BWV 1052) ir J.Haydno D-dur Nr.11. Manau, kad M.Pletniovas priklauso tiems menininkams, kurie interpretuodami vieną ar kitą kūrinį, pirmiausiai mato autoriaus asmenybę ir jo epochą, aplinką. Tai visų pirma pasireiškia pagarba autoriaus tekstui, dėmesiu atskiroms detalėms. Tačiau jo didžiosios meistrystės paslaptis yra ta, kad jis niekada tose detalėse nepaskęsta, detalės ir niuansai yra tas tobulai įvaldytas M.Pletniovo meninis instrumentarijus, kurio pagalba jis tampa autoriaus mediatoriumi dabartyje. Beje, bisui pianistas atliko Frederiko Šopeno (Frederic Chopin) Noktiurną, taigi galėjome patirti M.Pletniovo interpretacines pažiūras trijose skirtingose epochose. Visais atvejais jam būdingas stebėtinas visų rūšių perfekcionizmas. J.S.Bacho koncerto interpretacija pasižymėjo itin stabilia ritmine pulsacija ir sulaikytais tempais. Vis dėl to pianisto pasirinkti tempai manęs neįtikino, ypač antrosios dalies (Adagio), kurios tempas buvo kone mirtinai lėtas. Vis dėl to ritminė šios dalies struktūra yra tapati sarabandai. Nors šis šokis tradiciškai laikomas lėtu, kilusiu iš laidotuvių ritualo, tačiau nėra ir negali būti toks lėtas, kad pagal jį negalima būtų žengti normaliu žigsniu. Reikia pastebėti, kad XX a. pianizmo interpretacinėse tradicijose pastebima kraštutinių tempų tendencija, kas neretai iškreipia pirminę kūrinio idėją ir stilių. Manau, kad ši tendencija yra paveikusi labai daugelio XX a. pianistų požiūrį į Bacho muziką ir jų interpretacinę savivoką. J.Haydno koncertas paliko visiškai priešingą įspūdį – gyvybinga, lengva, elegantiška ir vėl gi – nuostabiai perfekcionistinė interpretacija!
Kaskart negaliu atsistebėti orkestro „Kremerata Baltica“ unikalumu. O juk unikalu tai, kad orkestras neturi nei nuolatinės repeticijų salės, nei būstinės, tačiau jo kokybė, tarpusavio susiklausymas be jokio dirigento yra aukščiausios prabos. O juk orkestro tą vakarą sugriežti opusai – Stevano Kovacso Tickmayerio „J.S.Bacho Goldbergo variacijų“ ištraukos su A.Schoenbergo intarpais“ , Antono Weberno Styginių kvartetas, Gustavo Mahlerio Fortepijoninis kvartetas (abiejų pastarųjų kūrinių orkestrinės versijos) bet kuriam, net aukštos klasės orkestrui, yra nemažas iššūkis, nes gerai kokybei reikia itin gero susiklausymo ir pasirengimo.
Festivalio meno vadovė prof. Mūza Rubackytė džiaugėsi, kad festivalis sutvirtėjo, įgijo patikimų partnerių ir rėmėjų, tokių, kaip S.Karoso paramos ir labdaros fondas, p. Gražina Gudaitytė-Liautaud, be kurių paramos nežinai kaip būtų įvykę ankstesnieji festivaliai. Labai svarbus įvykis festivaliui, kad didžiuoju festivalio rėmėju tapo „AVIVA“ grupė. Nemenkas būrys informacinių parnerių, nors tarp jų ir nėra vienintelio Lietuvoje grynai muzikinio žurnalo „Muzikos barai“. Galbūt dar viskas ateity.
Gerai perspektyvai nuteikia ir turininga Udo Steingraeberio paskaita. M.Rubackytė mano ir tikisi, kad tokie edukaciniai ir dalykiniai renginiai, kuriuose būtų diskutuojamos nūdienos pianizmo aktualijos ar aptariami istoriniai aspektai, būtinai turi atsirasti būsimuosiuose festivaliuose.
