„Schubertiade“: nuo Švarcenbergo iki Birštono
Austrijos „Schubertiade“ įrodo, kad tarptautinės reikšmės muzikos festivalis neprivalo vykti didmiestyje, nuolat plėsti žanrų ribų ar kasmet ieškoti naujos reklaminės temos. 2026-aisiais sukanka penkiasdešimt metų nuo pirmojo festivalio, surengto 1976 metų gegužės 8 dieną Hohenemso rūmuose.
Jo sumanymas nuo pat pradžių buvo aiškus: suteikti Franzui Schubertui tokią vietą koncertiniame gyvenime, kokią jau turėjo Mozartas ir Beethovenas. Vienas festivalio iniciatorių buvo žymus vokiečių baritonas Dietrichas Fischeris-Dieskau. Ilgainiui „Schubertiade“ tapo ne tik Schuberto muzikos, bet ir visos Lied bei kamerinio muzikavimo kultūros centru. Čia koncertavo Sviatoslavas Richteris, Alfredas Brendelis, Andrásas Schiffas, Albano Bergo ir Hagenų kvartetai, o šiandien atvyksta ryškiausi skirtingų kartų dainininkai ir instrumentininkai.
Festivalis rengiamas dviejose vakarinės Austrijos vietovėse – Hohenemse ir Švarcenberge. Šių metų programa suskirstyta į šešis ciklus: keturi vyksta Hohenemse nuo balandžio iki spalio, du – birželį ir rugpjūtį Švarcenberge. Taip festivalis išlaiko intensyvaus muzikinio vyksmo pobūdį, o klausytojai gali sugrįžti skirtingais metų laikais.
Ne mažiau už programą svarbios festivalio erdvės. Hohenemso Marko Sittiko (Markus Sittikus) salė vertinama dėl kamerinei muzikai itin palankios akustikos, o Švarcenbergo Angelikos Kauffmann salė įsikūrusi Brėgenco miško kraštovaizdyje, toli nuo didmiesčių šurmulio. Čia atvykstama ne vien į konkretų koncertą, bet ir kelioms dienoms susitelkti į muziką.
Per penkiasdešimt metų „Schubertiade“ netapo universaliu vasaros renginių centru. Jos programoje neatsirado populiariosios muzikos vakarų ar didelių sceninių reginių. Festivalio pagrindą tebesudaro Lied rečitaliai, fortepijono ir kamerinės muzikos koncertai, meistriškumo kursai bei pokalbiai. Toks nuoseklumas galėtų atrodyti konservatyvus, tačiau daugelio koncertų bilietai išparduodami gerokai iš anksto. Klausytojai čia atvyksta ne dėl papildomų pramogų, o dėl muzikos ir susikaupusios klausymosi atmosferos.
Todėl „Schubertiade“ kelia svarbų klausimą šiuolaikinei kultūros vadybai: ar koncertą visada būtina trumpinti, teatralizuoti ir papildyti kitomis medijomis? Gal nuolatinis noras atnaujinti formą kartais slepia aiškios meninės krypties stoką?
„Schubertiade“ siūlo kitą kelią. Naujumas gali rastis ne keičiant koncerto formą, o vis iš naujo interpretuojant didįjį repertuarą. Festivalis lieka ištikimas Schubertui, tačiau jo muzika kinta drauge su atlikėjais, jų kartomis ir klausytojų patirtimi.
Nuo Švarcenbergo iki Birštono
„Schubertiade“ šiek tiek primena „Birštono vasaros muziką“. Festivalių istorija, mastas ir repertuaras nepalyginami, tačiau abiem svarbi nuo didmiesčio tempo nutolusi aplinka, kurioje muzika tampa pagrindine susitikimo priežastimi.
Birštone koncertai, menininkų ir jaunimo susitikimai, pokalbiai bei edukaciniai užsiėmimai taip pat gali susijungti į bendrą festivalio patirtį. Nedidelė erdvė padeda rastis tam, ką dideli renginiai kartais praranda, – artimam atlikėjų, klausytojų ir jaunųjų muzikų bendravimui. Jie susitinka ne tik koncertų salėje, bet ir mieste, per pokalbius ar kitą dieną klausydamiesi naujos programos.
Iš „Schubertiade“ verta perimti ne repertuarą, o principą: nuošalesnė vieta gali tapti meniniu pranašumu, nedidelis mastas – skatinti artumą, o aiški festivalio tapatybė – būti stipresnė už nuolat kintančias rinkodaros madas.
„Schubertiade“ išaugo ne paneigdama savo ribas, bet sąmoningai jas išlaikydama. Čia ir slypi svarbiausia jos sąsaja su Birštonu: festivalio vertę lemia ne vien renginių skaičius, bet ryšys, užsimezgantis tarp vietos, muzikos, atlikėjų ir klausytojų.
Abstract
Schubertiade: Fifty Years of Fidelity to a Single Idea
Celebrating its fiftieth anniversary in 2026, Austria’s Schubertiade demonstrates that an internationally significant music festival does not need a metropolitan setting, constantly expanding genre boundaries or a new theme every year. Since its beginnings in 1976, the festival has remained centred on Franz Schubert, Lied and chamber music, creating an environment in which renewal comes primarily through interpretation, new generations of performers and the changing experience of listeners. Its locations in Hohenems and Schwarzenberg are an essential part of this identity: distance from the pace of major cities encourages concentrated listening and a close relationship between music, performers, audiences and place. From this perspective, the article draws a parallel with the Birštonas Summer Music Festival. The two are incomparable in scale, history and repertoire, yet both suggest that a smaller setting can become an artistic advantage. The lesson of the Schubertiade lies not in a model to be copied, but in a principle: a festival can grow not by abandoning its boundaries, but by understanding and preserving them. Its identity is shaped not by the number of events, but by the relationship between place, music, performers and listeners.