Seminaras „Muzikos teorijos mokymas: patirtis ir inovacijos“
Siekimas pažinti muzikos pedagogikos mokslo subtilybes Lietuvos pedagogams meninių gebėjimų ugdymo įstaigose ir net jauniesiems muzikantams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tapo bene kasdienybe. Tačiau ar įmanoma mokymo patirtį įgauti, vartant tik muzikos pedagogikos, psichologijos knygų puslapius? Dabartiniai ir būsimieji mokytojai privalo semtis žinių ne tik stebint savo pamokų procesų eigą, bet ir mokantis vieniems iš kitų. Atsiradus tokiems poreikiams, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos direktorė Aldona Skruibytė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui – Jolanta Babaliauskienė bei visi teorijos, istorijos ir kompozicijos metodinės grupės pedagogai 2014 metų sausio 29 dieną, surengė seminarą „Muzikos teorijos mokymas: patirtis ir inovacijos“.
Seminaras tapo tarsi Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos tradicija, kasmet pritraukianti ir kitų meno mokyklų pedagogų dėmesį. Šiais metais seminaro programa buvo nevienalytė, apėmė platų kontekstų ir analizuojamų temų spektrą. Pasirinktos ir įvairios pristatymų formos – ne tik moksliniai pranešimai bet ir atviros pamokos. Tačiau norint įsigilinti į lektorių, mokytojų iškeltus klausimus, vertėtų toliau aptarti visų pristatymų pagrindines idėjas.
Seminarą pradėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos vyr. mokytojas Marius Baranauskas. Jo pranešimas „Kompozicijos mokymo metodiniai aspektai“ buvo grindžiamas pamąstymais apie pirminių prekompozicijos ląstelių pasirinkimą, kuris yra svarbus kiekvieno ugdytinio ikikūrybiniam pasiruošimui. M. Baranauskas pristatė tam tikras komponavimo žaidimo taisykles, skatinančias mokinį ne tik lavinti savo asmeninę vaizduotę, bet ir leidžiančias išmokti muzikos teorijos pagrindų. Prieš pradedant vaikui kurti kompoziciją, verta pirmiausia pasirinkti atspirties taškus. Pavyzdžiui, teoriniu aspektu, kūrinio branduoliu gali būti pasirenkamas penkių garsų motyvas. Vaikams, kurie savo kūrinyje nori patys pasirikti teorines sistemas, pakaktų pateikti spalvingus epitetus, įvaizdžius, tokius kaip „lietaus barbenimas“, „vėjo gūsiai“ ir kt.
Alytaus muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Danutė Vaitkienė atviroje VII klasės moksleivių pamokoje „Improvizacija solfedžio pamokose“ taip pat naudojo kūrybines užduotis. Pirmiausia savo mokinių D. Vaitkienė paprašė tam tikrame metre sukurti du taktus, naudojant norimas ritmines formules. Praėjus pasiruošimo laikui, mokytoja ir vaikai sujungė savo kūrybinius bandymus į bendrą improvizaciją. Atliktas mokytojos pasirinktų ir vaikų sukurtų ritminių formulių plojimo dialogas galėtų būti tapatinamas su greitos mokinių reakcijos ir ansambliškumo siekimo ugdymu.
Pedagogas privalo kartu būti ir vaikų fiziologinių pokyčių bei psichologinių būsenų kaitos stebėtoju. Todėl nenuostabu, kad į seminaro programą įtraukti ir gydytojos foniatrės Violetos Budrienės bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorės, psichologės Ugnės Stadnikės pranešimai.
V. Budrienės pranešimas „Balso prigimtis. Balso amžius ir jo globa“ suteikė galimybių pedagogams pažvelgti iš arčiau į balso klosčių sandarą. Tai aktualu ne tik vokalo, bet ir solfedžio mokytojams (Juk kiek laiko jie solfedžiuoja, dirbdami valandų valandas!). Tokiai analizei pasitelktos įvairios schemos. Pagrindinė foniatrės V. Budrienės pristatymo idėja – noras skatinti muzikos mokytojus suvokti balso subtilumą ir trapumą. Verta paminėti, kad didžiulį įspūdį klausytojams padarė ekrane rodyta filmuota medžiaga, susijusi su balso klosčių medicininiais tyrimais. Čia buvo galima realiai pamatyti, kaip įsitempia balso klostės, kuomet tyrimus su savimi atlikti sutikę žmonės dainuoja aukštus garsus. Jei balso klostės taip įsitempia, kuomet leidžiamas neforsuotas aukštas garsas, reikėtų tik įsivaizduoti, kaip jos būtų pažeidžiamos, dainuojant neteisingai.
Psichologė U. Stadnikė savo pristatyme „Bendravimo su paaugliais ypatumai“ apžvelgė paauglio charakterio vystymosi ypatumus. Įdomu buvo sužinoti, kad 15–16 metų paaugliai, nepaisant didžiulio savo asmenybės perversmo, šiuo laikotarpiu gali pasiekti bene didžiausius muzikinius pasiekimus savo gyvenime. Todėl mokytojai privalo į tai atkreipti dėmesį ir bendradarbiavimo, o ne griežto reikalavimo forma stengtis siekti laimėjimų muzikos srityje.
Antroje seminaro dalyje – atvira VII klasės mokinių solfedžio pamoka „Vedamieji septakordai ir jų panaudojimas akordų junginiuose“. Pamoką vedė Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos vyr. mokytoja Česlava Bylinska. Ši mokytoja pasižymi retai sutinkamu pasitikėjimu savo moksleiviais – drąsiai ir be abejonių auditorijos prašė pateikti bet kurią tonaciją, kurioje vaikai čia pat vietoje padainuotų mažus ir sumažintus septinto laipsnio septakordus. Naudinga buvo pamatyti ir kitokį dermių mokymo būdą, labiau sietiną su klausymo patirtimi. Atliekant fortepijonu įvairius lietuvių bei Vakarų Europos ir kt., kompozitorių kūrinių fragmentus, mokiniai stengdavosi atpažinti šiuose pavyzdžiuose vyraujančias dermes. Juk vaikams, klausantis muzikos kompozicijų, mokytis dermes yra žymiai patraukliau.
Seminaro metu Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Galina Savinienė pristatė dar kitokius solfedžio mokymo metodus, skirtus pirmos klasės moksleiviams. Pranešime–atviroje pamokoje „Šiuolaikinių technologijų ir ugdytinių meninės saviraiškos taikymas solfedžio pamokoje“ iškeliama vaiko refleksijos į aplinkoje girdimus garsus idėja. Mokytoja G. Savinienė siūlo solfedžio pamokose naudoti spalvas, figūras, kurios padėtų vaikams identifikuoti skirtingas ritmines formules, ritmines vertes ir kt. Tokiu būdu spalvotų pieštukų naudojimas taptų logiškai pagrįstu ir padėtų mažiesiems ugdyti mąstymą spalvomis. Toks mokymo metodas spalvomis net turi įtakos muzikinio naratyvo suvokimo lavinimui. Vaikas, įsisavinęs, su kuo kiekviena spalva yra susijusi, vėliau geba išgirsti ir nupiešti pokyčius muzikoje tiesiog ant lapo. O tai jokiais būdais neturi nieko bendro su piešimo pamoka ar tuščiu laiko leidimu.
Seminaro pabaigoje, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir Vilniaus muzikos mokyklos Lyra mokytoja metodininkė Nadežda Dambrauskienė pristatė savo tyrimą „Solfedžio egzaminas Lietuvos muzikos mokyklose: tarp tradicijų ir naujovių“. N. Dambrauskienė tyrimų išvadose konstatuoja, kad dauguma Lietuvos muzikos mokyklų baigiamųjų solfedžio egzaminų metu vis dar renkasi dviejų dalių struktūrą: atsakinėjimas žodžiu ir testas. Natūralu, kad kiekvienoje mokykloje testų turinys bei bilietų skaičius ir jų sudėtingumas yra nevienodas. Mokiniai savo gabumais, o svarbiausia pažanga yra skirtingi ne tik lyginant mokyklas, bet ir solfedžio pamokoje esančios grupės narius tarpusavyje. Tačiau šio tyrimo metu buvo aptarti ir itin svarbūs pokyčiai.
Džiugina tai, kad Lietuvos muzikos mokyklose vis labiau nusigręžiama nuo įprastinio solfedžio pamokos formato. Solfedžio pamoka jau nėra klaidingai traktuojama kaip dainavimo pamoka. Svarbiausiu tikslu tampa muzikinio mąstymo ugdymas, žinių praktinis panaudojimas specialybės pamokose. Todėl baigiamojo solfedžio egzamino testuose neretai pateikiamos užduotys, susijusios su pagrindinių intonacijų trumpuose fragmentuose, akordų (sudarytų jau nebe vienoje tonacijoje, o nuo to pačio garso) junginių identifikavimu. Kitaip tariant, solfedžio pamokos padeda pagrindus ateityje jaunajam muzikantui reikalingam gebėjimui – analizuoti kūrinius klausa.
Pristatymo metu, N. Dambrauskienė paminėjo ir stilizacijas, kurias mokiniai galėtų atlikti solfedžio pamokų metu. Deja, Lietuvos muzikos mokyklose vaikai dar nėra mokomi įvairių epochų kūrinių stilistikos, kiekvienam stiliui būdingų formos, faktūros, melodijos, ritmo ir kitų muzikinių elementų bruožų. Tačiau vertėtų susimąstyti šiuo klausimu. Muzikos mokyklose visų pirma yra ugdomi klausytojai, kurie privalo domėtis ir šiuolaikine muzika. Jei jie nebus susipažinę su stilizacijų kūrimo principais, rekomponavimo metodu, vargu ar teisingai suvoks, pavyzdžiui, lietuvių kompozitorių neoromantikų – Mindaugo Urbaičio, Vidmanto Bartulio ir Onutės Narbutaitės kompozicijas. O tokio tipo muzikinių opusų lietuvių muzikoje pradžia siejama dar su XX a. pabaiga. Tai jokia naujovė, tai jau praeitis!
Pabaigai labiausiai tiktų sveikinimo žodžiai visai Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos pedagogų komandai, kurie nuoširdžiai stengėsi sklandžiai ir atsakingai organizuoti šį solfedžio mokytojų seminarą. Tikėkimės, kad ir sekančiais metais šį muzikos pedagogų susibūrimą lydės pranešimų, aptariamų klausimų įvairovė bei nevaržomas patirčių pasidalijimas.