Senoji muzika – tarsi kelionė laiku. Pokalbis su Vilimu Norkūnu

Žymus klavesinininkas, vargonininkas ir dirigentas V. Norkūnas senąja muzika susižavėjo prieš septyniolika metų Zalcburge studijuodamas koncertinės vargonų ir sakralinės muzikos specialybes Mocarteumo universitete. Dabar jo veiklos spektras itin platus – nuo meistriškumo kursų užsienyje iki koncertavimo prestižinėse salėse ir sakralinėse erdvėse. Tačiau V. Norkūnas visuomet žinojo, kad grįš į Lietuvą: „Galvoju apie savo vaikus, jeigu jie čia neturės pakankamai gerų pavyzdžių, gerų mokytojų. Tad turiu pradėti nuo savęs. Jaučiu didelę atsakomybę Lietuvoje būti geru atlikėju, geru vargonininku bendruomenei, geru mokytoju vaikams. Tai mano pašaukimo dalis“, – sako muzikantas.

Su juo Šv. Ignoto gatvėje susėdome pokalbiui apie senosios muzikos padėtį Lietuvoje, nuveiktus metų darbus, ateities planus ir laviravimą tarp skirtingų disciplinų.

-Jūsų gyvenime vietą rado klavesinas, vargonai, chorinis dirigavimas, seminarų vedimas... Iš kur toks noras užsiimti skirtingomis disciplinomis ir kodėl nesusikoncentravus į vieną?

Dažnai savęs to klausiu. Tai lemia dvi pagrindinės priežastys: pirma, Lietuvoje muzikantui nėra lengva išgyventi. Grodamas tik vienu instrumentu esi priklausomas nuo siauros sferos, jei groji orkestre ar vadovauji tik vienam chorui, tikriausiai sunku sudurti galą su galu. Antra, taip lengviau išvengti monotonijos: pavyzdžiui, darbas mokykloje mane traukia, nes jaučiu pedagoginį pašaukimą, bet finansiškai užsiimti vien tuo yra neįmanoma... Turėdamas kelias specialybes galiu prisitaikyti prie aplinkybių, pasiūlymų. Niekada neturiu rutinos. Man nenusibos dirbti su choru arba ruoštis tik savo soliniam koncertui, nes galiu daryti kelis dalykus.

Kalbant apie balansą dienotvarkėje, norėtųsi turėti žmogų, kuris perimtų visus organizacinius ir kompiuterinius darbus. Tačiau šiuo metu Lietuvos sąlygomis to padaryti beveik neįmanoma. Atlikėjas daug dalykų turi mokėti pats – sumaketuoti plakatą, sukurti aprašą koncertui, užsiimti sklaida... Tačiau papildomų darbų derinimas su muzikavimu reikalauja daug disciplinos ir moko nesiblaškyti.

-Kiek skirtingai reikia paskirstyti savo energiją grojant klavesinu, vargonais, diriguojant?

Manau, pats instrumentas reikalauja skirtingų dalykų iš asmens, kuris juo groja. Grodamas vargonais turiu susikoncentruoti, kad perkelčiau savo ausį toli nuo savęs. Įsivaizduodamas, kad sėdžiu apačioje ir girdžiu muziką, turiu peržengti fizikines ir metafizines ribas. Tam, kad klausytojas gautų švarų garsą, mano siekiamą muzikos skambėjimo rezultatą.

Grodamas klavesinu galiu labiau susikoncentruoti į paties instrumento skambėjimą, prakalbinti jį taip, kad imtų dainuoti. Klavesinas reikalauja daug daugiau jėgų, jog jis imtų muzikuoti, negu, pavyzdžiui, fortepijonas, kuriuo grodamas galiu daug lengviau atsipalaiduoti. Bet vienas dalykas vienija mano muzikinį mąstymą – tiek diriguodamas, tiek grodamas visais instrumentais aš stengiuosi visa vidine esybe dainuoti.

Kai diriguoju chorui, labiausiai pamirštu save, lengviausiai atsikratau scenos baimės, nes esu dėl kitų, kad chorą suvienyčiau ir jis taptų muzikiniu instrumentu. Pats esu tik laidininkas.

-O įtampą scenoje vis dar jaučiate?

Žinoma, nėra tobulų koncertų. Labai mažai muzikantų pasaulyje, kurie šimtu procentų yra patenkinti savo atlikimu. Visada gali būti tobuliau, harmoningiau, subtiliau. Galų gale, kartais kažkam koncerto metu suskamba telefonas. Tokių dalykų valdyti negali.

Kai galvoju apie savo chorinės muzikos koncertus, pats tikiu choristais labiau nei jie patys tiki savimi. Žinau, kad jie gali peržengti ir žmogiškąsias, ir muzikines ribas. Yra momentų, kai jos yra peržengiamos. Tai man yra tarsi stebuklas, visos kitos smulkmenos pranyksta.

-Ką išskirtumėte kaip svarbiausius savo 2019-tųjų įvykius?

Šiemet mane labai džiugino kelionės, vargonų rečitalis Zalcburgo katedroje, kur teko groti istoriniais venecijietiškais vargonais ir didžiaisiais barokiniais vargonais. Taip pat prisimenu vargonų koncertą Italijoje. Dar kelionė į Paryžių su dirigentu ir kompozitoriumi Vaclovu Augustinu, kuris dirigavo savo parašytą kūrinį Kauno chorui „Exaudi“. Grojau vargonais, o choras buvo nutolęs per septynis aukštus, kadangi nusprendė pasirinkti atlikimą arčiau publikos. Teko dirigentą matyti kaip mažą skruzdėliuką ekrane ir groti puse sekundės anksčiau negu reikia. Tai buvo pakankamai didelis iššūkis, nes chorą girdėjau sekunde vėliau, nei pats grojau. Bet viskas pavyko sklandžiai.

-Kažkada grojote ir prestižinėje „Royal Albert Hall“ salėje Londone. Ne kiekvienas gali tuo pasigirti. Kokia tai buvo patirtis?

Grojau ten prieš gerą dešimtmetį, kai dar studijavau. Praėjau atranką į Gustavo Mahlerio jaunimo orkestrą, kuris rengė europinį turą ir kiekvieną sezoną kviesdavo vis kitą dirigentą. Tai buvo neįkainojama patirtis visais atžvilgiais: orkestras surinktas iš talentingiausių ir jauniausių atlikėjų, kurie dega troškimu muzikai ir dar nėra įkritę į rutiną.

Orkestras tokioje aplinkoje tampa vienu kūnu ir pranyksta scenos baimės, įsitempimas dėl techninių atstumo dalykų, viskas ima klostytis savaime.  

-Vedate ir meistriškumo kursus Austrijoje. Ko ta patirtis moko jus patį?

Kelionės leidžia pailsėti nuo to, ką negero matau Lietuvoje. Austrija ar kita vakarų šalis, kuri neturi postsovietinių ligų ir skaudulių, gyvena kitokį kultūrinį gyvenimą. Būdamas ten bendrauju su žmonėmis, kurie yra daug lankstesni už mus, atviresni, daug labiau linkę išbandyti kažką naujo neieškodami priežasčių pasakyti „ne“. Naujai atrandami dalykai juos džiugina. Taip daug lengviau vėliau nuspręsti, kas jiems artima ir ką nori pasilikti, o ką vėl „paleisti“.

Dirbdamas su chorais arba vesdamas seminarus pastebiu, kaip žmonės kuria grįžtamąjį ryšį, vieni kitiems atsiveria gražiais žodžiais. Ir dalyviai vieni iš kitų, ir aš pats sulaukiu nuoširdžios grąžos; ne pataikavimo, o nuoširdaus džiaugsmo išgyvenant naujas patirtis. Linkiu ir lietuviams nebijoti bandyti, jauniems žmonėms imtis naujų veiklų ir siekti savo svajonių, drąsiai priimti žmones, besirenkančius skirtingus mąstymo ir gyvenimo būdus, stilius, aprangą ir pan.

-Pats renkatės visada grįžti į Lietuvą. Toks noras kyla iš noro pagerinti muzikinę padėtį čia?

Tai ir muzikinis, iš žmogiškasis faktorius. Nenoriu būti „pakabintas“ tarp dangaus ir žemės, gyventi užsienyje ir neturėti savo gimtosios aplinkos ir kalbos, kuri yra didžioji dalis mano esybės, išraiškos būdo. Nors vokiečių kalbą moku taip gerai, jog gebu su choru pajuokauti, tiksliai įvardinti, ko noriu ar netgi laisvalaikiu grožėtis Rilkės poezija. Tačiau jokia kita kalba man neatneš tokios darnos ir santykio, kurį kuriu bendraudamas ir viduje išjausdamas lietuviškus žodžius.

Dar galvoju apie savo vaikus, jeigu jie čia neturės pakankamai gerų pavyzdžių, gerų mokytojų. Tad turiu pradėti nuo savęs. Jaučiu didelę atsakomybę Lietuvoje būti geru atlikėju, geru vargonininku bendruomenei, geru mokytoju vaikams (nesvarbu, ar tai būtų mokykla, ar meistriškumo kursai, kurie juos įkvėptų). Tai mano pašaukimo dalis.

-Dalis jūsų koncertų ir repeticijų vyksta sakralinėje aplinkoje. Kokį ryšį jaučiate su Bažnyčia?

Ta aplinka man labai artima. Tikiu amžinybe ir manau, kad kiekvienas dalykas, tiek ir įprasminta kančia, atneša vaisių. Kunigai arba vienuoliai, paaukoję šeimas ir kitas specialybes, tą daro ne veltui. Malda, kurią jie skleidžia, ir pastoracinė veikla, mus palaiko.

Grodamas vargonais liturgijoje taip pat atlieku misionierišką žmogaus palydėjimą link kažko aukštesnio, anapus pačiupinėjamos tikrovės. Žmogus, atėjęs į bažnyčią, net nebūtinai gali įvardinti savo santykį su Dievu, bet gal vargonų muzika liečia jo širdį, suteikia vilties, padeda patirti, jog egzistuoja žmogaus dvasinis pasaulis ir kiekvienas turi galimybę atrasti santykį su juo.

Man įdomus teoretikų ir kompozitorių santykis su Dievu. Pavyzdžiui, Johanno Mathesono paaiškinimas, jog geriausias ir trumpiausias apibūdinimas muzikos tikslui būtų „Laudando & commovendo“ (liet. „kas Dievui garbę duoda ir žmogaus širdį liečia“). Negalvoju, kad ir Bachas, savo kūrinių pabaigoje rašydamas „Soli Deo Gloria“ (liet. „vienam Dievui garbė“) tai darė dėl politinių motyvų. Tai buvo jų asmeninė pasaulėžiūros dalis – jie taip išgyveno muziką.

Nors šiais laikais mokomės tolerancijos, bet kai muzikiniame pasaulyje per tiesmukai kalbi apie Dievą ar per muziką apie jį, kai kurie žmonės jaučiasi nejaukiai. Tad klausiu savęs: kodėl?

-Esate sakęs, kad instrumentai jums – tarsi asmenybės. Stengiatės prakalbinti juos, o jie stengiasi prakalbinti jus. Kai prisiliečiate prie senųjų instrumentų, ar jaučiate su jais kitokį santykį nei kad grodamas šiuolaikiniais?

Manau, taip. Vargonai atspindi tos epochos muzikinį skonį ir jos poreikius. Šiuolaikiniai muzikos instrumentai bandomi pagaminti taip, tarsi jais būtų įmanoma atlikti visų laikotarpių muziką. Visgi, taip jie praranda savo vientisumą ir autentiškumą. Todėl istoriniai instrumentai nepamainomi.

Vienas iš modernių instrumentų, pastatytų Lietuvoje, būtų austriški vargonai „Rieger“ Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje Klaipėdoje. Tai viena maloniausių grojimo patirčių tarp Lietuvos vargonų, galinti išpildyti daug lūkesčių. O senesnių instrumentų, kurie būtų atėję iš XVII a. ar anksčiau, turėti galimybės nėra.

Kalbant apie klavišinius instrumentus, kaimynams lenkams pasisekė labiau. Lenkija – didelė šalis, kuri sulaukė tam tikro atgimimo, susidomėjimo senaisiais instrumentais, jie yra restauruojami. Šią vasarą apsilankiau netoli Krokuvos esančiame Olkuše., kur išlikę senieji Hummelio-Nitrowskio vargonai, baigti statyti 1633-taisiais. Tie metai sutampa su Vladislavo Vazos karūnavimo data (Vargonus restauravo „Flentrop Orgelbow“ dirbtuvės, inicijavo Krzysztofas Urbaniakas). Tais laikais Abiejų Tautų Respublika turėjo bendrą muzikinę kultūrą, o Vazų kapela buvo giriama ir žinoma  visoje Europoje. Galėjau savo rankomis prisiliesti prie istorinio instrumento, tokie momentai prilygsta kelionės patirčiai laiko mašina.

Lietuvoje kiti istoriniai instrumentai dar tik skiriasi kelią. Po truputį atsiranda tais instrumentais grojančių žmonių, bet jie nebūtinai gyvena Lietuvoje. Pavyzdžiui, barokinio smuiko atlikėja Ūla Kinderytė baigusi Juilliardą, liko Amerikoje.

-O koks lietuvių susidomėjimas senąja muzika?

Labai priklauso nuo pateikimo, kaip muzika išgyvenama atlikimo metu. Pats su klausytojais bendrauju betarpiškai, dalinuosi ne tik muzika, bet ir mintimis, kartais leidžiu sau net su publika pajuokauti. Jaučiu, kaip klausytojų širdys atsiveria ir po mano koncerto žmonės išeina pailsėję, atsigavę. Tai man svarbiausia.

Dar klausimas, į ką koncertas orientuotas. Nemažai bendradarbiauju su muziejinėmis įstaigomis, kurios nori istorinį paveldą pristatyti ne tik kaip regimą, bet ir gyvai patiriamą, girdimą. Tai nuostabi galimybė kreiptis ne tik į suaugusią publiką, bet ir vaikus. Taip publika tampa įvairialype. Pastebiu tendenciją, kad kiekviena vieta užsiaugina savo publiką – vieni žmonės vaikšto į filharmoniją, kiti į Šv. Kotrynos bažnyčią, dar kiti renkasi į vargonų ciklus Katedroje ar kitur. Skirtingi renginiai pritraukia skirtingus žmones.

-Kas svarbaus artėja kitais metais koncertine prasme?

Džiaugiuosi būsimu seminarų ciklu Austrijoje vasario mėnesį. Taip pat laukia jau šeštą kartą vyksiančio „Baroko pavasario“ festivalis Biržuose. Labai stebina ir džiugina, kad ir Lietuvos pakraštyje yra žmonių, besidominčių senąja muzika. Iš jų pačių tarpo kilo iniciatyva organizuoti senosios muzikos festivalį, ir tikėjimas jog tai įgyvendinama. Ir štai, kasmet įvyksta apie dešimt koncertų su užsienio ir Lietuvos atlikėjais. Įsitraukia visa bendruomenė, veiksmas vyksta bažnyčiose ir mokyklose. Esu laimingas, kad galiu būti festivalio dalimi, prisidėti prie jo organizavimo ir įgyvendinimo.

-Ką palinkėtumėte pats sau?

To paties, ko ir kiekvienam muzikantui: daugiau drąsos, ryžto įgyvendinti savo svajones, neatidėlioti ir imtis veikti dabar. Neįsikibti į vieną idėją ir jai nepavykus, nenusivilti. Reikia ją paleisti arba leisti subręsti: jeigu skirta, tai pavyks anksčiau ar vėliau. Arba ateis kažkas kito, bet nemažiau gražaus.