Seras András Schiffas Lietuvoje!

„Jam muzika yra gyvenimas. Jis grodamas spinduliuoja meilę ir šviesą“. Tokiais žodžiais 2025 m. birželio 11 d., Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo pristatytas pirmą kartą Lietuvoje pasirodęs fortepijono Grandas Seras Andrá Schiff. Kilęs iš Vengrijos žydų šeimos A. Schiff tarp pianistų ir muzikos mylėtojų yra vertinamas už ypač gilias, filosofiškas ir tuo pačiu nuoširdžias ir tyras kūrinių interpretacijas. Pianisto debiutas Lietuvoje – vienas geriausių to pavyzdžių.

Filharmonijos didžiosios salės ore tvyrojo klausimas – o ką gi András Schiff skambins šįvakar? Mat, pianistas dažniausiai neatskleidžia programos turinio iki paskutinio momento. Taip klausytojams sukuriamas netikėtumo „Wow“ efektas, kuris dar labiau sustiprina rečitalio poveikį.

Visgi mums buvo duota užuomina programos turiniui atspėti: Johanno Sebastiano Bacho, Josepho Haydno, Wolfgango Amadeuso Mozarto, Ludwigo van Beethoveno ir Franzo Schuberto kūriniai fortepijonui.

Ir štai ilgai laukta akimirka!

Į sceną įeina žilomis garbanomis ir kukliais juodais rūbais apsirėdęs pianistas ir nieko nelaukdamas nutraukia audringus sutiktuvių aplodismentus J. S. Bacho jaunystėje sukurtu šedevru – „Kapričas mylimojo brolio išvykimui“ B-dur, BWV 992 (Capriccio sopra la lontanza del suo fratello dilettissimo).

Publika sustingsta ir laikas sustoja. Šiame kūrinyje (kuris be kita ko pranašauja ir XIX a. gimusią programinę muziką) pasakojama neišgalvota Bacho šeimos istorija – Johanno Sebastiano vyresnysis brolis gauna darbą kaip kapelos muzikantas Švedijos karališkąjame dvare. Išgirdome visas Bacho patirtas emocijas išlydint mylima brolį kelionėn – vis tik tokia kelionė tais laikais buvo pavojinga. Po šviesios fugos, kurioje girdėjome žirgų žvengimą bei pašto karietos rago signalą A. Schiffas, nuskaidrinęs energetiką salėje, pats toliau pristato programą (Jis taip pat yra pagarsėjęs vesdamas savo rečitalius-paskaitas, kurios užtrunka mažiausiai dvi valanas, o dažniausiai kur kas daugiau).

Nuo Bacho paauglystės dienų muzikos persikėlėme į Mozarto brandą – išgirdome 1787 m. Vienoje parašytą Rondo a-moll, K. 511 (sukurtas, kai kompozitoriui liko gyventi vos ketveri metai). Tikras perlas, mažiau žinomas kūrinys, tačiau tikrai vertas dėmesio. Skambant šiam kūriniui mano galvoje vyko tarsi cheminė reakcija – skamba Mozartas, tačiau kažkas ne taip, daug romantizmo. Ir tada supratau iš ko sėmėsi įkvėpimo fortepijono dainius Fryderykas Chopinas (kiek vėliau supratau, jog šis kūrinys tapo impulsu Chopino paskutiniam opusui – Mazurkai f-moll, Op. 68, Nr. 4). Iš Mozarto alchemijos eksperimentų – Josephas Haydnas. Po Rondo progarmoje sekė Andante su variaciomis f-moll, XVII: 6 (Andante con Variazioni). Filosofiškas kūrinys su itin filosofiška interpretacija. Kai kompozitorius yra vertinamas už savo intelektualaus humoro kupinus, ūpą pakeliančius kūrinius, buvo labai įdomu išgirsti rimtąją Haydno pusę. Iš rimties perėjome į visišką tyrumą ir ramybę alsuojančią Ludwigo van Beethoveno Sonatą Nr. 30 E-dur, Op. 109. Šis kompozitorius, mano supratimu, buvo patyręs skaudžiausius gyvenimo patyrimus, o šis opusas įrodo, jog žmogus gali išgyventi pragarą žemėje, tačiau vis tiek nepraranda žmogiškumo bei nuoširdumo.

Taip pasibaigė pirmoji rečitalio dalis ir vėl iškilo klausimas – kas gi toliau? Visi kompozitoriai, kurie buvo išspausdinti Vilniaus festivalio programoje buvo išgirsti. Iškyrus Franzą Schubertą. Subtilūs Ekspromtai, Didžioji sonata B-dur, negi „Klajūno fantazija“? Mintyse permąstydamas patirties archyvus, stengiausi prisiminti, ką Schubertas yra sukūręs, kad Serui A. Schiffui tiktų užbaigti savąjį rečitalį. Pertrauka baigėsi. Visi grįžo į savąsias vietas. Grįžo į savąją scenoje ir seras A. Schiffas.

– Dėkoju, kad pasilikote! (publika juokiasi). Dabar nuskambės vienas iš didingiausių kūrinių. Arija ir trisdešimt variacijų arba paprasčiau – kūrinys, žinomas kaip „Goldbergo variacijos“, kurias parašė Johannas Sebastianas Bachas.

Visa salė tiesiog nuščiuvo. Šios variacijos išties yra „Tour de Force“. Tobuliausios variacijos, iš kurių mokėsi kiti didieji variacijų meistrai, tai Ludwigas van Beethovenas ir Johannesas Brahmsas. Supratau viso rečitalio koncepciją – apoteozė Bachui. Pradžioje nuskambėjo paauglio Bacho kūrinys, o pabaigai – brandos šedevras, Everesto viršūnė (šioms variacijoms galėtų prilygti tik Bacho taip ir nepabaigtas, genialusis „Fugos menas“), daugybės kitų kompozitorių kūriniai alsavo pagarba didžiajam klasikinės muzikos tėvui. Seras András Schiffas su šiomis variacijomis „parodė klasę“ ir pademonstravo totalų muzikinės formos suvokimą ir įvaldymą. Cezūros ir pauzės tarp variacijų skambėjo taip, kaip pats Bachas būtų jų norėjęs, tačiau rankraštyje jų neturime. Jis mums parodė ne rimtą bei negyvą Bacho skulptūrą, o paprastą žmogų, kurio galvoje matyt veikė telefono linija į dausas. Virš filharmonijos atsivėrė kosmoso platybės, kurios taip ir neprarado dievobaimiškumo, nuoširdumo ir nekaltumo, tyrumo. Perskriejus Bacho visatą, po minutės tylos, salė buvo užlieta ovacijomis. Vieni tiesiog pašoko iš kėdės, šaukdami „Bravo!“, visa auditorija iš paskos atsistojo dėkodami pianistui. Klausytojai nenorėjo išsiskirstyti ir plodami prašė pianisto sugrįžti. Po kelių padėkos nusilenkimų A. Schiffas atsisėdo prie instrumento bisui. „Gal dabar skambės Schubertas?” Visgi Schiffas šį kartą Schubertą pasiliko sau. Jam Schubertas yra mylimiausias kompozitorius ir, matyt, šį kartą jo groti nenorėjo. Pianistas vėlgi visus nustebino ir pusę klausytojų pravirkdė, kai sugrojo Fryderyko Chopino Mazurką a-moll, Op. 17 Nr. 4. Jautru ir stipru. Po maždaug trijų valandų „maldos“, visi supratome – muzika tai gyvenimas, muzika – taimeilė...

P.S. Netikėtas sutapimas - prieš išvykstant iš Šiaulių įsidėjau J. S. Bacho „Goldbergo variacijas“, jei atsirastų galimybė gauti A. Schiffo autografą. Ši galimybė atsirado ir pavyko išgirsti šį šedevrą gyvai! Na o „Fugos meno“ rankraštis iš programėlės, kurią nusipirko mano mokytoja, kai sero A. Shiffo klausėsi gyvai Paryžiaus filharmonijoje – taip pat iššskirtinis įvykis!

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nuotraukos D. Matvejevo ir iš asmeninio archyvo.

Povilas Ušinskis - Lietuvos muzikų sąjungos Jaunųjų sekcijos narys. Tai - pirmoji jo recenzija. Sveikiname debiutuojant ir linkime sėkmės kuo įvairiausiose muzikos veiklos srityse.