Šeštasis evangelistas (Su vaizdo įrašų galerija)

Šiame straipsnyje pakalbėsime apie kompozitorių, kurio figūra pasaulinės muzikos istorijos kontekste yra nevienareikšmiška. Jis vadintas genijumi, antruoju Mozartu, bet Trečiojo reicho laikais jo muzika buvo draudžiama, biustai ir atminimo lentos naikinamos. Po mirties jis kaltintas konservatyvumu ir aklu tradicijų laikymusi, per daug prabangiu bankininko sūnaus gyvenimu, kliuvo jo žydiška kilmė ir net tai, kad buvo tikintis liuteronas. Tačiau be jo įsivaizduoti Europos kultūrinį kraštovaizdį beveik neįmanoma. Su jo vardu susijęs pirmasis po Bacho mirties „Pasijos pagal Matą“ atlikimas, jis 12 metų vadovavo „Gewandhaus“ orkestrui,įkūrė pirmą Vokietijoje (Leipcige) konservatoriją, kuri tapo daugelio konservatorijų ir muzikos mokyklų Rytų Europos šalyse prototipu. Taigi, kalbėsime apie Jakobą Ludwigą Felixą Mendelssohną-Bartholdy arba tiesiog Felixą Mendelssohną (1809–1847).

Tačiau koks ryšys tarp Felixo Mendelssohno, populiarios muzikos Shakespeare´o dramoms (siuitoje pagal komediją „Vasarvidžio nakties sapnas“ skamba garsusis Vestuvių maršas), simfonijų autoriaus, ir straipsnio pavadinimo? Į šį klausimą pamėginsime atsakyti pateikdami mažai žinomų faktų iš kompozitoriaus gyvenimo.

Septynerių sulaukęs Felixas buvo pakrikštytas liuteronų bažnyčioje, kas buvo įprasta žydų kilmės šeimoms, siekiančioms integruotis į vokiečių visuomenę. „1816 metų kovo 21 dieną Abrahamas ir Lea pakrikštijo savo keturis vaikus pas pastorių Johanną Jakobą Stegemanną Jeruzalės bažnyčioje netoli Gendarmenmarkto. Po krikšto vaikams pridėjo antrą pavardę Bartholdy[1], o Felixas gavo vardus Jakobas ir Ludwigas“ (Todd 2003: 33). 1825 metais jis buvo konfirmuotas. Ta proga „jo pastorius E. P. Wilmsenas pacitavo Luką – iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta – ir meldėsi, kad menas, pakylėtas ir apšviestas tikėjimo, padarytų Felikso sielą stiprią ir laisvą, kilnią ir didingą“ (Todd 2003: 155).

Mendelssohno kūryba gausi: parašė 3 operas, daug simfonijų, uvertiūrų, kamerinės, vokalinėsmuzikos. Svarbią vietą joje užima religinė muzika. Pateikiame kompozitoriaus religinių kūrinių sąrašą iš Annemarie Klosterman knygos „Mendelssohno-Bartholdy bažnytinė kūryba“ (Klosterman 1989: 5–6):
Op. 23. Kirchenmusik
Op. 31. Psalm 115
Op. 36. Oratorium Paulus
Op. 37. Drei Präludien und Fugen für Orgel
Op. 39. Drei Sätze für Frauenchor und Orgel
Op. 42. Psalm 42
Op. 46. Psalm 95
Op. 51. Psalm 114
Op. 52. 2. Symphonie B-dur
Op. 65. Sechs Orgelsonaten
Op. 70. Oratorium Elias
Op. 73. Lauda Sion
Op. 78. Drei Psalmen a cappella
Op. 79. Sechs Sprüche
Op. 91. Psalm 98
Op. 97. Christus – Fragment
Op. 111. Tu es Petus
Op. 112. Zwei geistliche Lieder
Op. 115. Zwei geistliche Chöre
Op. 121. Vespergesang für Männerstimmen
Op. 69. Drei Sätze a cappella

1842 m. lapkričio 22 d. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV paskyrė Mendelssohną „generaliniu muzikos direktoriumi“ ir pavedė jam prižiūrėti bažnytinę muziką. Kitais metais buvo įkurtas Berlyno valstybinis ir katedros choras (egzistuoja iki šių dienų) (Nitschke2001: 102). Pagal pareigų aprašą Mendelssohnas turėjo vadovauti chorui, ruošti oratorijas su orkestru ir kurti naują liturginę muziką. Mendelssohnas karaliaus įpareigojimą priėmė labai rimtai. Jis analizavo bažnytinės muzikos reikšmę ir vietą liturgijoje, aptarinėjo tai su pažįstamais kunigais ir tikriausiai jautė didelę atsakomybę už šio žanro muzikos papildymą nauju gilesniu turiniu.

Tarp kompozitoriaus adresatų buvo pastoriai Baueris ir Julius Schubringas, kuriems jis gana reguliariai rašydavo laiškus visą savo kūrybinės veiklos laikotarpį (išliko daugiau kaip 30 laiškų[2]). Bičiuliškas korespondencijos pobūdis leido laisvai diskutuoti apie religinę muziką, Šventojo Rašto skaitymą, Liuteronų bažnyčios liturgiją. Dalis laiškų susiję su laikotarpiu, kai Мendelssohnas dirbo prie oratorijų „Paulius“ ir „Elijas“.

Мendelssohnas turėjo itin gilų liuteroniškos teologijos supratimą, tad laiškuose savo draugui dainininkui, libretistui, teatro reformuotojui Eduard´ui Devrientui dažnai primindavo besiremiantis pašaukimo doktrina, kuri yra vienas pagrindinių liuteronybės postulatų. „Tu kaltini mane, kad man dvidešimt dveji metai, o aš iki šiol nesu garsus; negaliu tau atsakyti kitaip, nei tik pasikliaudamas Dievu: jei Dievas norės, kad dvidešimt dvejų būčiau garsus, tai tikėtina, kad greitai ir tapsiu toks; kitaip nieko negaliu padaryti. <…> Kol aš vis dar nesu dykumoje, mano pareiga dirbti ir rašyti, ką širdis man nurodo, ir atsiduoti pagarbiai Tam, kuris valdo svarbesnius dalykus nei mes, niekingi jo kūriniai“ (Reisebriefe… 1862: 11).

Daugelis tyrinėtojų pabrėžia Mendelssohno religingumą. Pavyzdžiui: „Jis nuo jaunystės buvo giliai religingas. Biblija jam buvo svarbi visą gyvenimą. Būdamas dvylikos metų jis jau rašė religines kompozicijas, tarp jų ir 19-ąją psalmę, penkiabalsę trigubą fugą a cappella „Viešpatie, tavyje mūsų tikėjimas, tavyje mūsų jėga!“ Nuo mažų dienų visas savo kompozicijas jispradėdavo raidėmis L.e.g.G. („Tebūnie man duota sėkmė, Viešpatie!“) arba H.d.m. („Padėk man!“).

Taigi, aukščiau pateiktų faktų visuma leidžia daryti išvadą, kad Mendelssohnui svarbi buvo ne tik pasaulietinė muzika, kurios populiarumas jį ir išgarsino, bet ir bažnytinė. „Įkvėptas Liuterio giesmių, jis sukūrė tikrąją protestantų bažnytinę muziką – choralus ir motetus“ (Ворбс 1996: 97).

Polifonija kaip mąstymo būdas ir formą organizuojanti priemonė, religinių įžvalgų gilumas, liuteroniški ir Biblijos siužetai, religiniai poetiniai tekstai – visa tai nepaprastai artimai sieja Mendelssohną su J. S. Bacho kūryba.

Viename iš laiškų Eduard´ui Devrientui Mendelssohnas rašo: „Jeigu rašau religinę muziką, tai pirmiausia todėl, kad jaučiau tam stiprų poreikį, kaip kad kartais jaučiate būtinybę šiuo momentu perskaityti tą, o ne kurią nors kitą knygą. Kita vertus, jei mano muzika turi kokią nors sąsają su Johanno Sebastiano Bacho kūryba, tai aš čia nematau nieko naujo, nes įsivaizduoju, kad ją rašiau įkvėptas momentinės dvasios, ir jeigu tekstas įkvėpė mane taip pat kaip senąjį Bachą, tai nuostabu! Nes, žinoma, tu neįsivaizduosi, kad galėčiau kopijuoti formas be turinio, – dėl tokio darbo atgrasumo ir tinginystės kūrinio aš nebepajėgčiau užbaigti“ (Письма... 1863: 12).

Matyt būtent todėl Mendelssohnas dažnai vadinamas antruoju Bachu. Vokiečių tyrėjas Johannesas Poppas rašo: „Žydų kilmės kompozitorius, būdamas dvidešimt šešerių – palaikomas susižavėjusios publikos – ryžtasi vadovauti „Gewandhaus“ orkestrui Leipcige ir tampa vienu svarbiausių protestantiškosios bažnytinės muzikos kūrėjų po Johanno Sebastiano Bacho“ (Popp 2008: 9–10).

Štai dabar jau galime paaiškinti mūsų straipsnio pavadinimą: Bachas dažnai vadinamas penktuoju evangelistu (1939 m. Vokietijoje netgi buvo išleista Karlo Hesselbacherio knyga „Penktasis evangelistas. J. S. Bacho gyvenimas“; Der fünfte Evangelist. Das Leben von Johann Sebastian Bach) taip pabrėžiant jo muzikos įtaką ir religinę gelmę. O jei Mendelssohnas yra antrasis Bachas, tai jis, be abejo, gali būti laikomas ir šeštuoju evangelistu. Jo oratorijų „Paulius“, „Elijas“ ir „Kristus“ (nebaigta) trilogija kartu su kantatomis ir kūriniais vargonams gali būti laikoma religinių kūrinių viršūne, ir ne tik Mendelssohno kūryboje.

LITERATŪRA

Todd R.Larry 2003: Mendelssohn. A Life in Music, Oxford University Press.

Klosterman Annemarie 1989: Mendelssohn Bartholdys kirchenmusikalisches Schaffen, Neue Untersuchungen zu Geschichte, Form und Inhalt, Mainz.

Nitschke Horst 2001: Lexikon Liturgie. Gottesdienst, Christliche Kunst, Kirchenmusik, Lutherisches Verlagshaus.

Reisebriefe… 1862: Reisebriefe von Felix Mendelssohn Bartholdy aus den Jahren 1830 bis 1832 / Hrsg. von Paul Mendelssohn, Leipzig: Germann Mendelssohn Verlag.

Ворбс Ганс Христоф 1996: Мендельсон-Бартольди: жизнь и деятельность в свете собственных высказываний и сообщений современников, Mосква.

Письма... 1863: Письма Ф. Мендельсона 1833–1847 годов, изданные П. и К. Мендельсонами, Лейпциг.

Popp Johannes2008: Reisen zu Felix Mendelssohn Bartholdy: Stationen seines Lebens und Wirkens, Berlin: Westkreuz Verlag GmbH.

 

[1] Pavardė Bartholdy buvo pridėta pasiūlius motinos broliui diplomatui Jakobui Salomonui Bartholdy, kuris ją paėmė pagal paveldėto turto įvardijimą. 1829 m. Abrahamas laiške sūnui Felixui paaiškino, kad pats, priimdamas Bartholdy pavardę, norėjo parodyti, jog ryžtingai nutraukė savo tėvo tradicijas.

[2] Informacija pateikta remiantis leidiniais Briefe aus den Jahren 1833 bis 1847 von Felix Mendelssohn Bartholdy, hrsgr. von P. Mendelssohn und C. Mendelssohn, Leipzig, 1863, 468,ir Helmut Loos ir kt. Mendelssohn Bartholdy F. Sämtliche Briefe in 12 Bänden, Bärenreiter, 2017.