Šikšnosparnomanija Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje

Publikuota: 2014-12-16 Autorius: Kultūros ekspertai
Šikšnosparnomanija Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje

Gruodžio 14-osios vakarą šmaikščią istoriją apie padūkėliškus komersanto Henriko Aizenšteino nuotykius, o konkrečiau – apie jo neištikimybę savo žmonai gražuolei Rozalindai, pasakojo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai, choristai, baleto artistai, orkestrantai. Spektaklis spindėjo jaunais veidais ir skambiais balsais, nes dauguma solistų lygiai prieš 140 metų sukurtoje Vienos valsų karaliaus Johanno Strausso (1825-1899) operetėje „Šikšnosparnis“ prabilo pirmą sykį.
Na, o svarbiausias ir pagrindinis muzikinės dramaturgijos vedlys dirigentas Julius Geniušas „Šikšnosparnį“ dirigavo jau... 302 (!) kartą, tad nedidelėje istorinio Valstybės teatro scenoje darniai jungėsi debiutantų jaudulys ir maestro J. Geniušo patirtis.
Teatro meno gerbėjai žino, kad yra dvi operečių operetės – J. Strausso „Šikšnosparnis“ ir Franzo Leharo „Linksmoji našlė“, kurios dėl muzikinės medžiagos sudėtingumo prilyginamos operai. „Šikšnosparnį“ Naujųjų metų išvakarėse stato didžiausi pasaulio teatrai: „Staatsoper“ ir „Volksoper“ Vienoje, „Metropolitain opera“ Niujorke. Spektakliams yra dirigavę iškiliausi batutos meistrai: G. Mahleris, H. von Karajanas, K. Bohmas, B. Walteris, P. Domingo. O kiek gražiausių pasaulio balsų skleidė šios operetės sąmojį, svaigulį, aistrą, lūkesčius ir senosios gerosios Vienos Bydermajerio epochos nerūpestingumą. Užtektų paminėti dvi legendines Rozalindas – australę Kiri Te Kanawa ir vokietę Elisabeth Schwarzkopf.
Ištisą pastatymų istoriją operetė „Šikšnosparnis“ turi ir Kauno muzikinio teatro scenoje. 1993 m. ją ketvirtą kartą mūsų mieste kūrė režisierius Gintas Žilys (1941-2012). (Šį spektaklį 2009-aisiais atnaujino solistas Gediminas Maciulevičius, beje, nuo pat operetės premjeros 20 metų nepriekaištingai atlikdavęs pagrindinį Aizenšteino vaidmenį ir beveik visą laiką neturėdavęs dublerių!).
Dirigentas J. Geniušas tikina, jog neblėstantį šios operetės populiarumą lemia ne tik melodinga muzika, bet ir puiki libreto redakcija, kuri kauniečių spektakliui tapo atspirties tašku: „Mūsų „Šikšnosparnis“ pastatytas pagal Maskvoje gyvenusio dramaturgo, filmų scenaristo Nikolajaus Erdmano 1947 m. parašytą versiją. Tai kiek papildytas, šmaikštesnis, logiškesnis, ryškesnis J. Strausso laikų libreto „perskaitymas“. (Vien ko verta scena su šunimi Ema!) Pastebėjau, kad „Šikšnosparnis“ visuomet laimi, kai pasitelkiamas N. Erdmano libretas, o ne nugrimztama praeitin.“
Publikai šiame spektaklyje yra kur akis paganyti, nes scenografijoje (dailininkė Janina Malinauskaitė) vyrauja prabangos ir intymumo derinys. Ponapoleoninių laikų Vienos prašmatnių kambarių sienas puošia paveikslai, salių lubas – ištaigingi šviestuvai, o damų suknios padabintos įvairiomis smulkmenomis: raukiniais, gėlelėmis, kaspinėliais, mezginiais, jos tampa panašios į prabangius pyragaičius... Juk aplinka turi atspindėti tai, kas J. Strausso laikų biurgeriams buvo svarbiausia – dekoras, perteklius, gera nuotaika, skanus maistas ir gėrimai. Tokios „smulkmenos“ kaip melagystės, apgaudinėjimai, neištikimybė netgi... įkalinimas likdavo beveik nepastebėtos, šie nemalonumai susitvarkydavo tarsi savaime, niekas dėl jų per daug nekvaršindavo sau galvos.
Muzikiniu požiūriu operetėje sudėtingiausia Rozalindos partija. Ji nėra komiškas personažas – tai savo neištikimą vyrą mylinti moteris, nuoširdžiai išgyvenanti keblias, netgi dramatiškas situacijas. Pirmąsyk šį vaid­menį kūrė solistė Gitana Pečkytė, beje, anksčiau šiame spektaklyje dainavusi Adelės partiją. Dabar tarsi vienu atsikvėpimu talentinga soprano savininkė atliko Rozalindos čardašą, didžiausią šios operetės vokalinį papuošalą. Meistrystės brangakmeniai sutvisko ir dainuojant duetą su laikroduku, o kur dar gausūs kalbamieji intarpai, svaigūs šokiai, dainininkės atliekami švariai, be pašalinių trukdžių, gyvybingai ir patraukliai.
Komersanto Henriko Aizenšteino partiją taip pat pirmąsyk parengė baritonas Ramūnas Urbietis, šįmet sukūręs pagrindinius vaidmenis ir operetėse „Linksmoji našlė“, „Balius Savojoje“, taip pat net du personažus miuzikle „Grafas Montekristas“. R. Urbietis apdovanotas dailiu balso tembru ir patrauklia scenine išvaizda, tačiau dainininko aktorinė raiška kol kas dar vienodoka, nuobodoka, stokojanti sodresnių spalvų ir atspalvių.
Adelės vaidmens atlikėja Ingrida Kažemėkaitė, puikiai užsirekomendavusi dviejose teatro premjerose (miuzikle „Grafas Montekristas“ ir operetėje „Balius Savojoje“), įtvirtino savo pozicijas ir pirmąsyk dainuodama „Šikšnosparnyje“. Grakščią, patrauklią, žaibiškai reaguojančią į greitai besikeičiančias situacijas – tokią spektaklyje matėme Aizenšteinų namų tarnaitę. Solistei gal kiek pritrūko stabilumo ir vokalinės patirties III veiksme.
Vien superliatyvais norėtųsi vertinti bosą Liudą Mikalauską, sukūrusį kalėjimo prižiūrėtojo Franko vaidmenį. Kai III veiksme scenoje pasirodydavo vyriausiasis teisėtvarkos sergėtojas ir uolus stikliuko mėgėjas Frankas, jis publikai keldavo vien teigiamas emocijas ir nuoširdaus juoko pliūpsnius. L. Mikalauskas, regis, turi viską, ko reikia Muzikinio teatro artistui: juvelyrinę aktorinę meistrystę, ansamblio pojūtį, aksominį ir paslankų balsą, neabejotiną persikūnijimo dovaną.
Už gražų dainavimą pagiriamąjį žodį norėtųsi tarti Andriui Apšegai (Falkė), už emocingą, išradingą ir skoningą vaidybą – Egidijui Bavikinui (Alfredas) už nuoširdumą – choro artistei Linai Gudzinskaitei (balerina Ida).
Kaip atskirą spektaklio dalyvį išskirčiau ir orkestrą: muzikantų stilingai pagrotą uvertiūrą, neforsuotu, minkštu garsu pasiektas kulminacijas (II ir III veiksmų finalai), subtilų akompanavimą solistams, nė venoj vietoj jų neužgožiant, o atvirkščiai – pabrėžiant, išryškinant vokalinius privalumus. Šios orkestro savybės bylojo apie darniai dirigento J. Geniušo sustyguotą kolektyvą, duodantį tinkamą vienietišką toną ir tempą visiems dalyvavusiesiems „Šikšnosparnio“ veiksme. Beje, šią J. Strausso operetę, pastatytą sostinės Operos teatre, maestro J. Geniušas diriguoja vilniečių publikai. Regis, su tokiu pačiu pasisekimu ir vienietišku užmoju!

Naujas Kauno valstybinio muzikinio teatro sezonas – premjeros, projektai, artistų sukaktys

Seniausiai Lietuvoje operetės tradicijas puoselėjantis Kauno valstybinis muzikinis teatras jau gyvena artėjančio kūrybinio sezono nuotaikomis. Keletą metų iš eilės sezono pradžioje teatras žiūrovus kviečia į naują spektaklį, todėl nenuostabu, kad jo gerbėjų ir šį kartą laukia premjera. Praėjusį sezoną kolektyvas daugiausia dėmesio skyrė operai ir pristatė net tris („Džanis Skikis“, „Vedybų vekselis“ ir „Caro sužadėtinė“), o šiemet žiūrovai kviečiami į nuotaikingą vengrų kompozitoriaus Paulo Abrahamo operetę „Balius Savojoje“. Apie teatro naujienas ir būsimą spektaklį pasakoja teatro vadovas Benjaminas Želvys, operetės kūrėjai režisierius Andrius Žiurauskas ir scenografė, grimo bei kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė.

Benjaminas Želvys: „Norėtume ne tik kurti, bet ir puoselėti kultūrinės edukacijos tradicijas, tad šiais metais vyresniųjų klasių moksleivius kviesime į projektą „Pažinkime operą: spektak­lio gimimas“. Renginio metu, pasitelkus ryškių operos kompozitorių kūrybą, jaunieji teatro žiūrovai galės susipažinti su vieno įdomiausių, bet ir sudėtingiausių muzikos žanrų – operos – geneze. Čia bus paprastai, adaptuotai pristatoma kompozitorių sceninė kūryba, spalvingiausi biografiniai faktai, kūrybos įdomybės. Visa tai iliustruos jaunųjų teatro solistų ar dar tebestudijuojančių dainininkų atliekami kūriniai, o kaip apibendrinimas antrojoje dalyje skambės vienaveiksmė opera. Renginius ves žinomas Lietuvos operos režisierius, pedagogas Nerijus Petrokas. Edukacinius koncertus-seminarus ir operas diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Julius Geniušas.

Spalio 19 d. žiūrovus vėl kviesime apsilankyti kamerinės muzikos koncerte Baltojoje salėje – taip savo sukaktį minės teatro simfoninio orkestro koncertmeisteris Povilas Grigas, o jam talkins jo muzikaliosios šeimos nariai: brolis Tomas, griešiantis violončele, pianistė Gražina Grigaitė-Zalatorienė ir Povilo sūnus Martynas, būsimas smuikininkas, dainuos Algirdas Janutas ir Rita Preikšaitė.

Kaip ir kasmet, rengsime naują koncertinę Naujųjų metų išvakarių programą. Drauge su žiūrovais minėsime teatro dainininkų kūrybos ar asmeninius jubiliejus: sausį solistai Juozas Janušaitis švęs 60-ąjį gimtadienį, o Bernarda Petravičiūtė – 55-ąją kūrybinės veiklos sukaktį. Ilgametė teatro solistė, biografinės knygos „Neatplėšti laiškai“ autorė žada nustebinti savo talento gerbėjus – vasario 8 d. Imres Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“ ją pamatysime atliekančią kunigaikštienės Kudenštain vaidmenį. Ankstyvą pavasarį numatoma šokio spektaklio premjera. Lietuvos baleto primabalerina Eglė Špokaitė statys Johano Strausso baletą „Žydrasis Dunojus“. Neliks nuskriausti ir mažieji. Pavasarį kviesime juos į premjerą ir papasakosime „Muzikinę istoriją“, kuriai muziką rašo kompozitorius Antanas Jasenka, libretą – Agnė Dilytė.“

B. Želvys: „Naujasis mūsų pastatymas – puikus įrodymas, kad galima sujungti meną ir pramogą, patraukti įnoringąjį elitą ir patikti plačiajai publikai. Operetės kūrėjai su teatro artistų trupe stato visais atžvilgiais efektingą spektaklį, pulsuojantį gyvenimo džiaugsmu: stilingą, veržlų, puošnų, siautulingą, sklidiną humoro, šokių, improvizacijos... Pagrindinė pastatymo intriga ir tam tikra prasme avantiūra – operetės režisierius. Kurti flirto, sąmojo, šmaikščių nuotykių atmosferą pakvietėme A. Žiurauską, puikiai pažįstamą iš pastaruoju metu TV serialuose matytų spalvingų humoristinių vaidmenų. Kauno publikos simpatijas aktorius ir režisierius seniai pelnė dirbdamas Valstybiniame lėlių teatre, režisuodamas ir vesdamas įvairaus turinio renginius. Tačiau tai pirmasis A. Žiurausko susitikimas su muzikine scena ir operete. Šis žanras – ypatingas, publika čia tikisi lengvų emocijų, grakštumo, spalvingumo, ekspresijos, kitaip tariant – šventės, kurią sukurti nėra paprasta. Mūsų teatras – tikras šio žanro flagmanas, tad kolektyvas su didžiausiu pasimėgavimu neria į operetės gelmes. Muzikiniam kūrinio veiksmui vadovaus dirigentas Jonas Janulevičius. Scenografiją, kostiumus ir grimą nesenstančiu retro koloritu kuria puiki šio stiliaus meistrė, dailininkė K. Daujotaitė, kuri, nepaisant jauno amžiaus, turi įspūdingą statytų spektaklių bagažą. Operetės choreografė Aušra Gineitytė su kauniečiais bendradarbiauja pirmą kartą, tad jos sukurtus šokius ir scenos judesį bus smalsu pamatyti. Įdomūs ir vaidmenų atlikėjai – šalia žinomų teatro solisčių ir pagrindinio moters personažo kūrėjų Kristinos Siurbytės ir Ramintos Vaicekauskaitės žiūrovai galės įvertinti tik pradedančių karjerą dainininkių Ievos Goleckytės, Ingridos Kažemėkaitės, Nelės Kovalenkaitės darbą. Kitus vaidmenis atliks Ieva Vaznelytė, Rūta Zaikauskaitė, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Nomeda Vilkanauskaitė. Vyriškajai artistų daliai atstovaus Raimondas Baranauskas, Ramūnas Urbietis, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas, Dainius Bervingis, Gediminas Maciulevičius, Jonas Lamauskas. Scenoje išvysime ir režisierių A. Žiurauską, savu vaidmeniu besidalijantį su taip pat žinomu aktoriumi Ramūnu Šimukausku.“

A. Žiurauskas: „Tai tikrai pirmas toks didelis mano spektaklis ir man, kaip režisieriui, didžiulis, net trigubas iššūkis. Susidūriau su paslaptingu, nežinomu pasauliu. Ar tai avantiūra? Greičiau smalsumas, įdomybė – kaip ir scenoje esantiems kūrėjams. Gal pasirodys juokinga, bet turėjau daug mokytis apie muzikinio veikalo pastatymo niuansus, repeticijų subtilybes, atskirų artistų pasiruošimą ir dalyvavimą jose. Todėl nuo pat pradžių vis dar esu mokyklinukas, ateinantis į teatrą ne režisuoti, o mokytis...

Mano galva, iki šiol ši operetė traktuota tiesiog kaip banali situacijų komedija. Todėl norėčiau pastatyti spektaklį, kur du mylintys žmonės neturėtų kreipti dėmesio į šalia esančias nesąmones. Nesvarbu, kokios jos – elitinės ar buitinės. Ši meilė – ne elementari buduarinė komedija, o išsigelbėjimas...

Norėjosi sukurti flirto, sąmojo, šmaikščių nuotykių atmosferą, kur lengvai liejasi šampanas, muzika, juokas ir ašaros, kur vyrams viskas leidžiama, moterims – niekas nedraudžiama. Tikiuosi, kartu su žiūrovais pavyks draugiškai pasijuokti iš žvaigždžių ligų, kurių niekaip neįstengia atsikratyti ir šiandien ne vienas scenoje besipuikuojantis žmogus, norintis pasirodyti geresnis už kitus, pakliūti į bulvarinę ar panašią spaudą. Smagu, kad operetės žanras leidžia pasišaipyti iš tokių dalykų, ir mes to meto pramogomis galime atskleisti šių laikų aktualijas.“

K. Daujotaitė: „XIX-XX a. sandūroje meno srityse išpopuliarėjo art nouveau stilius. Kiek­vienoje šalyje jis buvo kitoks. Italai jį vadino belle epoque, vokiečiai, latviai – Jugendstil, rusai – modernu, o austrai, lenkai, lietuviai – secesija. Tai vienas žaviausių architektūros, mados, dailės tarpsnių – džiaugiuosi galimybe šiame pastatyme pasinerti į tą laiką. „Baliaus Savojoje“ dekoracijoje atsispindi lengvumas, grakštumas, perregimumas, augalų motyvai. Kauno muzikiniame teatre darbuojasi fantastiški profesionalai, kuriems nėra žodžio „neįmanoma“. Sudėtinga secesinė ornamentika atgyja metalo konstrukcijose, ir aš tikiuosi darnios visumos. Klausiate, kuo ypatingos? Manau, kūrėjui visi jo darbai ypatingi. Džiūgauju, kad pagaliau – secesija, kad jau keturiasdešimtas spektaklis mano biografijoje, kad tai Kauno muzikinis, kuriame jau ne kartą darbavausi. O kostiumai – tai ,,Didysis Getsbis“ (Francis Scott Fitzgerald). Moteriškumas, paslaptis ir pažadas. Kostiumai, atspindintys moters, o sykiu ir vyro svajones. Moteris graži ir geidžiama. Su tokiomis meistrėmis kaip teatro siuvėjos gali drąsiai eksperimentuoti ir tikėtis paties geriausio rezultato. Svarbiausia, jog gali pasitikėti.

Operetės scenovaizdis nėra tiksli to laikotarpio kopija, greičiau lengva stilizacija. Nemanau, kad XXI a. kas nors imtųsi kopijos – juk neįdomu. Tai interpretacija, žaidimas formomis, spalvomis, nuotaikomis. Bet su aiškia nuoroda – secesija! O ji – šviesa, lengvumas ir linijos grakštumas.

Norėdami kurti prabangos, lengvumo, „šampano purslų“ įspūdį, rinkomės ir tam tikras medžiagas, pirmiausia – stiklą, dar metalą. Dekoracija sudėtinga. Kostiumuose dominuos šilkas, šilko aksomas, krepas, gal kiek holivudiška mados linijos interpretacija, pabrėžtas moteriškumas. Na ir plunksnos, kurias su vargu, bet sėkmingai „gaudo“ pastatyminė dalis. Kostiumų apie 130, tai tiek ir batelių porų... Ieškome autentiškos atributikos: lazdelių, telefonų, fotoaparatų. Viltingai laukiu rezultato, nes teatro stebuklas visada yra bendrų pastangų, idėjų ir talento kvintesencija.“

 

Komentarai