Simonos Smirnovos albumo „Bird Language“ premjera

Kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius Simona Smirnova su kanklėmis rankose skubėdavo į pamokas Jonavos menų mokykloje, vėliau – Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje. Baigusi Ignalinos Česlovo Kudabos gimnaziją, studijavo džiazo vokalą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Beveik iškart po bakalauro studijų gilinti muzikinių žinių ji išvyko į Berklio muzikos koledžą Bostone (JAV). Šiuo metu S. Smirnova, jau dešimtmetį gyvenanti Niujorke, aktyviai koncertuoja, yra gerai žinoma džiazo vokalistė, kompozitorė ir kanklininkė.

Per intensyvų veiklos dešimtmetį už Atlanto Simona išleido du muzikinius albumus – „A Hunger Artist“ (Bado Meistras, 2017) ir „Joan of Arc“ for String Quartet“ („Žana dˊArk“ styginių kvartetui, 2020). Dabar kūrėja pasauliui yra pasiruošusi pristatyti savo trečiąjį albumą „Bird Language“ (Paukščio kalba). Pasak autorės, jame esantys kūriniai jau skambėjo įvairiuose Niujorko džiazo klubuose bei gastrolėse Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Havajuose. Koncertuose Simona stebėdavo klausytojų reakciją ir grįžusi koreguodavo kūrinius. Oficialus albumo pristatymas numatytas balandžio 14 d. koncertų salėje „Rockwood Music Hall“ Manhatane.

Šiandienos kompozitorių kūrybinis procesas paprastai trunka gana ilgai, per metus klausytojus pasiekia vos viena dvi naujos kompozicijos, todėl stebina Simonos Smirnovos aistra ir atsidavimas muzikos menui, kurio vaisiai – jau trečias albumas per penkerius metus.

Albumą „Bird Language“ sudaro aštuonios kompozicijos. Mano subjektyvia nuomone, toks skaičius prilygintinas auksinei proporcijai – nenuvargina klausytojo muzikos apimtimi ir kursto smalsumą sekti tolesnę menininkės veiklą.

Patį albumą pavadinčiau džiazo ir pasaulio etninės muzikos (World music) stilių sinteze. Kompozicijose jaučiami ryškūs Artimųjų bei Tolimųjų Rytų vokalinės muzikos atgarsiai, meilė lietuvių liaudies kūrybai, džiazo viražai, kuriuose paliekama nemažai laisvės solistų improvizacijai, o koncertinės kanklės pirmą kartą tampa bene svarbiausiu instrumentu džiazo kontekste. Autorė pabrėžia, kad ją įkvėpė ir psichiatro Carlo Gustavo Jungo tekstai, podraug kūrė remdamasi savo gyvenimiškais potyriais.

Parengti albumą Simonai padėjo tarptautinė kūrybinė komanda – atlikėjai iš JAV, Ispanijos, Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos, Indijos ir Japonijos: pianistė Caili OˊDoherty, saksofonininkė Berta Moreno, būgnininkas Maximeˊas Cholley, kontrabosininkas Maksimas Perepelica, pritariantieji vokalistai Harini „Rini“ Raghavan ir Takuma Matsui, Niujorko styginių ansamblis „Desdemona“ (Adrianne Munden-Dixon, pirmas smuikas, Caroline Drexler, antras smuikas, Carrie Frey, altas, bei Julia Henderson, violončelė). Albumo kūrinius įrašė keliskart „Grammy“ apdovanojimą pelnę garso inžinieriai Mikeˊas Marciano ir Daveˊas Darlingtonas. Albumas įrašytas vienoje profesionaliausių ir geriausią įrangą turinčių Niujorko studijų „Samurai Hotel Recording Studio“.

Klausydamasi S. Smirnovos albumo „Bird Language“ kompozicijų ir turėdama omenyje, kad autorė neabejinga C. G. Jungo raštams, prisiminiau ištrauką iš jo „Raudonosios knygos“ (2009): „Kiekvieno žmogaus sieloje yra rami vieta, kur viskas savaime suprantama ir lengvai paaiškinama, vieta, į kurią jis mielai pasitraukia nuo gluminančių gyvenimo galimybių, nes ten viskas paprasta, aišku ir turi neabejotiną ribotą tikslą.“ Paprastumą ir lengvumą žmogus dažniausiai randa gamtos prieglobstyje, kuriame niekas nesuvaidinta, natūralu. Albumo kūriniuose jaučiamas intymus ir kartu atviras Simonos ryšys su gamta – ji geba būti paukščiu, gėle, tai pabrėžia ir kompozicijų pavadinimai: 1. „Bird Language“; 2. „Volcano Dreams“ (Ugnikalnio svajonė); 3. „Out of the Ashes“ (Iš pelenų); 4. „Dandelion Time“ (Kiaulpienių metas); 5. „Solstice“ (Saulėgrįža); 6. „Intuition“ (Intuicija); 7. „Secrets“ (Paslaptys); 8. Rūta žalioji.

Neapsakomai malonu klausytis Simonos balso. Skaidrus, švelnus lyg aksomas, netikėtai nustebinantis tvirtumu, stiprumu. Tiksli intonacija, puiki derminė, harmoninė, stilistinė pajauta. Albume autorė daug dėmesio skiria koncertinėms kanklėms, kurios kartkartėmis skamba kaip arfa, gitara ar sarodas ir puikiai koreliuoja su džiazo sąskambiais.

Žvelgiant struktūriškai, kiekvienas albumo kūrinys turi savo išskirtinį akcentą, intriguojatį klausytoją. Pirmoji kompozicija yra viso albumo vizitinė kortelė, apibendrinanti būsimus įvykius („YouTube“ platformoje jau yra pasirodęs oficialus šio kūrinio vaizdo įrašas). Antrojoje greta instrumentų ir Simonos vokalo pasigirsta choras, suteikiantis kūriniui vulkaniškos jėgos. Trečiajame kūrinyje autorė palieka daug laisvės pianistei C. OˊDoherty, apdovanotai improvizacijos talentu, kuris klausytoją veikia kaip gydomoji hipnozė. Ketvirtoji kompozicija suteikia atokvėpį, įtraukia į lengvai pulsuojantį bliuzo sūkurį. Toliau S. Smirnova nustebina lietuviška Joninių sutartine „Kupolio rožė“. Žavu, kad ilgai svetur gyvenanti atlikėja kūryboje išlaiko savo tautinį identitetą.

Šeštajame kūrinyje pasigirsta pirmoje kompozicijoje girdėtas paukščio leitmotyvas. Čia daugiausia dėmesio skiriama tenorinio saksofono improvizacijai ir Simonos specifinės džiazo artikuliacijos bei kalbos elementų mėgdžiojimo technikoms. Septintojoje, ilgiausioje, kompozicijoje ryškios Tolimųjų ir Artimųjų Rytų muzikos dermės – lyg pagarbos ir padėkos išraiška lietuviškai dainuojantiems japonui T. Matsui ir indei H. „Rini“ Raghavan. Netikėta, kad pritariančiųjų vokalistų dainavime beveik negirdėti kalbinio akcento. Beje, norėjosi gal kiek ryškesnės styginių kvarteto partijos.

Paskutinio kūrinio pagrindas – lietuvių liaudies daina „Rūta žalioji“. Šiuolaikinių jos interpretacijų yra nemažai, bet čia įsiminė ramus, gilus Simonos vokalas, kokio dar neteko girdėti. Regis, šia daina S. Smirnova pasakoja apie save. Apie kaime ir miškuose praleistą vaikystę, ryšį su paukščiais, gyvūnais, medžiais, gėlėmis. Kaip sako pati kompozitorė, „visada jaučiau, kad suprantu gyvūnų ir augalų kalbą, ir jie mane supranta.“

Dėmesį atkreipia albumo viršelis bei vidinis apipavidalinimas, jie kalba patys už save. Spalvingi aprangos (stilistė Dovilė Cibulskaitė), makiažo, plaukų (autorė Alina Vaitkevičiūtė) akcentai tarsi siejasi su albume skambančių muzikos instrumentų gausa, stilių įvairove, gėlių motyvai byloja apie autorės ryšį su gamta. Ir, žinoma, pagrindinis akcentas – koncertinės kanklės. Albumo fotografė – Dalia Mikonytė, grafikos dizaineris – Peteris Kangas. Atsivertus albumą, galima pasigrožėti pačios Simonos akvareliniais piešini perskaityti jos kūrinių tekstus.

Esu įsitikinusi, kad albumas turės didelį pasisekimą, nes jo muzika skirta ir suprantama ne vien muzikos profesionalams, be to, ji tinkama atlikti bet kokioje koncertinėje (ir ne tik) erdvėje. Tikiuosi netolimoje ateityje albumo pristatymo koncertą išgirsti ir Lietuvoje!