Smuikas – kūno ir asmenybės dalis

Publikuota: 2015-11-23 Autorius: Goda Juocevičiūtė (Mediaforumas)
Smuikas – kūno ir asmenybės dalis

Bene lemtingą savo karjerai gyvenimo etapą smuikininkė Dalia Kuznecovaitė, šiuo metu gyvenanti Paryžiuje, prisimena kaip sapną. Tuo metu dar penkiolikmetė, praėjus savaitei po koncerto Vilniaus Chodkevičių rūmuose, kurį klausė ir Mstislavas L. Rostropovičius, sulaukė paties maestro skambučio į namus. Dar po poros savaičių Daliai pranešė, kad reikia vykti į Kelną, garsiojo profesoriaus Zacharo Brono pamokas. M. L. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas lietuvaitei padengė brangias stažuotes užsienyje.

 „Kartais net galvoju: jei nebūčiau sutikusi maestro, ar būčiau turėjusi tokias galimybes studijuoti pas geriausius smuiko dėstytojus, o to rezultatas – koncertai didžiosiose Europos, Kinijos, Jungtinių Valstijų bei Lotynų Amerikos salėse? Tikrai nuoširdžiai tikiu, kad pažintis su maestro buvo ta riba, po kurios suvokiau, kad muzika yra mano gyvenimo kelias“, – svarsto prestižinių konkursų laureatė D. Kuznecovaitė.

Kiek iš tikrųjų muzikanto sėkmei reikia talento, o kiek – darbo? Klausiu todėl, kad yra daugybė pavyzdžių, kai žmogus daug stengiasi, bet vis tiek nepasiekia išsvajotų aukštumų.

Tai iš tikrųjų be galo sudėtingas klausimas. Iš savo patirties galiu pasakyti: vieno dėmens, t. y. talento ar darbo, dominavimas arba trūkumas didelių pasiekimų atnešti negali. Sėkmės receptas –dėmenų visuma: talento, atkaklaus darbo, drausmės, kūrybiškumo ir gebėjimo maksimaliai susitelkti reikiamu momentu.

Kita vertus, esu mačiusi nemažai pavyzdžių, kai studentas groja aštuonias devynias valandas, o išskirtinių rezultatų pasiekti taip ir nepavysta. Atrodo, atlikimas – techniškai puikus, bet asmenybės nejaučiame.

Dar vienas ganėtinai dažnas atvejis – laikinos sėkmės apakinti muzikantai. Būna, kad jauni kolegos, laimėję kokį nors konkursą, „pasineša“ ant sėkmės sparnų ir mano, kad viskas toliau klostysis savaime. Tai yra didelė klaida. Paprastai tokie trumpalaikiai laimėjimai atneša tik nesėkmes. Tikros, ilgalaikės sėkmės receptas – kasdienis kruopštus darbas.

Šiuolaikiniame pasaulyje daug kas panašėja, mainosi. Galbūt jau ir neliko skirtumo, kuriame pasaulio krašte koncertuojate – Kelne, Mechike ar Pekine?

Tiesą pasakius, skirtumo, ar gročiau Meksikoje, ar Kinijoje, ar kur nors Europoje, niekada nejaučiau. Muzika yra universalia pasaulio kalba, bendravimo priemonė, kuri sujungia visas tautas, kultūras – jai žodžiai visai nereikalingi.

Išeidama į sceną išnešu jau parengtą, bet kaskart scenoje vis naujai suskambantį kūrinį, ir jį visose šalyse stengiuosi atlikti kuo profesionaliau. Kiekvienam koncertui, nesvarbu, kur jis vyktų, ruošiuosi atsakingai.

Grojate ypatingu prancūzų virtuozo Paulo Bailly smuiku 1881, kuris skolinamas fondo „Vatelot-Rampal“. Ką brangus, iš kartos į kartą perduodamas, instrumentas jums reiškia?

Geras instrumentas smuikininkui reiškia tikrai daug. Yra posakis: pats smuikas negroja, tam reikia profesionalaus smuikininko. Tad smuiko meno neįvaldęs studentas tikrai nesugrieš Stradivarijaus smuiku.

Ypatingai geras smuikas ypač reikalingas soliniams koncertams didelėse salėse. Man pačiai yra tekę groti solo tris tūkstančius klausytojų talpinančiose salėse Kinijoje, Jungtinėse Valstijose. Labai esu dėkinga instrumentų fondams bei Rostoko akademijai, kurių dėka turėjau galimybę groti išskirtiniais italų bei prancūzų XVIII amžiaus smuikais. Ne paslaptis, kad tokių instrumentų kainos sieka šimtus tūkstančių eurų. Neslepiu – kol kas galimybės įsigyti tokį smuiką neturėjau.

Neabejoju, kad yra be galo daug gerų modernių instrumentų, tačiau man jie – ne prie širdies. Visiškai kitas pojūtis į rankas paimti kelis šimtus metų pragyvenusį instrumentą, kuris turi savo ilgą istoriją.

Ryšys tarp smuiko ir smuikininko būna labai artimas. Priešingai nei vokalistams, kurių muzikos instrumentas yra jų kūnas, mums, instrumentininkams, reikalingas pašalinis įrankis, ir jį mes turime prisijaukinti, prie jo priprasti, su juo susigyventi. Galbūt nuskambės keistai, tačiau jaučiu, kad smuikas yra tam tikra mano kūno bei asmenybės dalis.

Jūsų močiutė – Tamara Popatenko – buvo garsi rusų kompozitorė. Ar mėginote kurti ir jūs?

Neabejoju, kad iš savo šeimos paveldėjau muzikinius gebėjimus, tačiau vidinio potraukio kurti niekada nejaučiau. Aš savo kūrybiškumą išreiškiu interpretuodama kitų kompozitorių kūrinius.

Taigi, kokio kompozitoriaus kūrinius labiausiai patinka atlikti?

Tikrai negalėčiau išskirti vieno vienintelio kompozitoriaus, nes jie visi tokie unikalūs ir skirtingi.  Tarp mano mylimiausių – Johannas Sebastianas Bachas, Richardas Wagneris, Franzas Šubertas. Deja, R. Wagneris kūrinių smuikui nerašė, tačiau mane keri būtent tas jo muzikos dramatiškumas ir didingumas. Greičiausiai instrumentinė smuiko muzika perteikti jo nė nesugebėtų.

Visai kitaip suvokiu J. S. Bacho muziką. Jo kūryba reikalauja ypatingo susikaupimo, įsiklausymo, veda gilių dvasinių apmąstymų link.  Atlikdama šio kompozitoriaus kūrinius jaučiuosi lyg susiliečiau su kažkuo, kas yra aukščiau manęs. Tai net pavadinčiau savotiška meditacijos forma.

Jūsų nuotaika, išgyvenimai gali paveikti muziką koncerto metu?  

Koncerto dieną turiu įprotį visiškai atsiriboti nuo aplinkos, su niekuo nebendrauti ir būti tyloje. Prastesnė nuotaika ar gyvenimiški vingiai gali tik pakeisti kasdienį darbo ritmą. Tačiau rezultatas turi būti vienodas – toks, kokį aš įsivaizduoju kaip pilnai išbaigtą muzikinę interpretaciją. Nei bloga nuotaika, nei dar kokie nors kiti nepatogumai neturėtų paveikti pasirodymo.

Ne kartą yra tekę susidurti su ekstremaliomis situacijomis prieš koncertą. Pavyzdžiui, prieš porą metų koncertuodama Katare, Dohoje, prasigrojinėjau artistų kambaryje. Penkiolika minučių iki koncerto atsiklijavo visas smuiko grifas. Kaip vėliau išsiaiškinau, tai įvyko dėl ypatingai aukštos vietinės drėgmės.

Trumpai tariant, koncertas galėjo net ir neprasidėti, nes instrumento nebeturėjau. Pranešusi tai dirigentui, sulaukiau tokio atsakymo: „Paprašyk, kad kas nors paskolintų smuiką iš orkestro muzikantų“. Tam reikėjo didelės drąsos, nes groti Johaneso Brahmso koncertą su visai neišbandytu instrumentu – didelė atsakomybė ir rizika.

Tačiau šio patarimo paklausiau, išėjau į sceną su visai nepažintu, svetimu smuiku. Koncertas praėjo tikrai labai sėkmingai. Tokius išbandymus stengiuosi priimti kaip neįkainojamą patirtį, dėl kurios auga ne tik mano, kaip smuikininkės, bet ir kaip asmenybės stiprybė.

Kaip savimi pasirūpinate, kad išlaikytumėte tinkamą formą koncertams, išvengtumėte traumų?

Tam, kad būčiau tinkamos formos, visų pirma turiu būti gerai išsimiegojusi. Ilgi skrydžiai lėktuvais, kita laiko juosta – visa tai dažnai sukelia keblumų tinkamai pailsėti. Tačiau esant galimybei būtinai prisnūstu.

Draugai, pamatę mano kelioninį rinkinį, kurį sudaro pagalvė, kaukė akims bei ausų kimštukai, dažnai juokiasi, kad man pakanka ir sėdimos vietos, kad galėčiau miegoti. Realybėje yra būtent taip. Kartą prieš koncertą primigau ir ant žemės repeticijų salėje užsiklojusi paltu. Miegas man yra jėgų šaltinis, kuris padeda susikaupti ir reikiamai susikoncentruoti.

O traumų stengiuosi išvengti atsisakydama tam tikrų sporto šakų.  Dviračiu važiuoti nemoku, čiuožimo ant ledo teko atsisakyti. Tikrai neverta rizikuoti, nes užtektų tik menko piršto patempimo, kad koncertinė veikla sustotų mėnesiams.

Bet man tinka plaukimas, bėgiojimas. O buitinių darbų visai nevengiu. Labai mėgstu gaminti maistą. Galiu pasakyti, tai yra mano hobis. Namų tvarkymo darbai mane tiesiog atpalaiduoja, nukreipia mintis kitomis kryptimis.

Ar galėtumėte įsivaizduoti visai kitokį, tarsi lygiagretų savo gyvenimą, kuriame smuiko nėra?

Savo gyvenimo be smuiko įsivaizduoti, ko gero, negalėčiau. Mano, kaip profesionalios smuikininkės, tobulėjimas klostėsi gana nuosekliai: koncertai, tarptautiniai konkursai, pamokos ir stažuotės pas žymiausius dėstytojus. Ir taip nuo pat pradžios, kai tik paėmiau smuiką į rankas – tada man buvo ketveri. Taigi, niekada sau nekeldavau klausimų dėl specialybės keitimo. Tiesiog susigyvenau su smuiku.

Neabejoju, kad esant reikalui, galėčiau dirbti ir kitokio tipo darbus. Tačiau muzika man nėra tik darbas, tai kažkas žymiai daugiau. Visų pirma – tai savęs realizacija, savo jausmų, minčių išraiškos priemonė.

Esu ne kartą savęs klaususi, ką daryčiau, jei negročiau smuiku. Manau, rinkčiausi teatro studijas. Vaikystėje labai mėgau piešti. Juokiuosi, kad dabar net ir medžio nutapyti nesugebėčiau. Bet kokiu atveju, jei rinkčiausi kitą specialybę, tai būtų susiję su menais.

Jokių abejonių nė nekilo?

Turiu pripažinti, kad kažkokios abejonės ir vidiniai klausimai kilo man ganėtinai vėlai, kai buvau 19 ar 20 metų. Pamenu, laimėjusi keletą tarptautinių konkursų, tarp jų – prestižinį Henriko Šeringo vardo konkursą, sulaukiau be galo daug pakvietimų koncertuoti visame pasaulyje.

Prasidėjo gastrolės ir, kaip suvokiu dabar, tam dar nebuvau psichologiškai pasirengusi. Nežinojau, kas tai yra mėnesį ar dar daugiau trunkantys koncertiniai turai, kurių metu esi vienas, tik su savo smuiku.

Tokie visai man netikėti išgyvenimai, užplūdę pirmųjų gastrolių metu, pastūmėjo savęs darkart paklausti dėl pasirinkimo. Bet palyginti greitai suvokiau, kad be smuiko ir koncertinės veiklos mano gyvenimas prarastų tas ypatingas spalvas, išgyvenimus ir pojūčius.

Paryžius, kelionės ir koncertų salės – kokia romantika! O jei rimtai, jos užsklandą jau šiek tiek pravėrėte. Kas pasimatytų, jei visiškai atsidengtumėte savo  profesinio gyvenimo užkulisius?

Sugroji pirmą, antrą, dešimtą koncertą, sulauki aplodismentų, gėlių. Iš šono daug kam atrodo, kad nuolat esi gerbėjų, kolegų apsupty, bet tiesa – kiek kitokia. Užgesus scenos lempoms, susidedi koncertines suknias ir patrauki viena į viešbučio kambarį.

Žinoma, yra atlikėjų, kurių artimieji, mylimieji gali sau leisti keliauti kartu, būti šalia, bet tai tik išskirtiniai atvejai. Negalėčiau sau leisti, kad kitas žmogus paaukotų savo pasiekimus, pomėgius tam, kad praleistų laiką keliaudamas su manimi. Ir net nemanau, kad visa tai verta tokių aukų.

Solisto duona tikrai nelengva, tačiau jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad šie, daug vidinio susikaupimo, pasiaukojimo muzikai bei kasdienio darbo reikalaujantys momentai neatperka teigiamų emocijų, kurias gauname koncertų, repeticijų metu, dalindamiesi idėjomis su kolegomis, bendradarbiaudami su itin aukštos profesinės klasės muzikais.

Turiu dėkoti Dievui, kad jis man davė talentą ir pašaukimą muzikuoti. Esu be galo laimingas žmogus ir jaučiu, jog galiu visiškai save realizuoti gyvenime.

Komentarai