Smuikininkas Džeraldas Bidva: ,,Muzika yra mano tikrieji namai“

Smuikininkas Džeraldas Bidva – Lietuvos kamerinio orkestro bei kamerinio orkestro ,,Kremerata Baltica“ primarijus, koncertuoja solo ir su įvairiais ansambliais. Nuo 2016 metų iš prof. Sauliaus Sondeckio perėmė tarptautinio Mažeikių meno festivalio vadovo pareigas. 2002 metais drauge su Gidonu Kremeriu ir kolegomis įrašė rumunų kompozitoriaus George Enescu Fortepijoninį kvintetą, op. 29, kuris buvo nominuotas ,,Grammy“ muzikos apdovanojimui.

Muzika Džeraldui Bidvai yra lyg paralelinis pasaulis, oazė, kurioje jis randa užuovėją nuo gyvenimo negandų.

Su smuiko virtuozu kalbasi Lukrecija STONKUTĖ.

– Kokie vaizdiniai kyla prisimenant vaikystę?

– Mano nuomone, vaikystė kupina atsitiktinumų. Niekas nėra pajėgus užprogramuoti, suplanuoti, kaip vaikas turi augti ir bręsti. Niekada dėl nieko nejaučiau prievartos, tad savo vaikyste tikrai nesiskundžiu. Yra toks mitas, kad atlikėjai, daug pasiekę muzikos srityje, neturėjo vaikystės. Tai ne mano atvejis. Aš turėjau kaimą, kuriame leisdavau vasaras, Mažeikiuose su kiemo draugais smagiai žaisdavome futbolą. Vienas lemtingiausių atsitiktinumų, kad būdamas 13-os išvykau mokytis į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją Vilniuje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla).

– Muzikinio kelio pradžia – Mažeikių muzikos mokykla (dabar – Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykla). Pats pareiškei norą muzikuoti?

– Į muzikos mokyklą mane atvedė tėveliai. Man buvo pasiūlyta mokytis griežti smuiku, nes tuo metu mokykloje dirbo daug smuiko pedagogų, o mokinių trūko. Niekada negalvojau apie šį instrumentą, nes man labai patiko akordeonas. Gimiau ne muzikų šeimoje, tad niekas nesitikėjo, kad muzika bus mano profesija.

– Kas Tave paskatino išvažiuoti į Vilnių?

– Smuiko mokytoja Virginija Daugirdaitė matė, kad man gerai sekasi, greitai viską išmokstu, tad pasiūlė mėginti stoti į geresnę mokyklą. M. K. Čiurlionio menų mokykloje man labai patiko.

– Kokia atmosfera buvo mokykloje praėjusio amžiaus 10-ą dešimtmetį?

– Absoliučiai bohemiška, be didelių suvaržymų: nori – eini į pamokas, nenori – neini. Galėdavai groti nuo ryto iki vakaro ir tik vėliau paaiškinti auklėtojai, kodėl nebuvai bendrojo lavinimo pamokose. Mokytojai nepriekaištaudavo, nes suvokė, kad menai mums yra prioritetas. Žinoma, jeigu neturi motyvacijos ir tikslo, laisvė gali žmogų stipriai sugadinti. Mano nuomone, laisvė yra atsakomybė, ją turėdamas vis dėlto privalai ką nors veikti.

– Kokie buvo santykiai su smuiko mokytoju prof. Jurgiu Dvarionu?

– Ne itin artimi. Aš buvau berniukas iš provincijos, kuris mokėsi pas žymaus kompozitoriaus Balio Dvariono sūnų. Bet toji distacija tarp mūsų taip pat buvo savotiška mokytoja. Jausdamas atstumą labiau gerbi žmogų, stipriau trokšti sekti jo pėdomis, pasitempti, įtikti. Tiesą pasakius, pamokose kartais trūkdavo artimesnio ryšio, bet muzikos pajautą, emocijas jis gebėdavo pateikti įtikinamai. Labai draugiški santykiai, manau, būtų silpninę mano pastangas.

– Ar tada jau norėjai tapti profesionaliu smuikininku?

– Tuo metu nelabai supratau, kas bus toliau, bet labai tikėjau tuo, ką dariau. Kaip ir sporte – negali užsibrėžti tikslo, kad po kelerių metų pasieksi tam tikrą rezultatą. Brėžti tikslus tikriausiai būtų padėję profesionalūs muzikantai artimoje aplinkoje, deja, aš tokių neturėjau, menas man buvo visiškai svetima kultūra. Viena vertus, gerai, kad nebuvo tokių žmonių, iš jų gal būčiau jautęs spaudimą, kitą vertus, muzikos srityje man niekas nepadėjo.

– Ar ta svetima kultūra Tave žavėjo, traukė?

– Stipriai žavėjo. Ypač sulaukus pasisekimo ir emocinės grąžos. Pastaroji mane stipriai skatino tobulėti.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavai pas prof. Raimundą Katilių. Ar pats norėjai būti jo klasėje?

– Taip, pats įsiprašiau. R. Katilius man buvo tikro menininko, muzikai visiškai atsidavusio žmogaus pavyzdys. Tokių asmenybių yra nedaug.

– Kaip atrodė specialybės paskaita?

– Smarkiai prirūkyta auditorija. Ją visuomet prisimenu kaip didelį dūmų kamuolį. Profesorius traukdavo vieną cigaretę po kitos, net stalviršiai buvo apdegę. Labai bijodavau, kad į mano smuiko vidų neimtų kristi žiežirbos, kai su cigarete burnoje R. Katilius demonstruodavo kokį nors atlikimo niuansą. Vis dėlto profesoriaus pastabos skambėdavo lyg poezija. Jis neduodavo konkrečių nurodymų, mėgdavo viską paaiškinti per muzikinius vaizdinius. Atmintyje jų išliko labai daug, dar ir šiandien turiu apie ką pagalvoti. R. Katilius – Muzikantas iš didžiosios raidės, jis man atvėrė supratimą apie muziką.

Po netikėtos profesoriaus mirties nebenorėjau mokytis pas kitą dėstytoją, nemaniau, kad dveji magistro studijų metai akademijoje man suteiks ką nors nauja. Labai gerbiau prof. R. Katilių, iš jo gautos motyvacijos turėjo užtekti ilgam.

– Vis dėlto išvažiavai studijuoti į Paryžiaus nacionalinę aukštąją muzikos ir šokio konservatoriją pas prof. Borisą Garlickį (Garlitsky).

– Taip, bet ten buvo visiškai kita aplinka, supratau, kas yra aukštas bendras kultūrinis lygis. Nuėjęs į bet kokį muziejų ar renginį Paryžiuje, gaudavau didžiulę kultūros dozę, o šito Vilniuje anuo metu mes neturėjome. Konservatorijoje patyriau neįtikėtinai didelę konkurenciją, tačiau Prancūzija manęs nesužlugdė, tik pajutau, kad ten esu svetimkūnis.

– B. Garlickis – rusų smuiko mokyklos atstovas, o mokeisi pas jį Paryžiuje. Tai kokia buvo Tavo studijų metodika – rusiška ar prancūziška?

– Rusiška mokykla su prancūzišku etiketu. Viską, ką Maskvos muzikinė kultūra turėjo geriausia, Garlickis atvežė į Paryžių, bet pritaikė prancūzams. Jis, pavyzdžiui, negalėdavo trenkti kumščiu į stalą. Profesoriui reikėjo prisitaikyti, ir jis tai darė labai išmintingai.

– Kuo skyrėsi abiejų Tavo profesorių dėstymo metodika?

– B. Garlickis daugiau aiškindavo, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Profesorius turėjo didžiulę pedagoginę ir atlikėjo patirtį, daug metų buvo Londono simfoninio orkestro ir kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“ koncertmeisteris. Taigi, jis man perdavė daug savo asmeninės patirties. Prof. R. Katiliaus paskaitose būdavo daugiau neapibrėžtumo, jis papasakodavo kokią nors istoriją ir pagal ją turėdavai pats susidėlioti muzikinį piešinį. Tai du labai skirtingi žmonės, suteikę man skirtingų žinių.

– Kokie buvo Tavo pirmieji įsimintini pasirodymai scenoje?

– Tuo metu ryškių pasirodymų neturėjau. Nebuvau koncertuojantis smuikininkas, mat nesijaučiau tam pasiruošęs. Taip pat nebuvau ir iš tų, kurie dar studijų metais aktyviai dalyvauja konkursuose ar net rengia rečitalius. Apskritai aš viską pradėjau suvokti vėliau nei kiti.

– Pirmiausia norėjai patikti pats sau, o tik tada pasirodyti publikai?

– Taip. Nuėjau ilgą kelią, kol pats save įtikinau, kad neblogai atlieku muziką. Tik tada galėjau žengti į didžiąją sceną.

– Toks požiūris nėra dažnas. Šiandien daugelis taip skuba …

– Dabar jaunimas visko nori labai greitai, čia ir dabar. Tačiau reikia suvokti, kad viskas įvyksta savo laiku. Pirmiausia reikia subręsti ir pasiruošti. Žinoma, motyvaciniai momentai labai reikalingi, tačiau didžiosios sėkmės reikia siekti pamažu.

– Kaip atrodė Tavo muzikinio brendimo laikotarpis?

– Stengdavausi susitapatinti su atliekama muzika tiek, kad nebejausčiau jaudulio. Galų gale įvyko lūžis ir aš supratau, kad manęs nėra – esu tik muzikos laidininkas. Nuo tada išlaisvėjau, dingo kompleksai, atsirado pasitikėjimas savimi, pradėjau drąsiai ir aktyviai koncertuoti.

– Dar studijuodamas patekai į kamerinį orkestrą ,,Kremerata Baltica“ (meno vadovas Gidonas Kremeris). Kaip tai atsitiko?

– Jo didenybė atsitiktinumas... Kai vyko konkursas į besikuriančio orkestro smuikininko vietą, aš nebegalėjau dalyvauti, nes susilaužiau ranką. Maniau, kad toks mano likimas, traukinys nuvažiavo. Tačiau kiek vėliau kolegos mane vėl rekomendavo Gidonui Kremeriui ir aš 1997-aisiais pradėjau dirbti orkestre.

– Ar nuo pat pradžios Tavo santykis su G. Kremeriu buvo toks šiltas kaip dabar?

– Aš perėjau visas įmanomas santykių su G. Kremeriu fazes nuo absoliutaus susižavėjimo tuo, ką jis daro, iki visiško nusivylimo, nuo tėviškos šilumos iki išdavystės ir t. t. Bet kai visa tai patiri, imi visai kitaip vertinti santykius su žmonėmis, supranti, kas yra tikras gyvenimas. Nemažai kolegų pasitraukė iš orkestro, nes nusivylė, įsižeidė, palūžo. Gidonas ne visada draugiškas ir malonus, šalia jo ištveria tik stipriausi. Bet jis – genijus, labai daug iš jo išmokau. Dabar mūsų santykiai puikūs.

– Kaip „Kremerata Baltica“ pakeitė Tavo gyvenimą?

– Įvertinus nueitą kelią iš dabarties perspektyvos, galiu pasakyti, kad šiam orkestrui paaukojau gyvenimą. Ne šeimai, ne artimiesiems, ne draugams – jie liko antrame plane. Žinoma, gaila, nors nelabai. Grodamas orkestre jutau didžiulę prasmę, gyvenimas tapo unikalus, aš realizavau save. Esu laimingas, kad galiu kurti meną ir žmonės tai vertina. Buvimas ,,Kremeratoje“ man yra lyg narkotikas – norisi koncertų, įsimintinų akimirkų dozės. Žinoma, pavargstu, būna sunkių momentų, tačiau tai trunka tol, kol gaunu naują laimės dozę, tada pasimiršta nuovargis, emocinė įtampa.

Dažnai pamąstau, kad tai tam tikra tarnystė, esu lyg samdomas kareivis armijoje, kuri galėtų apsieiti ir be manęs. Tačiau inspiruoja faktas, kad aš galiu kurti meną drauge su kitais. Panašiai ir sporte, pavyzdžiui, futbole: tu nežaidi vienas – žaidžia visa komanda. Turi savo vietą aikštėje, kurioje realizuoji save, bet visų tikslas vienas.

– Tavo pečius užgulė didelė atsakomybė tapus orkestro primarijumi...

– Taip, atsakomybė didžiulė. Būdamas lyderiu orkestre atlieki labai daug funkcijų: turi jausti atmosferą, gebėti organizuoti darbą, įvaldyti kūno kalbą, judesius, išsyk reaguoti į bet kokią situaciją, inspiruoti kolegas.

– Šiek tiek daugiau nei po dešimtmečio, 2010-aisiais, tapai ir Lietuvos kamerinio orkestro primarijumi. Kartkartėmis Tau tenka ir dirigento funkcija.

– Į Lietuvos kamerinį orkestrą atėjau jau turėdamas patirties. Su kolegomis labai greitai susidraugavome. Kartais mums tenka koncertuoti be dirigento, tačiau aš galiu panašiai atkartoti dirigento parodymus, mostus savo smuiku, galva ir stryku. Taigi esu berankis dirigentas, bet kartais pasiseka geriau negu blogam orkestro vedliui (juokiasi).

– Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Sergejus Krylovas) – Kokia tai bendruomenė?

– Tai kolektyvas, kuriame jaučiama nepaprastai gera aura ir pagarba vienas kitam. Čia nebūna intrigų, įtampų, ir dėl to jaučiuosi pasakiškai. Jeigu lyginčiau ,,Kremerata Baltica“ su Lietuvos kameriniu orkestru, pasakyčiau štai ką: ,,Kremerata Baltica“ – tarsi gyvsidabris: nieko pastovaus, nuolatinis judėjimas. Orkestrantai dažnai keičiasi, repertuaras labai įvairus. Lietuvos kamerinis orkestras yra aukštos kultūros, senas tradicijas turintis ir jas puoselėjantis kolektyvas, jo muzikantai geba atlikti labai platų repertuarą. Reikėtų paminėti prof. Sauliaus Sondeckio nuopelnus, nes būtent jis sukūrė ir užaugino šį kolektyvą, įskiepijo pagarbą tradicijoms.

– 2005-aisiais debiutavo styginių ansamblis ,,Kremeratini“.

– (Šypsosi). Buvome trumpam sukūrę tokį ansamblį – styginių kvintetą. Jame grojome kartu su kolegomis iš ,,Kremerata Baltica“, nes gyvavo graži tradicija atlikti daug kamerinės muzikos su įvairios sudėties ansambliais. ,,Kremeratini“ gyvavo tiek, kad nespėjome vieni kitiems nusibosti, – apie dvejus metus. Pavyko parengti keletą šaunių programų, paskui gražiai išsiskyrėme. Šiuo metu buvusi ,,Kremeratini“ smuikininkė Marija Nemanytė gyvena ir dirba Ispanijoje, altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė – Italijoje, kontrabosininkas Danielius Rubinas – Japonijoje, o mes su violončelininke Giedre Dirvanauskaite likome Lietuvoje. Dažniausiai tokie satelitiniai orkestrų ansambliai užgęsta, mat planeta (orkestras) ,,suvalgo“ savo palydovus. Pandemijos laikotarpiu dėl kelionių suvaržymų orkestrą ,,Kremerata Baltica“ teko padalyti į dvi dalis ir suburti naujus ansamblius – ,,Kremerata Lituanica“ ir ,,Kremerata Letonika“. Iš pavadinimų aišku, kad pirmajame groja lietuviai, antrajame – latviai.

– Aktyviai koncertuoji ne tik su dviem orkestrais, bet ir kaip solistas. Kuris amplua Tau mielesnis?

– Man jie vienodai svarbūs. Komandinis darbas dinamiškesnis, nereikia ruošti programų vienam užsidarius kambaryje. Tačiau solinis atlikimas taip pat labai malonus.

Sakyčiau, kad mano muzikinis gyvenimas yra lyg skanus sluoksniuotas tortas. Labai mėgstu muzikinių amplua kaitą, taip pat ir skirtingus žanrus. Neapsiriboju vien tik klasika, esu neabejingas džiazui. Tačiau su laiku džiazinius įgūdžius prarandu, nes šiuo metu nelabai dažnai tenka atlikti tokio pobūdžio muziką.

– Nuoširdžiai sveikinu prieš porą mėnesių papildžius suomių muzikos leidyklos ,,Ondine“ katalogą kompaktine plokštele, kurioje įrašei Eduardo Balsio pirmąjį koncertą smuikui ir orkestrui. Aktyviai bendradarbiauji ir su jaunaisiais Lietuvos kompozitoriais. Smalsu atlikti dar neskambėjusią muziką?

– Galimybė įrašyti legendinio lietuvių kompozitoriaus E. Balsio muziką kartu su jo anūke pianiste Indre Baikštyte ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) buvo didžiulė garbė bei įvertinimas. O atlikti kūrinius pirmam yra privilegija, nes tada turi teisę laisvai mąstyti, kaip pateiksi kūrinį. Tačiau tai yra ir iššūkis, nes nesi tikras, kas iš to išeis. Manau, kad smalsumas dar neatliktai muzikai yra G. Kremerio nuopelnas. Jis genialiai geba ką tik parašytą kūrinį sudėlioti ir perteikti taip, kad dažnai vėliau jo niekas geriau neatlieka. Pavyzdžiui, kai su ,,Kremerata Baltica“ įrašėme estų kompozitoriaus Arvo Pärto opusus ,,Tabula rasa“ ir ,,Fratres“ arba argentiniečių kompozitoriaus Astoro Piazzollos ,,Keturis metų laikus Buenos Airėse“, šių kūrinių po mūsų niekas geriau dar nepagrojo. Su didžiuliu smalsumu mokausi naujus arba dar neatliktus kūrinius, nes kompozitorius parašo tik kūną, o atlikėjo užduotis – suteikti tam kūnui dvasią, kad šis taptų gyvas. Nepaprastai smagu bendradarbiauti su kompozitoriais, maudytis ieškojimų jūroje.

– Sakei, kad Tavo gyvenime daug kas įvyksta vėliau. Gal ir pedagoginei veiklai ateis metas?

– Man atrodo, kad yra geresnių pedagogų už mane. Nejaučiu, kad galėčiau tai daryti nuolat, nesu tikras, ar pajėgčiau vesti mokinį, studentą ilgu muzikos keliu. Man paprasčiau, pavyzdžiui, meistriškumo kursuose duoti patarimų, išsakyti pastabas, sudėlioti akcentus. Būti pedagogu – pašaukimas, čia reikalingas pasiaukojimas, atsidavimas ir kantrybė, tad labai gerbiu tuos, kuriems pavyksta dirbti pedagoginį darbą. Aš visada bijojau pedagogų, sakančių: ,,Aš viską žinau, kaip reikia daryti, tu tik klausyk manęs.“ Nesuprantu, kaip įmanoma viską žinoti. Aš nuolat abejoju.

– Nuo 2016-ųjų esi tarptautinio Mažeikių meno festivalio vadovas. Ar lengva buvo jį perimti iš prof. S. Sondeckio?

– 2015 metais aplankiau profesorių namuose, jis jau sunkiai sirgo. Tąkart man pasakė, kad nebepajėgsiąs nuvažiuoti į Mažeikius ir norįs nuo kitų metų perduoti festivalio vadovavimą man. Maestro man leido sudaryti festivalio programą, tvarkyti organizacinius reikalus, o pats iš šalies stebėjo, kaip man sekasi. Gyrė už gerą darbą ir labai mane palaikė. Perduodamas festivalio vadžias į mano rankas, S. Sondeckis man suteikė nepaprastai daug žinių, įspėjo apie galimus sunkumus ir paprašė išlaikyti aukštą meninį lygį.

– Kokio festivalio norėtum ateityje?

– Visada stengsiuosi išlaikyti jo tradicijas. Nemanau, kad koks nors kitas modelis tiktų Mažeikiams. Dar visai neseniai buvo svarstoma parengti intensyvų dešimties dienų festivalį, po keletą koncertų per dieną. Tačiau nemanau, kad Mažeikių publika yra tam pasiruošusi. Labai džiaugiuosi būdamas festivalio vadovas, nes tai man suteikia daug gerų patirčių, emocijų. Sėdėdamas klausytojo vietoje galiu jausti pasitenkinimą, kad prisidėjau prie vykstančio renginio.

– Pabaik mintį: Jei ne muzika…

– ...ką nors veikčiau, bet tai būtų darbas. O muzika man nėra darbas.

– Kokia muzikos paskirtis?

– Žaisti žmonių jausmais. Ji yra pati geriausia manipuliacijos priemonė. Kompozitorius yra arčiau Dievo, nes kūryba – dieviškasis pradas. O atlikėjas manipuliuoja žmonių emocijomis ir jausmais. Nėra paprasta paaiškinti, kodėl vieniems artistams tai sekasi geriau, kitiems prasčiau. Tai lyg gebėjimas užčiuopti ore tvyrančias vibracijas ir tinkamai nukreipti jas klausytojui.

– Koks buvo Tavo pirmasis smuikas ir kokiu groji dabar?

– Pirmasis mano smuikas buvo ,,No name“, o dabar groju stradivarijumi. Už tai esu labai dėkingas Gidonui Kremeriui. Bet aną bevardį smuiką saugau kaip relikviją.

– Kokių turi svajonių?

– Turėti svajonių pavojinga, nes jei drąsiai svajoji, jos gali išsipildyti. Dabar nenoriu svajoti ar ko nors tikėtis, nes tai nėra svarbiausia. Reikia išmokti gyventi šia diena, nors ir labai sunku. Nebespėju pasidžiaugti dabarties akimirka ir dėl to dažnai jaučiu diskomfortą. Pastebiu, kad verčiu save galvoti, ką reikės nuveikti rytoj ar dar vėliau. Noriu atsikratyti šios įtampos.

– Kas Tau svarbu be muzikos?

– Mano artimieji. Tačiau muzika yra mano tikrieji namai, kuriuose jaučiuosi geriausiai. Kaskart, patyręs kokį nors sukrėtimą, aš pabėgu į muzikos oazę, ir mintys savaime susidėlioja. Muzika man yra paralelinis pasaulis, kuriame mažiau melo ir išdavysčių.