Smuiko mokytoja Saulutė Domarkienė: „Žmogui konkurentų nėra“

„Ką gaunu iš savo veiklos? Suvokimą, kad darau prasmingą darbą. Jausmą, kurį gali patirti tik mokytojas, kai mokinys, kuriam tu įdavei mažytį smuikelį, ,,aštuntuką“, šiandien stovi didžiulėje scenoje priešais orkestrą ir griežia tūkstantinei publikai“, – sako Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos smuiko mokytoja Saulutė Domarkienė.

Mokytoja dirba tiek su jaunaisiais smuikininkais, kuriems vos ketveri, tiek su LMTA Klaipėdos fakulteto magistrais. Visiems randa tinkamą smuiko raktą...

Pedagogė iš pašaukimo didžiuojasi gausiu būriu savo auklėtinių ir neabejoja, kad muzikos pažinimas žmogui duoda labai daug. Juk muzikantams ploja net karaliai! Muzikinio talento ir gyvo atlikimo niekada nepakeis inovatyviausios mašinos. „Žmogui konkurentų nėra“, – įsitikinusi S. Domarkienė.

– Esate R. Katiliaus smuiko klasės Lietuvos konservatorijoje absolventė, ugdydama jaunąją smuikininkų kartą sėkmingai tęsiate savo Mokytojo, sukūrusio vieną stipriausių, ryškiausių Lietuvos smuiko mokyklų, veiklą. Jūsų dėka Eduardo Balsio menų gimnazijoje 1993 m. atsirado Styginių instrumentų skyrius. Papasakokite apie visa tai.

– Po studijų konservatorijoje atvykau dirbti į Klaipėdą, Liaudies operos teatro (dabar – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) orkestrą. Groti patiko, buvo įdomu, tačiau traukė ir pedagoginis darbas. Turėjau svajonę, kad smuikininkai Klaipėdoje galėtų ne tik gauti aukščiausio lygio muzikinį išsilavinimą (tokį kaip M. K. Čiurlionio menų mokykloje), bet ir gyventų namuose, o ne už 300 kilometrų internate.

Svajonė virto realybe. 1993-iaisiais Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje buvo įsteigtas Styginių instrumentų skyrius, per 30 metų išugdytas didelis būrys profesionalių muzikantų ir pedagogų.

Kaip įkūriau Styginių instrumentų skyrių? Karštą 1992 m. vasaros dieną su dukromis – mažąja Donata, kuriai tada buvo vos mėnesiukas, ir dvejų Lina – vaikštinėjau po parką šalia gimnazijos. Sutikau kolegę, kuri man pranešė, kad Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija turi naują direktorių – Vidmantą Bėkšą. Jį pažinojau iš studijų laikų, tad nusprendžiau, kad turiu jam papasakoti apie savo seną svajonę gimnazijoje įsteigti styginių skyrių. (Prieš tai kelerius metus bandžiau įtikinti ankstesnį direktorių, bet nepavyko). Palikau vaikus draugei, o pati nuskubėjau į gimnaziją. V. Bėkšą radau valgykloje ir nieko nelaukdama paklausiau, ar jis tikrai vadovauja mokyklai. Išgirdusi teigiamą atsakymą, išpyškinau, kad noriu įkurti styginių instrumentų skyrių. Ir išgirdau atsakymą: „Gerai! Jokių problemų. Tik stojamieji egzaminai į mokyklą jau įvyko, tad nebus vaikų“. Drąsiai atsakiau, kad vaikų, norinčių groti smuiku, aš susirasiu. Sunku net patikėti, kad taip, per keletą minučių, buvo įsteigtas naujas skyrius! Labai skubėjau, nes prie mokyklos laukė mažos dukrytės, o direktorius greičiausiai norėjo valgyti...

Styginių instrumentų skyrius prasidėjo nuo nulio: nebuvo nei programų, nei natų, nei instrumentų, nei mokytojų, tačiau mes turėjome labai daug – visapusišką direktoriaus palaikymą. 1993 m. pavasarį į parengiamąją klasę atėjo dvi mažos mergaitės – Kristina Morozova ir Ieva Staniulytė. Šiandien jos profesionalios smuikininkės. 1993 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo pirmieji Styginių instrumentų skyriaus mokslo metai, o mokytis groti smuiku atėjo 9 mokiniai. Dirbome dvi mokytojos – aš ir Gražina Naujokienė.

– Kiek vaikų esate sudominusi muzikos magija? Koks tai darbas?

– Daug. Nesuskaičiuosiu. Mano mokiniai groja Lietuvos ir užsienio šalių orkestruose, koncertuoja kaip solistai, dirba pedagoginį darbą muzikos mokyklose, dėsto LMTA. Jeigu susirinktų į vieną vietą, būtų didelis orkestras!

Mano darbas – ne tik išmokyti profesionaliai groti smuiku, bet ir suprasti savo galimybes, norus. Todėl baigę mokyklą vieni stoja į Londono karališkąją akademiją, Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitetą ar LMTA, o kiti pasirenka teisininko, gydytojo ar žurnalisto kelią.

– Kaskart dirbdama su vaikais atiduodate jiems dalelę savo širdies. O ką gaunate Jūs pati?

– ,,Mokytojau“ – pats garbingiausias kreipinys Žemėje. Visose tautose ir kultūrose. Buvusių mokinių, kaip ir buvusių mokytojų, nebūna. Mokinys ar mokytojas – visam laikui.

Mokytojas – tai ir didžiulė atsakomybė. Mokytojų ir mokinių grandinė negali nutrūkti, būtų katastrofa. Bet kurioje srityje.

Mano mokytojai man perdavė savo žinias, patirtį. Aš pati tobulinausi pas žinomiausius pasaulio pedagogus: G. Turčaninovą, Z. Broną, R. Monteanu, J. Mazurkevičių ir kitus. Su profesoriumi Pavelu Bermanu teko bendradarbiauti dešimt metų (juokauju, kad taip baigiau dar dvi akademijas). Visas sukauptas žinias turiu perduoti savo mokiniams, kitaip jos neteks prasmės.

Ką gaunu pati? Suvokimą, kad darau prasmingą darbą. Jausmą, kurį gali patirti tik mokytojas, kai mokinys, kuriam tu įdavei mažytį smuikelį, ,,aštuntuką“, šiandien stovi scenoje prieš orkestrą ir griežia tūkstantinei publikai.

– Maestro Saulius Sondeckis po Vivaldi ,,Gloria“ atlikimo su Jūsų vadovaujamu E. Balsio menų gimnazijos styginių orkestru parašė dedikaciją: ,,Mano talentingai mokinei ir bendražygei.“ Ką Jums reiškia šis maestro pripažinimas?

– Tai įvertinimas ir įpareigojimas.

Profesorius Saulius Sondeckis – mano Mokytojas, nuo aštuntos klasės, kai pradėjau groti M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių orkestre. Mokydamasi akademijoje, grojau jo vadovaujamame studentų kameriniame orkestre.

Su mumis maestro dirbdavo labai daug. Kiekviena nata išvalyta, kiekviena frazė nušlifuota... Jis sakydavo: ,,Turite išmokti groti taip gerai, kad blogai groti nemokėtumėt.“

Kai 2001 metais subūriau Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos styginių orkestrą, nebuvo sunku, nes turėjau patį geriausią darbo su jaunimo orkestru pavyzdį.

Maestro Saulius Sondeckis 2005 metais su E. Balsio menų gimnazijos orkestru ir choru atliko Antonio Vivaldi ,,Gloria“ Klaipėdoje ir Vilniuje. Kai orkestras 2006 ir 2007 metais buvo pakviestas koncertuoti Vilniuje, Šv. Kazmiero bažnyčioje, profesorius man pasakė: ,,Diriguosi tu.“ Visada jaučiau Mokytojo palaikymą.

Mano mokinę Liną Mariją Domarkaitę profesorius dažnai kviesdavosi griežti su savo vadovaujamais orkestrais Lietuvoje ir užsienyje.

– Kaip manote, kodėl vieni muziką pamilsta, kiti nuo jos bėga? Ko reikia, kad daugiau jaunuolių rinktųsi muzikos kelią?

– Muzikos negali pamilti ar nuo jos bėgti, kol jos nepažįsti. Kai vaikas atvedamas į muzikos mokyklą, jį pasitinka mokytojas. Jis atveria kelią į muzikos pažinimą, pajautimą.

Nemanau, kad svarbiausia, jog kuo daugiau būtų muzikų profesionalų. Jų negali būti daug. Tai – kaip aukso grynuoliai, kurių pasitaiko vos vienas kitas didelėje žemių masėje. Svarbiau, kad vaikas, baigęs muzikos mokyklą, neuždarytų smuiko futliaro ar pianino dangčio sakydamas: ,,Daugiau niekada!“

Muzikos mokykloms reikėtų daugiau dėmesio, supratimo, dėkingumo iš Lietuvos muzikos elito. Dėl atsidavusių savo darbui mokytojų, kurie suranda, prikalbina ir išugdo vaikus, garbingiesiems meistrams netenka groti tuščioms kėdėms…

– Ką atsakote teigiantiems, kad jie klasikinės muzikos nesupranta?

– O kas supranta? Arba nori klausytis muzikos, arba nenori, arba ji yra tavo gyvenimo dalis, arba ne. Nemanau, kad visi, kurie eina į koncertus, supranta. Apie J. S. Bacho muziką yra parašyta daugybė knygų, jas parašė tie, kurie supranta. Bet jos visos skirtingos...

– Kokia muzikos ir konkrečiai smuiko pedagogikos ateitis? Juk sakoma, kad mokytojų mūsų šalyje trūksta.

– Negaliu kalbėti apie visą Lietuvą, bet Klaipėdoje matau puikų jaunųjų pedagogų potencialą. Baigę E. Balsio menų gimnaziją, Lietuvos ir Europos muzikos akademijas, jie grįžta į gimtinę ir moko jaunąją smuikininkų kartą muzikos mokyklose, Menų gimnazijoje, LMTA Klaipėdos fakultete.

Jie profesionalūs, siekiantys žinių, drąsūs, o svarbiausia – atsakingi ir mylintys savo darbą. Jie jau išugdė nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatų.

Muzikos, meno mokyklų mokytojams labai svarbus ir reikalingas vertybinis Lietuvos muzikinės visuomenės palaikymas ir suvokimas, kad jie yra pati svarbiausia grandis, visos Lietuvos muzikinės kultūros pamatas.

– Dirbate Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, dėstėte LMTA Klaipėdos fakultete (anksčiau – Klaipėdos universiteto Menų akademija). Koks tas šiuolaikinis jaunimas? Kaip Jūsų darbą veikia kompiuteriai, technologijos? Į sceną vis aršiau veržiasi kompiuterių, robotų, dirbtinio intelekto muzika. Ar tai gyvai atliekamų kūrinių konkurentė?

– Jaunimas nuostabus. Mokytojas ar dėstytojas turi labai daug „įrankių“, padedančių su mokiniais ar studentais kurti puikius santykius: ausis – išklausyti, akis – pamatyti, galvą – mąstyti, liežuvį – kalbėti, o, svarbiausia, širdį – mylėti... Tada nebus problemų arba jos bus lengviau sprendžiamos.

Dėl technologijų. Aš jau 30 metų dirbu dešimties kvadratinių metrų klasėje. Ten telpa pianinas, rašomasis stalas, kėdė, lentyna smuikams ir mano vyro Edmundo rankomis padarytas nuostabaus grožio medinis stovas natoms. Toje mažytėje klasėje užaugintiems smuikininkams ploja garsiausių pasaulio salių publika...

Žmogui konkurentų nėra. Visa kita tik šalia jo.

– Su kolegomis dalinatės pedagoginio darbo patirtimi, pasakojate apie patemptų ir skaudančių rankų reabilitaciją. Koks tas muzikantų gyvenimas, kai nutyla plojimai ir šūksniai „bravo“?

– Mokau vaikus nuo ketverių metų iki magistrantų, ir nė vienas mano mokinys nėra pertempęs rankų. Tačiau teko rūpintis tokiomis į aukštesnes klases atėjusių mokinių rankomis. Tai sudėtingas procesas, bet viską padarius teisingai, pertempimai pamirštami.

Smuiku groti labai paprasta: reikia braukti stryku per stygas ir laikyti ant grifo pirštus. Tik svarbu, kaip tai darai. Nuo to ,,kaip“ priklauso, ar būsi kaimo kapelos muzikantas, ar „Kremerata Baltica“ orkestro artistas, ar keturmetis gros Mozarto Allegretto, ar keturiolikmetis – H. W. Ernsto ,,Paskutinę vasaros rožę“...

Kai nutyla plojimai ir šūksniai ,,bravo“, tęsiasi gyvenimas ir darbas, kuris tau labai patinka...

– Kokie Jūsų mėgstamiausi kompozitoriai? Yra sakančių, kad viskas, kas genialu, jau sukurta, ir šiais laikais tokie kūriniai jau negimsta.

– Mano mėgstamiausi kompozitoriai – kūrę genialią muziką. Jei šiais laikais atsiras genialių kompozitorių, gims ir geniali muzika.

Adagio iš J. S. Bacho Koncerto smuikui ir orkestrui E-dur – keletas minučių muzikos. Bet ten yra Viskas ir apie Viską. Supranti, kas esi ir ko čia esi. Gelmė.

Geniali Čiurlionio fortepijoninė muzika. Tyloje virpanti siela.

Nemanau, kad viskas sukurta. Visada yra tai, kas žmones jaudina, šildo, padeda būti.

– Ar pati muziką pamėgote nuo mažens? Koks buvo Jūsų kelias?

– Gimiau ir augau Telšiuose. Penktojo gimtadienio proga tėvelis sugalvojo man padovanoti smuikelį. Eidami į parduotuvę sutikome bičiulį vargonininką Albiną Jasenauską. Jis paėmė mane už rankytės ir nuvedė į muzikos mokyklą kitoje gatvės pusėje. Ten mokytojos Valentinos Taratuninos klasėje pirmą kartą pamačiau tikrą, nuostabaus grožio smuiką! Jis mane užbūrė.

Kai penkiametė eidavau per Telšius į Muzikos mokyklą, praeiviai dažnai mane panėšėdavo su visu smuiku!

Taip žingsniavau į savo svajonę – M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Stojamiesiems egzaminams mane paruošė solfedžio mokytoja Stasė Žilinskaitė ir smuiko mokytoja Liucija Gadeikytė.

Įstojau į penktą klasę. Patekau į nuostabaus mokytojo Eduardo Digrio klasę. Jis turėjo labai stiprią mokymo metodiką, klasėje jautėmės svarbūs ir laukiami. Mokytojui rūpėjo ne tik kaip grojame, bet ir kaip jaučiamės. Turėjo nuostabų humoro jausmą, jo posakius atsimenu iki šiol. Kol išmokė mane, kaip mokytis, kad negročiau kūrinio nuo pradžios iki pabaigos, sakydavo: ,,Saulyte, tu esu smuikininkė, koncertuojanti, bet ne repetuojanti.“ Šiandien tai juokaudama sakau ir savo mokiniams. Padeda.

Vėliau mokiausi Emilijos Armonienės klasėje. Iš mokytojos gautos žinios sudaro mano pedagoginio darbo pagrindą.

Toliau svajonė vedė į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Penkeri studijų profesoriaus Raimundo Katiliaus smuiko klasėje metai – sukaupti žinių lobiai.

– Savo dukrą Liną Mariją pradėjote mokyti griežti smuiku vos 4 metų. Ji tapo garsia smuikininke, apvažiavo visą pasaulį. Gal yra ir daugiau jungiamųjų grandžių tarp Jūsų šeimos ir muzikos?

– Mano močiutė buvo visoje apylinkėje garsi armonikininkė. Tėvelis labai mėgo muziką, buvo smuikų meistras, kartu su kitu meistru Juozu Geču taisydavo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikus, violončeles.

Abi dukros muzikės. Lina Marija – smuikininkė, studijavo Imolos muzikos akademijoje (Italija), bakalauro studijas baigė Austrijoje, Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete, magistro studijas (aukščiausiais įvertinimais) – Itališkosios Šveicarijos konservatorijoje Lugane. Su orkestru „Kremerata Baltica“ apvažiavo kone visą pasaulį. Grįžo gyventi į Tėvynę, gražiausią pasaulyje šalį.

Koncertuoja kaip solistė, ansamblių dalyvė, dirba pedagoginį darbą E. Balsio menų gimnazijoje ir LMTA.

Dukra Donata – pianistė. Baigė fortepijono bakalauro ir magistro studijas Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, tame pačiame universitete – švietimo vadybos magistro studijas. Dirba pedagoginį darbą, yra Šilutės meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

– Kokia Jūsų svajonė?

– Svajoju, kad šalies visuomeninis transliuotojas vietoje sporto naujienų skelbtų vaikų ir jaunimo naujienas, kad užuot jaudinęsi, kiek už milijonus anapus Atlanto žaidžiantis krepšininkas pagavo kamuolių ir kiek pataikė į krepšį, praneštų: ,,Rytoj Prienų meno mokykloje prasideda festivalis ,,Muzikos kelionės“ arba ,,Kretingoje vyko Žemaitijos krašto fortepijoninių etiudų konkursas“, arba ,,Miesto šventėje ,,Auk, Šilute mylima“ jaunieji aviamodeliuotojai pristatė savo sukurtus modelius.“

Mano svajonė, kad vaikai ir jaunimas, jų darbai, Lietuvos visuomenei būtų svarbūs.

– Kas Jums padeda atsipalaiduoti?

– Virbalais mezgu šventines sukneles. Prieš metus įgijau teisę vairuoti automobilį. Praeitą vasarą pilotavau lėktuvą...

Mokiniai apie mokytoją Saulutę Domarkienę

Violončelininkas TOMAS MIKALAUSKAS:

Prieš 15 metų praleidinėdavau labai daug pamokų, išskyrus orkestro pamokas... Bandau sau atsakyti į klausimą, kodėl būtent jų nepraleisdavau. Ir suprantu, kad mokytoja Saulutė Domarkienė labiau nei aš pats tuo metu tikėjo, kad būsiu muzikantas. Tas mokytojos pasitikėjimas mane versdavo ne tik ateiti į pamokas, bet ir jomis džiaugtis.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro smuikininkė AUSTĖJA BOTYRIŪTĖ:

Saulutė Domarkienė – pats tikriausias angelas sargas žmogiškuoju pavidalu mano gyvenime. Visada nešiosiuosi savyje Saulutės širdies šviesą ir šilumą, būsiu dėkinga už visišką pasitikėjimą ir tikėjimą manimi. Ji – ne tik smuiko specialybės, bet ir gyvenimo Mokytoja, kurios neįkainojamas pamokas tiek prie natų pulto, tiek prie kavos puodelio branginsiu visą gyvenimą.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro smuikininkė, orkestro koordinatorė, styginių kvarteto „Archi Quartett“ primarijė VITALIJA MAKRICKIENĖ:

Mokytoja Saulutė Domarkienė mokė mus ne tik griežti smuiku, bet ir ugdė, augino kaip asmenybes, šalia muzikinių dalykų skatindama domėtis ir literatūra, istorija. Kartais būdama griežta, bet visuomet teisinga, mokė mus būti reiklius sau ir kitiems profesinėje srityje, atkakliai dirbti, siekti užsibrėžtų tikslų ir nepasiduoti net sunkiausiose gyvenimo situacijose.

Į kiekvieno mokinio širdį ji gebėdavo prisibelsti skirtingu būdu, kiekviename mūsų palikdavo dalelę savęs, įskiepydama ne tik meilę muzikai ir žmogui, bet ir krikščioniškąsias vertybes bei žemaitišką užsispyrimą.

 

SAULUTĖ SKIRKAITĖ-DOMARKIENĖ

1962 m. kovo 23 d. gimė Telšiuose, Julijonos Olimpijos ir Kosto Skirkų šeimoje.

1967 m. pradėjo lankyti Telšių vaikų muzikos mokyklą.

1969 m. pradėjo lankyti Telšių 3-iąją vidurinę mokyklą.

1974 m. įstojo į Vilniaus vidurinę meno mokyklą (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla).

1981 m. įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

1977–1983 m. grojo prof. Sauliaus Sondeckio vadovaujamuose moksleivių ir studentų orkestruose.

1986 m. baigė studijas ir atvyko dirbti į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (tuomet Klaipėdos liaudies operos teatro) orkestrą, jame dirbo iki 1995 metų.

Nuo 1993 m. iki dabar dirba Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje.

1993 m. įkūrė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos Styginių skyrių, jam vadovavo iki 2003 m.

1999–2003, 2010–2017 m. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (dabar – LMTA Klaipėdos fakultetas) smuiko ir kamerinio ansamblio dėstytoja.

2010–2015 m. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro artistė.

2019–2020 m. LMTA Klaipėdos fakulteto lektorė.