Sofija Venskūnaitė: „Ar garsas dar gali nustebinti?“
„Nėra tokio dalyko kaip tuščia erdvė ar tuščias laikas. Visada yra ką pamatyti, visada yra ką išgirsti. Iš tiesų, kad ir kaip stengtumės sukurti tylą, mums nepavyksta. <...> Kol gyvensiu, skambės garsai. Jie skambės ir tada, kai mirsiu. Todėl dėl muzikos ateities baimintis nereikia.“ – taip Johnas Cage‘as apibūdino savo patirtį po buvimo garso izoliuotame kambaryje pokalbyje su Wesu Niskeru. Ši patirtis tapo pagrindu Cage’o muzikos suvokimui ir estetikai.
Lapkričio 26 d. Kauno menininkų namuose skambėjo avangardinė muzika – vakaras buvo dedikuotas vienam ryškiausių XX a. avangardo kūrėjų, amerikiečių kompozitoriui Johnui Cage’ui (1912–1992). Renginys „Can a sound still surprise u? || Ar garsas dar gali nustebinti?“ pristatė skirtingus jo kūrybos aspektus, leidžiančius atskleisti tiek kompozitoriaus idėjų radikalumą, tiek jų šiandieninį aktualumą. Koncerte Johno Cage‘o kūrinius atliko įvairūs atlikėjai, kuriuos vienija eksperimentinės muzikos patirtys ir atvirumas įvairiems muzikiniams sprendimams: Lukas Budzinauskas (perkusija), Karolina Ramonė (vokalas), Julija Bagdonavičiūtė (fortepijonas), Deividas Skridaila (preparuota gitara), Artiom Zalizko (elektronika), renginio meno vadovė Paula Bagotyriūtė (fortepijonas), Jose Vicente Fusco Rojas (perkusija).
Koncerto pradžioje žiūrovams buvo rodomas Nedo Parkerio režisuotas dokumentinis filmas „Here’s a Piano I Prepared Earlier“ (2005). Maždaug 50 minučių trukmės filmas, apžvelgiantis 7-to dešimtmečio eksperimentinės muzikos raidą ir kaitą, atliko kontekstinę įžangą į vėliau skambėjusią Johno Cage’o kūrybą. Filmas tapo vertingu informacijos pagrindu klausytojams, menkai susipažinusiems su paruoštu fortepijonu ir jo estetika ar apskritai avangardinės ir kitų krypčių muzikos komponavimo technikomis, principais, kurie neretai gali pasirodyti neįprasti ir kiek provokuojantys. Vis dėlto filmo rodymas ženkliai pratęsė renginio trukmę, todėl žiūrovas turėjo būti pasirengęs intensyviai informacinei ir garsinei patirčiai dar iki prasidedant pačiam koncertui.
Koncertinės programos „kulminacija“, kaip ją pristatė renginio organizatoriai, iš tiesų pateisino lūkesčius – ši dalis buvo konceptualiai išgryninta, profesionaliai atlikta ir paliko stiprų įspūdį. Vakaro metu skambėjo net 8 J. Cage‘o kūriniai: „Aria“ balsui solo; „Primitive“ preparuotame fortepijonui; „A room for prepared piano“ preparuotame fortepijonui; „Living room music“ vokalizuotam perkusiniam kvartetui; „Perilious Night“ preparuotam fortepijonui; „Branches“ perkusiniam duetui, naudojant įgarsintus augalus; „Music for amplified toy pianos“ įgarsintiems žaisliniams pianinams ir „Credo in US“ perkusiniam kvartetui ir elektronikai. Nors ši koncerto dalis buvo ilga, ji neprailgo – atlikėjų preciziškumas, gebėjimas valdyti netradicinę garso išgavimo techniką ir nuolatinis dėmesio veiksmas skatino klausytoją sekti kiekvieną garsiną ir kiekvieną atlikėjo judesį. Programos sudarytojams pavyko įtaigiai atskleisti Cage’o kūrybos daugiasluoksniškumą, į vieną vakarą sudėjo paruošto fortepijono estetiką, perkusinių objektų įvairovę ir žaismingą.
Vertinti šį koncertą nėra paprasta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, eksperimentinė muzika savo prigimtimi labiausiai remiasi patirtimi – subjektyviu įspūdžiu, kurį klausytojas išsineša iš kiekvieno susidūrimo su skambesiu. Antra, nemaža dalis Johno Cage’o kūrybos yra paremta grafine notacija ir aleatorikos principais, suteikiančiais atlikėjams didelę interpretacinę laisvę, todėl galutinis rezultatas kaskart susiformuoja naujai.
Visgi, šiame koncerte ypač išryškėjo atlikėjų kūrybiškumas ieškant alternatyvių preparavimo formų. Vienas įdomiausių sprendimų – kūrinių „Primitive“ ir „A Room for Prepared Piano“, skirtų paruoštam fortepijonui, atlikimas preparuota gitara (atl. D. Skridaila). Toks pasirinkimas ne tik išplėtė girdimo tembro lauką, bet ir suteikė Cage’o muzikai naują, netikėtą atspalvį, parodant, kad jo kūryba gali skambėti įtikinamai ir kitu instrumentu. Mane labiausiai intriguojantis klausimas buvo, kaip skambės pats preparuotas fortepijonas ir kaip jį patį paruoš. Originaliai Cage’as tarp stygų nurodo įterpti varžtus, vinis, guminius trintukus ir kitus skirtingo dydžio objektus, tačiau šiandien vis dar pasitaiko atsargumo ar net priešiškumo tokiems preparavimo metodams. Šiame koncerte pianistė ir renginio meno vadovė Paula Bagotyriūtė pasirinko savitą, instrumentui švelnesnį būdą – naudojo magnetus ir specialiai tam sukurtus konstrukcinius elementus. Stebino tai, kad šis alternatyvus preparavimo metodas garsiškai beveik nesiskyrė nuo Cage’o siekto rezultato, atkartodamas jo numatytą atspalvių ir susidariusių mikrotembrų charakterį. Kūrinys „Branches“ perkusiniam duetui, atliekamas naudojant įgarsintus augalus, tapo vienu vaizdingiausių vakaro momentų. Gamtoje sutinkamų objektų naudojimas skatino klausytoją aktyviai kurti garsines asociacijas, pavyzdžiui, delnuose trinamas kankorėžis priminė degančio laužo spragsėjimą ir rusenimą. Tokia organiška garso estetika atvėrė erdvę vaizduotei ir dar kartą priminė Johno Cage’o kvietimą išmokti klausytis ne tik muzikos, bet ir aplinkos – pajusti, kaip garsas gimsta iš pačios gamtos.
Taigi, ar garsas dar gali nustebinti? Po šio vakaro atrodo, kad garsas vis dar turi galią pakeisti mūsų klausymosi įpročius ir nustebinti ten, kur mažiausiai tikimės. Johno Cage’o kūryba, atlikėjų kūrybiškumas ir neįprastos garso medžiagos panaudojimas dar kartą priminė, jog eksperimentinė muzika nėra tik muzikos istorijos vadovėliuose aprašyta kryptis, o gyva, aktuali patirtis, atverianti naujus suvokimus ir vaizduotės pasaulį.
Nuotrauka: Ilmė Vyšniauskaitė