Šokiai Stanislavo Moniuškos fortepijoninėje kūryboje

Doc. Šviesė Čepliauskaitė, pianistė, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentė, Lietuvos muzikų sąjungos narė

***

Stanislavo Moniuškos kūrinių fortepijonui solo ir keturioms rankoms gausa beveik prilygsta jo vokalinei kūrybai ir pasižymi žanrų bei formų įvairove. Dalis jų (įvairūs šokiai ir miniatiūros) skirta namų muzikavimui, kiti (pvz., polonezai) reikalauja aukštesnio atlikėjų meistriškumo ir gali būti traktuojami kaip koncertiniai. Greta originalių pjesių Moniuškos fortepijoninėje kūryboje randame ir transkripcijų – paties autoriaus ir kitų kompozitorių operų uvertiūrų bei šokių.

Visą S. Moniuškos fortepijoninę kūrybą surinko ir suredagavo lenkų muzikologas ir kompozitorius Krzysztofas Antoni Mazuras (1929–2000), ją su išsamiais komentarais 1976 m. Krokuvoje išleido didžiausia Lenkijoje muzikos leidykla (Polskie Wydawnictwo Muzyczne) kaip 34-tą tomą[1]visų Moniuškos kūrinių serijoje. Pranešime remiuosi specialiai kompozitoriaus jubiliejui pakartotinai išleistu rinkiniu, papildytu 6 kunigaikščio M. K. Oginskio polonezų transkripcijomis.

Didžiausią S. Moniuškos fortepijoninės kūrybos dalį sudaro šokiai – polonezai, mazurkos, valsai ir polkos. K. A. Mazuras juos, kaip ir visus rinkinyje pateiktus kūrinius, grupuoja į kelias kategorijas[2]:

I. Kūriniai dviem rankoms:

1. Išleisti kūriniai.

2. Nepublikuoti jaunystės kūriniai.

3. Kitų kompozitorių kūrinių transkripcijos.

4. Savų kūrinių transkripcijos.

II. Kūriniai keturioms rankoms:

1. Originalūs.

2. Transkripcijos (savų ir kitų kompozitorių kūrinių).

Polonezai

Polonezas (iš prancūzų la danse polonais „lenkiškas šokis“) – iškilmingas žingsniuojamasis 3/4 metro šokis, kuriam koncertinio žanro pavidalą pirmasis suteikė kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833). Neabejotina, kad beveik dvidešimt metų (1840–1858) Vilniuje gyvenęs S. Moniuška puikiai žinojo ne tik čia kartkartėm apsilankydavusio M. K. Oginskio, bet ir kitų garsių to meto kompozitorių – Vilniuje gimusio Józefo Deszczyńskio (1781–1844), čia koncertavusios Marios Szymanowskos (1789–1831), F. Chopino mokytojo Józefo Elsnerio (1769–1854), Karolio Kurpińskio (1785–1857) ir paties Fryderyko Chopino (1810–1849) polonezus.

S. Moniuška sukūrė 19 polonezų fortepijonui: iš jų 9 originalūs fortepijonui solo, 8 transkripcijos fortepijonui solo ir 2 transkripcijos 4 rankoms.

Originalūs polonezai fortepijonui. Kaip rašo K. Mazuras, baigęs studijas Berlyne ir įsikūręs Vilniuje Moniuška ilgus metus negalėjo rasti leidėjo, kuris rizikuotų ir stengtųsi platinti jauno ir dar mažai žinomo kompozitoriaus kūrinius, tad Moniuška su jam būdinga energija ir kryptingumu nusprendė pats tapti savo muzikos kūrinių leidėju. Iš aštuonių 1842–1846 m. jo lėšomis spausdintų leidinių net keturi (taigi, pusė) yra kūriniai fortepijonui solo.

Vienas iš leidinių „Šeši polonezai“ (Sześć polonezów na fortepian: Nr. 1 Fis-dur, Nr. 2 Es-dur, Nr. 3 Es-dur, Nr. 4 D-dur, Nr. 5 es-moll ir Nr. 6 G-dur) pirmąkart išspausdintas 1846 m. Vilniuje (leidėjas Antoni Klukowski). Šeštuoju numeriu pažymėtą Polonezą G-dur Moniuška vėliau panaudojo kaip instrumentinį interliudą operoje „Grafienė“, todėl šis Polonezas buvo daug kartų publikuotas pavadinimu „Pan Chorąży“ (Ponas Vėliavininkas). Pirmąkart tokiu pavadinimu fortepijonui jis Michało Glücksbergo knygyno buvo išleistas 1860 kovą (praėjus mėnesiui po operos premjeros), tuo pat metu išleisti ir variantai violončelei ir fortepijonui bei balsui ir fortepijonui (tekstas – Wincenty Polio).

Įdomu, kad antrą kartą trys iš šio rinkinio polonezų (G-dur, Es-dur ir es-moll – tokia eile) pasirodė 1857 m. Štutgarte leidžiamoje serijoje „Das Pianoforte“, redaguojamoje F. Liszto (Edwardo Hallbergerio leidykla), ir tik 1860 m. J. Zavadskis, tuo metu įtakingiausias Vilniaus knygų ir natų leidėjas, Vilniuje išspausdino trečią, o netrukus, tais pačiais metais, ir ketvirtą visų šešių polonezų leidimą.

Polonezas d-moll, 1852 m. Lucijos Racińskos lėšomis išleistas Peterburge, buvo dedikuotas generolui Sumarokovui (Jenerałowi Sumarokoff ). K. Mazuro ir V. Rudzinskio nuomone, šio polonezo rankraštis generolui Sumarokovui buvo įteiktas Vilniuje 1849 m., ir būtent pagal jį buvo parengtas pirmasis leidimas.

Polonezas Des-dur, išleistas J. Zavadskio spaustuvėje Vilniuje 1858 m., dedikuotas panelei Žozefinai (greičiausiai Juzefinai) Pšeciševskai (À Mademoiselle Josephine Przeciszewska).

Polonezas Es-dur išleistas 1860 m. kaip pirmas iš natų įdėklo prie Karolio Czerniawskio disertacijos „Apie tautinius šokius, vertinant istoriškai ir estetiškai įvairių tautų, o ypač lenkų, šokius (O tańcach narodowych z poglądem hystorycznym i estetycznym na tańce różnych narodów, a w szczególności na tańce polskie).

Transkripcijos fortepijonui. „Šeši kunigaikščio Mykolo Oginskio polonezai“ (Sześć polonezów księcia Michała Ogińskiego: Des-dur, B-dur, Es-dur, C-dur, c-moll ir G-dur) buvo išleisti 1858 m. J. Zavadskio spaustuvėje Vilniuje su dedikacija Lisztui (A Monsieur François Liszt). L. Kiauleikytė rašo, kad šis leidinys, kuriame Moniuška pateikia savitą – kiek pakeistos harmonijos ir faktūros – šešių Oginskio polonezų variantą, buvo nusiųstas Ferenzui Lisztui, kuris „tų pat metų (1858) kovo 16 d. laiške iš Vienos atsakė nuoširdžiausiai dėkojąs priimdamas grafo Oginskio polonezus, buvęs giliai sujaudintas tokio paperkamo dėmesio ir prašė pareikšti didžiausią palankumą ir giliausią pagarbą S. Moniuškai“[3]. Tais pačiais metais minimas ir antras šių polonezų leidimas (ten pat), tai liudija, kad ir patys kūriniai, ir jų transkripcijos buvo mėgstami, perkami ir grojami.

Polonezas iš operos „Halka“ išleistas 1850 m. kompozitoriaus lėšomis Vilniuje; operoje „Halka“ šį polonezą atlieka solistai ir choras akompanuojant orkestrui, tad pirmojo transkripcijos fortepijonui leidimo natose buvo pažymėti įstojimai ir surašytas tekstas.

Koncertinis polonezas A-dur dviem rankoms – paties Moniuškos Koncertinio polonezo dideliam orkestrui (Polonaise de Concert à Grand Orchestre) autorinė aranžuotė fortepijonui solo, išleista 1866 m. Ferdynando Hösicko leidykloje Varšuvoje. Tuo pat metu išleista ir autorinis to paties Koncertinio polonezo variantas keturioms rankoms, kuris skiriasi tik melodijos, harmonijos, ritmikos detalėmis ir artikuliacija bei frazuote.

Paskutinis Polonezas D-dur keturioms rankoms išspausdintas tik 1898 m., leidėjas – Varšuvos muzikos draugijos S. Moniuškos skyrius (Sekcja S. Moniuszki WTM). Kūrinio rankraščio dedikacija: „Aloizui Žulkovskiui „Polonezą“ keturioms rankoms iš visos širdies skiria Stanislavas Moniuška (Aloizemu Żółkowskiemu „Polonez“ na cztery ręce poświęca całém sercem Stanisław Moniuszko).

Mazurkos

Mazurka, 3/4 arba 3/8 metro lenkų liaudies šokis, kuriam būdingas silpnųjų takto dalių akcentavimas, kaip savarankiškas instrumentinis koncertinis kūrinys atsirado XIX amžiuje ir tapo populiaria fortepijonine pjese F. Chopino dėka. Tad natūralu, kad Vilniuje gyvenantis ir Europos muzikos madomis besidomintis S. Moniuška parašė gražių šio žanro kūrinių fortepijonui.

Mazurkų yra 14, jei skaičiuosime ir Vestuvinės mazurkos (mazur „Weselny“) autoriaus variantą 4 rankoms. Įdomu, kad Moniuška vartoja 2 pavadinimų variantus – mazur ir mazurek, kuriuos lietuviškai verčiame tuo pačiu mazurkos pavadinimu.

Iš 10 mazurkų, sukurtų fortepijonui solo, įdomiausios ir labiausiai išbaigtos yra dvi (jas vieninteles pats kompozitorius paruošė spaudai): Mazurka D-dur, išleista kompozitoriaus lėšomis Vilniuje 1846 m., ir Mazurka C-dur (Vestuvinė), išspausdinta leidyklos „Gebethner i Wolff“ Varšuvoje 1872 m. su dedikacija „Mylimam broliui Aleksandrui Vankovičiui“ („Kochanemu bratu Aleksandrowi Wańkowiczowi). Kitos 7 mazurkos ir Kvazimazurka (Quasi Mazur) fortepijonui solo – nedidelės charakteringos pjesės, pirmąkart publikuotos tik šiame S. Moniuškos visų kūrinių rinkinyje.

Fortepijonui S. Moniuška transkribavo ir tris mazurkas iš savo sceninių veikalų – įvairių kūrinių transkripcijos buvo ne tik madinga tendencija XIX a. kompozitorių romantikų (ypač F. Liszto) kūryboje, bet ir galimybė muzikuojant namuose susipažinti su sudėtingų kūrinių medžiaga.

Šioms transkripcijoms Moniuška pasirinko mazurkas iš savo operų „Halka“ ir „Baisusis dvaras“ („Straszny dwór“ ) bei baleto „Monte Christo“. Mazurkas iš operų Varšuvoje išleido „Gebethner i Wolff“ 1858 m. (mazurka iš „Halkos“) ir 1865 m. (mazurka iš „Baisiojo dvaros“). Įdomesnė mazurkos iš baleto „Monte Christo“ istorija. Šis šokis spaudoje (Ferdynando Hösicko leidykloje Varšuvoje) pasirodė anksčiau, negu publika išgirdo visą baleto muziką – 1866 m. birželį, t. y. pora mėnesių iki baleto premjeros, o pačią mazurką S. Moniuška panaudojo ir operetėje „Jaunutė“ („Jawnuta“) pakartotinai ją statant Varšuvoje 1868 m.

Mazurkos požymių pastebime ir S. Moniuškos „Mažmožiuose“ („Fraszki“) – iš vienuolikos, skelbiamų minėtame leidinyje, keturiuose (Nr. 8 C-dur, Nr. 9 g-moll, Nr. 10 G-dur ir Nr. 11 F-dur), galime atpažinti mazurkas, o dviejuose (Nr. 1 G-dur ir Nr. 3 A-dur) rasti šio šokio elementų.

Lietuviška kūrinių fortepijonui tematika

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad S. Moniuška, gyvendamas Vilniuje, puikiai perprato sudėtingą, spalvingą etninę, religinę, kalbinę Vilniaus aplinką ir rado joje savo vietą. Ir nors dažnai skųsdavosi miesto provincialumu, patyrė finansinių problemų, tačiau beveik du dešimtmečius Vilnius jam buvo ne tik meilės ir laimingo šeimyninio gyvenimo, bet ir didesnės dalies svarbiausių jo kūrinių gimimo vieta[4]. Tad natūralu, kad ir fortepijoninėje kūryboje pastebimi miesto kasdienybės atgarsiai. Tą akivaizdžiai liudija kelių fortepijoninių kūrinių pavadinimai:

Valsas „Pohulanka“ As-dur – taip XIX a. buvo vadinama dabartinė J. Basanavičiaus gatvė Vilniuje.

Miniatiūra „Lietuvio atsidūsėjimas“ (Westchnienie Litwina) Fis-dur – galbūt nusako vieną iš kompozitoriaus įspūdžių apie lietuvių būdą.

Pavasarinė polka (Wiosenna) F-dur – toks pavadinimas nurodytas S. Moniuškos autografe, tačiau kompozitoriaus žmona Aleksandra laiške vokiečių leidėjams jau po vyro mirties tvirtino, kad pradinis šios polkos pavadinimas buvo „Litwinka-Polka (Polka „Lietuvaitė)“. Yra dar vienas šios polkos pavadinimo variantas – „Leokadija“.

Mazurka „Atsisveikinimas su Vilniumi“ (Pożegnanie z Wilnem) e-moll tarsi primena citatą iš Moniuškos laiško Vilniaus laikų draugui Edmundui Ilcewicziui: „Anksčiau ar vėliau sugrįšim į Vilnių. Bus malonu atvažiuosi į savo nuosavą žemės gabalėlį, o ypač į tokį, su kuriuo sieja tiek rožinių metų prisiminimų.“

 

[1] Moniuszko S. Utwory fortepianowe. Dzieła. Tom 34. Kraków: PWM,1974.

[2] Mazur K. Wstęp. Komentarz rewizyjny. – Moniuszko S. Utwory fortepianowe...

[3] Kiauleikytė L. XVIII a. II pusės – XIX a. muzikinė Lietuvos dvarų kultūra: stiliaus epochų sankirtose. Vilnius: KFMI, 2008.

[4] Žr.: Azizbekova M. Fortepijono menas Vilniuje 1863–1915 metais. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998; Azizbekova M. Fortepijono menas Vilniaus muzikiniame gyvenime. XIX amžiaus pirmoji pusė. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 1999; Narkowicz L. Stanisław Moniuszko w Wilnie. Wilno: Wydawnictwo Polskie w Wilnie, 2014.