Šokio spektaklis „Altorių šešėly“
Kas skatina jauną vyrą rinktis kunigo kelią? Ar gali kunigas būti ir poetu? Kas paskatina bažnyčios tarną mesti kunigystę? Koks tokio žmogaus-ekskunigo likimas? Šie ir daug kitų visuomeninių, religinių ir filosofinių klausimų buvo iškelti 1933 m. Vinco Mykolaičio-Putino intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Po aštuonių dešimtmečių kunigo Liudo Vasario dvasinę evoliuciją pirmąkart ryžtamasi perteikti ne žodžiais, bet kūno ir širdies kalba. Kovo 20 ir 22 dienomis į šokio spektaklio „Altorių šešėly“ premjerą žiūrovus pakvietė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.
NUOMONĖS
AKVILĖ EGLINSKAITĖ 7 Meno dienos
NR. 12 (1073), 2014-03-28
Tautinės tapatybės paieška scenose galėtų būti svarbi ir prasminga, bet ne kiekvienas kūrėjas geba aktualizuoti klasikinį literatūros kūrinį. Didaktinės XX a. pradžios lietuvių rašytojų gaidos ar etnografinio-agrarinio sociumo temos šiandieniniuose kontekstuose ataidi nuspalvintos keista romantika, nostalgija, su nemažu ironijos prieskoniu – atgal į kaimą, prie žagrės. Bandau prisiminti šio sezono premjeras, dedikuotas Vaižgantui – „Dėdes ir dėdienes“ Vilniaus mažajame, „Nebylį“ Šiaulių dramos teatre bei Kazio Binkio „Atžalyną“ Nacionaliniame dramos teatre. Puikiedukacinė priemonė (tai svarbiausias burtažodis kalbant apie nūdienos teatro ir kultūros paskirtį), iliustruojanti mokyklų privalomos literatūros sąrašus. Už šią misiją literatūros kūrinių interpretacijų kūrėjams reiktų padėkoti, juos sveikinti prie teatro kasų išsirikiavusių klasių su literatūros mokytojomis vardu.
Literatūros inscenizacijų sraute bene labiausiai intrigavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pasirinkimas „sušokti“ legendinę Liudo Vasario savianalizės ir dvasinių bei emocinių pažinimų dramą pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Spektaklio libretą kūrė Birutė Mar, o pirmoji premjera parodyta 2014 m. kovo 20 dieną. Klaipėdos muzikinio teatro repertuare dominuojant vodevilio tipo siužetams bei pramoginio miuziklo žanrui, naujojo spektaklio anonsas žadino smalsumą – premjera žadėjo naujos kokybės ir temų paieškas.
Abejonių kėlė klausimas, ar įmanoma 700 puslapių prozos tekstu išrašytą išpažintį apie dualistinius žmogiškuosius išgyvenimus ir kūrybinius prieštaravimus adaptuoti ir koncentruotai perteikti 2 valandų trukmės emocionalia judesio ekspresija – šokiu. Kitas aspektas atskleidė kūrybinės komandos drąsą ir ryžtą: V. Mykolaitis-Putinas yra griežtai pasisakęs prieš bet kokį sumanymą ekranizuoti, inscenizuoti ar iliustruoti savo autobiografinį kūrinį. Pasak I. Kostkevičiūtės, „rašytojas ne kartą yra pabrėžęs, kad „Altorių šešėly“ esmę sudarąs ne veiksminis, siužetinis pradas, bet lyrinis, refleksinis kūrinio podirvis, be kurio sunyktų visas romano prasmingumas. Dėl to autorius buvo griežtai nusistatęs prieš bet kokius šio kūrinio variantus ar scenoje, ar kino filme, galinčius pažeisti, nuskurdinti jo poetinio mąstymo dimensijas.“ (Romanos Brogienės parengti komentarai „Dėl „Altorių šešėly“ ekranizavimo, inscenizavimo ir iliustravimo“. Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai. IV tomas. Vilnius, 1992, p. 756.)
Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės kūrybinius ieškojimus stebiu nuo 2009 m. šokio miniatiūrų spektaklio „Prarastos sielos“, kurį, kartu su trupe ieškodama individualių „atradimų ir praradimų“, pagal kompozitorių Onutės Narbutaitės, Algirdo Martinaičio, Giedriaus Puskunigio, Linos Lapelytės muziką ir Sigito Gedos „Teisingo žodžio maldos“ įrašą kūrė choreografė Rasa Alksnytė. Tai buvo pirmas šokėjų bandymas analizuojant kuriančio žmogaus savybes – egoizmą, savigraužą, nusivylimą, drovumą, melancholiją, depresiją – perteikti plonytę ribą tarp genialaus talento ir pamišimo. Įdomus buvo pats kūrybinis metodas – iš Belgijos atvykusi choreografė rengė atviras repeticijas bei diskusijas su žiūrovais ir intensyviai skatino šokėjų kūrybiškumo paieškas. Deja, Klaipėdos publika nepamėgo spektaklio ir šis sulaukė tradicinio projektinių pastatymų likimo – po kelių premjerinių pasirodymų buvo nurašytas į archyvą.
Kūrėjo linija labai svarbi ir Liudo Vasario paveikslui. Pirmasis gyvenimo aplinkybių ir ateities perspektyvų analizės klausimas, neapleidęs vienatvės valandomis, – tai dvasiško pašaukimo ir žmogiškų jausmų nesuderinamumas. Iš jo išplaukia antrasis – „kunigavimo“ ir „poetavimo“ prieštara: „Kaip kunigas aš ne poetas, o kaip poetas aš ne kunigas.“ Autoriui šis ilgą laiką neišsprendžiamas klausimas – viso romano esmė.
Režisieriaus Ramūno Kaubrio išartikuliuotas idėjinis kodas – dvilypumo labirintai – sutampa su V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ dramaturgine linija, tačiau choreografinėje inscenizacijoje to išvysti netenka. Putiniško simbolizmo ir lyrinio „podirvio“ pritrūko ir režisūrai, ir scenografijai, ir kostiumams ar pačiam šokiui. Vizualia bei muzikine kakofonija, kartais gana primityvia kūno ir gestų kalba siekiama atpasakoti siužeto peripetijas, tačiau vengiama gilesnių poetinių ar psichologinių ieškojimų, dvasingumo refleksijų ar netikėtų režisūrinių sprendimų. Tai apsunkina atlikėjų užduotį plastine raiška perteikti prieštaringą žmogaus prigimtį, o pasibaigus spektakliui lieka primityvaus ir suvulgarinto atpasakojimo, savotiškai iškastruoto romano nuotrupų įspūdis.
Žmogiškus meilės išgyvenimus ir tragišką baigtį intensyviau perteikia Aušros Krasauskaitės kuriamas personažas (Liucė). Aurelijus Lisauskas nuoširdžiai transliuoja Liudo Vasario tragizmą tik tuomet, kai atsivėrus uždangai apšviečiamas liaunas pusnuogio žmogaus siluetas. Vėliau pagrindinio personažo atlikėjas nebesusidoroja su savo užduotimi ir koncentruojasi į fiziškai atliekamus choreografinius salto ir brėžinius. Bene labiausiai atlikėjui trukdo pramoginio žanro patirtis ir nevalingas įprotis komiškomis mimikomis demonstruoti personažo reakcijas ar išgyvenimus. Nejau užsivilkus sutaną ir primityviai vaizduojant bažnytines apeigas (mišių aukojimas, santuokos sakramentas, išpažinčių klausymas) galima aprėpti dvasinio pašaukimo ir jį graužiančių abejonių spektrą? Tai pabrėžia kūrybinės komandos įprotį naudotis klišiniais įvaizdžiais bei personažų kūrimo metodais.
Šokėjams sutanas keičiant į kaimo bendruomenės ar Kauno grietinėlės kostiumus ir masinėse scenose daugėjant moteriškos lyties atstovių, bendra spektaklio atmosfera ir choreografinė kompozicija nedaug tesiskiria nuo anksčiau regėtų koncertinių programų ir baletinių siuitų, tokių kaip „Skinsiu raudoną rožę“ pagal A. Raudonikio dainas ar „Čaplino ir Dolskio korta“.
Belieka grįžti prie programėlėje (nežinia kodėl) akcentuojamų žodžių, kad Tolerancija, galimybė rinktis turėtų būti kiekvieno žmogaus teisė ir pareiga. Tad, neieškodama nuodėmių ir pasinaudodama tolerancijos teikiama pasirinkimo laisve, lieku su savo asmeniniu požiūriu į V. Mykolaičio-Putino poeziją ir prozą, o šokio spektaklio pabaigoje solidariai stojuosi aplodismentams: kad neįžeisčiau publikos ir galėčiau matyti ant scenos nusilenkiančius artistus.
Išrišimą, taip pat įrašytą programėlėje, spėjo duoti pats V. Mykolaitis-Putinas: „Geriau, štai Jums mano kūrinių pluoštelis. Jeigu Jums įdomu, tarkite apie mane iš mano eilių. Aš manau, kad taip pat suklysite. Tačiau už savo spėjimus Jūs patys ir atsakote.“ (Kaunas, 1920 m. spalių 3 d.)
ANONSAS (2014-03-14)
Scenoje – tik pasibaigus draudimams
Vieno žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių lyrikų Vinco Mykolaičio-Putino raštai tapo lietuvių literatūros klasikos fondo, o jo paties gyvenimas – visuomenės svarstymų srauto dalimi. Šiandien vargiai rastumėm romano „Altorių šešėly“ neskaičiusio ar apie jį negirdėjusio tautiečio.
Nepaisant to, šis kūrinys perėjimų iš literatūrinės formos į sceninę patyrė vos keletą – jo autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas V. Mykolaičio-Putino argumentas: „taip nesunku nukrypti į banalumą“.
Tik po 1992 m. pasibaigusio autoriaus teisių galiojimo gimė ir pirmosios romano „Altorių šešėly“ sceninės versijos – Alytaus miesto teatre bei „Knygos teatre“.
Ieškojimo ir pažinimo kelias
Kaip patys pripažįsta, į gilaus, sudėtingo ir sunkiai suvaldomo romano adaptavimą scenai surėmę pečius leidosi choreografas Aurelijus Liškauskas, režisierius Ramūnas Kaubrys, dailininkė Iveta Ciparytė. Šokio spektakliui libretą sukūrė rašytoja, aktorė ir režisierė Birutė Mar.
Pasak jos, kuriant libretą, norėjosi išskirti tas romano linijas, kurias prasmingiausiai galėtų perteikti šokis, pajėgus apnuoginti žmogaus vidinio pasaulio prieštaras – apie tai prabilti universalia kūno, širdies kalba. „Artimiausios pasirodė šios V.Mykolaičio-Putino kūrinio temos: savojo pašaukimo ieškojimo ir žmogiškos meilės pažinimo kelias, per kurį kiekvienas pažįstame, atrandame Dievą ir save,“ – dėstė Birutė Mar.
Eklektika – iš gyvenimo
„Klausimų buvo daug: kodėl, kaip, ar įmanoma be žodžių, šokiu, perteikti tokį sudėtingą kūrinį, ar tai ne per didelė atsakomybė..., – nuogąstavimais dalijosi spektaklio choreografas A. Liškauskas. – Tačiau imdamasis inscenizuoti „Altorių šešėly“ galvojau ne tik apie idėjinius, bet ir apie racionalius dalykus. Manau, jog šis spektaklis turi galimybę sudominti tiek vyresniąją, tiek ir jaunesniąją kartą, moksleivius. Taip, „Altorių šešėly“ savaime yra reklama, tačiau atsakomybė nuo to nekinta – tai egzaminas ir prieš žiūrovą, ir prieš save patį.“
Pasak A. Liškausko, muzika šokio spektaklyje bus kontrastinga – nuo Antano Šabaniausko iki Zbignewo Preisnerio, Olafur Arnaldso, Grego Haineso, kitų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių. Spektaklyje bus klasikinio baleto, sportinių, neoklasikinių šokių, tango elementų. Šiek tiek erdvės palikta ir improvizacijai – seminarijos, pokarinio Kauno, mirties atmosferos leis šokėjų jausmams diktuoti formą.
„Ar nesibaiminu eklektikos?, – lyg nujausdamas galimus kritikų priekaištus klausia choreografas. – Ne. Visas mūsų gyvenimas yra eklektika“.
Aktualus ir šiandien
Spektaklio režisierius Ramūnas Kaubrys įsitikinęs, jog laikas romano aktualumo nepaskandino: „Negaliu atsistebėti, kad po šitiek metų tolerancijos stoka visuomenėje tokia stipri!? Ir Kristaus kareivis, trokštantis išsivaduoti iš dvilypumo labirintų, turi turėti galimybę rinktis, turi turėti galimybę mūsų visų tolerancijai,“ – įsitikinęs spektaklio režisierius.
Šokio spektaklį, kaip ir visą romaną, jis linkęs apibūdinti dviem žodžiais: „dvilypumo labirintai“.
Dailininkė Iveta Ciparytė scenografiją ir kostiumus sukūrė jau antrajam Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektakliui (pirmasis – „Kruvinos vestuvės“ pagal A. Piazzolla muziką, choreografas Jurijus Smoriginas). Šiuokart ji teigė nusprendusi naudoti daugiau rekvizito, nei paprastai būdinga šokio spektakliams. Scenoje bus bažnytinės atributikos – sutanos, klauptai, altorius, kryžiai – ir stilizuotų, romano sukūrimo laikmetį atliepiančių kostiumų. Scenografija – tamsi, tačiau lengva, medžiaginė, plazdanti.
Netikėtumų bus
„Altorių šešėly“ šoka visa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė, papildyta keletu kviestinių atlikėjų. Liudo Vasario vaidmenis kuria Aurelijus Liškaukas bei Mantas Černeckas. Scenoje pasirodys Aušra Krasauskaitė, Beata Molytė-Kulikauskienė, Inga Briazkalovaitė, Ana Buchovska-Zamulskienė, Gintaras Visockas, Ričardas Jankevičius ir kiti šokėjai.
„Laukiu premjeros ir jos bijau. Keliuosi ir gulu su šiuo vaidmeniu, vis svarstydama, kokia aš, kokios mes. Juk dabar aš – Liucė, – sakė pirmosios moters, sužadinusios kunigo Liudo Vasario jausmus, vaidmenį kurianti šokėja Aušra Krasauskaitė.
Ir pabaigai. „Šiame spektaklyje žiūrovai romano neperskaitys. „Šokio spektaklis „Altorių šešėly“ bus panašesnis į kino filmą su staigia scenų kaita, dinamika, veiksmu, – apibendrindamas sumanymą sakė choreografas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas A. Liškauskas.
Teigdami, jog nei katalikų bažnyčios bendruomenės, nei pasauliečių šokio spektaklis šokiruoti neturėtų, kūrėjai čia pat priduria: „Tačiau netikėtumų bus...“