Solistė Rita Petrauskaitė: „Niekada neturėjau atsarginio plano“

„Kai palieti žiūrovo širdį ir sielą – tai ir yra didžiausia sėkmė“, – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė. Viena ryškiausių šio teatro dainininkių atlieka pagrindines soprano partijas operose, operetėse, miuzikluose ir simfoniniuose koncertuose.

Visą savo kūrybinį kelią, nuo studijų baigimo iki dabar, solistė sieja su Klaipėdos muzikiniu teatru. Klaipėdoje pradėjusi profesinę karjerą, čia pasiekė ir kūrybos viršūnę. Spektaklių statytojų pasitikėjimą R. Petrauskaitė pelnė vokalinės formos stabilumu, darbštumu, gebėjimu greitai perprasti naują muzikinę medžiagą ir, žinoma, neeiliniais aktoriniais gebėjimais.

R. Petrauskaitė dalyvauja Klaipėdoje ir kituose šalies miestuose rengiamuose koncertuose ir kūrybiniuose projektuose, kartu su KVMT gastroliuoja užsienyje.

– Esate pelniusi daugybę apdovanojimų, neseniai Jums įteiktas ir Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinis diskas“. Kokius jausmus išgyvenote? Ar tai buvo netikėta?

– Tai buvo visiškai netikėta ir nelaukta. Pranešimas, kad pelniau apdovanojimą, labai nustebino. Šią žinią priėmiau gana ramiai, nes apdovanojimai yra tik akimirka. Tačiau smagu būti pastebėtai ir įvertintai, nuoširdžiai dėkoju Muzikų sąjungai ir jos prezidentei Audronei Žigaitytei-Nekrošienei.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelionė į operos pasaulį? Kas paskatino pasirinkti solistės karjerą? Ar niekada nebuvo atsarginio plano?

– Planų nekūriau, bet dainavau nuo vaikystės. Mokiausi vaikų muzikos mokykloje, ten grojau violončele, pianinu. Ir visada dainavau – mokyklos chore, solo. Manau, kad geriausias planas, kai eini ten, kur veda širdis ir tau sekasi. Tuomet tai ir yra tavo kelias. Iš tikrųjų net nežinau kas yra tas atsarginis planas. Esu įsitikinusi, kad visada atsirasi ten, kur būti lemta. O kas yra tavo, tikrai nepraeis pro šalį…

– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra svarbi Lietuvos kultūrinė įstaiga. Ką Jums reiškia būti šiame teatre?

– Tai mano gyvenimo dalis, ir gana reikšminga. Kiekvienas čia dirbantis žmogus vienaip ar kitaip prisideda prie teatro vystymosi ir pokyčių. Dabar teatro pastatas atnaujintas ir visiškai pasikeitęs, bet kokia bus teatro aura, priklausys tik nuo mūsų visų.

– Ar galėtumėte pasakyti, kuris vaidmuo Jums yra artimiausias ir kodėl?

– Nenoriu išskirti nė vieno, nes visi jie yra dalis manęs. Rengiant vaidmenis kyla įvairiausių iššūkių, vieni labiau susiję su vokaliniais, kiti – su vaidybiniais dalykais. Paskutinėje teatro premjeroje, Philipo Glasso operoje „Kelionė“, turėjau ne tik perprasti vieno žinomiausių šių laikų kompozitorių muzikinę kalbą, bet ir įvaldyti „skraidymo“ meną, t. y. dainuoti pakibus ore.

– Kaip su tais iššūkiais tvarkotės?

– Jeigu kas nors neišeina, svarbu nepasiduoti ir nenuleisti rankų. Visada gali prašyti pagalbos, reikia daug mokytis pačiam ir dirbti su savımi, mąstyti pozityviai. Jeigu save motyvuoji, sakai, kad tu tai įveiksi, tai taip ir bus.

– Gal turite kokį ypatingą ritualą prieš eidama į sceną?

– Jokių ritualų neturiu, bet mėgstu pabūti ramiai, tyloje. Sukaupti energiją, kad išėjusi į sceną būčiau žvali ir balsinga.

– Kokią svarbiausią žinią norite perteikti klausytojams per savo pasirodymus?

– Papasakoti to vakaro istoriją. Ir kad ji sujaudintų, paveiktų žiūrovą. Kai palieti žiūrovo širdį ir sielą – tai ir yra didžiausia sėkmė.

– Ar turite solistų, vokalo pedagogų, kurie yra Jūsų autoritetai?

– Mano vokalo pedagogė – Barbro Marklund (Norvegija). Jos patarimai, pastabos man labai naudingi ir svarbūs. Kiekvieną kartą susitikusi džiaugiuosi turėdama galimybę pasisemti naujų žinių. Taip pat nemažai klausausi kitų dainininkių. Buvau labai susižavėjusi italų koloratūriniu sopranu Amelita Galli-Curci, jos iki precizikos ištobulinta vokaline technika. Visame pasaulyje pripažintas prancūzų soprano Natalie Dessay tiek balsas, tiek vaidybinis talentas. Renée Fleming – nuostabi visomis prasmėmis. Pasaulis didelis, jame daugybė talentingų žmonių, kuriais žaviuosi.

– Kas, Jūsų nuomone, pastaraisiais metais pasikeitė operos teatrų scenose?

– Pastaruoju metu operos pastatymams „diriguoja“ režisierius. Režisūrinė koncepcija lemia solistų pasirinkimą, artėjama ir prie kinematografinio operos matymo, vis plačiau naudojamos technologijos. Žinoma, operoje svarbiausia – solisto balsas ir geras jo valdymas, bet šiandien vien tik balsas nelemia statytojų pasirinkimo, būtinas visas solisto savybių kompleksas.

– Kokia šalies operos ateitis? Kokios tendencijos vyrauja ir kokios galimybės laukia jaunųjų solistų?

– Operos ateitis, manau, yra puiki. Kad ir kaip šis žanras kartais atrodytų visiškai atgyvenęs, opera vis randa naujų išraiškos priemonių ir yra pristatoma žiūrovams labai patraukliai. Technologijų bus vis daugiau ir modernesnių, bet balsas ir muzika niekur nedings. Tad ir jauniems solistams bus tik daugiau galimybių išreikšti save.

– Kokį patarimą duotumėte dainininkams, tik pradedantiems savo karjerą operoje?

– Gali duoti daug patarimų, bet vieno recepto nėra. Kiekvienas turi mokytis ir daryti savo klaidas. O paskui iš jų mokytis (arba ne). Kiekvieno kelias individualus ir nepakartojamas.

– Kaip manote, ar skiriasi Klaipėdos ir kitų miestų auditorijos? Kaip jaučiatės, kai atliekate muzikinius kūrinius skirtingose scenose?

– Gali keistis geografija, žmonės, kurie tave supa, bet scena – visur scena. Joje atsidūrusi aš jaučiuosi gerai, visada tarsi grįžusi į namus. Ir visada, kad ir kur būčiau, kad ir kokiai auditorijai dainuočiau, siekiamybė ta pati – užkariauti žiūrovo širdį.

– Kas Jus labiausiai įkvepia kūryboje – muzika, literatūra, gamta ar kiti menininkai?

– Mane, kaip ir kitus žmones, veikia viskas, kas yra aplink. Gamta, žmonės, muzika, literatūra, deja, ir karas, beprasmės žmonių žūtys. Negali nereaguoti į blogas naujienas. Tai neprideda optimizmo. Noriu neprarasti tikėjimo, kad muzika daro pasaulį geresnį. Su šia žinia ir einu į scena, sunkiai, bet vis dar tikėdama gėriu.

– Kaip pavyksta suderinti profesinį gyvenimą su asmeniniu?

– Specialiai nieko nederinu, viskas eina sava vaga ir derinasi savaime. Manau, svarbiausia džiaugtis pačiu gyvenimu, būti gerai nusiteikusiam, būti laimingam. Na, o muzika visada mus supa. Tyla – tai irgi muzika.

– Bitininkystė – retas hobis. Gal jis turi poveikį Jūsų profesinei veiklai – pavyzdžiui, padeda susikaupti prieš svarbius pasirodymus?

– Man patinka gilintis į bičių pasaulį. O tai tikrai kitas pasaulis. Suprasti bičių gyvenimą, jų komunikaciją – sudėtinga užduotis. Jaučiu didelį susižavėjimą stebėdama, kaip bitės dirba, tvarkosi „namus“.

– Kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai, svajonės?

– Svajonės ir planai išsipildo, kai jie lieka paslaptyje. Tad tegul bręsta ir atneša savo vaisius. O kokie jie bus, paaiškės ateityje.

– Kokia pagrindinė Jūsų gyvenimo taisyklė, kurios stengiatės laikytis kasdien?

– Mano pagrindinė taisyklė – daryti tai, ką moki ir gali daryti geriausiai. Elgtis taip, kaip tu norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Neskaudinti ir neįžeidinėti kitų, galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus.