Somatinė edukacija muzikantams – svarba ir perspektyvos

Publikuota: 2019-06-05 Autorius: Vytenis Gurstis
Somatinė edukacija muzikantams – svarba ir perspektyvos

Išaugę atlikimo reikalavimai

Siekdami muzikinių aukštumų atlikėjai dažniausiai koncentruojasi į meninę raišką – charakteringą muzikinio teksto atlikimą, kūrinio minties bei metaforinių vaizdinių perteikimą. Viena pagrindinių priemonių tam pasiekti – atlikėjo kūno ir minties sąveika – dažnai paliekama laisvai eigai ir nustumiama į antrąjį planą. Šiandien muzikantams keliami reikalavimai dažnai tapatinami su profesionalių atletų. Muzikos atlikėjų ir sportininkų keliai iš ties panašūs – pradedant tikslų ir siekių iškėlimu, baigiant psichologijos žiniomis, kurios būtinos varžyboms, pasirodymams, koncertams. Abiem reikalinga teorinė analizė, praktinis jos pritaikymas, treniruotės ir įgūdžių lavinimas. Pagrindinis skirtumas tarp muzikantų ir atletų išryškėja pasiruošimo metu: aukštų rezultatų siekiantiems sportininkams padeda visa juos ugdančių specialistų komanda: treneris, masažistas, fizioterapeutas, taip pat psichologas bei daugelio sričių gydytojai. Muzikantai daugiausiai dirba su savo specialybės ir papildomų muzikinių disciplinų dėstytojais, o į psichologijos, fizioterapijos ir medicinos specialistus kreipiasi tik norėdami papildyti turimas žinias arba atsiradus problemoms – diskomfortui, skausmui ar patologijoms. Nors tiek sportininkų, tiek muzikantų profesijos yra susijusios su judėjimu, atletai (kaip ir baleto šokėjai) dažniausiai baigia karjerą įpusėję ketvirtą dešimtį, o muzikantai neretai groja iki labai garbaus amžiaus.

Londono Karališkojo koledžo fleitos profesorės Gitte Marcusson teigimu, mes esame tik tokie stiprūs, kaip mūsų silpniausia [atlikimo technikos – aut. past.] grandis. Techniniai ir meniniai atlikėjo sugebėjimai susideda iš daugelio detalių: pirštų technikos, kvėpavimo bei garso valdymo, artikuliacijos, agogikos, frazavimo, stilistikos išmanymo ir t. t. Aukštą lygį atlikėjas pasieks tik tuomet, kai visi grandies elementai bus stiprūs. Bent vienas akivaizdžiai silpnas elementas, Marcusson nuomone, bendrą vaizdą sumenkins. Visais laikais būta iš prigimties itin talentingų, „natūralių“ atlikėjų, kurie vos tik pradėję groti muzikiniu instrumentu sėkmingai jį įvaldydavo, gebėdavo itin greitai išmokti net ir sunkius kūrinius ir juos be pastangų atlikti. Jų unikalios smegenų sandaros dėka, koordinacija nesukeldavo jokių problemų, todėl instrumentinio grojimo technika jiems būdavo lengva, nesukelianti įtampos. Statistiškai tokie atlikėjai yra daugiau išimtis negu taisyklė, tačiau jie pakelia atlikimo meno standartus, didina publikos bei muzikos industrijos lūkesčius. O ką daryti visiems likusiems?

Mokslo ir medicinos inovacijos, vis dažniau atliekami klinikiniai neuropsichologijos tyrimai skatina žvelgti į muzikos atlikimą plačiau. Sukuriamos prielaidos muzikantams domėtis įvairiomis praktikomis, semtis patirties iš tarpdisciplininių sričių kaip meditacija, joga, įvairių saviugdos, atsipalaidavimo ir sąmoningumo metodikų, kurios iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendra su muzika. Plėsdami akiratį atlikėjai atranda individualių būdų save visapusiškai tobulinti, naujausius mokslo ir medicinos pasiekimus integruoti į savo profesiją. Siekdamas norimo rezultato, dažnas atlikėjas ieško kuo geresnio instrumento, tačiau užmiršta, jog grojimo metu jis ir instrumentas suformuoja nedalomą vienį. Instrumentas grojimo metu keistis negali, tačiau žmogaus kūno ir minties sąveika yra paslanki ir gerokai labiau kintanti.

Kūno ir minties sąveika

Tradiciškai išskiriamos penkios žmogaus juslės: uoslė, skonis, rega, klausa ir jutimas – visos jos padeda orientuotis ir jausti aplinką, tačiau pastarasis – jutimas – yra bene daugiausiai aprėpiantis ir gali būti išskaidomas į bent du papildomus jausmus – kinesteziją[1] ir propriocepciją[2]. Šie juslių tipai veikia analizuojant judesio pojūtį, jo savybes (greitį, intensyvumą, tikslumą), kūno balansą ir judesio sekimą erdvėje. Muzikantams, šokėjams ir atletams šios judesio dimensijos yra kasdienybė. Šokėjai prisimena sudėtingas ir kompleksiškas judesių kombinacijas ir jas atlieka nežiūrėdami nei į kojas, nei į kitas kūno dalis. Muzikantai muzikinį tekstą skaito iš lapo ir groja nežiūrėdami į pirštus, pozicijas, klavišus ar vožtuvėlius, lygiai kaip ir sportininkas gali judėti bet kuria kryptimi su kamuoliu į jį nežiūrėdamas, bet puikiai valdydamas.

XIX–XX a. sandūroje paplito daug kūno valdymo metodų ir teorijų. Psichoanalitikų, neurologų ir kitų mokslininkų darbai bei didėjantis informacijos prieinamumas sudarė galimybes įvairių sričių specialistams susipažinti su fiziologijos, medicinos, neurologijos atradimais ir taikyti juos savo profesinėje veikloje. Buvo suformuoti įvairūs metodai bei technikos siekiančios susieti kūną ir protą. Psichoanalitikų (ypač Sigmundo Freudo, Pierre’o Janet) moksliniuose darbuose dažniausiai sutinkamas terminas būdavo psichosomatika (gr. psukhḗ „siela, dvasia“ + soma „kūnas“). Sąvoka somatika savarankiškai buvo pradėta vartoti tik aštuntame XX a. dešimtmetyje. Filosofas Thomas Hanna (1928–1990, JAV) savo knygoje Bodies in Revolt: A Primer in Somatic Thinking (1970) terminą naujai interpretavo kaip apibūdinantį „kūno pojūtį iš vidaus“.

Hannos sukurtas plačias konotacijas turintis apibrėžimas integruoja visas teorijas ir praktikas, susijusias su fiziniu ir mentaliniu kūno patyrimu bei jų tarpusavio ryšiais. Siekdami somatikos termino apibrėžtumo, turime nustatyti ribas – peržengus jas į vieną pusę atsirandame pseudomokslo, New Age alternatyvios medicinos ir šundaktarystės erdvėse, į kitą pusę – gryno laboratorinio medicinos, biologijos ir neurologijos mokslo, kuris turi nedaug bendra su stovėjimu scenoje ir grojimu muzikiniu instrumentu. Tarp šių dviejų polių somatika užima platų disciplinų spektrą, talpinantį sąsajas su elgesio psichologija (angl. behavioral psychology), įvairiomis terapijomis, fiziologija, biomechanika ir kitais mokslais.

Somatiką tikslinga traktuoti ne kaip gydymą, o kaip saviedukacijos procesą, kurio metu įvairių metodų pagalba žmogus atranda sau optimaliausią būdą tikslingai judėti be įtampos. Modernioje psichologijoje ir medicinoje sutinkamą praktiką „diagnozė-gydymas“ somatika praplečia skatinimu atpažinti, „įsiklausyti“ į savo judėjimo ir elgsenos įpročius. Tik išmokęs teisingai interpretuoti savo kūno siunčiamus signalus žmogus gali pagerinti judesio kokybę, pasiekti norimą rezultatą lengvai, be įtampos. Platus somatikos praktikų įvairovės spektras sudaro prielaidą konkrečiai apibrėžti bendrą jų tikslą – optimalų judėjimą bei kūno–proto sinergiją, o būdai juos pasiekti gali skirtis. Taikant somatikos principus svarbiausia užduoti klausimą – kodėl konkretus pratimas, technika ar mąstymo būdas padeda pasiekti norimą rezultatą. Tokiu būdu atlikėjai atranda universalius kriterijus, tinkančius savo reikmėms ir konkrečiai situacijai.

Kūnas, atliekantis judesius yra gyvas, kvėpuojantis organizmas. Jo struktūros ir funkcionalumas yra nuolatos veikiami daugelio veiksnių: dyla ir sensta kūno audiniai ir sąnariai, judėjimo metu apkraunamos sausgyslės ir raumenys. Ilgos grojimo valandos fiksuotoje pozicijoje, repetetyvūs judesiai, įvairios stresinės situacijos, grojimas scenoje vargina fiziškai ir psichologiškai. Ilgalaikė įtampa gali traumuoti kūną ir sukelti patologijas. Fiziologinės problemos yra skirstomos į struktūrines ir funkcines. Hanna savo mokyme ypatingą dėmesį skyrė centrinėje nervų sistemoje esančio motorinio kortekso[3] veiklos tyrimams ir padarė išvadą, jog didžioji dalis problemų, susijusių su audinių bei sausgyslių įtampa, chronišku raumenų skausmu, diskomfortu, judesio neefektyvumu kyla iš netinkamo kūno valdymo – tai apibrėžia funkcines problemas. Paveikiant kūno struktūrą – fizioterapijos, masažo ar gydomųjų procedūrų pagalba – raumenys, audiniai ir sausgyslės gali būti suminkštinami, atpalaiduojami, tačiau išorinių veiksnių pagalba pasiektas laisvesnio judėjimo efektas dažnai būna trumpalaikis ir naudos neduoda, jeigu neperprogramuojama jo funkcija smegenyse.

Judėjimo funkcionalumo trūkumą Hanna įvardino kaip motorinę-sensorinę amneziją (angl. sensory motor amnesia). Tai būklė, kai motoriniame kortekse esantys neuronai visiškai arba dalinai praranda ryšį su jiems priklausančio raumens valdymu. Smegenys valdo visus žmogaus kūno procesus ir sąlygoja tiek optimalų kūno naudojimą, tiek įtampą, stresą bei disfunkcijas. Skausmas ir diskomfortas – greičiausiai pajuntami signalai, leidžiantys žinoti, jog raumens funkcija yra pažeista. Pats raumuo savyje neturi kontrolės centro – raumenys reaguoja į elektrinius signalus iš smegenų, todėl somatiniame mokyme yra keltina prielaida, jog bet koks bandymas užkirsti kelią raumenų, sąnarių ir sausgyslių skausmui turi prasidėti smegenų „perprogramavimu“. Smegenų savybė – nuolatinis kismas bei plastiškumas – atlikėjams sudaro dvilypę situaciją. Iš vienos pusės galima smegenis perprogramuoti naujais, geram grojimui labiau tinkančiais įpročiais, kurie ilgainiui tampa norma bei pasiekia nesąmoningą produktyvumo lygį. Kita vertus, netaisyklingi įpročiai ir įtampa su laiku tampa profesinių ligų priežastimi.

Somatikos taikymas muzikantams

Per pastaruosius dešimtmečius išryškėjo specialistai, kurie pradėjo taikyti įvairias somatikos teorijas muzikos atlikimo problemoms spręsti. Susikūrė pasaulinė asociacija „Andover Educators“, kurios įkūrėja Barbara Conable, Ohajo Valstybinio Universiteto (JAV) muzikos skyriuje dirbanti profesorė, ir kiti organizacijos nariai, žymūs muzikantai bei pedagogai, tęsia ir plečia somatikos tyrinėtojų darbus. Taip iškilo naujas sistematizuoto kūno modelio konceptas, taikomas „visiems, kurių profesija susijusi su judėjimu“ – kūno žemėlapis (angl. body mapping). Pagrindinė body mapping idėja – kūno atvaizdas (žemėlapis) smegenyse: įvairių kūno dalių somatinis pajautimas (dydis, svoris, funkcija), mechaniniai bei fiziologiniai jų veikimo principai. Body mapping propaguotojai siūlo į savo kūną žvelgti tarsi pro rentgeno aparatą. Tik kai smegenų sensoriniame kortekse yra tiksliai reprezentuotas kūno žemėlapis galime taisyklingai ir laisvai judėti. Jeigu judesys atitinka fiziologiškai natūralius, įgimtus kūno dalių ir jų visumos veikimo principus, jis bus lengvas, patogus ir ilgainiui nesukels traumų. „Andover Educators“ organizacijos nariai suvokė, kad šiuolaikiniame meno pasaulyje muzikantų traumos, sausgyslių pertempimai, nugaros, rankų skausmai, diskomfortas grojant tapo itin dažni reiškiniai ir nusprendė su jais kovoti apjungdami įvairių meno šakų profesionalus, nuolat organizuodami mokymus bei konferencijas.

Artimesnė pažintis su body mapping principais atskleidžia esminius šio metodo persipynimus ir panašumus su daugelio muzikantų propaguojamomis Alexanderio ir Feldenkraiso sistemomis. Skatinama kūno ir proto sąjunga, somatinių pojūčių atradimas bei sąmoningas taikymas – kūno veikimo pažinimas iš vidaus. Muzikantai, tyrinėdami šias teorijas ir naudodami jų siūlomus pratimus, padedančius pajausti subtilias sistemas, atsakingas už kūno dalių kontroliavimą, greitai suvokia, kad „teisinga pozicija“ ir „gera laikysena“ nėra kažkokios fiksuotos pozos, kurioms reikia pasiruošti ir „į jas atsistoti“. Tai yra kiekvienam asmeniškai atrandamas individualus, natūralus, lankstus ir subalansuotas kūno būvis.

1 pav. Smuikininko laikysenos balanso skirtumai – nesubalansuota pozicija (A), subalansuota (B)

Bendraudamas su specialistais bei kolegomis (Feldenkraiso metodo sertifikuotais dėstytojais Patricia Morris, Niallu O’Riordanu; Alexanderio technikos specialiste fleitininke Lorna McGhee; fizioterapeutu Davidu Katzu ir kitais) straipsnio autorius pastebi, kad skirtingi somatikos dėstytojai pirmenybę teikia savo įvaldytai praktikai. Visi pagarbiai traktuoja kitas somatiką interpretuojančias technikas, tačiau tvirtai įsitikinę kad būtent jų pasirinktoji yra našiausia, geriausiai suprantama, aprėpianti daugiausiai veiksnių. Tai natūralu ir suprantama, nes tik giliai išanalizavus konkrečią somatikos sistemą įmanoma ją visapusiškai taikyti praktikoje ir jos mokyti kitus. Somatikos specialistas konsultacijos metu gali suteikti gilių įžvalgų bei praktinių patarimų, tačiau vėliau atlikėjas privalo pats ieškoti, gilintis ir eksperimentuoti – taip daugiausiai šansų pasiekti optimaliausią rezultatą iškilusioms problemoms spręsti. Somatikos technikos ir praktikos gali padėti tik tiek, kiek pats atlikėjas jomis geba pasinaudoti – jų taikymas kasdieniniame darbe, nuodugnus biomechaninių kūno veikimo principų išmanymas smarkiai padidina galimybę muzikantui išsaugoti geras fiziologines funkcijas.

2 pav. Moshé Feldenkraisas darbo metu

Somatinė edukacija – nevienkartinis veiksmas, o tęstinis procesas, kurio metu specialisto priežiūra ir bendradarbiavimas su atlikėju yra būtinas. Pasaulyje vyksta seminarai, skaitomi paskaitų ciklai, organizuojamos stovyklos, švietimo institucijose lankosi specialistai, tačiau tai nesudaro galimybių nuolatinėms konsultacijoms. Mančesterio Royal Northern College of Music (JK) nuo 2019 m. pradžios įvedė etatinį darbuotoją, konsultuojantį muzikantus, susiduriančius su profesinėmis problemomis ir negalavimais. Tai yra bene efektyviausias būdas, leidžiantis muzikantų profesines problemas spręsti nedelsiant. Su visapuse ir individualizuota specialisto priežiūra ir konsultavimu tikimybė pasieki ilgalaikį rezultatą ženkliai padidėja. Gal tai perspektyva ir Lietuvai?

 

[1] Kinestezija (gr. kinein „judinti“ + aisthesis „suvokimas“) – kūno dalių padėties jutimas, judesio pojūtis.

[2] Propriocepcija (lot. proprio (savo paties) + angl. reception (suvokimas) – kinestetinis kūno dalių jutimas į jas nežiūrint, susijęs su balansu vidinės ausies vestibiuliariniuose centruose. Terminą 1905 m. sudarė britų neuropsichologas C. S. Sherringtonas.

[3] Korteksas (lot. cortex) – cerebrinė (smegenų) žievė. Kaktos skilties užpakalinėje žievės dalyje esančioje srityje yra centrai, kontroliuojantys valingus judesius – sąmoningą raumenų darbą.

Komentarai