Spalvingasis Veronika Chichi Quartet

Šių metų rugpjūčio 20 d. įvyko trečiasis festivalio „Rotušės kolonada 2021“ koncertas, kuriame pasirodė Veronika ChiChi Quartet. Koncerto programa, kurios pagrindą sudarė originalios Veronikos ChiChi (Veronikos Čičinskaitės-Golovanovos) kompozicijos, dalijosi pastaroji kvarteto vokalistė kartu su savo sutuoktiniu Dmitrijum Golovanovu (klavišiniai) bei Kristupu Kmitu (mušamieji) ir kolega iš Latvijos Artursu Duckiu (kontrabosas). Kaip teigia Veronika ChiChi, „kvartetas pradėjo savo gyvavimą dar studijų laikais iš natūralaus poreikio muzikuoti kartu su bendraminčiais. Ilgainiui išsikristalizavo kvarteto branduolys - tai aš ir mano vyras pianistas Dmitrijus Golovanovas, o skirtingos aplinkybės karts nuo karto iki dabar pakeičia narius“.

Koncerto pradžioje atlikėjus pristatė aktorius Andrius Bialobžeskis, vakarą pradėdamas muzikaliu Henriko Radausko eilėraščiu „Mandolinos“, kurio eilutės publiką nuteikė džiazo muzikos koncertui. Keletas eilėraščio eilučių tarytum išpranašavo koncerto įspūdžius: „O mandolinose – patrakęs / Sinjoas: durklas ir širdis. / Ir dega akys, tartum žvakės, / Ir skuba meilė ir mirtis.“ Iš tiesų, koncerte skambėjusios kompozicijos galėtų būti apibūdintos kaip savyje talpinanti daugybę spalvingų emocijų, pusiau improvizuota, SCAT technika praturtinta muzika, o skambėję kūriniai išreiškia visų kvarteto atlikėjų jausmus, suteikiant vietos kiekvienam pasireikšti individualiai. Verta pastebėti vokalistės Veronikos ChiChi meistrišką vokalą ir jam taip pat meistriškai pritaikytą muziką, kurios daugumą atlikėja sukūrė pati.

Koncerto programos naratyvas puikiai atsiskleidžia nuskambėjusių kūrinių pavadinimuose, kurių daugelis yra įrašyti 2018 m. išleistame albume „A singer Of A 1000 Faces“. Vakaras pradėtas originaliu, nostalgija dvelkiančiu Veronikos ChiChi kūriniu „Do You Remember?“, vėliau Dmitrijaus Golovanovo klavišinių instrumentų improvizacijos meistriškumas atsiskleidė V. ChiChi kompozicijoje „Mr. Jazz“. Eilė kitų originalių kūrinių – „Hold On“, „Into the Light“, „Stop Sitting on the Chair“, „Human“, A Story of a Girl“, „Little Things“, „On the Edge“ bei kelios kitų autorių dainos: Vernono Duke‘o „April in Paris“ (ar. Dmitrij Golovanov), Ray Charleso „Georgia on my Mind“ ir Rene Marie „Just my Imagination“ atskleidė kiekvieno atlikėjo savitumą, technines instrumentų galimybes bei sukėlė nenutrūkstamo muzikinio vyksmo jausmą. Itin nustebino ir maloniai nudžiugino koncerto pabaiga, kurios metu atlikėjai su klausytojais atsisveikino muzikaliai – sudainuodami „sudie“ džiazinės improvizacijos stiliumi.

Veronika ChiChi Quartet šio teksto autorei buvo naujas muzikinio kolektyvo atradimas ir puikūs koncerto įspūdžiai paakino pasidomėti šio kvarteto lyderės – Veronikos Čičinskaitės-Golovanovos muzikinėmis patirtimis, kurios čia išreikštos nedidelio pokalbio forma.

– Prisiminkite pirmąsias savo muzikines patirtis. Kaip nusprendėte tapti dainininke?

– Mano pirmasis pasirodymas scenoje įvyko kai man buvo 3 metai. Mano mama buvo ir yra dainavimo mokytoja, tad nuo pat mažumės buvau apsupta muzikos ir niekada neabejojau, kad aš dainuosiu. Visada norėjau tapti dainininke ir sąmoningai to siekiau: muzikos mokykloje baigiau solinio dainavimo specialybę, vėliau sekė estradinės ir džiazo muzikos mokslas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir, žinoma, viską vainikavo džiazo studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurių metu turėjau galimybę metus pastudijuoti Franzo Liszto muzikos universitete Vokietijoje. Be viso to, nuolat ieškojau išbandymų ir tobulinausi įvairiausių džiazo grandų atlikėjų meistriškumo kursuose (Bobby‘o Mcferrino, Jeffo Cascaro, Jazzmeia‘os Horn).

– Kodėl pasirinkote būtent džiazą? Kuo šis žanras Jums artimas?

– Su džiazo muzika susipažinau gan vėlai. Pirmus įrašus išgirdau besimokydama konservatorijoje ir tuo metu manęs šis muzikos žanras visiškai nesužavėjo. Visa meilė džiazui atsirado bestudijuojant akademijoje, kai pradėjau įsigilinti ir suprasti visas džiazo muzikos subtilybes bei niuansus. Tai buvo nuostabus etapas, kuris tęsiasi iki šiol – džiazo muzikos klodai neišsenkantys ir, mano manymu, kai džiazo atlikėjas suvokia, kad tobulėjimui, naujų formų atsiradimui ir išraiškai džiazo muzikoje nėra ribų, tai įkvepia judėti pirmyn.

– Kokie didžiausi Jūsų pastarųjų dešimties metų apdovanojimai?

Mano manymu, muzikoje nėra nei geresnių nei blogesnių. Muzikoje negali būti varžybų, nes mes visi esame augimo ir tobulėjimo procese, todėl savo apdovanojimais laikau koncertus, po kurių žmonės išeina pasikeitę, paveikti muzikos, gal geresni, prisipildę naujų idėjų ir emocijų. Tai ir yra didžiausias apdovanojimas muzikantui.

– Kokie įsimintiniausi koncertai yra įvykę su Veronica ChiChi Quartet?

– Įsimintiniausiais tampa koncertai, kurie yra nekasdieniai ir išskirtiniai savo aplinkybėmis. Tai ir festivaliai, ir gastrolės užsienyje, bet tai gali būti ir koncertas mažame jaukiame džiazo klube, kuriame publika priima ypatingai šiltai. Vienas iš tokių šiltų koncertų buvo šių metų birželio pabaigoje, kai dalyvavome Leopolio džiazo festivalyje Ukrainoje. Publika neslėpė savo teigiamų emocijų ir dėl to man savo emocijomis dalintis buvo dar lengviau. Publika turi milžinišką galią padaryti taip, kad atlikėjas atiduotų visą save. Taip pat jaučiausi koncertuodama ir Vilniaus rotušės aikštėje.

– Pasidalinkite 2018 m. išleisto albumo „A singer Of A 1000 Faces“ gimimo aplinkybėmis. Kokią žinutę norėjote perteikti šiuo albumu klausytojams?

– Tai buvo prisistatymo albumas. Jaučiau, kad atėjo laikas prabilti ir pasidalinti savo muzika su žmonėmis. Labai dažnai po koncertų klausytojai dalindavosi tokiomis mintimis, kad mano muzika bei balsas turi labai daug spalvų. Taigi šis albumo pavadinimas yra įkvėptas klausytojų atsiliepimų. Tai yra albumas, kuris kviečia klausytoją susipažinti su manimi ir atrasti jame savo žinutę.

– Iš kur semiatės inspiracijos muzikos komponavimui? Kaip vyksta kūrybinis procesas?

– Pastaruoju metu muzikos kūryba man suteikia itin daug džiaugsmo. Visų pirma, dėlto, kad jai aš dabar turiu daug laiko. Žinoma, gal tai įtakojo ir pastaruoju metu visą pasaulį užklupusi situacija ir karantinas, kuris bent jau pasitarnavo kūrybiniame procese. Dabar esu tame etape, kai idėjos plūsta ir nekantrauju kada ateisiu į studiją ir sėsiu prie pianino. Visgi taip buvo ne visada. Kol atėjo ši kūrybinė laisvė, prireikė viso gyvenimo profesinio tobulėjimo. Pati pradžia buvo studijų metais, kai labai stengiausi „išrasti dviratį“. Turiu mintyje tai, kad labai dažnai muzikantai pradedami kurti muziką nori sukurti tai, ko dar niekas nėra girdėję, kažką išskirtinio ir šis mąstymas dažnai sustabdo kūrėją. Aš manau, kad kiekvienas muzikantas yra savo paties muzikinių patirčių ir inspiracijų bei aplinkos rezultatas. Muzikanto viduje susijungia skirtingos patirtys, įspūdžiai ir iš to gimsta tokia garsų kombinacija, kuri niekada neskambėjo. Taigi, norėdami sukurti kažką naujo, mes turime save praturtinti skirtingomis žiniomis ir patirtimis, nenustoti mokytis ir tobulėti. O tada leisti sau kurti tai, kas susikaupė viduje, ir gauto rezultato nelyginti su kažkuo, neklasifikuoti. Tame ir slypi išskirtinumas, tuomet muzikantas / kūrėjas pats iš savęs yra išskirtinis. Taigi, remdamasi šia filosofija, aš neriu į kūrybinį procesą.

– Kokios muzikinio pasaulio asmenybės Jus labiausiai įkvepia?

– Mane įkvepia atlikėjai ar kūrėjai, turintys aiškią kryptį. Mane įkvepia asmenybės, žmonės, turintys ką pasakyti pasauliui. Viena didžiausių mano inspiracijų yra fenomenalusis Bobby Mcferrinas. Ir jeigu paklaustumėt, kas būtent jame žavi, tai tikrai būtų nelengva atsakyti. Nes mane žavi ir įkvepia visa jo visuma. Nuo to, kaip jis kalba apie muziką, iki to, kaip jis ją atlieka. Tai yra mano sielos muzika. Jo klausantis ji atsigauna.

– Kokiomis aplinkybėmis nusprendėte dalyvauti festivalyje „Rotušės kolonada 2021“? Kokie įspūdžiai kilo šio koncerto metu?

Be galo apsidžiaugiau kai organizatoriai paskambino ir pasiūlė sudalyvauti šiame festivalyje su savo kvartetu. Labiausiai apsidžiaugiau dėl vietos, nes labai myliu Vilnių, o Vilniaus rotušės aikštė yra viena gražiausių vietų. Buvome labai šiltai sutikti publikos, o nuostabūs Vilniaus stogų vaizdai suvirpino begalę jausmų.

– Kokiomis kitomis veiklomis šiuo metu gyvenate?

Šiuo metu labai aktyviai įrašynėju naują lietuviškų džiazo dainų projektą. Rugsėjo viduryje šis projektas bus išleistas video koncerto formatu. Taip pat dėstau vokalą bei improvizaciją Vilniaus kolegijoje, Ritminės muzikos katedroje bei turiu savo Veronikos ChiChi dainavimo studiją, kurioje dirbu su privačiais mokiniais. Dainuoju retro svingo merginų trio ansamblyje “The Ditties”. O visą likusį laiką skiriu savo mylimiems dviems mažamečiams berniukams, šeimai, kurie ir yra mano didžiausi gyvenimo įkvepėjai.

– Dėkoju už pokalbį!