Spindintis laikas Rasos Jakutytės-Biveinienės šypsny

Kas yra laikas? Ar mes stabtelime pamąstyti apie patirtis, kurios paliečia kiekvieną mūsų kaip praeities, dabarties ir ateities keleivius? Tačiau yra žmonių, kurie ypač jautriai išgyvena tas laiko kaitos atveriamas biografines ir kultūrines patirtis.

Kaip laikas ir erdvė pakeitė pianistės Rasos Jakutytės-Biveinienės gyvenimą?

Rasą Jakutytę-Biveinienę sutikau Druskininkuose, festivalyje-konkurse „Muzika be sienų“. Šypsodamasi Valstybinės Vigo muzikos konservatorijos dėstytoja, Vigo muzikos akademijos „Compass“ tarptautinė koordinatorė sakė nugyvenusi beveik vienodą metų skaičių Vilniuje ir Ispanijos mieste Vige, tačiau tai buvo skirtingais matmenimis ženklintas laikas.

Rasa augo Kaune, teisininkų šeimoje. Tėtis buvo valdingas, jo teisingas žodis ugdė paklusnumą, griežta tvarka, nuolatinis drausmės pojūtis namuose buvo natūrali vaikystės terpė. Tai nebuvo „saldus vaikystės laikas“. Rasai su seserimi būdavo nuolat primenamas atsakingumas, reikalaujama tikslingai leisti laiką, siekti saviugdos, nepaliaujamo tobulėjimo. Per televiziją jos galėdavo žiūrėti tik specialias laidas apie gamtą, keliones ir meną. O kad procesas netaptų „tuščia vėpsone“, žiūrint reikėdavo mokytis megzti vąšeliu arba virbalais... „Šeštadieniais su sesute privalėdavome ugdytis namų tvarkymo įgūdžius: pakaitomis gamindavome pietus ir tvarkydavome butą. Skaityti turėdavome net eidamos į kiemą „pasivaikščioti“. Tai greitai virto Rasos būtinybe ir gyvenimo aistra. Ūgtelėjusios seserys vasaromis būdavo nuvežamos į rafinuotos ponios namus mokytis aristokratiško elgesio, gerų manierų.

Nuo neigiamo aplinkos poveikio tėvai saugojo ne tik dukros dvasią, bet ir fortepijonu skambinančios mergaitės rankas: jokių žaidimų su kamuoliu, jokių dviračių... „Augindama sūnų Karolį bandžiau mokytis važiuoti, bet nesėkmingai – matyt, jau buvo per vėlu...“

Namuose tik tėtis mėgdavo padainuoti, bet keturmetė Rasa, su mama eidavusi pasivaikščioti Kauno Laisvės alėja, laukdavo momento, kai galėdavo sustoti prie muzikos instrumentų parduotuvės, kurio vitrinoje puikavosi juodas pianinas. „Beveik mėnesį zirziau, kol išprašiau mamos užeiti į parduotuvę ir paprašyti atversti dangtį. Atvertė... Nuo tos akimirkos pianino klavišų grožis mane tarsi užbūrė...“

Rasos svajonė prakalbinti klavišus išsipildė, Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje mokėsi pas fortepijono pedagoges R. Kaminskienę ir B. Budzinauskienę. Ir ne šiaip mokėsi užduodamus kūrinėlius, bet ir juos atlikdavo scenoje. „Pirmi pasirodymai ir publikos plojimai man taip patiko, kad aš be perstojo lankstydavausi, mamai tekdavo mane nukelti nuo scenos ir nusinešti.“

Poreikis būti scenoje niekada neapleido. Nejautė nei baimės, nei diskomforto. O dabar tai gali ir paaiškinti: „Scenoje saugu, jaučiu įkvėpimą tuomet, kai atsisėdusi prie instrumento turiu tikslą pasidalinti su klausančiaisiais tuo begaliniu kūrybiniu džiaugsmu, kurį suteikia Muzika.“ Tačiau žmogus – gyva būtybė: „Juk įgyvendinti sumanymą gali pasisekti puikiai, o kartais gali ir nepasisekti. Tai – natūralus procesas. Bet muzikuoti mėgstančio žmogaus jis niekada neturi nuvilti.“

Vaikystėje dovanų gavusi patefoną, pradėjo kaupti plokšteles, klausyti pačios įvairiausios muzikos įrašų. „Įtakos turėjo nuostabi muzikos literatūros mokytoja Zujienė. Palaipsniui mano patirtis gilėjo, pamėgau Čaikovskio, Šostakovičiaus simfonijas. Verkdavau paveikta muzikos galybės, jausmo didingumo. Paauglystės laikotarpiu tik muzikos pasaulyje galėdavau atsiverti ir būti savimi. O buvau labai jautri, emocinga, greita. Tik muzikoje ir išliedavau, sakyčiau, hiperaktyvaus vaiko energijos perteklių“, – dabar su šypsena pasakoja pianistė.

Mokyklą Rasa baigė puikiai. Ir kažkodėl nutarė: studijuos teisės mokslus. Gal įkvėpė tėvų pavyzdys? Gal pastebėjo visuomenėje dėmesio menininkui trūkumą? „Niekada to nejutau. Iki šiol mintyse skamba įkvepiantys tėvelio žodžiai: pas advokatą žmogus neateina pasidalinti sėkme, džiaugsmu. Jo vizitą inspiruoja neteisybės, kančia, nelaimės. Todėl trokštu, kad mano dukros dovanotų žmonėms džiaugsmą ir gėrį, kurį suteikia muzika.“

Taigi prieš gabios mergaitės pasirinkimą tapti teisininke sukilo būtent tėvai. Kaip, apleisti muziką? Muzikos literatūros mokytoja skatino plačiau domėtis muzikos istorija, tad Rasai rutuliojosi nauja mintis – važiuoti į tuometį Leningradą studijuoti muzikologijos. „Tikrai ne. Iš Lietuvos nevažiuosi!“ – nuskambėjo tėvo verdiktas. Ir Rasa atsidūrė Vilniuje. Mėgusi klausytis Kauno filharmonijoje koncertuodavusio pianisto, Olgos Šteinberg studento Roberto Bekionio muzikavimo, pareiškime į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) parašė: „Prašau paskirti į profesorės Olgos Šteinbergaitės klasę“.

Dabar pianistė prisimena sunkius pirmuosius metus. Pas studentų mylimą pedagogę į pirmą pamoką atėjo pasiruošusi, parengusi Mozarto Sonatą ir kelis Chopino etiudus. „Viską išmokau atmintinai, žinoma, andante tempu... Deja... Mozartą grojau visus metus! Pradžioje verkiau, nekenčiau, nes troškau skambinti Liszto, Brahmso kūrinius! O čia... Atskiromis rankomis, kruopščiai, tvarkingai, taktą po takto privalėjau studijuoti Mozarto muziką... Tačiau po metų ją įsimylėjau amžiams. Manęs laukė ir kitas didelis vargas – beveik visi Czerny etiudai.“

Druskininkuose klausiausi Rasos, akompanuojančios Irenai Milkevičiūtei. Visada įdomu, kaip be ilgo kūrybinio bendradarbiavimo proceso vyksta „neapdirbtos“ medžiagos transformacija į baigtinį produktą. Kaip kūrybos impulsas inspiruoja vienokį ar kitokį koncertmeisterio interpretacijos posūkį: atsargiai, negriaunant solisto kuriamos dainos vizijos. Kaip puikus pianistės garso spalvos pojūtis, „glostomų“ klavišų aksomas, derantis su spindinčia kantilena, solisto melodijų voratinklius palaikančios prasmingos akordų harmoninės slinktys, raiškūs, bet ne „bombarduojantys“ bosai – harmonijos pagrindas – kuria melodijai derančią visumą. Tai vis meistrystė, geras amatas kaip būtinybė rastis menui. Tačiau svarbiausia šiai koncertmeisterei – ne tik nušlifuotas grojimas, ne primityviai suprantamas procesas „groti kartu ir negarsiai“, bet ir gebėjimas visa esybe jausti dainininkės vidines emocinės būklės inspiracijas, kvėpavimą, tarsi pačiai plazdėti pianissimo erdvėje, veržtis į spindintį forte aukštame diapazone. Tai apibrėžčiau kaip scenoje bendrai kuriamą emocijų prisodrintą muzikos peizažą. To pianistė Rasa Jakutytė-Biveinienė siekia nuo pirmos repeticijos su solistu ar netgi atsitiktinai prisėdusi paakompanuoti.

Konservatorijoje Rasa suprato, koks gilus yra atlikėjo menas, pagaliau – kada muzikinis garsas tampa meno raiška. „Olgą Aleksandrovną visada labai gerbiau. Tačiau net ir vėliau būdama greta jos jausdavau jaudulį, susikaustydavau...“ Pavasario sesijoje specialybės pedagogė jos darbą įvertino ketvertu. Namuose kilo uraganas. Tėvas siūlė mesti šiuos mokslus, jeigu dukra negeba būti excellent: „Mūsų namuose taip nepriimta!“

Rasa pasižadėjo susikaupti. Ji jau tada turėjo užsispyrimo, valios. Taip įsitvirtino savita gyvenimo tvarka, kuri neišvengiama ir šiandien. „Kasdienio darbo prie instrumento nevadinu rutina. Skambindama tenkinu vidinę būtinybę – kaip kvėpuoti. Tai žavūs momentai, vis naujõs, dar nepažintos muzikos atradimai, begaliniai garso estetikos, grožio ieškojimai... Daug grodavau nežinomų kūrinių „iš lapo“. Tai plėtė pažinimo horizontus, gebėjimą greitai orientuotis naujo teksto labirintuose. Svarbiausias yra pats muzikavimo momentas, valandos, kada gali būti tik tu ir muzika. Aplinkinis pasaulis su visomis savo problemomis lyg ir ištirpsta...“

Antrame kurse Rasa pradėjo dirbti koncertmeistere dainininkų klasėse. Dainavimas ją visada žavėjo, bet anksčiau vis nedrįsdavo pabandyti... Trukdė drovumas? O išdrįsusi tapo puikia dainininkų palydove. Intensyviai dirbo su Virgilijumi Noreika, daug metų – Vaclovo Daunoro dainavimo klasėje, koncertuose akompanuodavo Giedrei Kaukaitei, Irenai Milkevičiūtei, Raimundui Katiliui, Gehamui Grigorianui, Edgarui Montvydui, Inesai Linaburgytei, jauniems, dar tik ant kojų stojantiems dainininkams. Ne vieną jų lydėjo į tarptautinius konkursus. Įsimintini jos organizuoti „Jaunųjų talentų“ koncertai, baritonų vakarai ir kiti pasirodymai. Bendradarbiavo su dirigentais Jonu Aleksa, Sauliumi Sondeckiu, Gintaru Rinkevičiumi, Rimu Geniušu, Rimantu Zdanavičiumi.

Kaip šiandien atrodo pianistės, profesorės Rasos Jakutytės-Biveinienės laikas, 20 metų brandintas Lietuvoje? Tai buvo galimybių erdvė, kurią buvo galima daugiau ar mažiau užpildyti, geriau ar blogiau įprasminti.

Aplinkybės išplėšė Rasą iš aktyvaus Lietuvos muzikinio gyvenimo.

Daugiau kaip prieš du dešimtmečius nemaža grupė Lietuvos muzikų atvažiavo į Vigą čia kurti muzikos mokymo centro. Tai buvo Ispanijos kultūra užsikrėtęs pianistas Aleksandras Jurgelionis, fleitininkas ir dirigentas Paulius Bernardas Koncė, smuikininkas Algirdas Pocius, violončelininkas Iminas Kučinskas, choro dirigentas Rimantas Zdanavičius... Jie visi muzikos pasaulyje jau buvo gerai žinomi, susikrovę patirtį ir matantys perspektyvą, bet pasiryžo Pirėnų pusiasalyje nerti nežinion. Manė – neilgam. Atgautos nepriklausomybės pradžioje, 2000 metais, išvykti iš Lietuvos nebuvo lengva, bet čia ateitis atrodė neaiški.

Vigas – didžiausias miestas Galisijoje, Pontevedros provincijoje. Pastatytas ant piliakalnio, romėnų gyvenvietės vietoje. Dabar tai reikšmingas jūrų uostas prie Atlanto vandenyno. Yra universitetas, teatras, konservatorija. Operos teatro nėra, tačiau atvažiuoja gastroliuojančios trupės. Atvykusiuosius žavi Švč. Marijos katedra, Šiuolaikinio meno (MARCO) ir Jūrų muziejai. „Gatvės driekiasi žaliomis kalvelėmis, nuo kurių aukštumėlių matosi vandenynas. Nuolat girdi, kaip kvėpuoja šis gyvas tavo kaimynas. Čia puikuojasi Vigo paplūdimiai Samil, Vao, Patos, Saians… Man svarbu miškas, žaluma, saulė, vanduo, kuris čia pat, prie namo...“, – sako Rasa Jakutytė-Biveinienė.

Aplinkui skamba savita tautinė muzika, įdomūs jų instrumentai. Prieš penkiolika metų nemažai buvo studijuojančiųjų muzikavimą nacionaliniais instrumentais gaita, dūdmaišiais, dabar konservatorijoje dominuoja fortepijono, pučiamųjų instrumentų, kompozicijos specialybės. „Svajoju tapusi pensininke mokytis groti gaita. Žiūrėdama į vandenyno platybes, miške ant kalno linksminsiu paukščius!“ – juokauja pianistė. Tikiu romantikės svajone...

Mieste veikia municipalinės, valstybinės ir privačios švietimo įstaigos. Viena jų – Valstybinė Vigo muzikos konservatorija (Conservatorio Profesional de Música de Vigo), kurioje Rasa Jakutytė-Biveinienė profesoriauja, plėtoja veiklą, inicijuoja naujus muzikinius renginius.

„Lietuvoje širdį kartais suspausdavo abejingumas, susvetimėjimas. Mieste kaimynas kaimyno nepažindavo. Ispanijoje žmonės draugiški. Jeigu du kartus su nepažįstamuoju išgersi kavos – jis jau tavo draugas. Vieni kitiems šypsosi ir nori bendrauti. Tarsi viena šeima! Jie linkę dalintis mintimis, jausmais, yra labai atviri. Šįsyk pirmą kartą per 24 metus Lietuvoje leidau laiką ne tradiciškai penkias dienas, bet daugiau kaip tris savaites. Susitikau su daugeliu buvusių kolegų muzikų, draugų. Man jie rengė nuostabias keliones nuo Vilniaus, Kauno, panemuniais iki Ventės Rago, Nidos, Palangos, Birštono, į Anykščius... Kaip per du dešimtmečius pasikeitė Lietuva ir žmonės! Buvau sužavėta jų šilumos, šypsenų, nebejaučiau irzlumo, susikaustymo, vidinės įtampos. Žavūs europietiški miestai, miesteliai ir žmonės!“ – sako Rasa.

Įdomu, kad Vigo konservatorijoje nerengiami dirigentai, koncertmeisteriai, todėl vos atvažiavusi Rasa jau akompanavo, o prie jos driekėsi eilutė... Tačiau ten dirba stiprūs pučiamųjų instrumentų specialistai, daug dėmesio skiriama muzikos poveikio žmogui studijoms. Neuromuzika, muzika mūsų psichinei ir emocinei sveikatai, muzika kasdieniame gyvenime. Neuromokslas skatina žinių apie smegenis plėtrą, tyrinėjamas poveikis klausantis tam tikros muzikos ir (arba) grojant instrumentu. Ypač neurologus stebina skambinimas fortepijonu – dėl daugybės smegenų sričių, kurias jis apima ir suaktyvina. Kaip teigia Vigo specialistai, kokybiška aplinka sudaro optimalias sąlygas mokytis ir dirbti, atsipalaiduoti, o kartu išmokti sutelkti dėmesį, gebėti panirti į apmąstymus, kūrybą. Gerokai per mažai apie tai kalbama Lietuvoje. Aišku, baigusieji šią muzikos įstaigą gal nebus puikūs instrumentininkai, tačiau dauguma supras muzikos, tos Dievų kalbos, burtų galias žmogui.

Šiame kontekste ryški Rasos Jakutytės-Biveinienės asmenybė. „Schubertiados“, šeimų koncertai, monografiniai koncertai, bendradarbiavimas tarptautiniuose festivaliuose ir kiti lietuvių pianistės bei pedagogės ir tarptautinių renginių koordinatorės projektai Galisijoje buvo įvertinti Vigo miesto tarybos – jai suteiktas Galisijos garbės pilietės vardas (2011), pelnė ir kitų apdovanojimų. Rasa Jakutytė-Biveinienė nenutraukia ryšių su Lietuva, organizuoja studentų, pedagogų mainus.

Kelias į pripažinimą svečioje šalyje nebuvo lengvas. Pradžioje negalvojo ilgai čia užsilikti, tačiau pradėjo mokytis vaikai – dukra Barbora ir sūnus Karolis.

Ispanijoje svarbu turėti valstybinį darbą. Tačiau norint būti valstybinės, o ne privačios konservatorijos profesore, turi dalyvauti konkurse. Jeigu jį laimi, visam gyvenimui pasirašai valstybinį kontraktą. Teko išlaikyti keturis konkursinius egzaminus: pagroti 40 minučių rečitalį (būtina atlikti 10 minučių kamerinės muzikos), apginti metodinį darbą, išlaikyti pedagoginės metodologijos istorijos egzaminą, po dvejų metų valstybinės kalbos kursų – kalbos egzaminą. „Patekau į kuriozinę situaciją. Pedagoginės metodologijos egzaminui 20 min. leido ruoštis atskiroje patalpoje, o pats egzaminas vyko didelės koncertinės salės scenoje. Pasiruošiau ispanų kalba ginti tezes, tačiau susijaudinusi atsinešiau ne prirašytus, bet tuščius lapus. Jų pakeisti nebeleido. Ar galite įsivaizduoti mane apėmusį siaubą! Negi pabėgsi, kai šis egzaminas paskutinis, o šalia stovi 120 konkurentų! Teko suktis. Staigus energijos pliūpsnis privertė mane atsitokėti, o ispanų kalbos trūkumus teko kompensuoti kūrybingumu: dainuoti, improvizuoti, net šokti! Tarp visų konkursantų buvau antra!ׅ“ – prisimena Rasa.

Kai kurie valdiškame darbe įsitvirtinę pedagogai nurimsta ir tvarkingai iki pensijos vykdo pareigas. Tačiau Biveinienė ne iš tokių! Mėgaudamasi profesija, siekė įsitvirtinti, tapti lydere. „Labai daug akompanuodavau, nes svetimoje šalyje sunku buvo auginti du vaikus. O kur dar mokestis už butą, kreditas už naują automobilį… Privalėjau nepasiduoti. Visada maniau, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna, ir jei aš atsidūriau Ispanijoje, tai ir turiu siekti laimės čia. Nejaučiau diskomforto, nes mačiau esanti reikalinga ir man buvo gera. Municipalinėje Tuy konservatorijoje darbas trukdavo tik devynis mėnesius, o likusius tris reikėdavo kaip nors išgyventi... Todėl imdavausi visų muzikantui įmanomų darbų, grodavau net vestuvėse. Tačiau, manau, kad tai tik sutvirtino mano charakterį. Niekada nesigėdinau jokių darbų, juos stengdavausi atlikti profesionaliai. Tai buvo išbandymas po viso to, ką pasiekiau Lietuvoje. Pasitikrinau savivertę: ar galiu pati atsistoti ant kojų? Pasirodo – galiu!“ – prisimena savo kelią pianistė, dabar jau profesorė Rasa.

Ispanijoje R. Jakutytė-Biveinienė pradėjo megzti ryšius su meno centrais Italijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje, vietiniais atlikėjais. Ji tęsia aktyvią koncertinę veiklą kaip solistė ir kaip kamerinių ansamblių narė, muzikuoja su įvairiais atlikėjais. „Mūsų fortepijoninis duetas su Arabeliu Moráguezu „ÄRA“ apkeliavo daugelį Europos šalių. Kaip ir duetas su fleitininku Fernando Raña Barreiro „Cantilena“. Prieš keletą metų subūrėme trio „ÏNTER“, su kuriuo koncertavome ir Lietuvoje, M. K. Čiurlionio festivalyje Vilniuje“, – pasakoja pianistė.

Atlikėjos biografijoje – koncertai su prancūzų obojininku Ericu Spelleriu, bosu Genadijumi Bergorulka (Vokietija) ir kitais atlikėjais. O kur dar įvairių sudėčių kameriniai ansambliai...

Platus pianistės kūrybinis diapazonas leidžia jai dalyvauti operos ir Lied projektuose, bendradarbiauti su asociacijomis „Amigos de la opera“ ir „Opera Magenda“. Ji nevengia džiazo, su malonumu skambina Claude´o Bollingo muziką. Dalyvauja ir chorinės muzikos projektuose, prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose „Espazos sonoros“ (Ispanija), „Piné Musica Festival“ (Italija), „Festival das Quintas“ (Portugalija), „Mondi Sonori“ (Italija), IKFEM (Ispanija) ir kituose. Ir pati profesorė inicijavo ne vieną renginį bei jiems vadovavo, tarp jų „Atardeceres en Aldan“, „Festival de Piano de Vigo“, „Festival de Música de Cámara en Real Club Náutico“.

O dar pedagoginis darbas, tarptautiniai meistriškumo kursai, konkursų žiuri... R. Jakutytės-Biveinienės mokiniai aktyviai koncertuoja įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, dalyvauja meistriškumo klasėse. „Suskaičiavau jau 17 tarptautinių ir nacionalinių konkursų prizininkų“, – sako profesorė. Ji nuolat kviečiama rengti meistriškumo kursus Suomijoje, Italijoje, Albanijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Lietuvoje. Svarbu tęsti ir valstybės palaikomus seminarus „Meno švietimas ir Europos aukštojo mokslo erdvė“, „Garsų peizažai nuo XX a.“, organizuojamas programas „Muzikavimas“, „Mokymosi visą gyvenimą programa“ ir kt. 2011 m. R. Jakutytei-Biveinienei už muzikinę veiklą buvo suteiktas Pasižymėjusios galisijietės vardas (Gallega Distinguida).

Vienas R. Jakutytės-Biveinienės seminarų Italijoje – „Lietuviškas ir ispaniškas repertuaras fortepijonui“. Tokių žmonių pastangomis lietuviška muzika randa atgarsį Europos muzikinio gyvenimo peizaže. Druskininkuose ji pristatė simpatiškas jauno kompozitoriaus, sūnaus Karolio Biveinio, pjeses fortepijonui: patogios pianisto rankai, raiški melodika, praturtinta pietietiško etnoso harmonijos, kiek nostalgiškas nuotaikas nuskaidrina netikėta ritminė įvairovė. Pjesės vertos pedagogų ir solistų dėmesio.

Karolis Biveinis – M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis, baigė fortepijono ir kompozicijos specialybes. Jo muzikinio gyvenimo šviesuliai buvo ir iki šiol veda – Olga Šteinberg ir Bronius Kutavičius. Dabar Karolis – Galisijos ir Katalonijos kompozitorių sąjungų narys, puikiai užsirekomendavo kurdamas muziką kinui, yra laimėjęs prestižinę vietą Holivude rengiamame kino muzikos konkurse.

O mamos Rasos Jakutytės-Biveinienės metai spindi jos veide ir darbuose. Švytėkite šypsena, elegancija ir meilės muzikai aistra, vandenyno skalaujamo kranto profesore Rasa!