Stanislavo Moniuškos bažnytinė kūryba Vilniuje: giesmės, kūriniai vargonams ir mišios

Publikuota: 2019-06-10 Autorius: Laima Budzinauskienė
Stanislavo Moniuškos bažnytinė kūryba Vilniuje: giesmės, kūriniai vargonams ir mišios

Doc. Laima Budzinauskienė, muzikologė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos istorijos katedros vedėja

***

Dėl objektyvių istorinių priežasčių ir meninio gyvenimo subtilybių XIX a. Vilniaus bažnytinių kapelų ir vargonininkų repertuaras buvo labai įvairus: bažnyčiose skambėjo ir užsienio kompozitorių profesionalų, ir vietinių kompozitorių mėgėjų, kapelų vadovų kūryba. Sudėtinga mieste buvo ir kūrybinės minties sklaida: apeigose muzikuodavę kolektyvai ne visada noriai dalindavosi atliekamu repertuaru, o geras vargonininkas buvo tikra retenybė.

Stanislavas Moniuška (1819–1872), gyvendamas Vilniuje ir vadovaudamasis vidine nuostata, kūrė atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas ir konkretiems atlikėjams. Dauguma Vilniuje sukurtų bažnytinių kūrinių vėliau pačiam kompozitoriui tapo stimulu plėtoti išbandytus žanrus. Neteisinga, kad bendrame S. Moniuškos kūrybos kontekste Vilniaus laikotarpiu komponuota bažnytinė muzika iki šių dienų yra savotiškoje nuošalėje (išimtis nebent galėtų būti Aušros vartų litanijos).

Bažnytinių kompozicijų autorius S. Moniuška visų pirma buvo kosmopolitas. Neturėjo jis tėvynainio bažnytinės muzikos įkvėpėjo ir mokinių, einančių jo – apeigoms skirtos muzikos kūrėjo – pėdomis. Tenka pastebėti ir tai, kad dėl jau minėtos sudėtingos kūrybinės minties migracijos tarp Vilniaus bažnyčių Moniuškos kūriniai nebuvo tinkamai įvertinti Vilniaus dvasininkijos, leidėjų ir bažnytinių kapelų vadovų[1]. Vis dėlto tarp S. Moniuškos ir kitų XIX a. Vilniaus bažnytinio repertuaro kūrėjų darbų yra labai daug teminių, struktūrinių, kompozicinių panašumų: tai buvo lyg savotiška vilnietiška XIX a. bažnytinės muzikos komponavimo tradicija, kurią, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, atliepė ir S. Moniuškos kūriniai.

S. Moniuška parašė apie 90 bažnytinių kūrinių. Iš jų apie 60 (!) – Vilniuje. Tai giesmės (daugiau kaip pusė jų lenkų kalba), mišios (3?), Aušros vartų litanijos (4), įvairios kompozicijos vargonams ir pan. Šių kūrinių atlikėjų sudėtys labai įvairios: nuo solo (su vargonų, rečiau – fortepijono akompanimentu) iki vokalinių-instrumentinių kompozicijų. Sunku nustatyti Moniuškos Vilniaus laikotarpio bažnytinių kūrinių chronologiją, nes kompozitorius, deja, nefiksavo jų atsiradimo. Taip pat Vilniaus laikotarpiu sukurtuose bažnytiniuose kūriniuose negalime įžvelgti nuoseklios kūrybinės raidos ar teminio cikliškumo.

Vilniuje S. Moniuška sukūrė 16 bažnytinių giesmių[2]. Tai psalmės, himnai, maldos, Marijos garbinimo ir Kalėdų giesmės. Iš visų giesmių išsiskiria šešios, skirtos baritonui solo. Tikėtina, kad jos buvo adresuotos artimam S. Moniuškos draugui ir bendražygiui, daugelio jo kūrinių atlikėjui solistui Achillesui Józefui Bonoldi (1821–1871). Tų šešių giesmių vokalinės partijos melodinė linija plati, išraiškinga, primenanti operų arijas, o akompanimento vaidmuo labai įvairus: kartais tik palaikantis harmoninę vertikalę, o kartais sudėtingas, plačios Fryderyko Chopino (1810–1849) kūrinius primenančios faktūros.

Gyvendamas Vilniuje S. Moniuška parašė kelias dešimtis įvairios apimties ir tematikos
religinių kompozicijų mišriam chorui su instrumentinio ansamblio pritarimu. Paminėtini šiai atlikėjų sudėčiai skirti trys himnai: „Boże coś Polskię...“ (išlikęs tik fragmentas), „Chwała Bogu“ ir „Powstańcie, powstańcie“. Rankraštiniai šaltiniai liudija, kad vieną jų (turėjusį antrą pavadinimą „Benedictus“) Moniuška sukūrė Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios 300-ųjų metinių sukakčiai paminėti.

Dirbdamas Šv. Jonų bažnyčioje „šventiniu“ vargonininku, Moniuška tiesiogiai susidūrė su skurdžiu vargonų repertuaru. Tikriau, jo praktiškai nebuvo. Moniuška džiaugėsi kiekvienu nauju amžininkų kūriniu vargonams ir pats rašė populiarių giesmių harmonizacijas, preliudus, bet, deja, ne visas kompozicijas užrašydavo. Reikia pabrėžti, kad beveik visi S. Moniuškos kūriniai vargonams buvo sukurti Vilniuje. Ilgainiui šis „priverstinis“ komponavimas suformavo tikslą – pildyti ir keisti vargonininkų repertuarą. Savo iniciatyva kompozitorius publikavo du rinkinius, skirtus vargonininkams: „Mūsų bažnyčios giesmės…“ („Pieśni naszego Kościoła z harmonią Stanisława Moniuški, na organy ułożone i do grania przy Mszy czytanej przeznaczone“) ir „Mišparai ir Aušros vartų giesmė „Būk pagarbintas”…“ („Nieszpory i Pieśń ostrobramska Witaj Święta, ułożone na Organy z harmonią Stanisława Moniuszki“). Į šiuos rinkinius Moniuška sudėjo visus savo kūrinius vargonams. Labiau įvertintą ir perkamą pirmąjį rinkinį sudarė 14 kompozicijų – tuo metu populiarių giesmių vargoninės harmonizacijos (nuo trumpų keliatakčių kūrinėlių iki išplėtotų preliudų, primenančių choralines fantazijas). Iš rinkinio konteksto ir net visų Moniuškos kūrinių vargonams išbaigtumu bei apimtimi išsiskiria du – „Gorzkie żale“ ir preliudas „Idzie, idzie Bóg prawdziwy“.

Mišių ciklus S. Moniuška komponavo visą gyvenimą. Vilniaus laikotarpiu sukūrė trejas (?) mišias lenkų kalba: a-moll, e-moll ir gedulingas mišias (?) d-moll[3]. Palyginti su jau Varšuvoje sukomponuotomis mišiomis, vilnietiškuose cikluose Moniuška dar neatskleidė viso savo profesionalumo. Pastebėtina tai, kad pastarosiose nematome nė šešėlio tautinio charakterio. Priešingai – šie kūriniai lyg vieni iš daugelio pseudoklasicizmo pavyzdžių: Mišios a-moll ir e-moll artimos vilnietiškos aplinkos kompozitorių mėgėjų Florjano Bobrowskio (1779–1846?), Adalberto Dankowskio (1760–1814), taip pat lenkų kompozitorių Józefo Krogulskio (1815–1842), Józefo Elsnerio (1769–1854), Karolio Kurpińskio (1785–1857) mišioms.

S. Moniuškos Mišios a-moll ir e-moll sukurtos pagal poeto Antonio Edwardo Odynieco (1804–1885) tekstus. Kompozitoriaus užmojis sukurti mišias lenkų kalba to meto Vilniuje turėjo atrodyti labai originaliai: tai buvo ne tik naujo teksto panaudojimas liturgijoje, bet ir naujų melodinių formų, išraiškos priemonių ieškojimas. Modifikuojama net viso mišių ciklo teksto struktūra: štai Mišių e-moll pirmoji ciklinės kompozicijos dalis „Kyrie“ pradedama žodžiais „Panie! Panie! Zmiłuj się nad nami!“ („Domine! Domine! Miserere nostril!“).

Aptariant Vilniuje sukomponuotas S. Moniuškos mišias, išskirtiniu tampa jų lakoniškumas, paprastos muzikinės formos bei atlikimo priemonės: vokaliniai balsai dubliuojami tercijomis, sekstomis, vyrauja nesudėtinga ritmika, dažnas silabinis žodžio ir melodijos santykis. Neįprasta mišių atlikėjų sudėtis: a-moll skirta dviejų, e-moll – trijų lygių moterų (vaikų?) balsų chorui ir vargonams. Galima prielaida, kad mišios buvo adresuotos Labdaros draugijos globos mokyklos vaikų kolektyvui, kuriam su protarpiais vadovavo ir pats kompozitorius. Mišiose e-moll išsiskiria vargonų partija: čia ji savarankiškesnė, sudėtingesnė, neapsiribojanti tik vokalinių partijų dubliavimu (tikėtina, kad atliekant mišias vargonavo pats kompozitorius).

Rašytiniai šaltiniai liudija, kad 1854 metais Šv. Jonų bažnyčioje S. Moniuškos Mišias e-moll atliko jungtinis mėgėjų choras ir orkestras. Muzikos istorikės Mariam Azizbekovos duomenimis, 1855 metais jos buvo pakartotos Vilniaus katedroje. „Po kelių dienų spaudoje buvo rašoma, kad S. Moniuška sudėjo ir su mėgėjais atliko nuostabią muziką“[4]. S. Moniuškai skirtos monografijos autorius muzikologas Vitoldas Rudzinskis teigia, kad 1855 metais Mišios e-moll buvo išleistos Vilniuje[5], tačiau tai patvirtinančios informacijos kol kas nėra. Matyt muzikologą suklaidino Moniuškos rašytas laiškas draugui, kuriame aptariami planai šias mišias paskelbti[6].

Requiem žanras XIX a. lenkų kompozitorių kūryboje buvo retas. Nedaug
pavyzdžių randame ir tarp išlikusių Vilniaus bažnyčių muzikinių rankraščių. XIX a. „formavosi savita missa solemnis atmaina – religinė neliturginė dramatiško, koncertinio Requiem, taip pat ir pasaulietinių Requiem pagal poetinius tekstus atšaka, užgožusi bažnytinę atšaką“[7]. Būtent jai artima S. Moniuškos 1850 metais sukurta gedulingų giesmių kompozicija, pasirodžiusi netrukus po tais pačiais metais mirusios kompozitoriaus mamos Elżbietos Moniuszkowos laidotuvių. Tai „Gedulingos giesmės šv. Mišioms už mirusiųjų sielas“ („Pieśni żałobne do mszy świętej za dusze zmarlych“), parašytos simboliškai pasirinkta ir Requiem žanrui būdinga d-moll tonacija. Gedulingų giesmių tekstas vėlgi lenkų kalba – šį kartą poeto Alojzy Felińskio (1771–1820); atlikėjų sudėtis – 4 balsų mišrus choras, orkestras ir vargonai. Įdomu tai,
kad 1870 metais Moniuškos sukurtas tikrasis Reguiem (lotynų kalba) buvo skirtas tokiai pat atlikėjų sudėčiai.

Baigiant S. Moniuškos Vilniuje sukurtų giesmių, kūrinių vargonams ir mišių apžvalgą būtina pasakyti, kad praėjus beveik 300 metų po Renesanso kompozitorių Wacławo Szamotulczyko (Vaclovo Šamotuliečio, ?1520–1560?), Marcino Leopoldo Lwowczyko (XVI a.), Mikołajaus Gomółcos (?1535–1609?) ir kitų veiklos, S. Moniuška buvo tas kompozitorius, kuris po ilgos pertraukos siekė sugrąžinti profesionaliąją muziką į bažnyčias. Vilniaus laikotarpis kompozitoriaus bažnytinei kūrybai buvo labai svarbus: čia parašytuose kūriniuose glūdi gilus tikėjimas, religinių išgyvenimų didybė ir ypatinga maldos išraiškos giluma. Akivaizdu ir tai, kad vilnietiška aplinka nevaržė kūrėjo idėjų. Muzikos požiūriu Vilniuje sukurti bažnytiniai opusai buvo kosmopolitiški, tačiau daugumai pasirinktas tekstas lenkų kalba patvirtina S. Moniuškos siekį neatsilikti nuo XIX a. įsivyraujančių naujų kūrybinių tendencijų.

 

[1] Tenka pabrėžti, kad tarp išlikusių ir Vilniaus kapitulos bei kituose fonduose saugomų muzikinių rankraščių S. Moniuškos bažnytinių kūrinių randama labai mažai. Neminimi jie ir išlikusiuose XIX a. Vilniaus bažnytinių kapelų natų sąrašuose. Matyt, S. Moniuškos bažnytinės kompozicijos buvo atliekamos Šv. Jonų bažnyčioje ir Aušros vartų koplyčioje, o pastarųjų šventovių muzikiniai fondai dar nerasti.

[2] Plačiau žr.: Budzinauskienė L. Stanisławo Moniuszkos Vilniaus laikotarpio bažnytinė kūryba. I dalis: bendra apžvalga, giesmės ir kūriniai vargonams. – Menotyra, 2011, T. 18, Nr. 3, 214–226.

[3] Plačiau žr.: Budzinauskienė L. Stanisławo Moniuszkos Vilniaus laikotarpio bažnytinė kūryba. II dalis: „Aušros Vartų litanijos“ ir mišios. – Menotyra, 2012, T. 19, Nr. 3, 200–216.

[4] Aзизбекова М. Фортепианное искусство в музыкальной жизни Вильнюса (1-я половина ХIХ века). Вильнюс, 1976, 150.

[5] Rudzinskis V. Stanislavas Moniuška. Vilnius, 1993, 103.

[6] Plačiau žr.: Moniuszko S. Listy zebrane. Warszawa, 1969.

[7] Kalavinskaitė D. Bažnytiniai žanrai šiuolaikinėje lietuvių kūryboje: tarp bažnytinės muzikos paveldo ir atnaujintos liturgijos poreikių. – Lietuvos muzikologija, 2011, T. 12, 65.

Susiję nuotraukų galerijos

Komentarai