Stanislavo Moniuškos opera „Halka“ – dramaturgija nūdienos aspektu

Lietuvoje „Halka“ šuo metu nėra statoma, nors anksčiau bandymų būta.

1926 metais „Halką“ statė Vilniaus „Redutos“ teatras.

Dabartiniame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko dvi operos „Halka“ premjeros.

Operą 1951 m. gegužės 31 d. tuometiniame Lietuvos TSR valstybiniame operos ir baleto teatre parengė dirigentai Algis Žiūraitis ir Mykolas Bukša, režisavo A. Zauka, dailininkas – N. Zelinskis. Beje, tai buvo viena paskutinių M. Bukšos premjerų. Halkos vaidmenį sukūrė J. Petraškevičiūtė ir P. Zaniauskaitė, Jonteko – V. Česas ir J. Indra, Sofijos – B. Adomavičienė ir I. Ylienė, Janušo – V. Blažys, J. Mažeika, K. Šilgalis, Stolniko – R. Siparis, H. Zabulėnas, Dzembos – R. Marijošius, L. Muraška.

1972 metų kovo 23 d. dirigentas Jonas Aleksa, režisierius V. Grivickas, dailininkas J. Jankus atnaujino Moniuškos „Halkos“ spektaklius. Janušo partiją atliko J. Urvelis, Sofijos – D. Juodikaitytė. „Halkos“ partiją yra dainavusi ir G. Kaukaitė. Šios operos fragmentus yra įrašę K. Petrauskas, V. Noreika ir kiti lietuvių atlikėjai.

Taigi, išaugo ir subrendo jau kelios kartos ne tik klausytojų, bet ir muzikų profesionalų, kuriems „Halka“ visiškai nežinoma. Apmaudu, bet ir mano dėmesys net ir deklaruojant išskirtinį požiūrį į operos žanrą, aplenkė Vilniuje sukurtą S. Moniuškos šedevrą.

O juk S. Moniuškos lietuviškojo biografijos tarpsnio (dažnai ir lietuviškos tematikos!) kūryba yra, be abejo, ir Lietuvos kultūros istorijos objektas.

Tad bent iškilia S. Moniuškos 200 gimimo metinių proga įsipareigojau itin atidžiai pasidairyti po pirmąja lenkų nacionaline opera vardinamą „Halką“.

Įspūdis pranoko visus lūkesčius. Išties operoje atsiskleidžia ne tik ryškus kompozitoriaus prigimtinis talentas, bet ir puikios muzikos teorijos žinios bei meistrystė valdant operos dramaturgiją. Po studijų Varšuvoje (1827–1830, A. Freyerio klasė) ir Berlyne (1837–1840, mokėsi privačiai pas „Singakademie“ direktorių C. Rungenhageną) čia atvyko 1840 metais.

Net jeigu ir nebūtų sukūręs daugiau nei vieno savo kūrinio, sukūręs „Halką“ kompozitorius stoja vienon greton šalia iškiliausių romantizmo genijų šalia H. Berliozo, G. Verdi, R. Wagnerio... Mūsų iškilusis vilnietis – Europos mąsto kūrėjas.

Beje, gyvendamas gana izoliuotoje vietoje, koks buvo to meto Vilnius, Moniuška sugebėdavo gauti informacijos apie svarbiausius meninio gyvenimo įvykius – prenumeravo Vokietijoje ir Lenkijoje spausdinamus kultūros leidinius ( „Biblioteka Warszawska“, „Atheneum“).

Kompozitorius buvo susipažinęs ir su R. Wagnerio veikalu „Opera ir drama“ (1850) bei jo operomis (savo mokiniui Cezariui Kiuji rekomendavo studijuoti „Tanhoizerį“ ir „Lohengriną“).

Kaip ir dažnam kompozitoriui, taip ir S. Moniuškai sumanius kurti operą pirmiausiai iškilo libreto problema. Apie tai jis rašė bičiuliui Józefui Sikorskiui: „Vilniuje neturime sugebančio rašyti libretus <...> Ar nėra kokio būdo man padėti?“.

Varšuviečio muzikos kritiko J. Sikorskio ir S. Moniuškos draugystė prasidėjo 1845 metais, kai kritikas žurnale „Biblioteka Warszawska“ paskelbė išsamią ir labai palankią kompozitoriaus „Namų dainyno“ I sąsiuvinio recenziją.

S. Moniuškai atvykus į Varšuvą, Sikorskis kompozitorių supažindino su poetu ir dramaturgu Józefu Korzeniowskiu ir rekomendavo jį kaip „Halkos“ libretistą. Tačiau pats Moniuška atkreipė dėmesį į Varšuvoje tuo metu rankraščio pavidalu nelegaliai platinamą poemą „Halščka“. Jos autorius buvo poetas, radikalios Varšuvos menininkų grupės „Varšuvos bohema“ („Cyganeria warszawska“), siejusios literatūrinę kūrybą su švietėjiška veikla, narys Włodzimierzas Wolskis (1824–1882). Poetas nepasižymėjo darbštumu, mėgdavo užsukti į restoranus. Kai Moniuškos kantrybė išseko, jis užrakino Volskį viešbučio kambaryje ir pastatęs ant stalo butelį vyno, pripylęs į rašalinę rašalo, pasakė: „Manau, ryt „Halką“ turėsime“. Kitą rytą libretas buvo baigtas.

1847 metais, kai Moniuška Varšuvoje asmeniškai išrūpino cenzūros leidimą, „Halkos“ libretą Vilniuje išeido J. Zavadskio spaustuvė. V. Volskis ne perdėm aukštai vertino savo parašytą libretą, vadino jį tik eskizu („szkic librettowy“ ir paliko kompozitoriui gana didelę kūrybos laisvę. Moniuška ją puikiai pasinaudojo – į libretą įterpė savo tekstų – Jonteko ir Janušo duetą ir kt.

Dviejų veiksmų „Vilniaus Halka“ („Halka wileńska“) prasideda Janušo vestuvėmis, jis veda „lygią padėtimi ir dalia“ Zofiją. Per iškilmes sode pasirodo Halka, ji dainuoja graudžią, ilgesingą dainelę, kuri visus sukrečia. Iš savo gimtinės – iš kalnų – Halka atėjo lydima Jonteko. Šis ją myli, globoja ir nesėkmingai bando atverti akis, kad ponaitis, jos vaiko tėvas, jai neištikimas, kalbina susitikti už miesto, bando ją nuraminti ir išsiųsti namo. Ateina vestuvių svečiai, tarnai Halką su Jonteku išvaro. Palūžusi Halka grįžta į kaimą ir išprotėja. Jontekas kaimiečiams pasakoja, kad juos išstūmė už vartų: „Tai taip, tai taip su ponais, tai tokia meilė jų“ – tokius žodžius, įrašytus Moniuškos ranka, skaitome partitūros originale. Kai po dešimties metų „Halka“ buvo pastatyta Varšuvoje, šie žodžiai buvo pakeisti: „Tai va kaip su merginom, tai tokia meilė jų“.

Tekstas iš esmės buvo pakeistas ir kitose libreto vietose (Janušo, Halkos, choro atliekami fragmentai). Minia gailisi Halkos: „Ne tu, vargšelė, taip nusidėjai, čia jau kas kitas kaltas labiau“. Atvažiavus vestuvininkams – jaunieji tuoksis kaimo bažnytėlėje, – Halka pagaliau suvokia savo nelaimę. Apimta keršto, nori padegti bažnyčią, tačiau iš ten ataidi malda. Halka numeta degančią skalą, bėga prie kalnų upės ir puola į ją.

Taigi naujoje versijoje romantinė fantazija užleido vietą realistinei dramai. Pasak W. Rudzińskio, „Pakeista ir veiksmo vieta – ji perkelta į priekalnes, taigi, į ten, kur vyko tragiškas baudžiaunininkų maištas.“

„Halkos“ libretas susijęs su baudžiauninkų teisių nepaisymu, su lenkų šlėktos reakcija į neramumus Prancūzijoje bei su 1846 m. Krokuvos sukilimo numalšinimu.

„Halkos“ aktualumas buvo sukrečiantis, kaip ir jos kūrėjo drąsa apnuoginti aštrias savo laiko socialines problemas, kurios iki tol neatsispindėdavo taip ryškiai operose.

Kompozitoriaus novatoriškumas pasireiškė ne tik temos pasirinkimu – pagrindinė veikėja yra baudžiauninkų luomo atstovė, bet ir muzikoje, nes autorius drastiškai atsisakė italų operų štampų: šio žanro kūriniuose miglotas siužetas paskęsdavo vokalinius gebėjimus demonstruojančių primadonų arijose.

Tad nieko nuostabaus, kad Didžiojo teatro (Teatr Wielki w Warszawie) primadona Paulina Rivoli reiškė Moniuškai pretenzijų dėl savo partijos, tačiau po kurio laiko vis dėlto sutiko „amoralioje operoje“ dainuoti „herojės baudžiauninkės“ (chłopskiej heroiny) partiją.

Nors „Vilniaus Halka“ dar neturėjo visų būtinų didžiosios operos požymių (jų kur kas daugiau atsirado 1857 metais, kai kompozitorius rengė Varšuvos premjerą), tačiau dėl savo glaustos formos ir dramatinės išraiškos, be abejo, buvo visavertis šio žanro kūrinys.

Ypatingo vientisumo Moniuška pasiekė dialogus pakeitęs rečitatyvais, sujungęs numerius į ištisas scenas (vadinamuoju atakos būdu) arba pasitelkęs moduliacijas, motyvų reminiscencijas.

Svarbiausia „Halkos“ kompozicinės technikos naujovė – uvertiūra glaudžiai susieta su operos visuma, joje skamba svarbiausios, su kertiniais dramos momentais susijusios temos.

Tačiau didžiausią nuostabą kelia motyvų ir temų plėtojimas ir variantinis kartojimas, primenantis R. Wagnerio leitmotyvų sistemos principus. Dar labiau stebina, kad vėlesnėse Wagnerio operose naudojama motyvų sistema negalėjo turėti jokios įtakos „Vilniaus Halkai“, nes R. Wagnerio „Lohengrinas“ pasirodė vėliau, 1848 metais. Kas žino, jei Moniuška būtų aprašęs „Halkos“ komponavimo metodus, ar nebūtų pasidalinęs šlove su operos reformatoriumi Wagneriu? Beje, juk ir M. K. Čiurlionis pačioje 20 a. pradžioje intuityviai kūrė atonalias variacijas iki Schönbergui paskelbiant (1921) dodekafoninės technikos principus.

Z. Jachimeckis daro prielaidą, kad 1847 metais Moniuška lygiai taip pat galėjo sukurti muzikinę dramą kaip ir tikrasis jos kūrėjas R. Wagneris. Po „Halkos“ spektaklio recenzentas stebėjosi: „Nesuvokiu, kodėl šis šedevras iki šiol nėra pelnęs tarptautinio pripažinimo. Veikalas nėra žinomas Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje <...> dėl tokio menko paplitimo „Halka“ negalėjo veikti operos žanro kaip muzikos dramos raidos. Kurdamas šią operą Moniuška nėra patyręs svetimų įtakų, tačiau sugebėjo atspindėti savojo amžiaus tendencijas [...] tai tikrasis operos menas“.

Gana svarbus įvykis Vilniaus kultūriniame gyvenime buvo 1848 m. sausio 1 d. „Halkos“ pirmosios dviejų veiksmų redakcijos (vadinamosios „Vilniaus Halkos“) koncertinis pastatymas Vilniaus rotušėje (beje, lenkų kalba leidžiamoje literatūroje yra nuomonių, kad opera tądien rodyta Miulerių namuose. Operą atliko muzikos mėgėjai vilniečiai (19 a. 2 pusėje Vilniuje trūko profesionalių dainininkų), dirigavo operos autorius.

Pirmasis Jonteko vaidmens atlikėjas – S. Moniuškos bičiulis, grafo Lopacinskio šeimos dainavimo mokytojas italas baritonas Achillesas Bonoldi (1821–1871). Jam dedikuota „Vilniaus Halka“ bei keletas Moniuškos dainų.

Po kelerių metų, pagerėjus Vilniaus miesto teatro situacijai, S. Moniuška buvo pakviestas diriguoti šio teatro orkestrui (atlyginimas – 50 rublių per mėnesį). Teatras tuomet veikė dabartinėje Vilniaus miesto rotušėje. Šios aplinkybės suteikė kompozitoriui galimybę 1854 m. vasario 28 dieną pastatyti „Halkos“ sceninę versiją su profesionaliais dainininkais (Jontekas – Emanuelis Kleczyńskis bei „pakenčiamu orkestru“.

Rengiant 1854 metų sceninį pastatymą, daug padėjo A. Bonoldi ir tuometinis Lenkijos teatrų direktorius Julianas Tiutis. 1851 m. Vilniuje buvo išleisti operos „Halka“ fragmentai.

Ruošdamas „Halką“ pastatymui Varšuvoje, S. Moniuška savo mėgstamame veikale padarė daug pakeitimų. Libretą taisyti privalėjo dėl cenzūros reikalavimų, o muziką per pirmąjį koncertinį pastatymą ir premjerą Varšuvoje skiriantį dešimtmetį tobulino nuolatos.

Kai sužinojo, kad Varšuvoje opera tikrai bus atliekama, perspėjo Didžiojo teatro dirigentą Janą Quattrinį, kad sutinka statyti operą tik pertvarkytą, kitaip instrumentuotą: „iki šiol sukurtos partitūros atsisakau – tiesa, natos lyg ir tos pačios, tačiau nauja versija geresnė dėl to, kad esu labiau patyręs <...> Iš tiesų, 10 nuolatinio tobulinimosi metų suteikė man tiek patirties, kad iš naujo peržiūrėjęs „Halkos“ partitūrą supratau visiško jos pertvarkymo, nekeičiant pagrindinės operos minties, poreikį“.

Kurdamas Jonteko partiją kompozitorius galvojo apie A. Bonoldi, todėl ji buvo skirta baritonui. Besirengdamas premjerai Varšuvoje, pertvarkė ją tenorui. Kai kurių numerių tonacija tikriausiai buvo pakeista; autorius primygtinai reikalavo, kad operos pradžios polonezas būtinai būtų šokamas kaip baliuje. Tobulindamas „Vilniaus Halką“, Moniuška praplėtė ją. Varšuvos premjerai kompozitorius sukūrė naujų arijų (IV veiksmo Jonteko arija), duetų (Jonteko ir Janušo duetas), mazurką ir kalniečių šokius. 4 veiksmų versijoje kalniečių charakteristikai skirtas spalvingas III veiksmas, o IV veiksme skamba malda „Tėve, dangaus valdove“ (Ojcze z niebios), kuri iki šiol atliekama per katalikų bažnyčios apeigas.

Naujos keturių veiksmų „Halkos“ versijos premjera Lenkijos sostinėje pagaliau įvyko. Ta proga 1858 metų naujametiniame „Ruch Muzyczny“ numeryje Sikorskis išspausdino „Kalniečių šokių“ transkripciją 4 rankoms.

Premjeros dieną, 1858 m. sausio 1-ąją, dirigavo J. Quattrini, pagrindinių veikėjų vaidmenis sukūrė žymiausi Varšuvos didžiojo teatro dainininkai – P. Rivoli, A. Ziółkowskis, J. Dobrskis (tenoras). Pastarojo Jontekas buvo tiesiog nepralenkiamas, jo interpretacija ilgainiui tapo etalonu. Pagrindinė Moniuškos operų moterų vaidmenų atlikėja Varšuvoje buvo Bronisława Dowiakowska.

„Halkos“ pastatymą Varšuvos didžiajame teatre lydėjo tiesiog stulbinantis pasisekimas, kasoje stigo bilietų.

Premjeroje dalyvavęs vokiečių pianistas ir kritikas H. von Bulovas tais pačiais metais „Neue Zeitschrift für Musik“ paskelbė labai palankią recenziją, kurioje pagrindinę veikėją charakterizavo kaip „engiamo luomo atstovę“, o operos kūrėją – kaip „iš tautos dvasios“ pasisėmusį autorių.

Po „Halkos“ sėkmės Varšuvoje Moniuškai pasiūlytos Didžiojo teatro dirigento pareigos. Žymus italų kompozitorius G. Rossini, Paryžiuje viešėjusio J. Wieniawskio supažindintas su „Halkos“ partitūra, labai gyrė kūrinio muziką, ir reikšdamas autoriui savo pagarbą nusiuntė jam nuotrauką su užrašu: „Halkos“ autoriui“.

Joks kitas opusas lenkų operos istorijoje neturėjo tokio greito ir stulbinančio pasisekimo, nesulaukė tokios nuoširdžios simpatijos, kokia publika visame pasaulyje apdovanojo vilniečio S. Moniuškos operą „Halka“. Vos per dvejus metus nuo Varšuvos premjeros, 1860 m. sausio 1 d. įvyko 50-asis operos spektaklis. Beje, 4 veiksmų „Halka“ 1861 m. buvo pastatyta ir Vilniuje. Šimtasis „Halkos“ spektaklis „su benefisu Moniuškos naudai“ įvyko Varšuvos didžiojo teatro scenoje 1865 metų spalio 7 dieną.

1866 m. lapkričio 29 d. (per 1830 metų Lapkričio sukilimo metines) įvyko „Halkos“ premjera Krokuvoje. Po jos spauda rašė, kad „Halka“ yra „kaprizingos slavų muzikos vaisius <...> taip ir jauti, kad Moniuška – lenkas: ir keli taktai iš „Halkos“ vidurio tuoj patraukia ausį savo lenkišku ritmu, nors instrumentuota gerai, pagal dabartinę vokiečių mokyklą“.

1867 m. Krokuvos trupė atliko „Halką“ Lvove bei Liubline.

1868 m. vasario 28 dieną diriguojant B. Smetanai „Halka“ atlikta Prahoje. Čekų kritikai Moniušką apibūdino kaip „stiprią dramatiškos muzikos individualybę“, o operos muziką – kaip „labai žavingą“.

1869 metais ši opera pirmą kartą atlikta Maskvoje, o 1870 m. „Halkos“ premjera įvyko Peterburge. Opera abiejuose miestuose susilaukė didžiulio pripažinimo, buvo palankiai įvertinta kritikų.

„Halka pelnytai užkariavo ne tik slavų kraštus, bet ir Vakarų Europą, JAV, Pietų Ameriką.

„Halka“ – socialinė-psichologinė drama. Operos realistiškumas bei nelaimingos meilės drama leidžia lyginti šį kūrinį su tokiais realistiniais veikalais kaip G. Bizet „Karmen“ ar G. Verdi „Traviata“.

Savo šedevru kompozitorius išgarsino Vilnių. Ir tik mūsų pačių, vilniečių rūpestis puoselėti šį šedevrą Lietuvos teatrų scenose, o ypač – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje.

Susiję nariai

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Kompozitorė, profesorė, muzikos kritikė ir apžvalgininkė (muzikos žurnalistė), muzikos meno ir mokslo žurnalo "Muzikos barai" leidėja ir redaktorė, leidėja (kompaktinės plokštelės, knygos), organizatorė (vadybininkė, prodiuserė)