Stasio Šimkaus konservatorijoje naujas koncertinis fortepijonas
Laima Sugintienė
„Nėra blogų instrumentų, yra blogi atlikėjai“, – teigia tarp Niujorko, Paryžiaus ir Vilniaus reziduojantis pianistas Alexander Paley.
Būtent jis Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje gruodžio 16 d. „inauguravo“ naująjį B-211 klasės koncertinį fortepijoną „Steinway & Sons“. Tai buvo tikra kalėdinė dovana, tiesiog kalėdinis stebuklas, kad atlikėjas savo įtemptame darbo grafike (gruodžio 8 d., sugrojęs rečitalį Klaipėdos koncertų salėje, nuskrido į Paryžių, kur po dviejų dienų Château de Compegne sugrojo kitą programą) rado laiko, kaip jis pats sako, savo seniems draugams. Ir iš tiesų, Klaipėdoje jis dažnas svečias, čia jis turi savo ištikimą gerbėjų ratą, būtent čia jis realizavo didžiulį projektą – su Klaipėdos kameriniu orkestru atliko visus W.A. Mozarto koncertus fortepijonui. Ir dažną sykį, viešėdamas uostamiestyje, konservatorijoje vesdavo meistriškumo kursus. Tad, įsigijus naująjį fortepijoną, nė akimirkos nebuvo sudvejota, kas pirmasis prisilies prie jo klaviatūros.
Nuo idėjos apie „Steinway & Sons“ firmos instrumentą, kuri dar 2013 m. kilo tuometei konservatorijos direktorei Loretai Jonavičienei, iki pirmojo koncerto nueitas ilgas, komplikuotas, kelių etapų kelias: atkaklios rėmėjų paieškos (jie paaukojo 9 000 eurų; iš viso instrumentas kainavo 118 tūkstančių) ES struktūrinių fondų projekto administravimas, o vėliau jau paties instrumento paiešką apsunkino prasidėjusi pandemija. Lėktuvo bilietai į Hamburgą buvo nupirkti, kai, likus savaitei iki skrydžio, buvo paskelbta pandemija. Spaudė ES projekto terminai, ir, laimei, instrumentas buvo rastas Rygoje. Peršasi paralelė: beveik po šimto metų istorija kartojasi: kai 1923 m. S. Šimkus įkuria konservatoriją, jai visko trūksta. Labiausiai – instrumentų. 1924 m. gegužę specialiai į Klaipėdą atvykęs švietimo ministras nutaria S. Šimkaus sumanymą paremti ir, gavus vyriausybės pritarimą, pavyksta išsireikalauti papildomą 70 000 Lt dotaciją instrumentams įsigyti. Didžioji dalis skiriama „Blüthner” ir “Grotrian Steinweg” (nepainioti su „Steinway”, nors bendros istorijos esama) firmų fortepijonams. Po metų S. Šimkaus vadovaujama konservatorija jau turi 5 fortepijonus. Palyginimui: dabar konservatorija turi 17 fortepijonų.
Po inauguracinio koncerto buvo puiki proga pasikalbėti, ką A. Paley, aukščiausio lygio atlikėjui, turinčiam išskirtinai platų repertuarą, akinančią techniką ir pasižymintį netikėtomis, tačiau įtikinančios interpretacijomis, reiškia, kokios firmos instrumentu groti. Štai tada ir nuskambėjo antrašte tapusi frazė: “Reikia groti visais instrumentais!”
Žinojau, kad A. Paley yra ir „Blüthner” firmos instrumentų gerbėjas. Prisiminiau, kad jo dovanotame video – CD “Blüthner soirée with Alexander Paley”, kuriame įrašytos F. Liszt – F. Schubert dainų transkripcijas, jis ne tik skambina „Blüthner”, bet ši firma ir išleido minimą įrašą. Paklaustas, koks jo statusas šioje firmoje, jis atsako; “Joks. Aš tiesiog daug groju šiais instrumentais. Štai gastroliuodamas Kinijoje ir Japonijoje skambinu tik „Blüthner”. Tačiau panaršius „Blüthner” svetainėje, randu “„Blüthner” menininkai ir draugai” skyrelį, o jame – solidų žymių pianistų sąrašą. Jame – ir A. Paley pavardę. Maža to: iš 22 šios firmos išleistų diskų net trečdalis įgrotas A. Paley. Taip bendradarbiaujant įrašyta daug rusų kompozitorių muzikos, Bachas, Beethovenas, Mozartas. Atlikėjas neslepia: jam labai imponuoja, kad tai vienintelė sena kompanija, tebepriklausanti šeimai. Tad neatsitiktinai kiti du prieš keletą metų S. Šimkaus konservatorijos įsigyti fortepijonai yra būtent „Blüthner” firmos. Ir būtent garsusis pianistas tarpininkavo juos įsigyjant, net nuolaidą nuderėjo…
Muzikos istorijoje randame daugybę pavyzdžių, kaip atlikėjai susisaisto su viena ar kita firma, ir tai, kad jie ima skambinti konkurentų firmos instrumentais, neretai laikoma išdavyste, net žlunga jų kajeros. Visiems plačiai žinomas faktas, kad, pvz., Vladimiras Horowitzas į visas gastroles veždavosi savo instrumentą. Pasak jo derintojo F. Mohro, pianistas keldavo labai didelius reikalavimus. Tačiau, teigia, kad nė vienas iš penkių per visą pianisto karjerą naudotų instrumentų nebuvo kuo nors ypatingas, tiesiog instrumentai būdavo gerai prižiūrimi ir sureguliuojami pagal atlikėjo pageidavimus.
Anot A. Paley, derintojo vaidmuo tikrai yra labai svarbus, tam pianistas skiria iki 30% koncerto sėkmės. Čia pat labai šiltai atsiliepia apie Adolfą Kundrotą, Klaipėdoje instrumentus derinantį jau pusę amžiaus. Kaip tik rašant šias eilutes į auditoriją, nešinas vandens kibiru, ir įeina, „šimkiečių“ Adoliu vadinamas derintojas. Pritariu A. Paley, – jis myli instrumentus. Apie fortepijonus taip pat dažnai kalbama tarsi apie žmones, kartais jie net turi vardus, kaip antai Klaipėdos koncertų salės „Steinway & Sons” instrumentas meiliai vadinamas Petriuku, mat jį išrinko Petras Geniušas. Būna ir ... operuotų: ilgus metus LMTA Menų fakultete stovintys balti Steinway, pasirodo, turi “Estonijos” “vidurius”. Iš 12 000 fortepijoną sudarančių detalių, be abejo, klaviatūra yra viena svarbiausių. Jos – tarsi imtynininkų ar boksininkų svorio kategorijos – apibūdinimos kaip lengvos arba sunkios. Dar sakoma “minkštos” arba “kietos”, o tembras nusakomas nuo šaižaus ar prikimusio iki minkšto, aksominio. Toks pasirodė ir mūsiškio.
Panšiai kaip ir „Blüthner”, rinkos lyderis „Steinway & Sons“, užimantis 95–98 % koncertinių salių rinkos, savo vardą garsina ne tik į savo menininkų sąrašą įtraukdamas garsiausius pasaulio pianistus (jame per 1700 pavardžių), tokius kaip Daniel Barenboim ar Lang Lang (beje, sąraše yra ir lietuvis Edvinas Mikštimas), bet ir statydamas koncertų sales, organizuodamas įspūdingus turnė.
A. Paley, paprašytas palyginti “Steinway” ir „Blüthner”, ilgokai pagalvojęs pastarojo toną charakterizuoja kaip labai kilnų, aristokratišką, o “Steinway”, jo nuomone, pasižymi ypač galingu skambesiu. Ir čia pat akcentuoja, kad renkantis repertuarą būtina atsižvelgti, kokios firmos instrumentu grosi. Tai, matyt, ir turėdamas mintyje, pradiniam koncertui virtuozas pasirinko tris F. Liszto (Nr. 10 E-dur («Preludio»), Nr. 11 a-moll, Nr. 12 cis-moll) rapsodijas. Kaip visada savo koncertuose pademonstravęs nepriekaištingą pianizmą, leidžiantį realizuoti visus idėjinius sumanymas, pianistas vėl stulbino sprogstančia energija ir uraganiniu temperamentu, didžiule dinamine amplitude, faktūrų kaleidoskopais ir neįtikėtinai subtilia kantilena. Visus šiuos niuansus jautriai atliepė bene jauniausias “Steinway” Lietuvoje.
Toliau koncerte skambėjusį J. Haydno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 11 D – dur su svečiu atliko konservatorijos, J. Karoso ir J. Kačinsko muzikos mokyklų mokinių orkestras, diriguojamas Egidijaus Miknio. Rimtas iššūkis laukė jaunųjų muzikų: ne kartą solistas grojo koncertus be dirigento (kad ir minėtas W.A. Mozarto fortrpijoninių koncertų ciklas), tad jis ir šįsyk ėmėsi aiškaus lyderio vaidmens. Jaunimas garbingai atsilaikė , paklusdamas pianisto diktuojamai interpretacijai, tempams. A. Paley gyrė vaikus: “jie šaunuoliai, aš gi daug ką per repeticiją pakeičiau”. Ir čia pat prisipažino, kad pats šį J. Haydno koncertą išmoko būdamas…ketvirtoje klasėje, o Liszto dešimtąją rapsodiją – dešimtoje. Net ir žinantiems apie fenomenalią atlikėjo atmintį, sakinys “išmokau visiems laikams” daugelį įvarys neviltį. Ir čia pat, kaip ir kaskart, neužmiršta padėkoti: “gerus turėjau pedagogus”. Beje, skaitant Moldavijoje išleistą Liudmilos Riabošapkos knygą apie atlikėją “Александр Палей. Романтика творчества” ( http://alexanderpaley.net/site/book/) iš septynių skyrių net du muzikas skiria savo pedagogams. Nuo šių metų jis pats yra VDU Muzikos akademijos profesorius, turintis keturis studentus: du kinus, meksikietį ir lietuvaitę, „šimkiukę“. Apgailestauja, kad dėl dažnų gastrolių negali turėti daugiau studentų.
Tarp Niujorko, Paryžius ir Vilniaus gyvenantis atlikėjas namais (vis dar?) vadina Niujorką. Ten jis turi du – kabinetinį ir koncertinį – instrumentus, abu yra „Mason & Hamlin“firmos. Tai taip pat senas, praėjus metams po „Steinway & Sons“įsteigimo, 1854 m. įkurtas fortepijonų gamintojas. Jis įsikūręs Haverhilyje, Masačusetso valstijoje. Ypač įdomi ir simboliška antrojo – koncertinio – fortepijono atsiradimo A. Paley namuose istorija. Jį, vieną iš penkių, po minėto legendinio V. Horowitzo mirties atlikėjui padovanojo rėmėjai. Simboliška… Be rėmėjų pagalbos nebūtų ir „Steinway” konservatorijoje.
Juostelę perkirpo dvi direktorės: idėjos autorė L. Jonavičienė ir idėjos realizuotoja Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė. Prasidėjo instrumento gyvenimas greitai šimtmetį švęsiančioje konservatorijoje.