Stebuklingoji Alisa

Publikuota: 2021-10-07 Autorius: Ieva KANANAVIČIŪTĖ
Stebuklingoji Alisa

Šių metų spalio 2 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko trečiasis Davido Sebbos premjerinės operos visai šeimai „Alisa stebuklų šalyje“ pastatymas. Šalia teatro susidariusios gausios publikos eilės ir vaikų klegesys paliudijo, jog šis spektaklis buvo labai laukiamas ir reikalingas. Populiarios, XIX a. antroje pusėje sukurtos anglų rašytojo Lewiso Carrollo pasakos siužetu sukurta opera publiką nukėlė į nuotykių ir logikos ribas peržengiančią žaidimų aišktelę, kurioje pagridininė spektaklio herojė – Alisa susidūrė su įvairiais keistais Triušio uolos gyventojais.

Ši opera – ne pasaulinė premjera. Ji prieš 11 metų jau buvo pastatyta Izraelio operos teatre, tačiau Vilniuje publika išvydo visiškai naują versiją, režisuotą iš Tel Avivo atvykusio režisieriaus Gado Schechterio. Vietoje Izraelyje skambėjusio fortepijono, lietuviškąjame pastatyme skambino dešimties instrumentų ansamblis, kurį sudarė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Spektaklio muzikos vadovui ir dirigentui Martynui Staškui talkino perspektyvus prof. Juozo Domarko klasės LMTA studentas Adomas Jankovič, kuris ir dirigavo operos premjerose.

Šią operą galima laikyti jaunimo opera, kadangi ir spektaklio personažai yra LMTA studentai. Martyno Staškaus, kuris dėsto LMTA Operos studijoje, teigimu, taip sutapo, jog magistrantūros kurso studentų balsai atitiko operos „Alisa stebuklų šalyje“ balsų sudėtį. „Patiems studentams teatro pastatymas tapo avansu parengtu diplominiu darbu, kurį jie visą sezoną galės rodyti teatre. Tam, kad gautų išsvajotą galimybę, jiems nereikėjo įveikti daugybės perklausų, dažnai užkertančių kelią į sceną. Be to, spektaklyje šalia jaunųjų dainuoja žinoma teatro solistė Jovita Vaškevičiūtė. Jiems tai puiki mokykla,“ – teigė spektaklio muzikos vadovas pranešime žiniasklaidai.

Tad ką gi išvydome scenoje? Šalia scenos kairėje susibūrusio ansamblio, scenos viduryje išsidriekė spalvinga, it vaikų nuspalvinta žaidimų aikštelė, kurioje buvo gausu įvairių durelių, landynių ir kitokių formų darinių. Pasatrieji, sukurti scenografės Gintarės Jonaitytės buvo maksimaliai išnaudoti viso spektaklio metu. Aikštelės spalvingumą bei operos turinį simboliškai praturtino šviesų dailininko Andriaus Ringevičiaus sukurtos vaizdo projekcijos, kurios padėjo atskleisti stebuklingą, iliuzijų kupiną stebuklų šalies specifiką, ypač perteikiant Alisos kelionę triušio uola, jos sumažėjimą ir didėjimą suvalgius stebuklingų valgių, taip pat iliustruojant nematomą Češyro katiną ir perteikiant raudona spalva pažymėtą Širdžių karalienės karštligišką pyktį. Režsieriaus G. Schechterio teigimu, „Tel Avive greta mano namų yra sūnaus lankoma mokykla ir šurmuliuojanti jos žaidimų aikštelė. Nuolat ją stebėdamas, supratau, kokia tai dėkinga vieta vaikų fantazijai. Žaidimų aikštelė moksleivių vaizduotės dėka kasdien virsdavo kažkuo kitu: tai stebuklinga pilimi, tai piratų laivu... Toks ir pagrindinis šio spektaklio raktažodis – perteikti Alisos vaizduotę, tokią pat turtingą kaip bet kurio kito vaiko vaizduotė.“

Spektaklis prasidėjo Alisai (Eglei Stundžiaitei) skaitant knygą apie į triušį panašų gyvūną - damaną bei vaikams žaidžiant aikštelėje. Sumanius žaisti slėpynių, Alisa buvo išrinkta tapti ieškotoja, tačiau beieškant ji netyčiomis įšoko į triušo uolą. Joje ji susitiko Triušį (Nerijų Noreiką), kuris nuolatos vis kažkur skubėjo ir negalėjo jai pagelbėti ieškant kelio namo. Oloje radus mažytį raktą, ji taip pat atrado ir stebuklingą gėrimą, kuris ją sumažintų, o, sumažėjus, rado pyragą, kuris ją padidino. Nors stebuklų šalyje galioja iškreiptos logikos taisyklės, šis režisūrinis sprendimas, nulėmęs tiek sumažėjimą, tiek padidėjimą vienas po kito, sukėlė kiek abejonių, nes siužetas nurodė, jog Alisa vis tik turėtų likti sumažėjusi.

Operos siužeto pagrindas – tai Alisos susitikimai su stebuklų šalies gyventojais, į kuriuos ji kreipėsi ieškodama kelio namo. Jai teko susidurti su trimis paukščiais ir trijomis kortomis (Emilė Elena Dačinskaitė, Vera Pavlovskaja, Justyna Jacevič), Česyro Katinu (Gabrielė Kiršaitė), Skrybėliumi, Vikšru, Drugiu (Pavelas Morgunovas), dviem nuotaikingais herojais – Dar (Emilė Elena Dačinskaitė) ir Gana (Justyna Jacevič) (jų vardus, tarp kitko, išrinko patys vaikai LNOBT socialinio tinklo Facebook paskyroje), ir, žinoma, Stebuklų šalies valdove – Širdžių karaliene (Jovita Vaškevičiūtė). Visi herojai antrino vieni kitiems, jog šalyje negalioja logikos taisyklės ir baiminosi minint rūščios karalienės vardą. Visgi Alisa buvo drąsi ir išreiškė norą susitikti su Širdžių karaliene. Jai atvykus, jos kartu ėmė žaisti kroketą. Žinoma, karalienė turėjo laimėti ir visi scenoje buvę veikėjai jai pataikavo, bet išdidus Alisos būdas sugrąžino logines taisykles ir Alisa tapo žaidimo nugalėtoja. Už tai karalienė įsakė jai nukirsti galvą ir... opera pasibaigė Alisai vėl atsisėdus ant uolos krašto ir skaitant apie damaną. Tokia netikėta pabaiga didžiausios intrigos metu, nežinant, koks bus tolesnis Alisos likimas, kiek nemaloniai nustebino, tačiau reikia pripažinti, jog opera skirta išskirtinai vaikams, kuriems teliko patiems įsivaizduoti, kur pasisuks Alisos kelias. Įdomu pastebėti, jog po spektaklio LNOBT salė aidėjo nuo Širdžių karalienės vardo, kuris, nors ir buvęs neigiamas operos herojus, vaikams sukėlė didžiausią įspūdį.

Įspūdį kėlė ir nuotaikingi, originalūs spektaklio veikėjų kostiumai, kurių dailininkė Marta Vosyliūtė specialiai šiam pasatytmui sukūrė net aštuonis originalius audinių raštus.

Liko neaptarta spektaklio muzika, kurios modernistinė prigimtis sukėlė nemažai diskusijų, ar modernus kūrinys bus patrauklus mažųjų auditorijai. Pasak Martyno Staškaus, „galima svarstyti dėl šio kūrinio žanro: ar tai miuziklas, ar tik muzika dramai. Aš linkęs sakyti, kad tai opera vaikams. Savo forma ir struktūra ji panaši į Wolfgango A. Mozarto laikų zingšpylį. Tuo labiau, kad muzikoje, kaip ir knygoje, yra labai daug simbolikos. Bet ją geriau „perskaitys“ ne vaikai, o suaugusieji. Pati muzikos kalba yra moderni. Čia nėra įsimintinų melodijų, vyrauji trumpi, gerai įsimenantys keleto garsaeilių motyvai. Kiekvienas personažas turi savo emocinę būseną, sau būdingą nuotaiką, harmoniją ir dinamiką. Tik jaunieji žiūrovai, stebėdami spektaklį, muzikos sudėtingumo visai nepastebi. Nes jiems svarbiausia – muzikos emocija“. Iš tiesų, iliustratyvi spektaklio muzika nesukėlė nepatogaus modernumo jausmo, veikiau muzikinis garsovaizdis vaizdžiai atskleidė personažų jausmus. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai ištvermingai ir preciziškai sutiko operos vaikams keltus iššūkius, kurie pasireiškė vaidybos, judesio ir vokalo derinimu vienu metu. Telieka tikėtis, jog ši opera nepraras savo populiarumo ir ją galėsime išvysti dar ne viename LNOBT sezone.

Susiję nariai

Ieva  Kananavičiūtė

Ieva Kananavičiūtė

Muzikologija

Komentarai