Steve’ui Reichui – 90: nuo ritminio pulso iki sudėtingų garsinių struktūrų

Spalio 27 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje festivalis „Gaida“ surengs koncertą, skirtą vienam įtakingiausių šiuolaikinės muzikos kūrėjų Steve’ui Reichui, šiemet mininčiam 90-metį. Programoje – penki 1972–2013 m. sukurti opusai, atskleidžiantys kompozitoriaus muzikinės kalbos raidą: nuo paprasčiausio delnų plojimo ir medinių lazdelių ritmų iki sudėtingų fortepijonų ir mušamųjų instrumentų ansamblių.

„Originaliausias mūsų laikų muzikinis mąstytojas“, – taip Reichą yra apibūdinęs „The New Yorker“, o „The New York Times“ jį pavadino „vienu didžiųjų šio amžiaus kompozitorių“. Per šešis kūrybos dešimtmečius Reichas iš esmės pakeitė šiuolaikinės muzikos skambesį. Jo idėjos peržengė akademinės muzikos ribas ir paveikė elektroninę, populiariąją bei kino muziką. Davidas Bowie jo kūrybą vadino „garso takeliu į ateitį“.

Steve’as Reichas laikomas vienu muzikinio minimalizmo pradininkų greta Philipo Glasso, Terry Riley ir La Monte Youngo. Jo kūrybai būdingi pasikartojantys motyvai, aiškus ritminis pulsas, tonali harmonija ir nuosekliai besikeičiančios garsinės struktūros tapo atpažįstamais naujos muzikinės kalbos bruožais.

Kompozitorius pradėjo kurti tuo metu, kai akademinėje šiuolaikinėje muzikoje vyravo sudėtingos avangardinės technikos. Tačiau jis siekė kitokio santykio su klausytoju – norėjo, kad būtų galima aiškiai girdėti patį muzikos formavimosi procesą.

„Noriu girdėti procesą, vykstantį visoje skambančioje muzikoje“, – viename ankstyvųjų savo tekstų rašė Reichas.

Šis principas tapo jo kūrybos pagrindu. 1965 m. sukurtame „It’s Gonna Rain“ ir 1966 m. „Come Out“ jis pradėjo taikyti fazių slinkties techniką: du iš pradžių sinchroniškai skambantys garso įrašai pamažu išsiskiria, todėl atsiranda naujų ritminių ir garsinių derinių. Vėliau šį principą kompozitorius perkėlė į instrumentinę muziką. Pasikartojimas čia nėra mechaninis – iš menkiausių ritminių poslinkių formuojasi naujas muzikinis audinys.

Spalio 27-osios koncertas suteiks galimybę išgirsti šių idėjų raidą skirtingais Reicho kūrybos laikotarpiais.

1994 m. sukurtas „Nagoya Marimbas“ dviem marimboms tam tikra prasme sugrąžina prie ankstyvųjų fazių slinkties principų, tačiau muzikinė medžiaga čia jau gerokai labiau išplėtota melodiškai. Abu instrumentai atlieka pasikartojančius motyvus, kurie ritmiškai pasislenka vienas kito atžvilgiu, sudarydami kintančius unisoninius kanonus. Skirtingai nei ankstyvuosiuose kūriniuose, motyvai čia dažnai keičiasi ir kartojami vos kelis kartus. Pats kompozitorius pabrėžia, kad šis kūrinys reikalauja dviejų virtuoziškų atlikėjų.

1973 m. sukurtame „Music for Pieces of Wood“ Reichas tęsė kuo paprastesnių garso šaltinių paieškas. Penki atlikėjai groja skirtingo aukščio medinėmis lazdelėmis, kurių skambesys kuria ne tik ritminę, bet ir savitą garsų aukščio struktūrą.

Šiame kūrinyje kompozitorius pasitelkia ritminio „auginimo“ principą: iš pradžių skambančiame modelyje esančios pauzės palaipsniui užpildomos garsais. Taip ritminė struktūra plečiasi ir tankėja, o trijose kūrinio dalyse nuosekliai trumpėja ritminio modelio trukmė.

2013 m. sukurtas „Quartet“ dviem fortepijonams ir dviem vibrafonams – vienas sudėtingesnių Reicho kūrinių. Nors pavadinimas paprastai asocijuojasi su styginių kvartetu, kompozitoriaus kūryboje ši instrumentų sudėtis turi ypatingą reikšmę.

„Quartet“ dažnai keičiasi tonacija, muzikinė tėkmė nutrūksta ir vėl prasideda nauja medžiaga, o trys be pertraukos atliekamos dalys sudaro tradicinę greita–lėta–greita formą. Nors atskiros instrumentų partijos nėra itin sudėtingos, visuma reikalauja išskirtinio ansamblinio tikslumo. Kūrinys dedikuotas britų perkusininkui Colinui Currie, kurio veikla reikšmingai prisidėjo prie mušamųjų instrumentų repertuaro ir atlikimo kultūros plėtros.

„Sextet“ (1985) atskleidžia gerokai platesnes kompozitoriaus muzikinės kalbos galimybes. Penkios be pertraukos atliekamos dalys sudaro arkinę formą A–B–C–B–A: greitas kraštines dalis jungia vidutinio tempo epizodai, o centre skamba lėtoji dalis.

Čia Reichas plėtoja ne tik ritminius, bet ir harmoninius santykius. Skirtingos kūrinio dalys grindžiamos savitais akordų ciklais, o jų kaita suteikia muzikai tamsesnių, chromatiškesnių spalvų.

Ypač įdomios kompozitoriaus pastangos išplėsti mušamųjų instrumentų skambesio galimybes. Kadangi jų garsas paprastai greitai išnyksta, „Sextet“ pasitelkiamas stryku griežiamas vibrafonas, leidžiantis išgauti ilgus, nenutrūkstamus garsus. Žemąjį registrą sustiprina bosinis būgnas, dubliuojantis fortepijono ar sintezatoriaus partiją.

Koncertą užbaigs ankstyviausias programos kūrinys – „Clapping Music“ (1972), skirtas dviem atlikėjams, kuriems nereikia jokių instrumentų, išskyrus savo delnus. Kompozitorius šį opusą sukūrė po intensyvių gastrolių, kai jo ansambliui tekdavo vežiotis beveik toną instrumentų ir garso aparatūros.

„Clapping Music“ grindžiamas vienu ritminiu modeliu: vienas atlikėjas jį kartoja nekeisdamas, o kitas po tam tikro pakartojimų skaičiaus savo partiją perkelia viena takto dalimi į priekį. Taip iš tos pačios muzikinės medžiagos atsiranda nuolat kintantys ritminiai deriniai, kol abi partijos vėl susilygina.

Šie penki kūriniai atskleidžia vieną svarbiausių Reicho kūrybos paradoksų: iš pažiūros paprastos ritminės figūros ir pasikartojantys motyvai tampa sudėtingų muzikinių struktūrų pagrindu. Klausytojas gali girdėti ne tik galutinį muzikinį rezultatą, bet ir patį jo formavimosi procesą.

Reichas gimė 1936 m. Niujorke. 1957 m. su pagyrimu baigė filosofijos studijas Kornelio universitete, vėliau kompozicijos mokėsi Juilliardo muzikos mokykloje ir Millso koledže, kur studijavo pas Luciano Berio ir Dariusą Milhaud. Jo muzikinį mąstymą formavo ne tik Vakarų akademinės muzikos tradicija, bet ir Balio gamelanas, Afrikos būgnų muzika, hebrajų giedojimas, džiazas bei populiarioji muzika.

Nors Reichas laikomas vienu svarbiausių minimalizmo kūrėjų, pats šios sąvokos nemėgsta. Minimalizmą jis yra apibūdinęs kaip „intuityvų judėjimą link to, ką norėjome girdėti“.

„Mums patiko Stravinskis ir Bartókas, džiazas – taip pat žavėjomės Bobu Dylanu ir klausėmės Afrikos bei Indijos muzikos“, – yra sakęs kompozitorius.

Reichas yra ir perkusininkas, nuo pat kūrybinės karjeros pradžios aktyviai dalyvavęs atliekant savo muziką. Jo įkurtas ansamblis „Steve Reich and Musicians“ koncertavo visame pasaulyje, o 2006 m. pasirodė ir Vilniuje, festivalyje „Gaida“.

Kompozitoriaus nuopelnai įvertinti svarbiausiais tarptautiniais muzikos apdovanojimais. Už „Double Sextet“ 2009 m. jis pelnė Pulitzerio muzikos premiją, jo kūriniai ir įrašai apdovanoti trimis „Grammy“. Reichas taip pat yra Tokijo „Praemium Imperiale“, Stokholmo „Polar Music Prize“, Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ ir kitų prestižinių apdovanojimų laureatas.

Steve’o Reicho muziką Vilniuje atliks šeši Lietuvos ir Latvijos muzikantai, kurių profesinėje veikloje svarbi šiuolaikinė muzika, kamerinis muzikavimas ir naujų interpretacinių galimybių paieškos.

Lietuvos perkusijos mokyklai atstovaus Pavelas Giunteris ir Sigitas Gailius – ilgamečiai ansamblio „Giunter Percussion“ muzikantai. Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinio disko“ laureatas P. Giunteris yra šio kolektyvo įkūrėjas ir vadovas, ilgametis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro mušamųjų grupės koncertmeisteris. Jo repertuaras apima klasikinę, šiuolaikinę, pasaulio ir džiazo muziką, o daugelis kompozitorių jam yra dedikavę savo kūrinius. S. Gailius aktyviai koncertuoja kaip solistas ir kamerinių ansamblių narys, dalyvauja Lietuvos bei užsienio šiuolaikinės muzikos festivaliuose.

Latvijos perkusininkas Guntars Freibergas – tarptautinių konkursų laureatas, koncertavęs su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, „Sinfonietta Rīga“ ir kitais Europos orkestrais. Jo mokinys Edgars Zaursas – jaunosios kartos perkusininkas, tarptautinių konkursų laureatas, šiuo metu studijuojantis Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijoje. Jų bendras dalyvavimas koncerte suteikia programai ir pedagoginio tęstinumo matmenį.

Fortepijonų partijas atliks du ryškūs Baltijos šalių pianistai. Rihardsas Plešanovas – aktyvus šiuolaikinės latvių muzikos interpretuotojas, daugelio naujų kūrinių pirmasis atlikėjas, fortepijono kvarteto „Quadra“ narys. 2026 m. jis surengė išskirtinį koncertą, per vieną vakarą atlikdamas visus 24 Dmitrijaus Šostakovičiaus preliudus ir fugas.

Paulius Anderssonas, 2024 m. Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinio disko“ laureatas, yra pelnęs daugiau kaip dvidešimt tarptautinių pianistų konkursų apdovanojimų. Jo repertuare svarbią vietą užima retai atliekami, ypatingo meistriškumo reikalaujantys kūriniai. Pianistas studijavo Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV, šiuo metu tobulinasi Briuselyje.

Tokia atlikėjų sudėtis ypač tinkama Steve’o Reicho muzikai, kurioje individualus virtuoziškumas neatsiejamas nuo ansamblinio tikslumo. Čia svarbu ne tik nepriekaištingai atlikti savo partiją, bet ir girdėti kitų muzikantų ritminius poslinkius, išlaikyti bendrą pulsą bei drauge kurti nuolat kintančią garsinę struktūrą.