Su ilgesiu ir meile

Publikuota: 2014-03-26 Autorius: Daiva Tamošaitytė
Su ilgesiu ir meile

Klaipėdos kamerinio orkestro ir David Geringo koncertas. 

Nuotraukos čia

 

Maestro Davidas Geringas, vienas žymiausių pasaulio violončelininkų, dažnai koncertuojantis savo Tėvynėje, aktyviai dalyvaujantis šalies muzikiniuose procesuose ir nuosekliai propaguojantis lietuvišką muziką, nesiliauja stebinti ne tik meistryste, bet ir naujomis idėjomis, jaunatviška energija, meile muzikai ir ją mylintiems žmonėms. Kovo 21 d. maestro Klaipėdai padovanojo teminį vakarą „Su ilgesiu ir meile“, vykusį miesto Koncertų salėje. Su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus) jis atliko programą, kurioje pasirodė ir kaip dirigentas, ir kaip solistas.

Ypatingas įvykis buvo koncerto pradžioje skambėję du Anatolijaus Šenderovo kūriniai, jie D. Geringo dėka praėjus pusei amžiaus gimė antrąkart. Poemą styginių orkestrui vienintelį kartą prieš penkiasdešimt metų griežė Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, o Koncertą violončelei atliko kompozitoriaus tėvas, savo laiku vienas ryškiausių Lietuvos violončelininkų Michailas Šenderovas. Tiesa, šių kūrinių kopijas kompozitorius Geringui padovanojo dar iki jam išvykstant iš Lietuvos, 1975 metais.

Jaudina ne tik iš naujo atrasti tuomet talentu blykstelėjusio aštuoniolikmečio kompozitoriaus opusai, bet ir jų aktualumas šiandien. Dramatinė Poema – aiškios tematikos (joje galima išskirti dvi kontrastingas dalis ir reprizą), daininga, lyrinė ir paskui greita, šostakovičiškai konfliktiška, mąsli – atspindi Šenderovo stilistines pajautas ir puikų orkestro faktūros pojūtį. Tai gyvas pasakojimas, kuriame pirmosios orkestro violončelės partija (atliko Mindaugas Bačkus), pateikianti ir per visą veikalą plėtojanti pagrindinę temą, galingai atspindi žmogiškus jausmus ir viltis. Poema, trunkanti kiek ilgiau nei devynias minutes, baigiama šviesiais tonais.

Legenda byloja, kad prie Poemos savo ranką pridėjo tuometinis A. Šenderovo kompozicijos profesorius Eduardas Balsys, jis pasiūlė vieną foršlagą. Apie tai žinojo Mindaugas Bačkus – su kokiu įkvėpimu jis grojo tą vietą!

Paskui batutą į violončelę iškeitęs D. Geringas Koncertą violončelei perteikė su tokia atida, kad neliko abejonių, jog šis kūrinys jam ne tik įdomus, bet ir akivaizdžiai pateks į jo repertuarą, tad Lietuvos, ir ne tik jos, klausytojai šį opusą išgirs dar ne kartą. Ekspresyvus, nuo pradžios iki galo didžiulį tempą ir įtampą išlaikąs Koncertas prikausto dėmesį ir sužybsi genialiomis muzikinėmis įžvalgomis (jos netikėtai išnyra iš viso koncepcijos rėmo ir lyg iškerta langą į nežinomą, bet nujaučiamą erdvę, žadančią naujus dvasios polėkius), o lyrinės dalys organiškai jungiasi į atokvėpio užutekį, po kurio, nuojauta kužda, vėl įsižiebs būties drama... Pats solistas apie jaunojo Šenderovo kūrybą atsiliepia gražiais žodžiais: „Tai buvo talentingo, jau meistro savybėmis pasižyminčio kompozitoriaus kūriniai. Man jie įdomūs ir tuo, kad tada jis rašė kitaip, pagal to laiko dvasią. Kūriniai orkestrui patinka, gražiai skamba, yra ką pagroti.“

Šenderovo kūriniai į koncertą buvo įtraukti paties D. Geringo iniciatyva, ir tas faktas labai reikšmingas dviem aspektais: pirma, žymių atlikėjų pastangomis prasmingi kūriniai prikeliami naujam gyvenimui. Antra, mes pamatome, kad tikrai reikšminga muzika verta šiandien būti girdima visame pasaulyje. Šenderovo kūryba yra gyvybinga, akivaizdus jos santykis su dabartimi ir visu tuo, kas žmogui skauda. Šia prasme ji yra „virš laiko“, nors ir pagrįsta savo epochos kūrybos principais. Kompozitorius ištikimas bendražmogiškoms aktualijoms, pamatinėms vertybėms, kurias jis taip meistriškai (E. Balsio mokykla!) perteikia savo gilia muzika ir kurios niekada nepasens nepaisant naujų madų skersvėjų. Todėl Šenderovo muzika, parašyta prieš penkiasdešimt metų ar vakar, išlieka universali ir humanistinė, apeliuojanti į giliuosius sąmonės klodus, į jausmus, kurie tą muziką priima be išlygų.

Pirmąją vakaro dalį užbaigė Maxo Brucho „Kol Nidrei“ violončelei ir orkestrui, op. 47. Maestro griežė šį kūrinį taip, kad abejingų neliko: kokios aukštumos buvo pasiektos, ypač lyriniuose epizoduose! Kažin apie ką mąstė maestro, taip jautriai atlikdamas šią „muzikinę maldą“? Šiaip ar taip, klausytojams sugestija buvo perteikta.

Antroje koncerto dalyje skambėjo Gustavo Mahlerio Simfonijos Nr. 5 cis-moll IV dalis Adagietto. Partitūra, anot M. Bačkaus, patyrė D. Geringo korektūrą, nes jam pritrūko kontrabosų. Taigi, išgirdome Mahlerį–Geringą. Arfos partiją atliko Joana Daunytė. Taip pat ji nuostabiai jautriai akompanavo D. Geringo bisui – Saint-Saënso „Gulbei“. Įdomumo dėlei reikėtų pasakyti, kad natos arfininkei buvo atsiųstos per pertrauką internetu, bet ji puikiai susidorojo su užduotimi, skaitė iš lapo, kas tarp muzikantų laikoma aukščiausiu pasirengimu. Bet prieš tai publika dar išgirdo Ludwigo van Beethoveno Styginių kvartetą Nr. 11, op. 95, f-moll „Serioso“. Senokai buvau girdėjusi Klaipėdos kamerinį orkestrą, tad reikia pasakyti, jog jis tapo puikiu kolektyvu, pajėgiu atlikti bet kokio sudėtingumo muziką. Prie ryškaus orkestro meno vadovo įdirbio šioje programoje prisidėjo ir D. Geringas, savaitę kartu kruopščiai repetavęs visus kūrinius. 

Komentarai