Su kontrabosu per gyvenimą: Zigmui Žukui – 100

Zigmas Žukas – šimtmečio sulaukęs kontraboso meistras, pedagogas ir Lietuvos muzikinio gyvenimo metraštininkas

Šių metų gegužės 12 d. Vilniaus rotušėje įvykęs iškilmingas vakaras, skirtas kontrabosininko Zigmo Žuko 100-mečiui, tapo išskirtiniu Lietuvos muzikinės bendruomenės įvykiu, gražiu iškilios asmenybės pagerbimu ir visos Lietuvos kontraboso meno švente. Šimtmetį pasitikęs Maestro buvo pagerbtas ne tik šiltais žodžiais, bet ir muzika, prisiminimais bei nuoširdžiu dėkingumu. Renginyje dalyvavo žymiausi šalies solistai, muzikantai, muzikologai ir ilgamečiai Zigmo Žuko bičiuliai – visi tie, kuriuos sieja pagarba žmogui, savo gyvenimą pašventusiam muzikai.

Zigmas Žukas gimė 1925 m. liepos 14 d. Švėkšnoje (Tauragės apskritis), vargonininko Jono Žuko šeimoje. Tėvas dėstė muziką Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje ir vadovavo chorui. Zigmas 1942 m. baigė šią gimnaziją ir tų pačių metų birželį įstojo į Kauno konservatorijos vargonų klasę, tačiau vokiečių okupacijos laikotarpiu buvo uždarytos aukštosios mokyklos ir jaunuolis buvo priverstas grįžti namo. Dirbo ūkyje, nuo 1944 m. mokytojavo: iš pradžių Kurmių kaimo mokykloje, vėliau – Švėkšnos vidurinėje mokykloje, kur dėstė muziką ir vadovavo chorui.

1947 m. Z. Žukas grįžo į Kauno konservatoriją mokytis vargonuoti pas prof. N. Martikonį, bet netrukus vargonų klasė buvo panaikinta ir jis pasirinko kontrabosą (dėstytojas Kajetonas Leipus). 1948 m. persikėlė į Vilnių, kur gilino žinias Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Ją baigė 1953 m.

1955 m. rudenį Z. Žukas buvo pakviestas dirbti koncertmeisterio padėjėju A. Klenickio vadovaujamame Lietuvos radijo simfoniniame orkestre. Nuo 1958 m. dirbo Lietuvos radijuje įsteigtame Lengvosios muzikos orkestre, jame grojo iki 2001 m., taip pat ėjo orkestro inspektoriaus pareigas. 1960–1970 m. dirbo Valstybinio operos ir baleto teatro orkestre.

Ne mažiau reikšminga Zigmo Žuko pedagoginė veikla. Apie 50 metų (nuo1960-ųjų) jis dėstė Vilniaus konservatorijoje (dabar – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija), 1949–1966 m. dirbo Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – M. K. Čiurlionio menų gimnazija) koncertmeisteriu, nuo 1966 iki 1968 m. – kontraboso dėstytoju. 1983–1987 m. dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Z. Žuko mokinių gretose – būrys žinomų atlikėjų ir pedagogų: V. Jacunskas, E. Šmakovas, J. Paulikas, O. Ramonas, N. Virakas, V. Mačiulis, V. Nivinskas, A. Kazlauskas, V. Prieskienis, S. Zubrys, L. Šinkarenka, G. Bendoraitis, D. Ležinskas, D. Jovaiša, K. Rėklys, P. Simaitis ir kt.

1963–1965 m. Zigmas Žukas griežė Lietuvos kameriniame orkestre, su juo bendradarbiavo ir vėliau – buvo kviečiamas į išskirtines programas, vykti į gastroles. Su šiuo kolektyvu ir dirigentu Sauliumi Sondeckiu grojo Europoje ir Afrikoje, koncertavo su Yehudi Menuhinu, Mstislavu Rostropovičiumi, Tatjana Nikolajeva, Vladimiru Krainevu ir kt. Įrašė keletą plokštelių, dalyvavo kamerinės muzikos projektuose su Lietuvos ir Vilniaus kvartetais, talkino Muzikos akademijos orkestrui, buvo kviečiamas į premjerinius spektaklius Klaipėdos muzikiniame teatre.

Įspūdingas Z. Žuko scenos partnerių sąrašas, jame – pasaulinio garso meistrai smuikininkai Davidas Oistrachas, Leonidas Koganas, Gidonas Kremeris, Vladimiras Spivakovas, Viktoras Tretjakovas, Julianas Rachlinas, violončelininkai Danijilas Šafranas, Natalija Gutman, Davidas Geringas. Toks bendradarbiavimai liudija Maestro aukščiausio lygio profesionalumą ir universalumą.

1975 m. penkiasdešimtmečio proga Zigmui Žukui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas.

***

Šių metų gegužės 12 d. Vilniaus rotušėje minint neeilinį – 100 metų – jubiliejų, Zigmas Žukas sulaukė iškilmingo pagerbimo. Šventiniame vakare dalyvavo kontrabosininkai Donatas Bagurskas, Vytis Nivinskas (scenoje – su partnere Laura Budreckyte), kontrabosų kvartetas „Bass_4“ (Dainius Rudvalis, Donatas Butkevičius, Augustinas Treznickas, Aušvydas Kriščiūnas), taip pat solistai Gintarė Skerytė (sopranas), Kęstutis Alčauskis (tenoras), Dainius Puišys (baritonas), instrumentinis trio: Povilas Jaraminas (fortepijonas), Jaroslavas Cechanovičius (gitara), Rokas Stunžėnas (kontrabosas) bei smuikininkas Gediminas Dalinkevičius. Renginį vedė kompozitorė Audronė Žigaitytė ir muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Programoje skambėjo lietuvių ir užsienio autorių kūriniai, tarp jų – retro stiliaus muzika iš programos „O buvo taip“, kuri ne tik pademonstravo kontraboso galimybių paletę, bet ir kūrė šventišką atmosferą. Ne mažiau svarbus buvo ir žmogiškasis bendrystės jausmas – šilti prisiminimai, gyvos emocijos, pagarba Maestro, kuris tyliai stebėjo sceną ir dėkojo kolegoms plojimais bei šypsena. Šventinio renginio metu nuoširdžiai kalbėjo solenizanto bendražygiai – 88 metų dainininkas Jonas Mašanauskas ir 98 metų klarnetininkas bei dirigentas Vytautas Skripkauskas, dar ir pagriežęs lūpine armonikėle.

Zigmas Žukas šiandien – ne tik gyva legenda, bet ir įkvepiantis simbolis to, kaip profesionalumas, nuoširdumas ir ištikimybė muzikai gali lydėti viso gyvenimo keliu. Jo gyvenimo šimtmetis – ne tik laiko ženklas, bet ir išliekantis vertybių matas jauniausiems muzikams, kuriems Maestro paliko neįkainojamą pavyzdį.

Šimtmečio vakaras priminė, kad pagarba kūrėjui – tai pagarba pačiai kūrybai. O Zigmas Žukas, jo gyvenimas ir darbai neabejotinai tapo Lietuvos muzikinės kultūros istorijos dalimi.

***

Zigmą Žuką scenoje mačiau nuo vaikystės. Dažnai lankydama įvairiausius koncertus bei operos spektaklius, visuomet atkreipdavau dėmesį į raiškiai orkestre ar ansamblyje muzikuojantį kontrabosininką. Vėliau, kai pradėjau darbuotis muzikos lauke, dažnai ir asmeniškai susitikdavome. Ypač įspūdingi buvo keli neformalūs susitikimai, kai užuot griežęs kontrabosu Zigmas sėsdavo prie fortepijono ir nejučia tapdavo vakarėlio siela. Vienas paskutinių tokių vakarų buvo Sauliaus Sondeckio gimtadienis 2015 metais. Maestro Sondeckis savo gimtadienio dieną atverdavo duris visiems, norintiems su juo ta proga pabūti. Prabangioje erdvioje svetainėje būdavo smagu neformaliai bendrauti, ypač su vyresniais, retai sutinkamais muzikais. Nuo to paskutinio susitikimo pas Saulių Sondeckį ir pradėjome pokalbį su Zigmu Žuku vieną 2016 metų gegužės popietę jo namuose.

– Mano laikų kontrabosininkas fortepijonu vargiai pagrotų. O Jūs pas Maestro Saulių Sondeckį daugiau nei valandą iš klausos grojote įvairiausius šlagerius.

– Matot, mano tėtis buvo vargonininkas. Jis mane anksti išmokė Liudvigo mišias pagroti vargonais.

– Ką reiškia Liudvigo mišios?

– Matyt, buvo toks kompozitorius. Labai gražios mišios. Tėvas jas vargonuodavo. Man atrodo, bažnyčiose jos iki šiol atliekamos. Aš jau tada pažinojau natas, tad nesunkiai patinkantį kūrinį išmokau.

Mano tėtis nebuvo žemaitis – jis kilęs iš Kėdainių apskrities, kažkur prie Ramygalos seneliai gyveno. Buvo visapusiškai išprusęs žmogus, specialybę įgijo Varšuvoje. Baigė vargonininkų mokyklą. Švėkšnoje tuo metu dirbo energingas klebonas Macijauskas. Jis pastatė Švėkšnos bažnyčią. Pradėjo ją statyti dar 1901 metais ir per trejetą ar ketvertą metų, žinoma, grafui Pliateriui finansuojant, bažnyčia iškilo. Taigi, tėvas iki pat mirties ir vargonininkavo bažnyčioje, kurią statant pats dalyvavo.

Mama irgi buvo labai veikli. Dirbo pas grafą Pliaterį šeimininke, mat, šeimininkavimo kursus buvo baigusi. Pasiutiškai skaniai gamino – namai visada buvo pilni šilumos, kvapų ir tvarkos.

1942 metais aš įstojau į Kauno konservatoriją, jau tada iš gaidų grojinėjau. Įstojau į vargonų klasę pas Joną Žuką – savo brolį. Privalomą fortepijoną lankiau pas poną Vladą Jakubėną. Bet mokslas truko neilgai: kovo mėnesį vokiečiai uždarė visas aukštąsias mokyklas. Grįžau į Švėkšną, tėvas turėjo penkis hektarus žemės, reikėjo dirbti: arti, akėti, pjauti, mėžti mėšlą, sodinti bulves – visus šiuos darbus mokėjau. 1944 metais grįžo kita valdžia. Prasidėjo naujas gyvenimas. Trūko specialistų, daug kas buvo pabėgęs į Vakarus. Tad mokytojavau pusantrų metų Kurmiuose, o paskui Švėkšnoje reikėjo muzikos mokytojo – padirbau dvejus ar trejus metus. Užsiėmiau ir sportu: žaidžiau futbolą, krepšinį, buvo entuziastingų jaunuolių, gražiai leisdavom laiką.

Atėjo 1947 metai. Pagalvojau – ką man toje mokykloje su ta muzika veikti. Išvažiavau į Kauną. Konservatorijoje per egzaminus pasakė, kad mane prisimena – priėmė. Prie vargonų neleido, žinojo, kad po Naujųjų metų vargonų Konservatorijoje nebeliks. Taip ir buvo – atėjo žiema, kovo mėnesį reikėjo rinktis. Pasiūlė fortepijoną. Bet kontrabosininkas Vilnonis sako: „Zigmai, mesk tu tuos fortepijonus, ateik į mano klasę, duosiu smičių.“ Juokais pabandėm, pagyrė. Nuvedė pas dėstytoją Kajetoną Leipų. Pažiūrėjo į mano rankas – priėmė. Davė gaidas, supažindino su pozicijomis, Beethoveno menuetą liepė pagroti. Išėjo! Davė etiudų, porą gamų. Gegužę buvo perklausa – atrinko, ką siūlyti į Vilniaus konservatoriją. Iškabino sąrašą – Zigmas Žukas yra. Skapo gatvėje buvo konservatorijos bendrabutis, ten ir apsigyvenau. Prasidėjo naujas gyvenimas, naujos bėdos. Jauni buvom, reikėjo užsidirbti. Stipendijos nedidelės. Vienas bičiulis ir sako: „Zigmai, tu fortepijonu moki groti, ateik į restoraną.“ Nuėjau, priėmė. Porą kartų per savaitę grodavau vakarais. O Konservatorijoje tai labai rimtai dirbau.

Kai pagalvoju – tada, jaunystėje, žmogus jauteisi labai protingas. Atrodė, jau viršūnes pasiekęs. Dabar, žinoma, viskas kitaip yra – sveikata nebe tokia, kokia buvo anksčiau. O tais laikais... Ne vien muzika sugebėjome gyventi. Per pertraukas žaisdavome krepšinį, stalo tenisą, kartais ir futboliuką paspardydavom. Mūsų krepšinio komandoje kokie profesoriai žaidė – net Saulius Sondeckis puikiai tritaškius mėtydavo! Žinoma, profesoriais tapome kiek vėliau... Dažnai susitikdavome su Dailės instituto komanda, žaisdavom prieš brolius Nasvyčius. Visi, žiūrėk, jau išmirė… O juk jaunesni už mane... O aš vis dar čia – toks senas, bet dar kerėpla gyvas Zigmas... Ne viską padarau kaip anksčiau, bet vis tiek – esu. Žemaitis esu... Ir toks – ryžtingas žemaitis! Užsispyręs, visada laikydavausi savo...

– Dažnai kontrabosas dėl savo formų šmaikščiai lyginamas su žmona. O Jūs ar matote panašumų? (Maestro nusikvatoja)

– Čia daug baisiau negu žmona. Sunkus instrumentas. Kad gražų garsą išgautum, įvaldytum techniką, reikia gerokai „paišdykauti“, tenka ilgai žaboti, kol jis pasiduoda. Reikia užsispyrimo. Bet sekėsi neblogai. Kai atėjo valstybinių egzaminų metas, galėjau ir kūrybingumą pademonstruoti – surežisavau sau programą. Kulminacijai – Balio Dvariono „Prie ežerėlio“. Pats smuiko pjesę kontrabosui prisitaikiau. Dvarionas paklausęs sako: „Kas čia per stebuklas? Aš rašiau smuikui, o tu su bosiniu instrumentu tą patį groji.“

Jeigu nori groti solo kontrabosu – reikia plonų stygų. O tais laikais jų negalėjai gauti. Tai aš prie arfininkių prisigretindavau, maloniai paprašydavau, ir duodavo pirmas tris stygas. Pašlifuodavau jas – ir skamba mano kontrabosas!

– Kuri čia tokia dosni buvo – Palmyra Skripkauskienė ar Liudmila Chetagurova?

– Dažniausiai iš Chetagurovos gaudavau. Ukrainoj mėsos kombinate gamindavo žemutines stygas. Bet kai solo grodamas pakeli tonu aukščiau – žviegia mano kontrabosas. Teatras tais laikais iš Austrijos gaudavo firminių metalinių stygų. Dabar – visko pilna. Kontrabosininkams rojus, malonumas groti. O tada buvo kančia – viską turėjau ir sugalvoti, ir pats pasidaryti.

– Jūs grojote lengvosios muzikos orkestre, ansambliuose ir su Feliksu Bajoru, ir su Jonu Girijotu, o tuo pat metu – ir operoje, ir simfoniniame, ir kameriniame orkestruose, o dar ir solo „Prie ežerėlio“... Šiandien sunku įsivaizduoti, kad kas nors taip ir populiariąją muziką, ir Beethoveną grotų...

– Klasikos grojikui sunkiau pagroti lengvąją muziką.

– Kodėl?

– Lengvoji muzika – įdomus „pyragas“. Sukurta juodaodžių. Nuo jų prasidėjo įvairūs sąskambiai, nebeliko disonanso sąvokos: viskas gražu, įmantru. Barokas, klasicizmas nebetenkino.

Privalėjau daug dirbti ir groti visur, kur tik įstengdavau. Vaikai augo, buto neturėjom.

Per konkursą patekau į Operos ir baleto teatro orkestrą. Mano dėstytojas Kajetonas sakydavo: „Jeigu muzikantas nėra dirbęs operos teatre – jis neturi tikrosios kokybės.“ Teatras grūdina. Kiekvienas spektaklis – kitoks, viskas priklauso nuo solisto, nuo to, kaip dirigentas sugeba reaguoti, pagauti solisto manierą. Tai labai įdomus darbas. O orkestrantas kaip karys: visada turi būti savo vietoje, kad ir kokios aplinkybės. Dirbdamas Operos teatre pažinau tikrai nemažą repertuarą. Dažnai net be repeticijų tiesiai į spektaklį lėkdavau. Už spektaklį mokėdavo tris su puse rublio, todėl papildomai užsidirbdavau grodamas baleto pamokoms (čia jau pianistinė praktika pasitarnavo). Keldavausi pusę šešių, nes pamokos prasidėdavo septintą. Tuo metu dirbau ir kine – vis gaudydavau geros muzikos fragmentus ir grodavau baleto pamokose. Dirbau pas Genovaitę Sabaliauskaitę, Jadvygą Jovaišaitę, Henriką Kunavičių – visi nuostabūs artistai, puikūs pedagogai ir jiems patiko mano grojimas. Paskui – lėkte į radiją, į lengvosios muzikos kolektyvus...

Iki 14 val. repetuodavome radijo studijoje su Lengvosios muzikos orkestru, o po pietų ateidavo kviestiniai atlikėjai. Tarp jų dažnai pasirodydavo ir Algis Ločeris – tuo metu jis buvo geriausias akordeonininkas. Kiekvieną kartą po savo repeticijos girdėdavome, kad Ločeris jau dirba – repetuoja. Su Jonu Mašanausku užeidavom pasiklausyti, kaip jam sekasi. Prasideda įrašas, padaromas dublis, o mes klausom. Kartą Algis ir sako: „Norit pabandyti? Bus visai kitas vaizdas su kontrabosu ir mušamaisiais.“ Taip ir pradėjome bendradarbiauti.

Ločeris buvo toksai žmogus, kuris grodavo viską, ir taip, kad būdavo malonu klausytis. Jo atliekami kūriniai buvo labai simpatiški, širdžiai mieli. Apačioje – boso partija man, Jonas Mašanauskas prie mušamųjų ir dar padainuodavo. Viskas susiklijavo labai greitai, per trumpą laiką įrašėme daug kūrinių.

Grodavau be proto daug: nevalgęs, nemiegojęs, sušalęs. Iš vieno orkestro į kitą, dar vakare – šokiams...

– Nepavydite dabartiniams muzikantams?

– Ką ten pavydėti. Kiekvienam vabalui – sava žemės vietelė.

– O kada patirdavote muzikoje (ar su muzika) malonumą?

– Štai dabar groju Chopiną. Koks malonumas! (Maestro rodo ant pianino pulto padėtas Chopino natas).

Myliu simfoninę muziką, patiko ir opera, ir lengvoji muzika. Patiko net Gaižauskas. Patiko viskas – toks aš esu svajotojas. Kai jau turėjome du vaikus, reikėjo ir apie duoną galvoti. Baigęs Konservatoriją, buvau įtrauktas į „jaunųjų atlikėjų“ sąrašą. Miesto vykdomasis komitetas stumdė tokias pavardes – vieni arčiau scenos, kiti – arčiau darbo su publika. Taip ir pasidarė ta mano grojimų įvairovė: dirbau radijuje, operoje, o mokyklose grodavau per šventes, talkas. Iš to gyvenau – užsidirbdavau. Netgi pasistačiau šitą „didelį“ butą – kaip matot, kambariukai siauri, nėra kur apsisukti, bet vis tiek viskas gerai.

– Labai daug dirigentų matėte. Kuris dabar ateina į galvą kaip „och, dirigentas“?

– „Mezzo“ kas naktį žiūriu. Kokie orkestrai! Kokie dirigentai – be partitūros, atmintinai diriguoja! Išsigimę žmonės gerąja prasme.

– Kaip vertinate dabartinius orkestrų muzikantus? Kuo jie kitokie, negu buvote Jūs?

– Pinigai viską daro. Jie laisvi, laisvai gyvena. Bet koks lygis! Jie dirba beprotiškai daug. Jūs pažiūrėkit, kaip skamba pučiamieji – švarūs, be pykčio.

– O tas „piktas“ garsas, iš kur jis būna?

– Tai dėl prastos atlikėjų kvalifikacijos. Garsiuosiuose orkestruose surinkti visi talentai. Seni žmonės, po 80 metų, bet pažiūrėkit, kaip jie groja. Mums čia nėra ko lygintis. „Mezzo“ taip protą išvalė, kad tik lįsk į tą bačką ir negrok. Pas mus geri orkestrai. Ir Akademija labai gerai paruošia žmones. Bet paskui jie įklimpsta į pragyvenimo purvą, iš čia ir nemiga, ir nervai. Muzikantas turi būti atleistas nuo didesnių reikalavimų šeimai, vaikams, apsirengimui, maistui, visam kam. Ten laisvas gyvenimas, demokratija, o pas mus keistai ta demokratija atrodo... Melas, apgaulė. Vienas žada tą, kitas aną, atbūna ketverius metus, pasiima savo tūkstančius, nežiūri, kas basom vaikščioja, su viena kojine tokia, su kita kitokia... O kaip sukurti tikrą gyvenimą? Čia labai sunkus dalykas. Bet nepaisant to, Lietuvoje muzikos lygis geras, mūsų džiazo muzikantai tobuli. Kaip jie valdo harmoniją, kaip jie valdo ritmą, tiesiog jaučia, kur tu pasisuksi, kur tu nusigręši... Kad tiek klasikos srityje būtų galima pasiekti!

– Jūs manot, kad džiazo muzikantai geriau pasiruošę negu akademinę muziką grojantys?

– Man atrodo, jie tikrai gerai pasiruošę. Bet svarbiausia, jie daro, ką nori. O mes, akademikai, darom ir tai, ko nenorim. Pirštai kliūva – ir viskas. Reikia treniruotės, kitaip negrosi. Melodija skamba, bet apie ją, tą melodiją, yra ir harmonijos elementai, ir ritmas – visa tai reikia suvaldyti.

– Lietuvos radijo ir televizijos pastate praleidote daugiau nei penkiasdešimt metų. Žiūrėdama archyvinius kadrus, mačiau, kaip šalia Jūsų keitėsi kartos, o Jūs – nesikeičiantis, vis toks pat energingas, šmaikštaujantis, globojantis kiekvieną, norintį muzikuoti. Taip į Jūsų ansamblį atėjo ir Povilas Jaraminas.

– Povilas – nepaprasto jautrumo, nepaprasto muzikalumo žmogus. Aukščiausio lygio atlikėjas. Jis gali groti viską – ir klasikinę muziką, ir lengvąją, ir džiazą. Jo muzikinė sąžinė – labai išlavinta, o fantazija aprėpia daugybę muzikos rūšių. Jo organizmas, atrodo, pats suplanuoja, kaip skambėti kelioms stilistikoms vienu metu. Labai muzikalus žmogus. Bet kartu – labai reiklus. Griežtas. Jam netinka paviršutiniškumas, jis viską daro su atsidavimu.

– Mūsų pokalbis bus „Muzikos baruose“. Jūsų tėvelis buvo vargonininkas, Jūs gimėte 1925 metais. „Muzikos barai“ pradėti leisti 1931-aisiais, Lietuvos muzikų sąjunga (anuomet – draugija) įsteigta 1936-aisiais. Jums tada buvo 10 ar11 metų. Kas Jūsų atmintyje išliko apie „Muzikos barus“? Ar Jūsų šeimą pasiekdavo šis leidinys?

– O kaipgi! Tėvas viskuo domėjosi, buvo išprusęs žmogus. Per karą su kunigu išsaugojo bažnyčios turtą. Vaikai mokėsi, gimnazijoje lygis aukštesnis. Mokytojai – plačių pažiūrų, savo dalyką gerai išmanė. Niekas nesityčiojo, neįžeidinėjo... O dabar? Per daug pykčio. Ar ko trūksta, kad žiūri kaip vilkai į stirnas?

– Dabar – per daug informacijos. Tada neturėjo televizorių, nematė „auksinių vonių“. Buvo ramiau. Dabar visi mato, ką galima turėti, ir pyksta, kad neturi...

– Žmogų suvaldyti sunku. Žmogus turi tiek daug ydų ir tiek daug norų, jam vis maža, kad ir kiek turėtų. Mano jaunystė praėjo gerai, aš daug dirbau, sveikatą pažeidžiau, bet dirbti buvo ir malonu, ir įdomu. Pokario metai buvo sunkūs, bet nieko pikto negaliu pasakyti, nebuvo taip blogai. Kas dirbo, stengėsi, grojo, tas daugiau ar mažiau pasiekė.

***

Vietoje epilogo norisi pacituoti Joną Mašanauską, kalbėjusį Zigmo Žuko šimtmečiui skirtame šventiniame vakare:

Iki šiol stebiuosi, kodėl Zigmas, turėdamas tokių gabumų, nebuvo labiau įvertintas visuomenės. Gal dėl to, kad iš prigimties jis labai santūrus, dėmesio nereikalaujantis.

Galima būti žmogumi, kuris puikiai valdo instrumentą, bet neturėti ansamblio jausmo. Tai – labai svarbus dalykas. Bet kurioje profesijoje, bet kuriame kolektyve vienas žmogus randa kalbą su visais, o kitas neranda. Viskas priklauso ir nuo charakterio, ir nuo auklėjimo, ir nuo vaikystės patirčių. Jeigu žmogus atlieka tik tai, už ką jam mokama – gerai, bet jis bus tik specialistas. Ir tik antros rūšies. Nes tikras profesionalas – tas, kuris duoda daugiau, negu reikalaujama. Kai pradėjau dirbti įrašų studijoje, vėliau jai net vadovauti, sutikau daug muzikantų, labai profesionalių, labai gerų. Bet tokių kaip Zigmas Žukas reikėjo paieškoti.

Jis buvo puikus instrumentininkas, bet dar geresnis muzikantas. Turėjo ne tik absoliučią klausą, bet ir absoliučią harmoninę klausą – girdėdavo visą orkestrą, visus akordus, visus 6–8 balsus. Galėdavo pasakyti, kur kuris balsas buvo ne visai tikslus, kur partitūroje kažkas parašyta ne taip, įsivėlusios klaidos. Ir dar – sugebėdavo tai pasakyti ne įžeidžiamai, bet profesionaliai.

Penkiasdešimt metų radijo studijose, teatre, konservatorijoje jis buvo tas, kuris ne tik grodavo, bet ir girdėdavo. Girdėdavo visus – kolegą iš kairės, iš dešinės, už nugaros. O tai – tikrosios muzikos požymis. Nes muzika prasideda ne nuo garsų, o nuo klausymosi. Ir tai, kaip apie jį kalba buvę kolegos, kaip jį prisimena mokiniai, kaip jį seka vaikai ir anūkai, rodo, kad jo muzika dar ilgai skambės, net jei kontrabosas jau padėtas į šalį.

Šiandien jo pirštai vis dar liečia klavišus. Jo dienos vis dar pripildytos muzikos. Ir kiekvienas, kas sėda šalia jo, žino – tai ne tik patirtis. Tai – žmogus, gyvenęs su muzika, dėl muzikos ir per muziką.

Darnus „Ilgiausių metų“ sudrebino Vilniaus rotušės skliautus vakaro pabaigoje. Sveikatos ir neblėstančios geros nuotaikos norisi Zigmui Žukui palinkėti ir žurnalo puslapiuose. Ačiū, kad esate, kad dalinatės patirtimi ir gyvenimo džiaugsmu.