Sudėsiu savo simfoniją iš miško ošimo

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro koncertas 150-osioms Čiurlionio gimimo metinėms

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) jubiliejui skirtus metus miestas prie jūros pradėjo aukšta nata – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro koncertu „Sudėsiu savo simfoniją iš miško ošimo“, dar kartą priminusiu, kad bėgantis laikas nenutolina mūsų nuo genijaus epochos, kad Čiurlionis buvo ir tebėra mūsų kultūros atrama, neišsemiamas dvasinis lobynas, kiekvienos kartos iš naujo atrandamas gėrio ir grožio žemynas.

Visą pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją. Žmonės – tai gaidos (M. K. Čiurlionis)

Koncerto pradžioje orkestras – jam dirigavo teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis – klausytojams padovanojo daugumai kaip maldą pažįstamą, bet visada laukiamą tembrų, spalvų, nuostabių motyvų gausos ir gaivaus skambesio kupiną Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ (1901), kompozitoriaus išties sudėtą „iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, mūsų dainelių ir bekraščio mano ilgesio“. Poema „Miške“, kaip ir simfoninė poema „Jūra“ yra visos lietuvių simfoninės muzikos pamatas, suformavęs jos kūrybos principus bei tradicijas, modeliavęs Lietuvos muzikos ateities kelius.

Teatro orkestro atliekama romantiškoji poema „Miške“ skambėjo sklandžiai, išlaikant nusistovėjusią šio veikalo interpretacinę tradiciją, santūriai perteikiant skaidrų muzikos dvasingumą, lyrinių jausmų moduliaciją. Kūrinį orkestras pradėjo taip, kaip diktavo Čiurlionis – „tyliais, plačiais akordais, kaip kad tylus ir platus yra mūsų lietuviškų pušų ošimas“. Tačiau pradiniams styginių motyvams, piešiantiems ramų peizažą, kaip ir jiems atliepiančių valtornų tęsiamiems, ilgesingiems akordams pritrūko ritminio tikslumo, frazių pradžios aiškumo. Gražiu tembru prabilo klarnetas, vedantis įžangos temą; pakili, nekontrastuojanti, bet šiek tiek ekspresyvesnė, faktūriškai tirštesnė ir melodinga vidurinė poemos dalis, perteikianti gamtos grožio sužadintus taurius jausmus, forte epizoduose skambėjo pernelyg aštriai (ypač tai pasakytina apie styginius).

Bėgantys metai parodė, kad M. K. Čiurlionio kūryba yra tokia įkvepianti ir inspiruojanti, jog vėlesnės jos veikiamos mūsų kompozitorių kartos brandino savo stilių, meninę kalbą bei mąstyseną. Ne vienas pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kompozitorius gręžiasi į Čiurlionį, jo muzikoje randa impulsų savo kūrybai, mėgina savaip išreikšti čiurlionišką dvasią. Sukurta nemažai kompozicijų pagal Čiurlionio paveikslus, iškilių veikalų, giluminiais saitais susijusių su Čiurlionio menu: J. Juozapaičio simfonija „Rex“, B. Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“, O. Balakausko koncertas fortepijonui ir orkestrui „Kalnų sonata“, V. Barkausko „Legenda apie Čiurlionį“, klaipėdiečių kompozitorių Z. Virkšo „Dzūkijos eskizai“ fortepijonui, L. Narvilaitės „Atviras miestas“ simfoniniam orkestrui ir kt.

Malonu buvo koncerte išgirsti prieš 30 metų klaipėdiečių parašytą kūrinį, dedikuotą mūsų tautos genijui. 1995 m., minint M. K. Čiurlionio 120-ąsias gimimo metines, penki Klaipėdos kompozitoriai, paraginti Muzikinio teatro tuomečio vyriausiojo dirigento Stasio Domarko, sukūrė simfonines Variacijas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Preliudo fortepijonui Nr. 4, op. 7, tema. Kiekvienas iš penkių autorių – Remigijus Šileika, Jonas Domarkas, Antanas A. Budriūnas, Loreta Narvilaitė, Alvidas Remesa – prabilo originaliai, novatoriškai, labai individualiai išreikšdami savo kūrybinio mąstymo santykį su čiurlioniškąja dvasia. Maestro S. Domarką galima laikyti Variacijų bendraautoriu, nes patyręs profesionalas, įžvelgęs kontrastingų, bet Čiurlionio Preliudo melodikos, dermės, intonacinės kalbos vienijamų variacijų dramaturginę logiką, pasitaręs su kompozitoriais sudėstė dalis į labai nuoseklią integralaus kūrinio struktūrą, netiesiogiai primenančią XIX a. Europoje vyravusią klasikinę formą.

I variacija „Regėjimas“ – ekspresyvi, jaudinanti R. Šileikos vizija, apeliuojanti į platesnį čiurlioniškąjį kontekstą, nes autorius panaudojo ir kitų Čiurlionio fortepijoninių kūrinių melodines užuominas. II dalis – lėtesnė, santūri, kupina ramybės J. Domarko variacija, jos aiški melodinė styginių linija emociškai labai artima čiurlioniškai nuotaikai. A. A. Budriūno variacija (III dalis) – aktyvi, racionali, tarsi žaidžianti M. K. Čiurlionio muzikos garsiaeilių sandaros inversijomis ir transformacijomis. L. Narvilaitės sukurta IV variacija taip pat gana konstruktyvi, išsiskirianti orkestrinių spalvų mirgėjimu, ritmų įvairove, faktūros skaidrumu. A. Remesos variacija – neįprastą ciklą užbaigianti vaizdinga, iškilni M. K. Čiurlionio Preliudo bei simfoninių poemų „Miške“ ir „Jūra“ reminiscencija.

KVMT simfoninio orkestro koncerte girdėjome kitokia tvarka išdėstytų Variacijų versiją. Pradžioje skambėjo santūrioji J. Domarko variacija, po jos – A. A. Budriūno, L. Narvilaitės, A. Remesos ir R. Šileikos variacijos. Kokie motyvai paskatino keisti S. Domarko apgalvotą struktūrą, sunku pasakyti, tačiau akivaizdu, kad dėl tokio išdėstymo kūrinys neteko loginio muzikinės minties vientisumo. Orkestrui persiorientuoti nuo romantiškosios poemos „Miške“ į šiuolaikinės muzikos kalbos raišką nebuvo lengva, tačiau Variacijos nuskambėjo gana išraiškingai, nors preciziškumo bei ryškesnių kontrastų pritrūko.

Pirmąją koncerto dalį meninio poveikio požiūriu nepaprastai praturtino Čiurlionio paveikslų vaizdo projekcijos (Simonas Margis, Edvardas Osinskis), įprasminusios menininko muzikos ir dailės sąsajas.

Gamtos ir jos sąsajų su žmogaus gyvenimu tema persikėlė ir į antrąją koncerto dalį. Taikliai buvo pasirinkta Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) Simfonija Nr. 6 F-dur, dar vadinama Pastoraline simfonija. Joje Beethovenas genialiai perteikė garbinamos gamtos grožio teikiamą ramybę, paguodą, jos galią bei stichijos siausmą.

Atlikti visame pasaulyje dažnai skambančią chrestomatinę romantinio pobūdžio Pastoralinę simfoniją – sunki užduotis kiekvienam orkestrui. KVMT orkestras ją interpretavo tvarkingai, daugiau ar mažiau perteikdamas kompozitoriaus stilistiką bei muzikinio mąstymo eigą. 1-oji dalis „Džiaugsmingi jausmai atvykus į kaimą“ (Allegro non troppo) – nekontrastinga, temos išplaukia viena iš kitos. Ilgai tęsiantis vienai emocinei būsenai, įvairuojant tik tembrų, tonacijų, dinamikos kaitai, nelengva išlaikyti muzikinės tėkmės stabilumą, tačiau orkestrui tai neblogai pavyko. Smuikų ir kitų styginių partijose labai šiltai skambėjo liaudiškai melodijai artima, dramaturginiam vystymui svarbi dažnai pasikartojanti tema. 2-oji dalis „Scena prie upelio“ (Andante molto mosso) taip pat kupina lyrinių gamtos vaizdų. Maloniai, lyg upelio čiurlenimas, skambėjo daininga smuikų melodija. Iliustratyvioje pabaigoje, pasigirdus paukštelių čiulbėjimą imituojantiems garsams, meistriškumą parodė mediniais pučiamaisiais groję muzikantai. Raiški buvo 3-ioji dalis „Valstiečių linksmybės“ (Allegro) – kupina gyvenimo džiaugsmo, kintančių nuotaikų, linksmų, humoristinių šokio ritmų. Maloniai dominavo fagotų tembrai. Ryškiai kontrastingoje 4-ojoje dalyje „Perkūnija, audra“ (Allegro) orkestrui pavyko sklandžiai pereiti į vienintelį dramatišką visoje simfonijoje epizodą. Užklupusią stichiją, perkūno trenksmus, žaibus įspūdingai ir tiksliai iliustravo mažosios fleitos, trombonų garsai. Rami medinių instrumentų melodija įvedė į 5-ąją dalį „Kerdžiaus daina. Dėkingumo jausmai po audros“ (Allegretto) – gamtos ir žmogaus gyvenimą joje šlovinantį himną.

Publika dėkojo orkestrui, atlikusiam įstabiąją L. van Beethoveno Pastoralinę simfoniją, kuri, perfrazuojant vieną mąstytoją, yra ne tiek gamtos vaizdas, kiek filosofinis kūrinys apie tobulą žmogiškąją būtį, paremtą gamtos ir žmogaus harmonija, žmogaus ir Dievo vienove.

Džiugu buvo scenoje matyti KVMT simfoninį orkestrą, dažniausiai grojantį savo ložėje. Tačiau norėjosi, kad atliekamos šviesios muzikos nuotaika atsispindėtų ir orkestrantų veiduose...