„Sugrįžimai“ Elektrėnuose
Pamačiusi Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje šių metų rugpjūčio 6 dieną vykusio koncerto afišą, pamaniau, kad geografinę amplitudę išplėtė daugiau kaip du dešimtmečius rengiamas Tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“. Vis dėlto klydau, nes Elektrėnuose gimė naujas reiškinys – Tarptautinis sakralinės muzikos festivalis „Sugrįžimai“. Pirmajame (ir kol kas vieninteliame) festivalio koncerte pasirodė buvę Elektrėnų meno mokyklos mokiniai – Škotijos karališkosios konservatorijos absolventas tenoras Deirūnas Jasiulionis, šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti pianistė Fausta Hopenaitė, Vilniaus universiteto studentė ir universiteto kamerinio orkestro smuikininkė Emilija Kasperavičiūtė bei Jurgita Kujalytė, kuri jau penkti metai mokosi Elektrėnų meno mokykloje pagal suaugusiųjų mėgėjų smuiko programą. Atlikėjų gretas papildė ir jų pirmosios pedagogės – festivalio idėjos sumanytoja smuikininkė Rima Gritienė ir pianistė Rasa Hopenienė.
Koncerto programa buvo gerai apgalvota, sudaryta iš įvairios tematikos kūrinių. Muzikinę popietę skaidria harmonija ir melodingumu pasižyminčia Reynaldo Hahno daina „A Chloris“ pradėjo D. Jasiulionis, jam akompanavo F. Hopenaitė. Toliau skambėjo sakralinė muzika: E. Kasperavičiūtė, J. Kujalytė, R. Gritienė ir R. Hopenienė atliko Marcy Pyrtle kompoziciją „Pie Jesu“, taip pat Mary Lynn Lightfoot „Dona Nobis Pacem“, R. Gritienė ir R. Hopenienė – Rolfo Løvlando „Song from a Secret Garden“, Deirūnas su Fausta – Franzo Schuberto „Ave Maria“, Césaro Francko ir Sylvesterio Wagerio „Panis Angelicus“, Hugo Wolfo „Auf ein altes Bild“.
Smuikininkė Rima Gritienė dar ir dainuoja, tad jai gimė unikali idėja lietuvių folklorą susieti su baroko muzika. Koncerte girdėjome įdomias Johanno Sebastiano Bacho Partitos Nr. 2 d-moll pirmosios dalies „Alemanda“, lietuvių liaudies dainos „Bėginėjo povelė“ ir Antonio Vivaldi Trio sonatos Nr. 2 d-moll pirmosios dalies „Adagio“, taip pat dainos „Oi, rūta rūta“ ir Tomaso Albinoni „Adagio“ g-moll jungtis. Šias įdomiai skambėjusias kompozicijas atliko E. Kasperavičiūtė, J. Kujalytė, R. Gritienė ir R. Hopenienė.
Smuikavimą ir dainavimą pedagoginėje veikloje derinanti R. Gritienė sugeba atskleisti skirtingus savo mokinių talentus. Deirūnas Jasiulionis – perspektyvus tenoras, Evelina Pliskauskaitė tapo džiazo dainininke ir šiuo metu dirba džiazo muzikos dėstytoja Didžiojoje Britanijoje, Gabija Blažonytė, gyvenanti Vokietijoje, vadovauja kantri muzikos ansambliui, dainuoja, smuikuoja, populiarina lietuviškąjį folklorą. Galima tikėtis, kad šie atlikėjai – būsimų „Sugrįžimų“ dalyviai.
Koncerte nebuvo pamiršta ir romantizmo klasika – Deirūnas kartu su Fausta atliko keturias Roberto Schumanno dainas iš ciklo „Mirtos“ bei italų vėlyvojo romantizmo atstovo Francesco Paolo Tosti dainas „Ideale“ ir „La Serenata“. Koncertui baigiantis klausytojai išgirdo dar du kūrinius: Meilės temą iš Andrea Morricone muzikos filmui „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (rež. Giuseppe Tornatore) pagrojo R. Gritienė ir R. Hopenienė, Algimanto Raudonikio dainą „Švelnumas“ atliko D. Jasiulionis ir F. Hopenaitė.
A. Raudonikio „Švelnumas“ Deirūnui Jasiulioniui – ypatingas kūrinys, nes vienu didžiausių vokalo autoritetų jam yra legendinis šios dainos atlikėjas Virgilijus Noreika. Beje, D. Jasiulionio balso tembras ir dainavimo maniera kiek primena a. a. maestro Noreiką. Švarus ir tolygus garsas, atidumas detalėms, patraukli išvaizda ir santūri, bet įtikinama sceninė laikysena teikia gražių vilčių dėl jaunojo solisto ateities. D. Jasiulionio ir F. Hopenaitės duetas pasižymėjo darna, vienodu atliekamų kūrinių interpretacijos suvokimu.
Festivalis „Sugrįžimai“ nebūtų įvykęs be rėmėjų – organizatoriai ypatingą padėką reiškia Daivai Jasiulionienei, Jonui Rasiukevičiui, Reginai Lukšienei. O aš, šių eilučių autorė, esu be galo dėkinga Rimai Gritienei už pakvietimą dalyvauti koncerte, juolab kad visuomet smagu sugrįžti į savo gimtąjį kraštą ir stebėti jo aktyvų muzikinį gyvenimą.
Po koncerto pakalbinau Faustą Hopenaitę ir Deirūną Jasiulionį.
Fausta Hopenaitė: „Fortepijonas mane sužavėjo įvairiapusiškumu“
– Miela Fausta, kada pirmą kartą pajutote, kad norite tapti pianiste? Kuo Jus sužavėjo šis instrumentas?
– Tikriausiai tam įtakos turėjo mama, nes nuo pat mažumės ją mačiau prie fortepijono, dirbančią su vaikais. Žinoma, pradžioje skambinimas fortepijonu man buvo tik smagus užsiėmimas, jo nesiejau su būsima profesija. Tačiau labai mėgdavau koncertuoti, dalyvauti įvairiuose konkursuose, ir kai buvau 14 ar15 metų, įvyko lūžis, pradėjau rimtai galvoti apie pianistės kelią. Buvo nukrypimų, svarstymų ir apie kitas profesijas, tačiau džiaugiuosi, kad vis dėlto nusprendžiau tapti pianiste.
Fortepijonas mane sužavėjo įvairiapusiškumu. Tai solo instrumentas, bet jis tam tikra prasme prilygsta orkestrui, juo galima išgauti daug skirtingų spalvų, tembrų, registrų.
– Jūsų pirmoji mokytoja buvo mama Rasa Hopenienė. Kaip sekėsi laviruoti tarp šeiminių ir pedagoginių santykių? Kokias svarbiausias pamokas iš jos gavote?
– Manau, išlaviravome tikrai gerai (šypsosi). Mano mama buvo labai kantri, dėmesinga ir reikli mokytoja. Žinoma, būdavo dienų, kai nenorėdavau groti, tačiau visada žinojau, kad jei noriu ko nors pasiekti, turiu atkakliai ir nuosekliai dirbti, to mane išmokė tėvai. Nebuvau verčiama muzikuoti, jutau tik pasitikėjimą bei laisvę, tad ir santykiai, tiek šeiminiai, tiek pedagoginiai, buvo puikūs.
Svarbiausia, ko išmokau iš mamos, – mylėti viską, ką darau, turėti kantrybės ir nebijoti klysti.
– Kaip patekote į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą?
– Baigiant šios mokyklos parengiamąją grupę „Minimūza“, mokytojai siūlė stoti į pirmą klasę, tačiau tėveliai manęs, dar tokios mažos, nenorėjo išleisti gyventi bendrabutyje, tad pasirinkome neakivaizdinį skyrių, jame mokiausi 5 metus. Prieš pat 6 klasės pradžią netikėtai sužinojome, kad neakivaizdinis skyrius uždaromas, tad tiek man, tiek tėveliams teko greitai apsispręsti dėl mokslų Vilniuje ir aš jau po kelių dienų tapau čiurlioniuke.
– Ir teko gyventi mokyklos bendrabutyje?
– Taip, mokyklos bendrabutyje gyvenau nuo 6 klasės. Pradžia buvo labai sunki, bet palaikė tėvai ir aplinkiniai žmonės, tad kas mėnesį darėsi vis lengviau ir savarankiškas gyvenimas pagaliau nebeatrodė jau toks blogas.
– Kas buvo Jūsų pedagogai M. K. Čiurlionio mokykloje?
– Pirmoji fortepijono mokytoja buvo Violeta Lipniagovienė, vėliau perėjau pas mokytoją Ingą Vyšniauskaitę, o mokyklą baigiau pas prof. Aleksandrą Žvirblytę.
– Šiandien Jūs – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė. Ar nesvarstėte apie kitas aukštąsias mokyklas?
– Norėjau studijuoti Lietuvoje, čia tikrai turime puikių, kompetentingų dėstytojų.
Mokykloje paskutinius metus mokiausi pas prof. A. Žvirblytę, tad jau turėjau galimybę susipažinti su jos dėstymo metodika ir bendravimo būdu. Man tai labai tiko ir patiko, tad nusprendžiau, kad studijas noriu tęsti būtent pas šią profesorę.
– Šeštadienio koncerte buvote koncertmeisterė. Ar tai Jūsų profesinis pasirinkimas?
– Koncertmeisterės darbas man labai artimas, juo susidomėjau dar mokykloje, lankydama Gyčio Cinausko koncertmeisterio klasę. Esu labai dėkinga šiam mokytojui, kad mane palaikė ir skatino dirbti, jis padėjo puikius akompanavimo tiek vokalistams, tiek instrumentininkams pagrindus. Dabar gilinu akompanavimo žinias prof. Nijolės Ralytės koncertmeisterio klasėje LMTA. Taigi, akompanavimą tikrai matau kaip savo ateities profesiją, šalia pedagogikos.
– Kokie Jūsų ateities planai?
– Kol kas svarbiausia sėkmingai baigti studijas.
– Ką Jums šiandien reiškia Elektrėnai?
– Visada, kai pagalvoju apie Elektrėnus, pirmas žodis, kuris ateina į galvą, yra namai. Tai miestas, kuriame tikrai norėčiau gyventi.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu visokeriopos sėkmės.
Deirūnas Jasiulionis: „Dainininkui svarbi kiekviena kūrinio detalė“
– Teko skaityti, kad nuo vaikystės grojote įvairiais instrumentais.
– Pirmieji instrumentai buvo smuikas ir būgnai, taip pat dainavau, vėliau pradėjau mokytis skambinti pianinu.
– Kam jautėte didžiausią simpatiją?
– Vaikystėje labiausiai mėgau groti būgnais ir dainuoti. Smuikas taip pat patiko, tačiau kartais pritrūkdavau kantrybės, nes tai gana sudėtingas instrumentas, ypač keturmečiui, kuris tikisi greitų rezultatų.
– Kas Jus atvedė į Elektrėnų meno mokyklą, kaip rinkotės specialybę?
– Aš nuo vaikystės domėjausi muzika ir dažnai pamėgdžiodavau įvairius dainininkus ir muzikantus, matytus per televiziją... Būtent per televiziją pirmą kartą pamačiau, kaip grojama smuiku, ir negalėjau atitraukti akių... Tas švelnus smuiko garsas užbūrė, ir mama, pamačiusi mano žvilgsnį, nusprendė mane nuvesti į Elektrėnų meno mokyklą.
– Jūsų mokytoja Rima Gritienė sakė, kad jau grodamas smuiku žinojote tapsiąs dainininku...
– Kaip smuikas ir būgnai, taip ir dainavimas visada buvo šalia. Vaikystėje dainavau ir chore, tačiau vis tekdavo grįžti prie būgnų, nes mokytojai sakydavo, kad mano balsas per skardus chorui, išbalansuoja visą jo balsų struktūrą. Dainuodavau visur ir visada, labiausiai patikdavo dainuoti solo.
– Koks buvo Jūsų kelias po Elektrėnų meno mokyklos? Kada ir kaip atsidūrėte Škotijoje?
– Iš pradžių išvykau į Didžiąją Britaniją, mokiausi vidurinėje sustiprinto muzikinio ugdymo mokykloje, lankiau privačias vokalo, smuiko, pianino ir būgnų pamokas. Po kiek laiko tapau mokyklos orkestro lyderiu, berniukų roko grupės būgnininku ir vokalistu. Tačiau, išlaikęs paskutinius smuiko ir vokalo egzaminus, nusprendžiau tęsti muzikinį kelią klasikinio vokalo srityje.
Man labai pasisekė, kad gyvenau gana netoli Glaindebono (Glyndebourne) operos teatro ir turėjau galimybę dalyvauti jaunių operos atrankose. Įveikęs atranką, patekau į pirmąją savo operą – kompozitoriaus Davido Bruceˊo „Nothing“, joje turėjau ir solo partijų. Tada aš, septyniolikmetis, jau galėjau semtis žinių iš profesionalų, tokių kaip sopranas Nardus Williams, kuri atliko vieną pagrindinių vaidmenų, ar dirigentė Sian Edwards. Su Glaindebono operos teatru turėjau ir daugiau projektų, teko dirbti su gerai žinoma balso specialiste mecosopranu Mary King. Iš jos daug ko išmokau, pirmiausia profesionalumo ir kantrybės. Tai man ir padėjo įstoti į pasaulyje puikiai vertinamą Škotijos karališkąją konservatoriją. Norėčiau pridurti, kad ruošiantis atrankai padėjo ir buvęs mano mokytojas baritonas Marcusas van den Akkeris. Galimybių įstoti buvo gana mažai, iš daugiau kaip tūkstančio atrankoje dalyvavusių dainininkų pateko tik 10.
– Prisiminkite akimirką, kai pirmą kartą įžengėte į Škotijos karališkąją konservatoriją.
– Buvo nuostabu, pasijutau kaip antruosiuose namuose. Nekantravau kibti į darbus, norėjau tobulėti tarp tokių rimtų ir talentingų dėstytojų bei muzikantų! Sunkus darbas pagaliau pradeda atsipirkti.
– Kokia konservatorijos atmosfera? Multikultūriška, o gal labiau nacionalinė? Kuo skiriasi Lietuvos ir Škotijos studentai, dėstytojai?
– Konservatorija multikultūriška, visi turi galimybę būti išgirsti ir visi yra lygūs, nepaisant nacionalinių skirtumų... Tokio lygio institucijoje dėstytojai labai profesionalūs, tad studijų kokybė priklauso nuo studento tikslo. Kaip sakoma, nesvarbu kur, svarbu su kuo. Dėstytojai Lietuvoje taip pat puikūs, Petras Geniušas dėsto ir Škotijos karališkojoje konservatorijoje.
– Koks studentų gyvenimo būdas, ką veikiate laisvalaikiu?
– Studentai mėgsta leisti laiką vaikščiodami po parkus, kalnus, grožėdamiesi ypatingais Škotijos kalnų ir ežerų vaizdais, valgydami tradicinį škotišką maistą ir klausydamasi tradicinės škotų muzikos kokiame nors autentiškame bare.
– Kas buvo Jūsų pedagogas? Kokias svarbiausias pamokas iš jo gavote?
– Mano pedagogas buvo tenoras prof. Stephenas Robertsonas. Viena svarbiausių jo pamokų – patarimas pažinti savo kūrinius „kaip nuluptus“. Tai ne vien natos – privalai matyti kiekvieną kompozitoriaus pažymėtą dinaminę ar harmoninę detalę, suvokti, ką ji tau reiškia kaip atlikėjui, mokėti ne tik anglišką tekstą, bet ir suprasti jį lietuviškai, o jeigu tai senesnis tekstas – išsiversti jį į modernesnę kalbą, kad tau būtų aiškios kompozitoriaus ir poeto mintys. Jis netgi sakydavo, kad dainininkai dažnai bijo pasirodymų, nes jie iki galo neišmokę savo repertuaro. Norint būti dainininku, reikia būti ir aktoriumi, bet vaidyba padeda tik tada, kai visos detalės yra žinomos.
– Ar lankote meistriškumo kursus? Jei taip, pas kokius pedagogus teko tobulintis?
– Turėjau galimybių tobulintis pas mecosopranus Karen Cargill, Mary King, sopraną Rachel Nicholls, taip pat dalyvavau pianisto Nico de Villierso, tenoro Richardo Berkeley-Steeleˊo konsultacijose.
– Jau gavote stipendiją magistrantūros studijoms Londono karališkojoje muzikos akademijoje. Kas lėmė šį pasirinkimą? Pas ką studijuosite?
– Gavau Londono karališkosios muzikos akademijos ir organizacijos „Help Musicians“ stipendijas. Kitu atveju būčiau pasilikęs Škotijos karališkojoje konservatorijoje, ten taip pat būčiau gavęs stipendiją. Londone studijuosiu pas sopraną prof. Susan Waters.
– Ar daug koncertuojate? Kokiose koncertų salėse ir su kokiais kolektyvais jau teko pasirodyti?
– Koncertuoju dažnai ir įvairiose salėse. Nuostabiausi šių metų koncertai buvo su mecosopranu Karen Cargill ir penkiais studentais, kuriuos pati dainininkė atrinko į savo programą „Young Artist“. Pagal šią programą mes turėjome galimybę gyventi ir dainuoti Drumlanrigo pilyje, buvome išvykę į turą po Škotiją – atlikome Ludwigo van Beethoveno Škotų dainas. Konservatorijos ir operos scenose teko dainuoti Alfredą (J. Strausso operetė „Šikšnosparnis“), Idamantę (W. A. Mozarto opera „Idomenėjas“) ir Monostatą (W. A. Mozarto opera „Užburtoji fleita“).
– Kokie Jūsų profesiniai siekiai? Ar norite tapti koncertuojančiu dainininku, ar kurti vaidmenis operos scenose?
– Norėčiau derinti abi šias veiklas.
– Koks Jūsų mėgstamiausias kūrinys? Galbūt turite svajonių vaidmenį?
– Mėgstamiausias kūrinys – Don Chosė arija „La fleur que tu mˊavais jetée“ iš Georgesˊo Bizet operos „Karmen“. Svajonių vaidmenų turiu daug, tačiau daugeliui dar esu per jaunas.
– Kas yra Jūsų autoritetai?
– Tenorai Franco Corelli, Fritzas Wunderlichas, Luciano Pavarotti, Nicolai Gedda, Carlo Bergonzi, Gianfranco Cecchele ir Virgilijus Noreika.
– Ar domitės Lietuvos muzikiniu gyvenimu ir mūsų dainininkais?
– Taip, domiuosi, kaip sekasi Merūnui Vitulskiui, Edgarui Montvidui, Kristianui Benediktui, Asmik Grigorian, Justinai Gringytei, Kostui Smoriginui.
– Ar po studijų norėtumėte grįžti į Lietuvą?
– Kur mane ves muzikos keliai, ten ir eisiu.
– Ką Jums šiandien reiškia Elektrėnai?
– Elektrėnai – gimtinė. Malonu matyti miestą besikeičiantį, smagu, kad jame gausėja gyventojų.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu dažniau grįžti į Lietuvą.
