Sulamita Aronovsky: gyvenimas „po Lietuvos“
Lietuvoje gimusi žymi pianistė, Londono karališkosios muzikos akademijos profesorė Sulamita Aronovsky (Kaporaitė-Žiūraitienė) teigia, kad muzika – neatsiejama jos gyvenimo dalis, padėjusi įveikti sunkumus, patirtas nelaimes, skaudžius nusivylimus.
Muzikavimas namuose ir darbas su studentais akademijoje neleidžia profesorei atsipalaiduoti – tai ilgų metų gyvenimo kasdienybė, jos įprasminimas. Pasak profesorės, muziko kelias, kol pasiekiami tam tikros kokybės profesiniai įgūdžiai, tam tikra aukštuma, yra kantrus, nepertraukiamas, kasdienis darbas. Vaikystėje ir jaunystėje iš esmės padėjo ne tik įgimti gabumai, bet ir kruopštus rengimasis, studijos pas žymius pedagogus. Profesorė mano, kad jai labai pasisekė, nes jos pedagogai buvo iškilūs muzikai – Levas Barenboimas, Aleksandras Goldenveiseris, Grigorijus Ginzburgas, Abramas Šackesas ir kiti. Pačios profesorės studentai yra laimėję daugiau kaip 50 premijų prestižiniuose tarptautiniuose konkursuose. S. Aronovsky – daugelio pasaulinių pianistų konkursų žiuri narė bei vieno žymiausių tarptautinių konkursų „London International Piano Competition“ steigėja ir vertinimo komisijos pirmininkė.
Profesorė maloniai sutiko duoti interviu „Muzikos barams“, kartu ji perduoda nuoširdžiausius linkėjimus savo bičiuliams muzikams, buvusiems studentams ir visiems muzikos mylėtojams Lietuvoje
.
– Kaip prasidėjo Jūsų kaip muzikės kelias? Kokie vaikystės prisiminimai Jums atrodo svarbūs?
– Tai jau seni laikai. Mano tėvai gyveno Kaune, Šančiuose, buvo gydytojai, tačiau ir tikri muzikos mylėtojai. Skambinti pianinu pradėjau vėlai – devynerių metų. Aš pati didelio noro groti neturėjau, bet tėvai mane vis dėlto privertė. 1939 ar 1940 m. buvau priimta į Kauno konservatoriją, Aldonos Dvarionienės klasę. Tačiau mokslas dėl prasidėjusio karo truko neilgai. Šiandien jau atrodo, kad prieš tai mano gyvenimas buvo labai lengvas ir gražus. Per karą staiga visko netekome, evakavomės į Rusiją. Ten teko nuolat kraustytis iš vienos vietos į kitą, trūko maisto, buvo labai nelengvos gyvenimo sąlygos, bet vis dėlto mums pasisekė – likome gyvi. Tada pirmą kartą pajutau, kad man kažko labai trūksta – ne materialaus, o dvasinio... Nebebuvo jokių abejonių – noriu groti!
Iš pradžių mokiausi muzikos mokykloje Arzamaso mieste, išsidėsčiusiame Žemutinio Naugardo srityje prie Tiošos upės (Okos intakas). Atsimenu, mieste buvo daug nuostabių cerkvių auksiniais kupolais. Vėliau, prie Maskvos artėjant vokiečiams, persikėlėme į Uzbekistaną. Ten aš tęsiau muzikos mokslus Bucharos muzikos mokykloje. Kai tuometinio Leningrado konservatorijos jaunimo skyrius buvo evakuotas į Taškentą, konservatorijos atstovai važinėjo po Uzbekistaną ir ieškojo gabių vaikų. Man tuomet buvo vienuolika ar dvylika metų. Kadangi patikau komisijai, mano tėvams buvo pasiūlyta leisti mane mokytis muzikos į Taškentą ir gyventi internate. Tėvai išleido nenoriai, tačiau aš negalėjau praleisti tokios progos. Mokydamasi Taškente, paragavau tikro meno, tikro muzikos mokslo.
Karui pasibaigus su tėvais grįžau į Lietuvą, į Kauną. Tėvas buvo paskirtas poliklinikos vedėju. Savų namų nebebuvo, tad gyvenome dainininko Kipro Petrausko trijų ar keturių aukštų name Žaliakalnyje (dabar, atrodo, ten M. ir K. Petrauskų muziejus). Pirmajame aukšte buvo poliklinika, Kipras gyveno aukščiau, o mes – palėpėje. Kipras ne tik nuolat skatino mane groti, bet ir leisdavo skambinti jo pianinu. Jis, vis pasiklausydamas mano grojimo, pasiūlė surengti koncertą Vilniaus filharmonijos salėje. Tai buvo mano, tuomet šešiolikmetės, debiutas ir, manau, didelis pasiekimas. Pamenu, grojau solo, po to akompanavau Kiprui. Svarbiausia, kad tas koncertas paskatino mane groti toliau. Prieš porą metų jaunystės draugė atsiuntė man į Londoną laikraščio iškarpą apie tuometinį mano koncertą Filharmonijoje – buvo labai malonu prisiminti.
Visa tai vyko tuo metu, kai aš dar mokiausi gimnazijoje ir Kauno konservatorijoje tęsiau studijas pas doc. A. Dvarionienę. 1949-aisiais Kauno ir Vilniaus konservatorijos buvo sujungtos į Lietuvos valstybinę konservatoriją, ir mes persikėlėme į Vilnių. Baigusi studijas ištekėjau už pianisto Kazimiero Žiūraičio ir pradėjau dirbti koncertmeistere Valstybiniame operos ir baleto teatre, o 1953-aisiais abu su vyru išvažiavome į Maskvą studijuoti aspirantūroje.
– Kokie prisiminimai apie studijas Rusijoje ir Jus mokiusius žymius profesorius?
– Mokantis Leningrado konservatorijos jaunimo skyriuje Taškente man teko laimė atsidurti L. Barenboimo fortepijono klasėje. Mokykloje vyko labai intensyvus darbas: prieš pietus mes turėdavome bendrojo lavinimo pamokas, o po pietų užsiimdavome muzika. Kadangi klasę su fortepijonu gauti būdavo labai sunku, jaunesniems mokiniams groti buvo leidžiama tik nuo penktos iki aštuntos valandos ryto, tekdavo keltis ketvirtą valandą. Tuo metu Taškente gyvenimas buvo labai sunkus, bet gerai, kad mus nors pakankamai maitindavo. Karo laiku, kai aplink siautė badas, maistas buvo didelis privalumas. Mokydamasi Taškente išgirdau ir koncertuojantį Leningrado filharmonijos simfoninį orkestrą. Tai buvo pirmas kartas, kai teko pamatyti ir išgirsti pasaulinio masto orkestrą. Tuo metu jam vadovavo dirigentas Jevgenijus Mravinskis.
Maskvos konservatorijoje pradėjau mokytis pas profesorių G. Ginzburgą (A. Goldenveiserio katedra). Po to perėjau pas A. Šackesą, kuris buvo laikomas geriausiu kompozitoriaus Nikolajaus Metnerio mokiniu ir jo kūrinių atlikėju. Deja, profesorius jau tada sunkiai sirgo ir netrukus mirė. Tada fortepijono pamokas tęsiau pas A. Goldenveiserį.
Maskvos konservatorijoje tuo laiku buvo nepaprastai aukštas mokymo lygis, vyko intensyvus kūrybinis gyvenimas. Visi trokšte troško groti. Jau jei kas patekdavo į konservatoriją, stengėsi išnaudoti visas galimybes, visi dirbo labai daug. Nebūdavo, kad studentai į pamoką ateitų nepasiruošę.
Tarp konservatorijos profesorių buvo iškilūs muzikai Genrikas Neigauzas, Levas Oborinas, Jakovas Flieras, Vladimiras Sofronickis, Emilis Gilelsas... Mes turėdavome galimybę klausytis jų vedamų pamokų. Taip pat turėjau progų klausytis puikių atlikėjų, įžymybių koncertų: Sviatoslavo Richterio, V. Sofronickio, E. Gilelso, Marijos Judinos... Manau, kad man labai pasisekė.
– Kuris pedagogas Jums paliko didžiausią įspūdį?
– Iš kiekvieno pedagogo buvo galima pasisemti ko nors svarbaus, unikalaus. Vis dėlto kaip asmenybė išsiskyrė mūsų katedros galva A. Goldenveizeris. Jis buvo nepaprastai gilus muzikas, aukšto intelekto asmenybė, bet kartu labai paprastas, nuoširdus atlikėjas ir žmogus. Prireikus labai padėdavo savo studentams. Pavyzdžiui, savo studijų metais pas jį gyveno G. Ginzburgas. Beje, G. Ginzburgo brolis Jakovas nuo 1945 m. iki pat mirties 1963 m. gyveno ir dirbo Vilniuje, dėstė Lietuvos konservatorijoje.
– Kas lėmė, kad 1971 m. išvykote į Angliją?
– Po aspirantūros studijų Maskvoje grįžau į Lietuvą ir 1956–1970 metais dėsčiau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1970 metais kaip turistė išvykau į JAV. Niujorke turėjau giminių, tad į JAV važiavau norėdama juos aplankyti. Ten pasilikti, žinoma, neplanavau. Tais laikais išvažiuoti buvo labai sunku, mane išleido tik tada, kai sūnus tarnavo armijoje. Vizą gavau dviem mėnesiams. Kai jau atėjo laikas grįžti (turėjau bilietą iš Niujorko į Maskvą), pusbrolis pasiūlė aplankyti Angliją ir ten gyvenantį giminaitį. Taip mano viza buvo pratęsta dar dviem savaitėms. Anglijoje sutikau savo antros eilės pusbrolį, ir mes nutarėme susituokti. Matyt, aš jam patikau, kadangi jis mane įtikino: „Niekur nevažiuok“. Mano gyvenimas Lietuvoje tuomet buvo nelengvas, ir aš surizikavau. Vis dėlto man išėjo į gera, kad pasilikau Anglijoje, nes čia galėjau tęsti savo mėgstamą muzikinę veiklą. Deja, netrukus patekau į labai sunkią automobilio avariją, po kurios ilgą laiką negalėjau groti.
Pirmaisiais metais gyvenau Bradforde, Vakarų Jorkšyre. Vladimiras Aškenazis (mes kartu mokėmės Maskvoje), su kuriuo ir anksčiau palaikiau ryšius, man labai padėjo po avarijos, palaikė laiškais, supažindino su įvairiais muzikos veikėjais, tad buvo lengviau rasti darbą – 1973-aisiais buvau pakviesta dėstyti į Karališkąjį šiaurės muzikos koledžą (Royal Northern College of Music) Mančesteryje. Po poros metų V. Aškenazis paprašė, kad į savo klasę priimčiau studijuoti jo sūnų Vovką. Jis pas mane mokėsi šešerius metus, kol baigė studijas. Mančesteryje dirbau iki 1994 m., po to tęsiau darbą Londone, Karališkojoje muzikos akademijoje. Šiame mieste muzikinis gyvenimas nepaprastai įvairus ir turtingas – atvažiuoja geriausi pasaulinio masto atlikėjai, tad yra iš ko semtis įkvėpimo.
– Buvote pianisto Kazimiero Kastyčio Žiūraičio žmona, turėjote sūnų Balį Žiūraitį, taip pat pianistą.
– Žiūraičiai buvo du broliai – Algis Žiūrantis, dirigentas, ir mano vyras Kazimieras, pianistas, jis dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Beje, vienas jo studentų buvo pianistas Jurgis Bialobžeskis.
Mano sūnus Balys taip pat buvo pianistas, baigė M. K. Čiurlionio mokyklą. Man išvažiuojant į Ameriką jis tarnavo kariuomenėje. Tačiau kai grįžo, jo pas mane į Angliją neišleido. Bet vėliau, po šešerių metų, tokia galimybė jam pasitaikė. Balys buvo iš prigimties nepaprastai gabus muzikantas ir pats norėjo groti. Persikėlęs 1979 m. į Angliją, jis netrukus laimėjo pirmąją vietą tarptautiniame improvizacijos konkurse Prancūzijoje, Lione. Po šio laimėjimo buvo kviečiamas į įvairius tarptautinius festivalius, kuriuose kartu dalyvaudavo pasaulinės žvaigždės Ella Fitzgerald, Stephanas Grappellis ir kt. Deja, prie Londono gyvenimo Balys negalėjo prisitaikyti, tad grįžo į Lietuvą. Čia jis 1990 m. mirė.
– Dirbote įvairiose aukštosiose mokyklose: Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Karališkajame šiaurės muzikos koledže Mančesteryje, o šiuo metu esate prestižinės Karališkosios muzikos akademijos (Royal Academy of Music) Londone profesorė. Ar muzikų rengimo sistema Karališkojoje akademijoje skiriasi nuo kitų aukštųjų mokyklų? Kaip į ją atrenkami dėstytojai, kaip priimami studentai? Ar patenka tik geriausieji?
– Muziko profesija nėra labai pelninga, kitose srityse užsidirbti ir iš savo darbo pragyventi kur kas lengviau. Reikia labai mylėti muziką, su ja kasdien gyventi. Toks pasirinkimas reikalauja didelio pasiaukojimo ir pasiryžimo. Dėstyti aukštojoje muzikos mokykloje, pavyzdžiui, Karališkojoje akademijoje, paprastai kviečiami puikios reputacijos, didelę pedagoginio darbo patirtį turintys muzikai ir atlikėjai.
Muzikų rengimo sistema Anglijoje labai panaši į Lietuvos, tačiau manau, kad studentų atrankos ir paruošimo lygis Anglijoje aukštesnis. Tai galima paaiškinti tuo, kad į Angliją, ypač Londoną, studijuoti suvažiuoja geriausi jauni muzikantai iš visų pasaulio kraštų. Karališkoji muzikos akademija yra viena žymiausių muzikos akademijų pasaulyje. Aš labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę čia dirbti.
– Esate išugdžiusi ne vieną puikų pianistą. Kas Jums svarbiausia, rengiant jaunuosius atlikėjus? Gal galėtumėte išskirti tuos, kuriais labiausiai didžiuojatės?
– Dirbdama Anglijoje turėjau ir dabar turiu labai gerų studentų, tarptautinių konkursų laureatų. Siekiant aukštų rezultatų reikia turėti daug patirties ir įdėti reikiamos kvalifikacijos darbo. Iš savo Anglijoje išugdytų pianistų paminėčiau iškilų atlikėją Ianą Fountainą (Anglija), kuris yra laimėjęs pirmąją vietą A. Rubinšteino konkurse Tel Avive ir dabar yra Karališkosios muzikos akademijos Londone profesorius. Taip pat išskirčiau kitus savo mokinius – plačiai koncertuojančius pianistus Nicolasą Hodgesą (Anglija), Vovką Aškenazį (Šveicarija), Amirą Katzą (Izraelis), Yunko Urayamą (Japonija), Stefaną Čiričių (Serbija), Riyadą Nicolasą (Sirija) ir kitus. Mano buvę studentai, pavyzdžiui, I. Fountainas ar graikas Panayotis Karanas, neretai atvažiuoja koncertuoti ir į Lietuvą,.
– Ar galėtumėte prisiminti savo mokinius iš Lietuvos?
– Savo studentus visuomet prisimenu tokius, kokie jie atėjo pas mane pirmą kartą – taigi mano atmintyje visi jauni... Man dirbant Lietuvos konservatorijoje mano klasėje studijavo Juozas Rimtenis Šimulynas. Talentingas pianistas, jis ir dabar yra puikios formos. J. R. Šimulynas ilgą laiką buvo Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos direktorius. Mokiau ir Ramintą Šiurkutę-Gutauskienę, Aldoną Šaliamorienę, Aleksandrą Ingaunytę, kurios, kaip ir J. R. Šimulynas, dirba ar dirbo „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje. Paminėčiau ir Lietuvos muzikos akademijoje dėsčiusį, deja, dabar jau mirusį Raimundą Kontrimą. Jis buvo ypač jautrus ne tik muzikai, bet ir žmonėms. Labai vertinu Klaipėdos universitete dėstančią pianistę doc. Janiną Neniškytę-Lyvens, su kuria ir dabar palaikome ryšį.
Ypač didžiuojuosi savo studento Mantauto Katino pasiekimais. Karališkojoje muzikos akademijoje pas mane baigęs magistrantūrą, jis 2010 m. laimėjo „Ile de France“ pianistų konkursą, po kurio dažnai kviečiamas koncertuoti Prancūzijoje ir kitur. Man smagu, kad jis dažnai groja ir Lietuvoje. M. Katinas turi ryškų, savitą pianistinį stilių, geba atskleisti vis naujas įvairių kompozitorių idėjas ir natūraliai patraukti klausytojų dėmesį.
Mano jauniausias studentas šiuo metu taip pat lietuvis Vidas Vaitkevičius. Pas mane mokęsis dvejus metus ir baigęs Purcello muzikos mokyklą, jis šiemet priimtas tęsti studijų mano klasėje Londono karališkojoje muzikos akademijoje. Vidas – perspektyvus muzikantas, turintis lakią vaizduotę, gebantis įtaigiai išreikšti muzikinio kūrinio turinį. Tikiuosi, kad ateityje turės daugiau galimybių koncertuoti Lietuvoje.
– Koks jūsų mėgstamas kompozitorius, kokius kūrinius dažniausiai siūlote studentams?
– Man patinka daugelis kompozitorių, vieno išskirti negalėčiau. Repertuaras, kurį rengiu su studentais, labai platus. Renkantis repertuarą, aš dažniausiai atsižvelgiu į žmogaus individualybę. Grojame ir klasiką, ir šiuolaikinę muziką. Tarp mano studentų yra ir tarptautinio masto atlikėjų, kuriems kompozitoriai skiria savo kūrinius, o jie juos garsina visame pasaulyje, įrašinėja. Štai kad ir garsus amerikiečių kompozitorius Elliottas Carteris 2003 metais savo kūrinį „Dialogai fortepijonui ir orkestrui“ paskyrė mano mokiniui N. Hodgesui, kuris šiuo metu profesoriauja Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje.
Noriu pastebėti, kad ne visi mėgsta šių dienų kūrinius, taigi aš studentų neverčiu, bet leidžiu jiems rinktis. Tiesiog bandau supažindinti su naujais kūriniais, sudominti. Beje, Anglijos muzikiniame gyvenime gana gerai žinoma M. K. Čiurlionio kūryba, ją dažnai pasiūlau savo mokiniams.
Akademijoje kiekvienais metais programos darosi vis sunkesnės. Manau, kad tai svarbi paskata studentams dirbti ir jausti, kad jie daro pažangą.
– Kaip jaučiatės besiklausydama savo mokinių, koncertuojančių didžiosiose scenose?
– Kai mokinys groja gerai, išgyvenimas labai malonus. Kai buvau jauna, nenorėjau dėstyti, troškau tik groti. Tačiau taip susiklostė gyvenimas, kad kitos išeities nebuvo ir turėjau pradėti pedagoginį darbą. Taigi pradėjusi dėstyti išmokau džiaugtis mokinių pasiekimais. Savo studentų dėka suvokiau, jog galiu jiems padėti vystytis, užaugti. Aš skatinu juos siekti vis aukštesnio laiptelio, drįsti konkuruoti. Dabar tai teikia man daug džiaugsmo. Gera jausti, kad galiu ką nors padaryti jauno žmogaus labui. Muzika labai svarbi meno šaka – ji kelia vis naujų jausmų, minčių, idėjų, ir tai nesibaigiantis procesas. Paskata intensyviau ir šviesiau gyventi.
– Ką manote apie scenos baimę?
– Manau, kad apie ją nereikia galvoti. Jei, sakykim, žmogus turi kalbėti auditorijai, jis susikaupia ties ta mintimi, kurią nori pasakyti bei pasiekti kitų supratimo, ir tai padeda jam įveikti baimę ir nepasitikėjimą savimi. Muzikuojant būna labai panašiai. Svarbu maksimaliai susikaupti ir turėti aiškų veikimo planą. Viskas priklauso nuo to, ar atlikėjas tiksliai žino, kaip jis nori groti, ką siekia perduoti klausytojui. Profesionalai paprastai turi tam tikrų metodų, kaip geriau susikaupti, nusiraminti, kaip sureguliuoti savo atmintį ir pasiekti norimų rezultatų.
– Esate Londono tarptautinio pianistų konkurso (London International Piano Competition) įkūrėja ir žiuri pirmininkė. Kaip kilo mintis įkurti konkursą? Kaip iš daugelio atlikėjų išrenkate geriausią?
– Šis konkursas, mano iniciatyva įkurtas daugiau kaip prieš du dešimtmečius, yra vienas žinomiausių pasaulyje. Jis pelnęs platų tarptautinį pripažinimą, turi labai gerą reputaciją. Konkurse – keturi atrankos turai, juos įveikti nėra lengva. Repertuaras gana didelis, tad konkursantams tenka rimtai ruoštis.
Konkurso gyvavimo pradžioje mūsų globėja buvo princesė Diana, o po jos mirties globėju tapo princas Charlesas.
Apie tarptautinių konkursų sėkmę paprastai sprendžiama iš to, ar jo laureatai vėliau padaro sėkmingą karjerą. Mūsų konkurso laureatai – puikūs pianistai Simonas Trpčeskis iš Makedonijos, anglai Paulas Lewisas, Ashley Wassas ir kiti. Paskutinio mūsų konkurso, vykusio 2009 m., laureatu tapo nepaprastai talentingas uzbekas Behzodas Abduraimovas, kuris jau pasirašė kontraktą su įrašų kompanija „Decca“. Jis daug koncertavo su Vladimiru Aškenaziu, kviečiamas groti geriausiose pasaulio salėse.
Klausėte, kaip išrenkame iš daugelio gerų atlikėjų geriausią? Jei dauguma komisijos narių nusprendžia, kad atlikėjas geras, vadinasi, jie visi klysti negali. Stengiamės, kad būtų vertinama kuo objektyviau, todėl žiuri narių studentai dalyvauti konkurse negali.
– Ką apskritai manote apie konkursus? Ar jie reikalingi?
– Manau, kad tai labai gera paskata jauniems muzikantams augti ir plėsti savo repertuarą. Be to, tai ir proga pasirodyti prestižinėje scenoje. Konkurso metu jie gali groti labai gerose salėse, puikiais fortepijonais. Na, ir žmonės ateina paklausyti! Dažnai pasitaiko, kad ne tik konkurso laureatai, bet ir kiti dalyviai gauna vertingų pasiūlymų, labai daug ko išmoksta, įgyja naujos patirties. Konkursas – puiki treniruotė. Čia reikia drąsos, ištvermės, talento, didžiulio įdirbio, nervinės savitvardos.
– Ar turite mėgstamiausią atlikėją?
– Šių dienų muzikos pasaulyje labai daug gerų atlikėjų. Kadaise man labai patiko Maurizio Pollini. Dabar turbūt didžiausią įspūdį daro Arkadijus Volodosas.
– Kas Jums asmeniškai yra muzika?
– Tai mano gyvenimas. Su ja ir jos dėka išgyvenau daug tragiškų momentų, muzika mane palaikė ir palaiko, suteikia jėgų gyventi.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Laisvo laiko turiu labai mažai. Mėgstu susitikti su savo buvusiais studentais, pasikalbėti, sužinoti, kaip jiems sekasi. Stengiuosi neatsilikti nuo kasdienių naujienų, seku, kas vyksta pasaulyje, o jeigu atsiranda nauja fortepijono žvaigždė – einu pasiklausyti. Londone toks gausus pasirinkimas, mes čia labai išlepinti...
– Kas, Jūsų manymu, suteikia stiprybės, idėjų, ryžto karjeros siekiantiems muzikantams, studentams?
– Mano supratimu, muzika užsiimti reikia tik tiems, kurie tikrai žino, kad tai vienintelis jų gyvenimo kelias. Reikia nepaisyti nusivylimų ir tęsti kūrybinę kelionę. Čia būtinas pasiaukojimas, tiek fizinė, tiek emocinė ištvermė. Svarbu gebėti planuoti laiką, nes reikia rengti vis naujas ir naujas programas, palaikyti jau turimo repertuaro atlikimo lygį. Labiausiai reikalinga palaikyti ryšį su žmonėmis, bendrauti.
Anglijoje žmonės dažnai vienas kito klausia: „Do you enjoy it?“ (Ar tai tau teikia malonumą?) Man toks klausimas niekad nekildavo. Tikiu, kad reikia mokėti dirbti ir tobulėti ne tik savo malonumui...
– Ačiū už pokalbį.