Svarbiausia – suprasti, kas vertinga praeičiai, dabarčiai ir ateičiai

Publikuota: 2021-10-30 Autorius: Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ
Svarbiausia – suprasti, kas vertinga praeičiai, dabarčiai ir ateičiai

Pirmąją pažintį su mokytoja Danute Jedzinskiene lydėjo Čiurlionio vardas. Mes, penktokėliai, buvome Čiurlionio pionierių būrys, dar ir geriausias mokykloje, o mūsų „pionieriškų darbelių“ tikslas – kuo geriau pažinti žymųjį menininką. Papasakoti apie jį mūsų auklėtoja ir vokiečių kalbos mokytoja Ida Alesina pakvietė Danutę Jedzinskienę. Pažintis užsitęsė – abi mokytojos sumanė mus nuvežti į Kauną, į M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Nepaprasta tai buvo kelionė! Ilgam palikusi ne tik įspūdžius... Net ir šiandien stebiuosi abiejų mokytojų drąsa, gal net savotišku avantiūrizmu – vaikus vesti į Čiurlionio galeriją! Ką jie ten, atrodytų, galėjo suprasti!..

Kelionė buvo ilga. Pirmiausia patys skaitėme Salomėjos Nėries ciklą „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. Klasėje su abiem mokytojomis aptarėme ant pultų išdėliotas Čiurlionio paveikslų reprodukcijas. Tada mums buvo pasiūlyta pasirinkti labiausiai patinkantį paveikslą ir jam skirtas poetės eiles... Mokėmės atmintinai ir repetavome klasėje – kiekvienas prie savosios reprodukcijos deklamavome. O tada jau kelionė į Kauną...

Neabejoju, kad kiekvienas savaip išgyvenome nepaprastus jausmus: muziejaus rimties tyloje prie Čiurlionio originalo (!) perteikti poetės, o dabar jau ir pačių savastimi tapusius žodžius...

Čiurlionio pažinimą su D. Jedzinskiene tęsėme ir kitais metais – vėl tapome geriausiu būriu mokykloje ir dovanų gavome kelionę „Čiurlionio takais“ į Druskininkus. Keliaudami susipažinome ne tik su Čiurlionio gimtosiomis vietomis, bet ir su Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies senų žmonių padavimais“. Įsivaizduokite – apačioje Raigardo slėnis, o mes ant kalno šlaito paeiliui skaitome Krėvės tekstus... Po tos išvykos „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ilgam įsitaisė matomiausioje mano knygų lentynos vietoje.

Vėliau mokytoja Jedzinskienė tapo mūsų lietuvių kalbos ir dailės istorijos mokytoja. Mokytoja, kuri kaskart aptardama mūsų rašinius priversdavo nustebti išgirdus, kad ir tu ką nors neblogai, gal netgi šauniai parašei... Mokytoja, kuri, nepaisydama nei pamokų grafiko, nei savo laisvalaikio, vedžiodavo mus po Vilnių, siauriausias ir trumpiausias gatveles, gražiausius kiemus ir bažnyčias, atverdama įspūdingiausius paveldo klodus. Šiandien vadinčiau tai kūrybiškumo, fantazijos skatinimu ne tik pažymiu, bet ir netikėtu pagyrimu ar pasakojimu...

Tad išgirsti pačios mokytojos mintis apie tuos laikus ir mokyklą, kuri mus išugdė, man buvo ypač svarbu – juk mes šiandien vadinami prarastąja karta... Bet drįstu prieštarauti – tikrai nesijaučiame prarastieji!

Su mylima Mokytoja lituaniste ir meno istorike Danute Jedzinskiene susitikome ilgam pokalbiui... Dar viena neįkainojama PAMOKA.  

***

– Tuometėje Vilniaus vidurinėje meno mokykloje-internate pradėjau dirbti 1962 m., iš pradžių internato auklėtoja. Priėmė pats direktorius Dainius Trinkūnas. Paklausė: „Ar esate partietė?“ Atsakiau: „Ne. Ir nebūsiu.“
Tyla.
Supratau, kad priimta. Tada kažkaip susikalbėdavome intonacijomis.

Po poros metų pradėjau dėstyti dailės istoriją ir lietuvių kalbą ir literatūrą, nes turėjau dvi specialybes. Kartu dirbau klasės vadove, išleidau keturias abiturientų laidas, dalyvavau visose savo auklėtinių vasaros praktikose.

Pirmosios dailininkų laidos buvo labai dainingos. Pamenu savo pirmosios laidos išleistuves –dainuodami per naktį iki aušros mokiniai nepakartojo nė vienos dainos. Vėliau Dailės skyriaus moksleiviai įsijungė į Kazimiero Kalibato ir Daivos Račiūnaitės (Vyčinienės) vadovaujamą mūsų mokyklos etnografinį ansamblį: rengdavo vakarones, koncertuodavo, pasiekė net Maskvą ir Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas).

Auklėjimas ir mokymas nesiskyrė, Lietuva buvo pagrindinis mūsų tyrinėjimų laukas. Reikėjo išmokyti vaikus ją matyti ir jausti. Prisimenu pirmuosius vaikų rašinėlius: „Lietuvos žalia spalva... Lietuvos mėlyna... pilka“ ir taip toliau... Nebuvo nei dailės istorijos vadovėlių, nei programų, šias kūrėme patys. Orientavomės į europinę klasiką, liaudies meną ir vietinės aplinkos pažinimą. Su klasika susitikdavome kasmet vykdami į Ermitažą.

Mums buvo labai palanki aplinka: šalia – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, netoliese Gedimino kalnas. Kiekvienos naujos klasės dailės pažinimo pamokos prasidėdavo ant Pilkojo (dabar – Trijų Kryžių) kalno. Apačioje – rugsėjo miglose skendintis senamiestis, europinės architektūros muziejus. Žvelgdavome į bokštus, juos skaičiuodavome, grožėdavomės stogų mozaika. Vėliau leisdavomės žemyn. Reikėdavo apkabinti Lauryno Gucevičiaus kolonas, su archeologais paklaidžioti Katedros požemiais, pastovėti prie Šventos Onos, pasigrožėti skliautuotais Bernardinų vienuolyno koridoriais. Čia buvo mūsų istorija. Vaikai matydavo išdaužytus bažnyčių langus, išlupinėtus altorius ir vyno statines šventovėse. Istorinių stilių analizės pamokas dažnai papildydavo atsitiktinis praeivis ar „netyčia“ šalia atsistojęs kunigas. Mokyklos vadovybė toleravo tokias ilgai užtrunkančias pamokas.

– Mane visą laiką stebino Jūsų gebėjimas įžvelgti mumyse ką nors ypatinga, kartais oi kaip giliai užslėptus gabumus, pažadinti juos...

– Mokytojas turi girdėti, ką vaikai kalba, matyti, ką jie daro. O jie kalba apie viską, kas yra jų viduje, pasako keliais žodžiais, pasako nuotaika, akimis. Niekaip nesuprantu mokytojų išgąsčio – sako, labai sunku dirbti su vaikais. O ką iš jų gauna – neakcentuoja. O gauna didžiausią dovaną – jų pasaulį, jų matymą. Jeigu aš galiu liudyti penkiasdešimt Čiurlionio mokyklos gyvenimo metų, tai todėl, kad jie man jį padovanojo, kad jie mane įvedė į tą pasaulį – save atradau per vaikus. Aš senau, o jie ėjo aukštyn, man nuo jų brendimo šis tas byrėjo: jie kūrė mane kaip mokytoją.

Ar ne tas augimas ir yra visas pašaukimo, mokytojo darbo grožis?

Atvirai pasakysiu – mane žemina, kai mokytojai per langus lipa į ministeriją prašyti sau atlyginimo. Manau, kad tą dieną, kai mokytojai neišėjo į klases prieš brandos egzaminus, uždarė mokyklą dviem savaitėms dėl savo algos, Lietuvos mokytojas mirė.
Mokytojams nereikėjo šito daryti – tėvai turėjo gulti ant žemės ir ant bėgių, rūpintis mokytojų atlygiu. Mokinių tėvai, ne mokytojai... Todėl jaunimas ir nesirenka mokytojo profesijos, nes nori lengvo kelio, lengvos, šviesios, laimingos tarnybos.

Bet galima lengvai gyventi ir būnant mokytoju.

Kai šiandien žiūriu į žaidžiančią mokyklą, mane tai baugina. Žaisti per pamokas gerai, yra atsipalaidavimo valandėlių. Bet mokymo procesas turi būti rimtas. Ką nors tu turi jiems atnešti, tad ir ieškok kelių pagal savo galimybes ir interesus, ieškok būdų, kaip tai pasiekti, kaip juos prašnekinti, kaip parodyti, kad tai, ką sakai, yra svarbu. Ką atneša mokytojas – jiems bus svarbu.

Man buvo nesunku mokyti, nes mokykloje turėjome tokią nuostatą: sunku per pamokas, vadinasi, sėkmingai kopiate į kalną. Jeigu labai lengva, tada leidžiatės. Svarbiausia – stebėti save ir žinoti, ko atėjai į mokyklą. Būtina išgyventi nesėkmes, kad suprastum, ką daryti, kad ateitų sėkmė.

Tuo metu mums, mokytojams teoretikams, svarbiausia buvo ne vadovėlinės žinios (ko tik ten nebūdavo prirašyta). Reikėjo išsaugoti žmogų, neleisti nuo vaiko kūno nuplėšti marškinių – to, kas sava, brangu, paveldėta iš tėvų, atsinešta iš namų.

Bendrojo ugdymo programoje mes suformulavome tokius uždavinius: ne vardas, ne data svarbu, bet vardo, datos, reiškinio vertingumas praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Ir pamąstyti: kas aš esu? Kam aš esu? Ką galiu padaryti – sau, Lietuvai, pasauliui?

Dvasingumas yra mokytojo esmė.

Paruošti mokytoją, sugebantį dirbti savaip, pagal savo polinkį, per savo dalyką, savo gyvenimą, savo vargus uždegti žmoguje troškimą pažinti dvasines vertybes... Ne įduok, bet uždek – tada jis pats jas susiras.

Kokiu pagrindu kaskart vis iš naujo kuriama švietimo sistema? Kuo remiasi dabartinė? Nėra esmės, nesudėliota struktūra.

Švietimą reikia pradėti nuo mokytojų. Šalyje užtektų keliasdešimt mokytojų asmenybių, svarbiausia, kad jų darbas būtų matomas, parodomas – tai labai greitai pamatytų ir kiti. Ir ne tik matytų, bet ir analizuotų situacijas, priežastis, pasiekimus.

Mokytojas paliktas bejėgis, dirba tai, kas liko toje mokykloje. Kiti, baigę aukštąjį mokslą, iki šiol kapoja vištoms galvas užsienyje.

Tai tautos tragedija – prarastas jaunimas.

Išgyvename tragišką laiką.

O kur pasuko kultūra? Į lengviausią žanrą? Kas juokina, kas linksmina...

Žiūrėdamas į Rembrandto „Danają“ gali linksmintis, gali įžvelgti gyvenimo esmę, gali tiesiog grožėtis. Vaikai gali laidyti replikas ar net tyčiotis, išjuokti – jeigu neparuošti tokiam susitikimui. Šiandien leidžiama egzistuoti pajuokos, tyčiojimosi „kultūrai“! Tai baisu. Tai mūsų nuopuolis.

– Sakote skaudžius, bet teisingus dalykus, aiškiai formuluojate problemas ir jų sprendinius...

– Gyvenu savo sodyboje, bet nesu užsidariusi, mane pasiekia tai, ko reikia. Prisimenu vieną labai keistą dalyką iš savo patirties: nuolat jausdavau, kad trūksta žinių. Visuomet jų siekiau bet kokiu būdu – seminaruose, paskaitose, knygose, nesvarbu, kad iš kaimo. Kaimo kultūra ir baltų kultūra nuėjusios labai ilgą kelią.

Man pasisekė, kad rengdama knygą apie Kazį Šimonį tiesiogiai susidūriau su liaudies menu, ornamentika. Dabar pagal užsakymą ėmiausi Šimonio grafikos, tad vėl turiu progą susitikti su daugeliu žmonių, kurie tuo domisi. Man naujai atsivėrė mūsų, o ypač latvių, senieji ornamentai, jų prasmė ir gelmė. Ornamentika – senasis mūsų raštas, užfiksavęs žmonių vidinę būseną, santykį su pasauliu, bet mes jau nebeįskaitome tų ženklų. Ir mokykloje jais nesidomima.

Suvokimui nėra amžiaus ribų, bet jam reikia paruošti. Dideli dalykai ateina per mažus, iš karto visko neįmanoma suprasti.

Tai, kad iš ugdymo programų išbrauktas privalomas krašto pažinimo dalykas, – teisminis nusikaltimas. Tai – žmonių išvarymas iš Lietuvos, vertybių atėmimas, šaknų nukirtimas.

Jaunimas nebepažįsta gimtojo krašto. Ekskursijos vyksta, bet važiuojama pasimaudyti, įlipti į bokštą, pavalgyti, pakvailioti ir sugrįžti. Tai – neparengtos ekskursijos. Reikia pažinti krašto istoriją, eiti pas kraštotyrininkus, gamtininkus... Mokytojas turi atsakingai parengti išvykas, susitikimus – tada tai atstos daugelį pamokų. Tai bus pradžia, šaknys, ant kurių išaugs nacionalinė kultūra.

Svarbiausia – atkurti kelią. O kelio motyvas – eik į priekį.

Čiurlionis didis todėl, kad ir kelią, ir aukštį parodė. O Šimonis atkreipė dėmesį į šaknis. Kas yra žemė, kas yra po tuo, ką regime. Šimonis įžvelgė, kad pelkių akivaruose dangus atsispindi ryškiau, negu tavo akys jį mato žiūrėdamos aukštyn. Štai kur yra efektas! Pažiūrėk į akivarą ar bent į vandenį apsiniaukusią, ūkanotą dieną – pamatysi, kad ten dangaus giedros atspindys. Čia veikia fizikinis efektas, bet žmogus apie tai negalvoja, jis pamato tai. Ir vaikas, eidamas per pelkes, įsirašo tai.

Pirmiausia suvok šaknis, o paskui eik, kur nori.

– Čiurlionio pionierių būrys – kaip jis atsirado mokykloje?

– Prisipažinsiu – mano idėja. Pirmasis būrys buvo mano auklėtiniai dailininkai. Pionieriška linija – labai sudėtingas klausimas, na, o Čiurlionio – visai kas kita.

Privalėjome auklėtinius mokyti pagal nustatytą reglamentą: būrys turi išmokti žygiuoti, skanduoti, dainuoti. Ruošiantis kažkokiai eilinei šventei pionierių vadovė, istorikė ir lituanistė Elytė Supejevienė, rengė žygiavimo ir pionieriškų dainų konkursą. Visoms klasėms reikėjo dalyvauti, ateiti su uniformomis, pionieriškais kaklaraiščiais ir taip toliau.

Mano dailininkų klasėje buvo vos keli pionieriai, Nežinojau, ką daryti. Sakau, dėl Dievo meilės, jūs visi apsirenkit, kaip norit, bet kad būtų baltos palaidinės ir tamsi apatinė dalis, atsineškite kaklaraiščius. Mus ir taip jau linksniuoja, o mes vis dėlto esame Čiurlionio pionierių būrys.

Klasės rikiuojasi, o maniškių vis nėra. Kai jie pasirodė, maniau, kad išprotėsiu... Elytė, pajuodusi iš pykčio, man rėžė: kaip tu taip galėjai!

Manasis Čiurlionio būrys atėjo su gerokai per dideliais motinų batais, kai kurie buvo auliniai! Žinoma, jų eisenos žygiavimu niekaip negalėjai pavadinti. Bet vilkėjo taip, kaip prašiau – baltos palaidinės, tamsūs sijonai ir kelnės, visi buvo su kaklaraiščiais… Visa salė juokėsi iš to jų žygiavimo. Štai kur jie žaidė. Na, reikia – tai reikia. Padarė, kas priklausė, ir pasakė, ką norėjo.

Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne vienos mokinės tėvelis advokatas, dirbęs vyriausybėje...

O direktorius Dainius Trinkūnas išsikvietė mano klasės berniukus ir, nieko neaiškindamas, paprasčiausiai padėkojo. Nesiedamas su konkrečiu įvykiu, padėkojo už tvirtumą, savo nuomonės turėjimą, principus. Kalbėjo, kad jų karta eis vaduoti Lietuvos. Ne man tai sakė, o berniukams. Gražus liudijimas.

– Ar labai skirdavosi muzikantų klasė nuo dailininkų?

– Muzikantai būdavo atviresni, jie daugiau leisdavosi į diskusijas, atviriau reikšdavo emocijas, o dailininkai tylėdavo... Ir net nežinodavai, ar jie tave girdi. O paskui ima ir ką nors padaro. Galų gale pajunti, kad jie tave praaugo.

– Mokytoja, o ar pamenate, kaip rašėme laišką Justinui Marcinkevičiui? Sveikinimą gimtadienio proga, po „Katedros“ premjeros. Paskui jis atėjo į mūsų mokyklą... Ir Laimonas Noreika būdavo dažnas svečias...

– Kaipgi! Tu Marcinkevičių mokeisi atmintinai. Niekada šito nereikalaudavau, tik norėdavau, kad suprastumėte ir pajustumėte eilėraštį, ką nors išgirstumėte.

Ir tas programinis Marcinkevičiaus eilėraštis, kurio sovietiniais metais neleido jam spausdinti, 1979 metais sukurtas:

Kažkas gal išgirs mane,
gal paskui mane pasakys:
žegnokimės gimtine,
ja prasiplaukim akis, –
kad būtų visi jos darbai,
visa ugnies Lietuva
sunki mūsų rankoms – labai,
labai mūs meilei – lengva.

Šis eilėraštis – Marcinkevičiaus esmė. Jis tai padarė.
Sigitas Geda ėjo kitaip, to paties ieškojo ardamas dirvonus. Jis ėjo savo keliu, pagal savo talentą. Taip ir turi būti, nes jie menininkai.

Sakau, mūsų karta sugrąžino laisvę, bet neįkvėpė pareigos. Nedavė pareigos supratimo, nesukūrė Lietuvos statybos plano... Be jo ir pjaunamės dabar. Gėda.

Mes jautėme godulį aplankyti tada dar negausias dailės parodas, susitikti, pabendrauti su pačiais kūrėjais. Mes jais džiaudavomės, gaudydavome jų pastabas. Iš algos sutaupyti pinigėliai būdavo skiriami meno albumams, įsigyjamiems „iš po prekystalio“, knygų iš namų atsinešdavo vaikai, kurių įtakingi tėveliai grįždavo iš užsienio. Vaikai rašydavo referatus – taip vėrėsi pasaulis.

– Jūs pasakojote, kaip atradote ir supratote tėvų ir šeimos svarbą, Dievą ir Tėvynę. Vadinasi, tam pirmajam „Mažvydo“ įspūdžiui Jūs mus paruošėte? Dievas, Pareiga, Meilė... Buvome parsirengę suvokti...

– Tai ne tik mano – ir Čiurlionio mokyklos nuopelnas. Vienas po kito sėkmingiau ar ne taip sėkmingai direktoriai ir visas kolektyvas statė mokyklą ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kūrė mokymo sistemą, konstravo ją griežtai, ne visiems priimtinai, bet struktūriškai. Prisimeni, juk dailininkai eidavo į jūsų koncertus, į valstybinius egzaminus, o muzikantai – į parodas. Kiek vėliau atsirado baletas. 

Be abejo, tai unikali mokykla, vienintelė Lietuvoje, buvo vienintelė Tarybų Sąjungoje, o dabar, sakyčiau, vienintelė tokia Europoje. Prilygstame Europos kultūros aukštumoms. Mūsų buvę mokiniai tampa laureatais, pasiekia tarptautines meno viršūnes. Mūsų mokyklos vaidmuo tautos dvasinėje kultūroje, atgimime, Sąjūdyje – nepamatuojamas. Amžina šlovė visiems, kurie tai padarė. Internacionalinės idėjos, tolerancija – kam jas dabar akcentuoti? Jos seniai suformuotos ir suderintos! Mūsų mokykloje dirbo ir žydų, ir rusų tautybės dėstytojų, kas tik norėjo ir turėjo ką pasakyti, būdavo kviečiami, o išugdė nacionalinius talentus!

Iš to laiko šiandien yra daugybė savarankiškų, laisvų, kuriančių menininkų. Ne tik dabar – ir tada jie buvo laisvi, neprispausti. Ir jie dėkingi, kad jais pasitikėdavome.

Mokymo programos viršūnėje visada švietė Vydūno ir Čiurlionio žvaigždės. Tai mus vienijo, visada galėdavome į juos atsiremti. Jie buvo mūsų Tikėjimas net tada, kai apie juos garsiai nekalbėdavome. Toks buvo mūsų laikas.

 

Susiję nariai

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Kompozitorė, profesorė, muzikos kritikė ir apžvalgininkė (muzikos žurnalistė), muzikos meno ir mokslo žurnalo "Muzikos barai" leidėja ir redaktorė, leidėja (kompaktinės plokštelės, knygos), organizatorė (vadybininkė, prodiuserė)

Komentarai