Šviesos blyksnis tamsoje. Žydų gelbėtojai

Publikuota: 2016-09-20 Autorius: Leonidas Melnikas. Lokaliai ir globaliai
Šviesos blyksnis tamsoje. Žydų gelbėtojai

Du šimtai tūkstančių žmonių, daugiau kaip devyni iš dešimties Lietuvos žydų, buvo nužudyti holokausto metais. Žudynių Lietuvoje mastai buvo didžiausi Europoje, jos prasidėjo nuo pat pirmųjų karo dienų. Pa­ra­dok­sa­lu, bet prieš pat ka­rą vykusios sta­li­ni­nės Lie­tu­vos piliečių de­por­ta­ci­jos žydams ta­po iš­si­gel­bė­ji­mu – nemažai į Si­bi­rą iš­vež­tų žy­dų li­ko gy­vi.

Žy­dų mu­zi­kus iš­ti­ko vi­sos tau­tos li­ki­mas – jie pa­ty­rė smur­tą, pa­ty­čias, kan­čias. Kauno ir Vilniaus konservatorijų dėstytojai ir studentai, Valstybės teatro ir kitų kolektyvų muzikai per vieną dieną atsidūrė už įstatymo ribų, neteko galimybės savo šalyje ne tik kurti, bet ir likti gyvi. Ir ne tik jie – bendrapiliečiai nežydai, kurie tragišku laiku nepanoro taikstytis su neteisybe, bandė išlikti žmonėmis, nepabūgo padėti aukoms, jas gelbėti, patys atsidūrė mirtino pavojaus akivaizdoje. Šiandien jie vadinami Pasaulio tautų teisuoliais.

Tarp žydų gelbėtojų buvo ir lietuvių muzikų bei jų artimųjų.

Būsimą pianistę Esterą Elinaitę, tuomet mažą mergytę, išgelbėjo M. K. Čiurlionio šeima. Jos globojama Estera vėliau baigė Maskvos konservatoriją pas rusiškojo pianizmo guru Heinrichą Neuhauzą, dalyvavo 1965 metų Chopino konkurse Varšuvoje, Šveicarijoje įsteigė savo mokytojo vardu pavadintą fondą. Muzikos mokytoja D. Elinienė rašė apie tuos tragiškus įvykius ir žmones, nepabūgusius padėti: „Su brangia našta ant rankų Žemaičių gatve nusileidau nuo kalno ir pasukau Čiurlionio namų link. Prieš mane žengė savimi patenkintas hitlerininkas kariškis, skardžiai kaukšėdamas vinimis kaustytų batų padais. Virpančia ranka paspaudžiau durų skambutį. Kas gali apsakyti tą nuoširdumą ir šilumą, kurią mums parodė Sofija Čiurlionienė, jos dukra Danutė, žentas Vladys Zubovas. Seniai matyta šilta vakarienė, užuojautos, paguodos ir padrąsinimo žodžiai. O nuo sienų žvelgė į mus didžiojo lietuvių dailininko M. K. Čiurlionio, šios šeimos vyro ir tėvo, kūriniai. Prisiminiau išvykas su klase į Čiurlionio galeriją, apsilankymus joje studijų metais. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad teks sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu pajusti emocijas ir mintis, kurias tada sukėlė vanagas, plevenantis viršum kūdikio su piene? Kaip aštriai aš pajutau šią tragizmo kupiną simboliką, kuri dabar tarytum išreiškė mano kūdikio likimą. Bet mus globojo rašytoja ir jos artimieji. Mes radom saugų prieglobstį nuostabios šeimos pastogėje“[1].

Kipras Petrauskas išgelbėjo Danieliaus Pomeranco, žinomo tarpukario Kauno muziko, dukterį, vėliau pagarsėjusią smuikininkę, legendinio Davido Oistracho mokinę, Bostono universiteto profesorę Danutę (Siuzi) Pomerancaitę. Prisimindama išsigelbėjimo epopėją, ji pasakojo: „Aš buvau niekada neverkiantis geto kūdikis. Kai tėveliai sužinojo, kad Kipro Petrausko šeima sutiko mane priglausti, jie gete surado daktarą, kuris suleido man migdančių vaistų. Vaistų dozė buvo tokia didelė, kad visi svarstė, ar aš užmigsiu, ar numirsiu. Aš užmigau, bet nujausdama, kad manęs laukia išsiskyrimas su tėvais, vis atsibusdavau. Mane įkišo į maišą su bulvėmis ir nešė iš geto. Būtent tuo momentu, kai vokiečių karininkas paklausė: „Kas čia yra?“, aš atsibudau; man turbūt trūko oro ir aš pradėjau inkšti. Ponas Simonavičius, kuris mane nešė, atsakė: „Maža kiauliukė“. Taip aš išsigelbėjau iš geto – kaip maža kiauliukė bulvių maiše. O Petrauskai mane mylėjo taip, kad aš niekad nepagalvojau, jog turiu kitus tėvus. Kai aprašiau savo gyvenimą, prašydama suteikti Elenai Žalinkevičaitei-Petrauskienei Pasaulio tautų teisuolio vardą, parašiau, kad jos meilė man buvo karštesnė už saulę“[2].

Daug žydų išgelbėjo smuikininkas Vladas Varčikas, šioje didvyriškoje veikloje talkinęs savo uošvio rašytojo Kazio Binkio šeimai. Pačioje karo pradžioje parsigavęs į Kauną iš Vilniaus, kur dirbo simfoniniame orkestre, V. Varčikas iš karto susirūpino savo draugų žydų likimu: „<…> ankstyvą saulėtą rytą išėjau iš Panemunės į senamiestį susirasti kai kurių žydų tautybės draugų, su kuriais studijavome konservatorijoje. Nieko neradau. Vieni buvo uždaryti Kauno gete, kiti išžudyti pirmosiomis karo dienomis vien dėl to, kad juos pagimdė žydų tautybės motinos. Sunku buvo visa tai suprasti“[3].

V. Varčikas neliko nuošalyje tą nelaimės ir skausmo akimirką. Būdamas beatodairiškai drąsus žmogus, jis ėmėsi aktyvių veiksmų, nedvejodamas vykdė pavojingiausias užduotis – padėdavo išvesti žydus iš geto, ieškodavo jiems slėptuvių, o prireikus pats nepabūgdavo apsimesti žydu. Vėliau jis rašė: „Kai mus pasiekdavo žinios apie galimas naujas akcijas (žudynes), reikėdavo skubiai pranešti geto gyventojams. Aš turėjau geltoną žvaigždę, prisikabindavau ją prie palto arba švarko, įsijungdavau į nesaugomą koloną ir įspėdavau nelaiminguosius“ [4]. Sužinojęs apie tragišką savo kaimynų žydų kilmės vokiečių kompozitoriaus Edwino Geisto ir jo žmonos Lydos žūtį, Varčikas nusprendė išsaugoti bent kompozitoriaus rankraščius: „Anksti, vos saulei patekėjus, įlipau pro langą į užantspauduotą kompozitoriaus kambarį, <…> surinkau išsklaidytus kratos metu kūrinių lapus, surišau ir sudėjau į lagaminą“[5].

Fagotininkas Kazys Paulauskas nepaliko bėdoje savo kolegos violončelininko Povilo Berkavičiaus – parūpino tinkamus dokumentus, padėjo išgyventi. Saulius Sondeckis, artimai draugavęs su Berkavičiumi, pasakojo, su kokiu dėkingumu šis prisimindavo savo gelbėtoją.

Žmonės, rūpinęsi žydais, patys rizikavo viskuo. Gelbėdamas žydus gyvybę paaukojo Vytautas Juodka (1884–1942), Vilniaus teisininkas, turėjęs didelį pomėgį citrai ir garsėjęs kaip šio instrumento virtuozas. Savo bute jis slėpė iš Vilniaus geto pabėgusias žydes Mirjam ir Izabelą, už tai 1941 m. gruodžio 12 d. buvo suimtas, uždarytas į Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimą, o 1942 m. sausio 31 d. sušaudytas Paneriuose[6].

Pavojus nesulaikydavo taurių, garbingų žmonių. Žydus gelbėjo dirigento Sauliaus Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis, žymus socialdemokratų partijos veikėjas, Šiaulių miesto burmistras. Jis išgelbėjo savo kolegos Šiaulių viceburmistro Samuelio Petuchausko šeimą – jo žmoną Mariją (Michlę) ir sūnų Marką, vėliau garsų teatrologą, profesorių (Samuelis Petuchauskas buvo nužudytas Vilniuje dar pirmosiomis karo dienomis). Saulius Sondeckis prisimena tuos kraupius įvykius: „Mažąjį Marką Petuchauską ir jo motiną pas mus atvedė vėlų vakarą. Jiems buvo padėję ištrūkti iš geto ir dabar buvo ieškoma žmonių, sutiksiančių juos priglausti ir paslėpti. Ką daryti? Tokiais atvejais nepasakysi: „Ateikite rytoj“. Spręsti reikėjo tuoj pat. Žinoma, galima buvo duoti pinigų, pavalgydinti, aprengti ir taip nuraminti savo sąžinę. Tačiau persekiojamam žmogui būtų menka pagalba. Priglausti? Tai didžiulė atsakomybė, pavojus artimiesiems, juk sužinoję apie slepiamus iš geto pabėgusius žydus vokiečiai sušaudydavo ne tik pabėgėlius, bet ir gelbėtojus. Trumpai pasitarę, tėvai nusprendė gelbėti. Kurį laiką Petuchauskai gyveno pas mus, vėliau, apsižiūrėję, tėvai nusprendė, kad bus ramiau ir saugiau, jei bėglius slėpsime toliau nuo miesto, kokioje atokioje vietoje. Nuvežė juos į tėvo gimtinę pas dėdę. Vasarą ten pat į kaimą persikėlėme ir mes: mama, sesuo ir aš. Tačiau pavojus atsivijo mus ir ten. Vieną dieną pažįstamas vietos policininkas pašnibždėjo dėdei, esą kažkas įskundė, kad jo sodyboje slepiami žydai, todėl naktį ateis ieškoti. Jo žodžiais, nieko pikto nenorėdamas dėdei, slapta įspėja, nes suradus žydus jau niekuo padėti nebegalės. Marką ir jo mamą dėdė tučtuojau išvežė į tolimą sodybą. Patys laukiame, kas bus. Naktį atvažiuoja policininkai, girti, pikti. Mus išvaro į kiemą, nutaiko automatus. Viską apverčia, ieško. Paryčiui, nieko neradę, įtūžę išvažiuoja. Vienu momentu atrodė, tuoj viską padegs, mus sušaudys. Iki šiol visa tai stovi prieš akis. Galvodamas apie tuos įvykius, didžiuojuosi tėvų ir giminių elgesiu. Jie pasirodė verti Lietuvos patrioto, inteligento ir tiesiog padoraus žmogaus vardo. Mane likimas apsaugojo nuo tokių dramatiškų sprendimų, neturėjau rinktis žinodamas, kad nuo mano pasirinkimo priklausys gyventi ar mirti kitam žmogui. Nežinau, ar man užtektų ryžto, stiprybės pasielgti taip, kaip pasielgė mano tėvai. Norėčiau tikėti tuo, kad ir aš, ir mano vaikai panašioje situacijoje būtume verti savo tėvų ir senelių. O tais baisiais laikais kiek buvo tokių, kurie dėjosi nieko nematą ir negirdį arba, dar blogiau, tiesiog apgaudavo, įskųsdavo…“[7]

Kultūros ir civilizacijos nebūtų, jei nebūtų tokių garbingų, sąžiningų, drąsių žmonių. Jie – mūsų gyvenimo atrama, mūsų švyturiai, parodantys, kokie turime būti, kaip turime gyventi. 1967-aisiais, tolimais sovietinio „atlydžio“ metais, rašytojas Icchokas Meras kalbėjo apie juos: „Aš kaip maldą tariu vardus tų žmonių, pažįstamų ar nepažįstamų, kada nors matytų ar niekada neregėtų, kurie visoje Lietuvoje, miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir bažnytkaimiuose, nepaisydami žiauraus teroro, gelbėjo pasmerktuosius mirti. Aš kaip maldą kartoju vardus tų žmonių, kurie įvairiose Europos šalyse, apimtose rudojo maro, tiesė pagalbos ir draugystės ranką, gyvybę ir duoną nešančią ranką tiems, kuriuos norėta sunaikinti dvasiškai ir fiziškai. Mes neužmirštame ir niekados neužmiršime. Nei vieni, nei kiti. Ne tik iš dėkingumo ir ne iš pasitenkinimo, atlikus taurią žmogišką pareigą. Dar ir dėl atsakomybės. Istorija lieka istorija. Jos lapų, išmirkusių ašarose ir kraujyje, paženklintų kančiomis ir pasiaukojimu, žudynėmis ir didvyriškumu, niekam nevalia išplėšti, niekas neturi tokios teisės ir galios tokios. Mes negalime užmiršti. Ir ne tik negalime – neturime teisės, nes šiandiena yra vakardienos, o rytojus – šios dienos tęsinys“[8].

 

[1] D. Elinienė. Gelbstint dukrelę. ­– Ir be ginklo kariai, 1967, Vilnius, p. 79.

[2] V. Sakaitė. Žydų gelbėjimas. – Genocidas ir rezistencija, 1998 Nr. 2 (4), p. 82.

[3] V. Varčikas. Žmonės prieš vandalus. – Ir be ginklo kariai, 1967, Vilnius, p. 231.

[4] Ten pat, p. 237.

[5] Ten pat, p. 236.

[6] V. Sakaitė. Žydų gelbėjimas. – Genocidas ir rezistencija, 1998 Nr. 2 (4), p. 95.

[7] Interviu su Sauliumi Sondeckiu. Autoriaus archyvas.

[8] I. Meras. Apie didvyriškumą. – Ir be ginklo kariai, 1967, Vilnius, p. 282.

Komentarai