Švietimo sistemos ir mokyklos centru turi būti mokytojas
Nuo 2018-ųjų rudens įvedus vadinamąjį „etatinį“ mokytojų darbo apmokėjimo modelį, jau tų pačių metų pabaigoje driokstelėjo mokytojų streikai, nes iš karto buvo akivaizdu, kad „etatinis“ apmokėjimas tapo fikcija, kai apie 80-90 procentų dirbančių mokytojų neturi pilno etato, net ir tie, kurie turi didesnį nei 24 kontaktinių valandų per savaitę krūvį. Nepaisant to, kai kurių politikų reakcija tuo metu buvo visiškai neadekvati, kai antai pats Premjeras Saulius Skvernelis pagal senas „konservatoriškas“ tradicijas suskubo tarp mokytojų ieškoti priešiškų valstybių agentų. Tačiau, ar galėjo mokytojų bendruomenė kitaip reaguoti, kai mokytojų darbo etatinis apmokėjimas buvo įvestas skubotai, pačiame vasaros atostogų įkarštyje ir be esminės diskusijos su švietimo bendruomene? Natūralu, kad ir mokyklų vadovai tokiai pertvarkai neturėjo galimybių tinkamai pasiruošti. Valdžiai bandant kažkiek gelbėti padėtį, 2018-ųjų gruodį Seimas puolė chaotiškai priiminėti tuometinės Prezidentės pasiūlytas tokias pat chaotiškas Įstatymo pataisas, visiškai nereaguojant į esmines kritines teisės ekspertų pastabas šioms pataisoms. Nors tuo metu ir buvo atsisakyta vadinamųjų „trijų kišenių“ etato formavimui ir paliktos „dvi kišenės“, tačiau dėl to jos pilnesnės nepasidarė. Mokytojams tik padaugėjo biurokratinio krūvio, ataskaitų ir visokių planų rašymo. O juk švietimo profsąjungos siūlė paprastą ir sąžiningą būdą – padidinti mokytojo darbo valandinį įkainį, ir tuomet nereikėtų tiek laiko, jėgų ir pinigų švaistyti „kišenių“ administravimui ir su tuo susijusiai biurokratinei naštai.
Jau daugiau kaip dešimtmetį valdžia skalambija apie mokyklos „skaitmenizavimą“, tačiau net ir Vilniuje šiandien rasime tokių mokyklų, kur klasėse nėra belaidžio inteneto ryšio, o ką jau kalbėti, kad mokytojai būtų aprūpinti moderniais ir kokybiškais kompiuteriais. Yra ir tokia mokykla, kur maždaug 30 mokytojų tenka vienas senas kompiuteris, kuriuo jie pildo elektroninį dienyną. Beje, elektroniniai dienynai – tai dar viena valdžios apgavystė, nes elektroninių dienynų įsigijimas ir palaikymas tapo našta mokykloms, mat mokyklų steigėjai (nei Ministerija, nei savivaldybės) pakankamai tam lėšų neskirdavo ir neskiria. Šiame fone valdžios šūkis apie „prestižinę“ mokytojo profesiją 2025-aisiais atrodo tik kaip dar viena fikcija. Tačiau apie kokią „prestižinę“ profesiją galima kalbėti, kai per tris dešimtmečius sekant liberalia doktrina mokytojas tapo viso labo „paslaugų teikėju“, kai iš švietimo sistemos buvo iš esmės ištrinti tie vertybiniai pamatai, kurie buvo suformuoti Meilės Lukšienės kurtoje tautinės mokyklos koncepcijoje, kai mokyklos vertybiniu ir dalykiniu centru tapo „mokinio krepšelis“ ?
Nežinau, ar sprendimus priimantys valdžios vyrai ir moterys supranta, kad mokykla yra daugeliui išorinių veiksnių labai jautrus socialinis organizmas, ir šie veiksniai daro vis didesnį spaudimą mokyklai ir joje diegiamų ugdymo vertybių sampratai. Ar jie bent nutuokia, su kokiomis psichologinėmis įtampomis kasdien savo darbe susiduria mokytojai? Mokykla patiria išties didelį spaudimą iš viešosios informacijos lauko ir žiniasklaidos, kurios kanalais diegiamos tokios vertybės kaip konkurencingumas, verslumas, ekonominis efektyvumas. Tačiau tokios vertybės kaip visuomenės solidarumas, krikščioniška meilė ir atjauta per pastaruosius kelis dešimtmečius buvo stumiamos į paraštes arba geriausiu atveju atsirasdavo tik biurokratinių ekvilibristikų lauke, kokių nors proginių mokymų ar specialių programų iš serijos „diena be patyčių“ darbotvarkėse. Kai taip sudėliojami vertybiniai prioritetai, tai atsiveria tiesus kelias vadinamajai „pop-kultūrai“, o po to ir patyčių kultūrai, įvardijant tai, kaip „saviraiškos laisvė“. Plačiąja prasme mokykla patiria milžinišką vartotojiškos visuomenės spaudimą, visuomenės, kuriai masinės medijos jau daugelį metų diegia „dirbk, pirk, mirk“ vertybes ir kultūrą. Juolab mokykla negali būti vieta neatsakingiems socialiniams eksperimentams, kaip antai vadinamasis „lytinis švietimas“, po kuriuo pakišamos ir brukamos genderistinė filosofija ir hedonistinė kultūra.
Tačiau mokykla nėra ta institucija, ant kurios pečių beatodairiškai galima krauti visą ugdymo naštą. Juk vaikai esmines vertybines nuostatas į mokyklą atsinešą iš savo šeimų, stebėdami savo tėvų elgseną ir perimdami jų vertybes. Juk jei šeimos tėtis ar mama, būdami kokios stambios įmonės vadovais leidžia engti tos įmonės darbuotojus ir iš jų tyčiotis, tai tikėtina, kad ir jų atžala, atėjęs į mokyklą ir matydamas socialiai ir ekonomiškai labiau pažeidžiamus mokytojus ne tik kad jų negerbs, bet tyčiosis iš visų, kuriuos manys esant silpnesnius ar labiau pažeidžiamus. Bet ką norėti iš šeimų, jei į „Lietuvos teisuolius“ pretenduojanti viena didžiausių politinių partijų savo politinę kampaniją grindžia būtent patyčių kultūra, platindami savo politinius oponentus pašiepiančius primityvius „memus“, kurie orientuoti būtent į jaunimą.
Švietimo įstatymo 49 straipsnyje labai sklandžiai išdėstytos mokytojo teisės, tame tarpe teisė dirbti savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje, būti apsaugotam nuo bet kokio smurto, tačiau realybėje tai toli gražu ne visada veikia. Šioje vietoje didelė atsakomybė tenka mokyklų vadovams. Iš tiesų vadovai turi labai daug galių mokytojų atžvilgiu. Gerai, jei mokyklos vadovas yra principingas, sąžiningas, moraliai tvirtas ir teisingas, žmogiškas ir gali atsispirti „super-mamyčių“ bei „super-tėvelių“ spaudimui, kurie linkę postringauti tik apie „vaikų teises“, bet pamiršta savo ir vaikų pareigas. O jei mokyklos vadovas tokių savybių neturi, tai tokia mokykla gali virsti tikru pragaru mokytojams. Tokia mokykla ilgesnėje perspektyvoje tampa tikru toksišku šaltiniu visai visuomenei. Todėl mokyklų vadovų skyrimo procedūros, jų darbo kadencijos turi būti iš esmės peržiūrėtos. Šiuose procesuose esminiu turi būti konkrečios mokyklos mokytojų balsas.
Švietimo sistemoje, kaip ir visame viešajame ir ne tik viešajame sektoriuose opi problema yra darbuotojų profsąjungos. Jos vis dar nėra pakankamai sutelktos ir įtakingos, o švietimo sektoriuje dar ir susiskaldžiusios į penkias ar šešias nacionalinio lygmens profsąjungas, kurios atstovauja švietimo sektorių. Politikai ir valdžios atstovai šiuo susiskaldymu manipuliuoja ir naudojasi jau seniai. Mano giliu įsitikinimu, prie profsąjungų susiskaldymo savo laiku politikai ir prisidėjo, bet tai jau yra atskira tema.
Mokytojo profesija taps prestižine ir patrauklia tada, kad pradedantis jaunas mokytojas, turintis magistro kvalifikaciją, iš mokytojo darbo gaus tokias pajamas, kurios jam leis bent jau gauti paskolą padoriam būstui, kai jo darbo vieta bus aprūpinta kokybiška ir modernia įranga, kai jo darbo sąlygos rūpės mokyklos vadovui ir steigėjui, kai už kvalifikacijos kėlimo seminarus iš mokytojų nebus lupami pinigai, kai vaikai ir jų tėvai supras, kad mokyklos bendruomenės centras ir ašis yra mokytojas. Ir visiškai nesvarbu, kaip bus vadinama mokytojo darbo apmokėjimo sistema, etatinė ar dar kaip nors. Išvertus į skaičių kalbą, pagal šių dienų kainų lygį, pradedančio mokytojo valandinis įkainis turėtų sudaryti ne mažiau kaip 20 Eur po mokesčių. Vadinamasis „darbas bendruomenei“ ir kiti papildomi darbai ar nekontaktinės veiklos turi būti planuojami tik mokytojo sutikimu, kaip papildoma galimybė jam užsidirbti per projektinį finansavimą šalia jo kontaktinio darbo. Kokia galėtų būti mokytojo mėnesio alga, esant minėtam valandiniam atlygiui, nesunku paskaičiuoti ir be kalkuliatoriaus. Jei valstybės finansų ministras ir jo ministerijos valdininkai nežino ir nesupranta iš kur paimti pinigų, kad mokytojo valandinis atlygis būtų 20 Eur, tai valstybei toks ministras nereikalingas, kaip ir nereikalingi tokie valdininkai. Nepakeičiamų nėra!
O tuo tarpu kolegoms mokytojams galiu tik palinkėti įsijungti stipresnį kritinį mąstymą einant prie balsadėžių, išmesti į šiukšlyną baimes ir būti labiau vieningiems, tame tarpe vienytis į profsąjungas, ir tada mus pradės gerbti, tada mes nebebūsime stumdomos šaškės ir šachmatų figūros socialinėse paraštėse.
Su profesine Švente, mieli kolegos mokytojai!