Talentų puoselėtojas. Portreto bruožai. Rimvydo Žigaičio 90-osioms gimimo metinėms

GIMTAJAME KAIME

Rimvydo Žigaičio pavardę per radiją girdėdavau dar vaikystėje. Klausydavausi kompozitoriaus kūrinių, tačiau artimesnė pažintis su jais prasidėjo tik 1963 metais, kai po respublikinio muzikos technikumų dėstytojų seminaro ir moksleivių koncerto tuometės Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Didžiojoje salėje Liaudies instrumentų katedros vedėjas profesorius Jonas Švedas įteikė ką tik išleistą Povilo Samuičio ir Algirdo Vyžinto chrestomatiją „Birbynės“.

Be solinių kūrinių, ten buvo pjesių ir birbynių ansambliams: duetui, trio, kvintetui. R. Žigaičio pjesė kvintetui „Gimtajame kaime“ – valsas, tačiau gana keistas, jame nebuvo birbynių kvintetams įprasto „im-čia-čia, im-čia-čia“, ir nors melodija bei pritarimas skambėjo trijų dalių metru, muzika tarsi stovėjo vietoje. Be to, pjesė parašyta A-dur tonacija, nelabai patogia birbynėms, kadangi reikia naudoti pirštų kombinacijas, dėl kurių instrumentų garsas tampa duslus.

Iki tol kvintetai polkas ir valsus grieždavo „baltaisiais klavišais“, t. y. daugiausia C-dur, G-dur, rečiau D-dur tonacijomis, apsieidavo be kombinacijų. Grota daugiausia aukštais registrais, birbynių garsas būdavo skardus. „Gimtajame kaime“ melodija ir pritarimas skambėjo viduriniais registrais, reikėjo verstis ir „juodaisiais klavišais“. Tačiau pagrojus šį keistoką valsą, paaiškėjo, kad birbynių balsai suskambo nelauktai švelniai, ko iki tol kvintetų muzikavime nebūta. Melodija ir pritarimas taip pat nestovėjo vietoje, neskubriai plėtojosi, nelauktai peraugdami į C-dur tonacija parašytą gyvą vidurinę trio dalį. Aukštuoju registru skambiais balsais atliekama melodija ir judrus pritarimas buvo didelis kontrastas kraštinių dalių „aksomui“, dėl ko šis nesudėtingas kūrinys įgaudavo visiškai naujų, netikėtų tembro spalvų.

Jau tada supratau, kad meistriškai naudojant vienarūšių instrumentų registrus, galima išgauti naujų netikėtų sąskambių, tembro spalvų. Vėliau patyriau, kad racionaliai suręsta ir gerai apgalvota kūrinių sandara – būdingas R. Žigaičio kūrybos bruožas, išskiriantis ją iš kitos lietuvių kompozitorių muzikos.

PIEMENĖLIO DAINA

Jau studijuojant konservatorijoje ir po baigimo pradėjus joje dirbti, J. Švedas dažnai priekaištaudavo – tu, Apanavičiau, pasirašinėji kaip mokytas piemuo. Profesoriui atsakydavau – birbynininkas su aukštuoju išsilavinimu ir yra mokytas piemuo, į ką J. Švedas tik numodavo ranka. Tačiau tikruoju „mokytu piemeniu“ mane įteisino tik R. Žigaitis.

1972 m. jis pakvietė dalyvauti autoriniuose koncertuose. Juose grodavau Tris pjeses obojui ir fortepijonui („Dainelė“, „Raliavimas“ ir „Scherzino“); tada kūriniai obojui sudarė birbynininkų repertuaro pagrindą. Solistams akompanuodavo pats kompozitorius, jis skambindavo ir savo pjeses fortepijonui. Koncertuose dalyvaudavo Filharmonijos solistai Regina Maciūtė ir Danielius Sadauskas (R. Žigaitis nuo 1963 m. buvo Filharmonijos meno vadovas).

Po kelių tokių koncertų-susitikimų pavakare konservatorijoje sutiktas kompozitorius pasakė:

– Draugs Romai (R. Žigaitis šitaip trumpindavo oficialų to meto kreipinį „draugas“), kilo minčių, ar nenorėtum paklausyti?

Kur nenorėsi, nes buvo aišku, kad „mintys“ – kūrinys birbynei.

Nuėjome į Mažąją salę. R. Žigaitis užkopė ant neaukštos scenos, atvėrė fortepijono dangtį ir, paskambinęs keletą melodijos taktų, klausiamai pažvelgė į mane. Melodija minorinė, f-moll tonacija, vėl atliekama „juodaisiais klavišais“, tačiau nuoširdi ir pagauli.

– Melodija graži ir įtaigi, – pasakiau, – tačiau pradžia primena Eduardo Balsio „Andante cantabile e sostenuto“ – Pirmojo koncerto smuikui antrąją dalį.

Ją kaip išplėtotą pjesę, autoriaus sutikimu, birbynininkai atlikdavo su fortepijonu, liaudies instrumentų orkestru ir pučiamųjų orkestru „Trimitas“. Grodavau ir aš, tad čia pat fortepijonu paskambinau melodijos pradžią. Nors E. Balsio „Andante...“ pradžią sudarė dvi kvartos ir trichordinė slinktis, o R. Žigaičio– tik trichordinė seka, tačiau melodijų pobūdis buvo artimas. R. Žigaitis dėl panašumo sutiko.

– O jei pradžios motyvą apversčiau?

Vėl paskambinęs paklausė:

– Ar dabar panašu?

– Dabar ne, – patvirtinau, ir šis „apverstas“ motyvas tapo pjesės „Piemenėlio daina“ pagrindu. Tai buvo antras kūrinys birbynei solo po J. Švedo 1969 m. parašyto „Piemenuko ridavimo“.

R. Žigaitis autentiškų piemenėlių melodijų, skirtingai nuo J. Švedo, iš antologijų neimdavo, o kūrė labai artimą joms nuotaiką. „Juodais klavišais“ viduriniu registru kombinacijomis išgaunami garsai skambėjo ne tik švelniai, bet ir graudžiai. Elegišką pobūdį pabrėžė ir liaudiška dorinė dermė (paaukštintas VI laipsnis).

Kūrinį iš karto pamėgo atlikėjai, jis ir šiandien yra kiekvieno koncertuojančio birbynininko repertuare. Su šia „daina“ pradėdavau autorinius R. Žigaičio vakarus. Tapau tikru „mokytu piemeniu“, nes nuaidėjus birbynės garsams kompozitorius, pristatydamas programą, sakydavo, kad piemenukas apdainuoja savo nelengvą dalią.

Šitaip apie liūdną dalią „dainavau“ daug kartų, kol vieną dieną R. Žigaitis įteikė naujas natas, pridurdamas:

– Pagalvojau, gal reikėtų ko nors šviesesnio, giedresnio.

Tai buvo pjesė birbynei solo „Ryto melodija“. Šviesesnė, giedresnė, parašyta F-dur tonacija. Greitai išmokau atmintinai ir artimiausiame R. Žigaičio autoriniame vakare ją pagrojau. Plojimų lydimas ramiai einu į užkulisius, įsitikinęs, kad „piemenavimo“ nusikračiau. Pasirodo, labai apsirikau. R. Žigaitis dabar pasakodavo, kad birbynės garsais piemenukas sveikina bundantį rytą, džiaugiasi atgimstančia gamta ir t. t. Žodžiu, dukart tapau „mokytu piemeniu“ ir juo buvau gana ilgai. Šios žymės nusikračiau visai netikėtai, ir tai įvyko R. Žigaičio dėka.

Kai 1975 m. vėlyvą rudenį R. Žigaičio autoriniai vakarai buvo surengti Šiaurės Kaukazo mineralinių vandenų kurortuose, po pirmojo koncerto Kislovodsko filharmonijoje jis pasiūlė:

– Draugs Romai, pagrojęs pristatyk mane, bus geriau.

Taigi pagrojus „Ryto melodiją“ teko tarti įžangos žodį. Ką sakyti, buvo aišku – R. Žigaičio gyvenimo kelias ir kūryba nušviesta paties autoriaus, rusiškai kalbėti taip pat nebuvo nesunku. Tačiau pradžią nusprendžiau pateikti visiškai kitaip.

– Liaudies instrumento birbynės garsais kompozitorius Rimvydas Žigaitis piešia gimtosios šalies Lietuvos ir jos nuostabaus kampelio Suvalkijos peizažą, – pranešiau, toliau kalbą nukreipdamas įprasta gyvenimo kelio ir kūrybos apibūdinimo linkme.

R. Žigaitis už įžangos žodį padėkojo, jokios pastabos dėl „piemenuko“ pakeitimo „peizažu“ nepasakė.

Po koncerto Nalčiko filharmonijoje jos direktorius per vakarienę R. Žigaičio pasiteiravo – ar Apanavičius nėra muzikologas? R. Žigaitis paaiškino, kad ne, tačiau turi gerą muzikologinį išsilavinimą. R. Žigaitis tarsi nuspėjo mano ateitį – mokslo darbuotojo kelią, kuriam pagrindus padėjo pasiūlymas tarti įžangos žodį autoriniuose vakaruose ir vėliau Filharmonijos koncertuose moksleiviams bei visuomenei, kur tekdavo ne tik groti, bet ir komentuoti programą.

1976 m. koncertuose Krasnodaro krašte atlikėjų grupę papildė taip pat R. Žigaičio pasiūlymu 1974 m. veiklą pradėjęs Liaudies instrumentų kvartetas – trejos kanklės ir birbynė.

VASAROS LAUKŲ SKAMBESIAI

R. Žigaitis1974 m., kai man teko palikti konservatorijos liaudies instrumentų ansamblį „Sutartinė“, pasiūlė groti mažesnės sudėties grupėje.

Koncertinę veiklą tuo metu plėtojo Irenos Balčytytės, taip pat buvusios ilgametės „Sutartinės“ dalyvės, vadovaujamas Dailės muziejaus kanklių trio, su kuriuo dažnai grodavo ir solistas birbynininkas. R. Žigaičiui tokia sudėtis atrodė geriausia, ir Liaudies instrumentų kvartetas koncertu Trakų pilies menėje 1974 m. vasarą pradėjo veiklą.

Filharmonijoje gavome repeticijų kambarį, ten laikėme instrumentus ir gaidų archyvą, kiekvieną mėnesį mums buvo planuojami koncertai, tačiau Filharmonijos kolektyvu netapome: nenorėjome atsisakyti pagrindinių pareigų konservatorijoje ir muzikos mokyklose, o gauti po pusę etato antraeilėms pareigoms reikėjo Kultūros ministerijos sutikimo. Ką tik susikūrusiam, tarptautinių laurų dar nepelniusiam kolektyvui gauti leidimą nebuvo jokių galimybių, ir mes sutikome su tokia Filharmonijos globa.

Liaudies instrumentų kvartetas koncertuodavo didžiųjų Lietuvos miestų salėse, aplankydavo atokiausius šalies kampelius, pasirodydavo mokyklose, kultūros įstaigose, dalyvaudavo įvairiuose abonementiniuose Filharmonijos renginiuose. Kvartetas gastroliavo tuometėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Ukrainoje, Minske, Kaliningrade, Maskvoje – Ostankino televizijos koncertų salėje.

Su kvartetu liaudies dainas atlikdavo Nijolė Ambrazaitytė, Eduardas Kaniava, Kostas Šilgalis, Regina Maciūtė, Danielius Sadauskas, Elena Žuravliova, Vidas Bakas, koncertuose dalyvaudavo skaitovai Stefa Nosevičiūtė, Tomas Vaisieta, Laimonas Noreika, Algimantas Bružas.

Kolektyvas 1974–1981 m. įrašė daug lietuviškos muzikos radijuje. 1978–1982 m. pasirodė šešios plokštelės, jose – N. Ambrazaitytės, E. Kaniavos, D. Sadausko, V. Bako atliekamos liaudies dainos pritariant kvartetui, instrumentinės muzikos kūriniai. R. Žigaitis parašė pirmosios kvarteto 1978 m. išleistos instrumentinės muzikos plokštelės anotaciją.

Kiekviename koncerte skambėdavo ir R. Žigaičio kūriniai: solistų atliekamos liaudies dainos, pjesės kanklėms ir birbynei. Šie kūriniai įrašyti ir radijuje, o 1982 m. buvo išleista didelė autorinė R. Žigaičio plokštelė, kurios vienoje pusėje – Liaudies instrumentų kvarteto, kitoje – Televizijos ir radijo liaudies muzikos orkestro, vadovaujamo šių eilučių autoriaus, atliekami R. Žigaičio instrumentiniai ir vokaliniai (dainavo R. Maciūtė ir D. Sadauskas) kūriniai.

Žinoma, pirmoji, liaudies instrumentų kvarteto įrašyta, plokštelės pusė pradedama „Piemenėlio daina“, antroji – liaudies muzikos orkestro atliekama pjese „Pavasarinės nuotaikos“ ir baigiama rapsodija orkestrui „Rudens žaidimai“.

Kai 1977 m. tuometis Lietuvos radijo Muzikos redakcijos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, ilgametis operos solistas, nepakartojamas mūsiškis Rigoletas Kostas Šilgalis pasiūlė suburti liaudies muzikos ansamblį, nusprendžiau pasitarti su R. Žigaičiu. Jis mano minčiai liaudies instrumentų ansamblį praplėsti liaudies muzikavimui nesvetimais smuikais, kontrabosu, trimitu ir mušamaisiais pritarė, sakydamas, kad liaudies instrumentų orkestras išsisėmė, būtina ieškoti naujų spalvų.

R. Žigaitis siūlė išplėsti Liaudies instrumentų kvartetą, tačiau, mano galva, geriau buvo suburti naują kolektyvą – Filharmonijos koncertuose dalyvaujantis kvartetas būtų buvęs tarsi ansamblis ansamblyje ir tai būtų neigiamai veikę naująjį kolektyvą.

R. Žigaitis su tuo sutiko, ir Televizijos ir radijo liaudies muzikos orkestras pradėjo veiklą.

Žadėtą kūrinį orkestrui „Pavasarinės nuotaikos“ R. Žigaitis parašė tik 1979 m., kai kolektyvas jau buvo sukaupęs nemažą repertuarą ir įrašęs daug kūrinių radijo fondams, tarp jų ir su orkestro pritarimu solistų atliekamų R. Žigaičio harmonizuotų liaudies dainų.

R. Žigaitis daugiau atsidėti kūrybai galėjo tik baigęs Filharmonijos direktoriaus (1975–1978) veiklą ir vėl tapęs jos meno vadovu. 1980 m. mūsų orkestro repertuarą papildė kompozitoriaus rapsodija „Rudens žaidimai“, 1981 m. – pjesė „Vasaros laukų skambesiai“.

Triptike kompozitorius išradingai panaudojo liaudies ir klasikinių instrumentų tembrus, jų derinius ir junginius, nutiesdamas naujus kelius ir tradiciniams liaudies instrumentų orkestrams. Nenuostabu, kad už šias pjeses R. Žigaitis gavo J. Švedo premiją, kūriniai įsitvirtino liaudies instrumentų orkestrų repertuare.

LIETUVIŠKOS MUZIKOS SKLEIDĖJAS

Iki 1963 m., kai R. Žigaitis pradėjo dirbti Valstybinės filharmonijos meno vadovu, ši koncertinė organizacija veikė įpratai – stengėsi vykdyti planus, kviesdavo publikai patinkančius atlikėjus, rengdavo gastroliuojančių kolektyvų ir solistų pasirodymus.

R. Žigaitis įstaigos veiklą kreipė ne vien pasaulinės akademinės, bet ir lietuviškos muzikos populiarinimo linkme – jo pastangomis įvairiose Lietuvos vietovėse rengiamų koncertų programose daugėjo lietuvių kompozitorių kūrinių. Didžiausią dalį sudarė kamerinė muzika, kurią atlikdavo nedidelės atlikėjų grupės. Reikia pabrėžti, kad Filharmonijos koncertuose skambėjo visa šiuolaikinė lietuvių muzika.

Pradėta koncertuoti ir Lietuvos mokyklose, atliekamus kūrinius komentuodavo muzikologai. Buvo kuriamos ir įvairios teminės programos. Studentams ir moksleiviams R. Žigaičio iniciatyva taikytos nuolaidos – mėnesio abonementas kainavo 1,5 rublio.

Žiūrovus traukė sekmadienių koncertai Vilniaus paveikslų galerija paverstoje Arkikatedroje bazilikoje, Skulptūros ir vitražo galerijoje, t. y. Kauno Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, Šiaulių ir Panevėžio parodų rūmuose, populiarūs buvo naujametiniai koncertai Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Panevėžyje, Telšiuose, vasarą M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Druskininkuose poilsiautojai mielai klausydavosi fortepijono muzikos koncertų.

R. Žigaičio pastangomis buvo pradėti įvairūs festivaliai, šventės ir kiti renginiai. Vasarą Filharmonijos veikla, galima sakyti, kunkuliuodavo Palangoje ir aplinkinėse vietovėse. Koncertų estradoje, poilsio namuose ir pajūrio miestuose pasirodydavo akademinės ir pramoginės muzikos kolektyvai ir solistai, į kurortą persikeldavo visa Filharmonijos administracija. Aktyvi koncertinė veikla pagyvindavo kurorto gyvenimą, sutraukdavo didžiulius klausytojų būrius. Ko vertas vien Tiškevičių rūmų terasoje Lietuvos kamerinio orkestro rengtas „Nakties serenadų“ ciklas! O dar kameriniai koncertai ir skaitovų vakarai prie grotos Birutės kalno papėdėje. Visa tai buvo R. Žigaičio ir jo bendraminčių įdiegtos Filharmonijos renginių naujovės.

Buvo įsteigti visuomeniniai Filharmonijos filialai, svarbiausią juose nuolat vykstančių koncertų programų dalį sudarė lietuvių kompozitorių muzika. Itin sėkmingai veikė Radviliškio rajono „Draugo“ kolūkio visuomeninis filialas, kuriame 1973 m. buvo surengtas R. Žigaičio autorinis vakaras, netrukus ir akordeono bei birbynės muzikos vakarai.

TALENTŲ PUOSELĖTOJAS

1973 m. rudenį R. Žigaitis pasiūlė su akordeoniste Zita Abromavičiūte rengti akordeono ir birbynės muzikos koncertus. Zita buvo neseniai baigusi konservatoriją, taip pat dirbo Liaudies instrumentų katedroje, jau buvo surengusi solinių koncertų Didžiojoje salėje ir periferijos muzikos mokyklose. Solinį koncertą Didžiojoje salėje buvo surengęs ir šių eilučių autorius, jį pakartojęs Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume.

R. Žigaitis, patyręs vadybininkas, sakė, kad vieno instrumento klausytis būtų nelengva, todėl geriausia groti dviem atlikėjams, o programą sudaryti taip, kad kūriniai susipintų; koncertą komentuoti turėtų lektorius muzikologas. Mūsų grupę papildė pianistas Jurgis Boreika ir Muzikos teorijos katedros studentė Virginija Kligytė, kuriai R. Žigaitis dėstė teorinį kursą.

Surengėme per 50 akordeono ir birbynės muzikos vakarų, pasirodėme visuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, kultūros namų ir mokyklų salėse. Koncertus gerai įvertino muzikos kritika. Skambėdavo ne tik šiems instrumentams skirti lietuvių kompozitorių kūriniai, bet ir pasaulinės klasikos transkripcijos. Atlikdavau ir R. Žigaičio pjeses.

Šitaip R. Žigaičio pastangomis pirmąkart Lietuvos muzikos istorijoje kaip visaverčiai akademinės muzikos instrumentai buvo įteisinti akordeonas ir birbynė, nes iki tol buvo manoma, kad jie daugiausia tinka tik pramoginei ir liaudies muzikai atlikti.

Žigaičiui dirbant Filharmonijos meno vadovu, koncertus ir naujas programas rengė daugybė jaunų ir pripažintų atlikėjų. Čia atsiskleidė Filharmonijoje dirbusių dainininkų Reginos Maciūtės ir Danieliaus Sadausko, iš operos teatro į Filharmoniją perėjusios Giedrės Kaukaitės talentas. Nevaržomi teatro vaidmenų laukimo, jų paskirstymo, apkalbų ir intrigų, šie talentingi dainininkai atlikdavo lietuvių kompozitorių ir pasaulinės klasikos kūrinius, daugelis jų Lietuvoje nuskambėjo pirmą kartą. Kas, jei ne R. Maciūtė, poetė ir prigimties, galėjo geriau išversti ir atlikti vokalinius prancūzų kompozitorių kūrinius, D. Sadauskas – dainuoti Franzo Schuberto, Gustavo Mahlerio ir kitų romantikų ciklus, Martyno Mažvydo, Antano Strazdo, Maironio giesmes, a cappella padeklamuoti visą Antano Baranausko „Anykščių šilelį“? D. Sadausko melodinė deklamacija buvo naujas reiškinys mūsų kultūros istorijoje, jo „Anykščių šilelio“ CD buvo įtrauktas į mokykloms rekomenduojamų priemonių sąrašą.

G. Kaukaitė Filharmonijos koncertuose atlikdavo jai skirtus Felikso Bajoro, Juliaus Juzeliūno, Jurgio Juozapaičio, Broniaus Kutavičiaus ir kitų kompozitorių ciklus, liaudies dainas a cappella, daug kūrinių įrašė radijuje ir plokštelėse.

R. Žigaičio rūpesčiu ir pastangomis į aktyvią koncertinę veiklą būdavo įtraukiami talentingiausi ir perspektyviausi atlikėjai. Filharmonijoje koncertus rengė ir savo tarptautinę karjerą pradėjo daug žymių mūsų pianistų, smuikininkų, pūtikų, vėliau tapusių tarptautinių konkursų laureatais, dirbusių užsienio aukštosiose mokyklose, vadovavusių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos katedroms.

Talentų puoselėjimo veiklą R. Žigaitis tęsė 1995 m. ėmęs vadovauti Lietuvos muzikų sąjungai. Jos rengiamuose koncertuose pasirodydavo ne tik pripažinti meno meistrai, bet ir jaunieji talentai, kuriems šie koncertai atverdavo kelius į tarptautinį pripažinimą.

R. Žigaitis kartu su dukra Audrone nuo 1997 m. pradėjo rengti unikalų koncertą-maratoną „Didysis muzikų paradas“. Kasmetis didžiulio pasisekimo sulaukdavęs renginys būdavo savotiška mūsų šalies kompozitorių ir atlikėjų kūrybinė ataskaita visuomenei.

***

Lietuva jau seniai garsėja kaip kamerinės ir šiuolaikinės muzikos šalis. Jos vardą garsino aukščiausio tarptautinio lygio Lietuvos kamerinis orkestras, Lietuvos, Vilniaus ir M. K. Čiurlionio kvartetai, įvairūs kameriniai ansambliai. Visų jų kūrybinis kelias prasidėjo ir tęsėsi Filharmonijoje – lietuvių ir pasaulio kamerinės muzikos skleidimo židinyje. Prie mūsų krašto kaip kamerinės ir šiuolaikinės muzikos šlovės daug prisidėjo ir vaisinga R. Žigaičio, talentų puoselėtojo, veikla.

Už kūrybinę ir meninę veiklą R. Žigaičiui 1974 m. buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, už akademinį darbą – 1979 m. docento, 1988 m. – profesoriaus pedagoginiai vardai.

2003 m. R. Žigaitis apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, 2010 m. jam po mirties suteiktas gimtosios Kazlų Rūdos savivaldybės garbės piliečio vardas, kompozitoriaus ir pedagogo vardu pavadinta Kazlų Rūdos menų mokykla.

Šitoks Rimvydas Žigaitis – įžvalgus ir toliaregiškas žmogus, tikras ir nuoširdus talentų puoselėtojas, – ilgam išliks su juo bendravusių ir muzikinę kultūrą drauge plėtojusių amžininkų atmintyje.