Tanios Strelbickajos teatras pristato Pasolini „Affabulazione“

Publikuota: 2014-10-18 Autorius: Daiva Tamošaitytė
Tanios Strelbickajos teatras pristato Pasolini „Affabulazione“

Labai savitu ir reikšmingu „Piano.lt“ vasaros festivalio akcentu tapo rugpjūčio 26–27 dienomis Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre parodytas Tanios Strelbickajos teatro (Maskva) darbas – Piero Paolo Pasolini tragedija „Affabulazione“. Spektaklio premjera įvyko šių metų birželį Lietuvos Respublikos ambasadoje Rusijos Federacijoje, Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje. Režisierė ir dailininkė – ukrainietė, kurios šaknys Lietuvoje. Nauju amplua prasmingai pasirodė dirigentas ir kompozitorius, o šiuo metu Lietuvos Respublikos kultūros atašė Rusijoje Aleksandras Šimelis – jis sukūrė muziką spektakliui.

Pasolini veikalo, parašyto 1966-aisiais, premjera įvyko „Voltero kabarete“ Turine 1975 metais. Aštuonių dalių pjesė su prologu ir epilogu apeliuoja į graikų tragediją ir sakralinį viduramžių literatūros turinį. Naujojo 1968-ųjų teatro manifesto fone Pasolini sukūrė savitą žodžio teatro formą kaip kultūrinę apeigą. Tai itin intelektualus tekstas, įvairiaprasmis ir turintis daug siužetinių temų, tačiau pagrindinė – S. Freudo Edipo komplekso teorijos parafrazė arba inversija. Nors kūrinys laikomas šios teorijos parodija, manyčiau, pats tragedijos formatas neleidžia į jį žvelgti pernelyg supaprastintai, juolab kad jo fabula yra autobiografinė: autorius tiek scenoje, tiek gyvenime stengėsi įveikti nesutaikomas psichologines prieštaras.

Spektaklio veiksmas vyksta be pertraukų beveik dvi valandas, minimalistinė scenografija (Nikolajus Naumovas, šviesų režisierius Jurijus Mironovas) leidžia sutelkti dėmesį į svarbiausią veikėją – tekstą. Vertimas iš italų kalbos (Alessio Bergamo, Raisa Raskina) labai geras, ir tai, suprantama, yra spektaklio sėkmės raktas. Kūrinio idėją režisierė sprendžia daugiau akcentuodama Sūnaus (Stanislavas Motyriovas) laisvę, jaunystę ir lengvabūdišką žavesį (žaidimas kamuoliais, nerūpestingas vartymasis ant grindų, jaunatviškas susižavėjimas), nors centrinis personažas yra Tėvas (įspūdingai vaidinamas Olego Dulenino, jis ir režisierės asistentas) – paties Pasolini alter ego. Prologe pasirodantis Sofoklio šešėlis (Danijilas Lavrenovas) kviečia sekti „truputį begėdiškus šios tragedijos, kuri baigiasi, bet neprasideda, įvykius“. Viskas sutelkiama į sapną, kurį Tėvas susapnuoja ir mėgina atsiminti, bei į santykių su Sūnumi erotinį kontekstą (jo paslaptį jis turi įminti). Kitas personažas, Kunigas (Anatolijus Guščinas), pasirodo tarsi tam, kad padėtų įveikti despotiško ir egoistiško Tėvo obsesiją išklausydamas jo išpažintį, o moterys – Motina (Irina Loseva) bei Sūnaus Mergina (Irina Tokmakova) – lieka tarsi bejėgės sparčiai besirutuliojančios dramos dalyvės. Pabaigoje Tėvas iš pavydo nužudo Sūnų, kuris atsisako „peržengti ribą“.

Pati žmogžudystė nerodoma, tik į sceną ant juodo polietileno Tėvas atvelka visiškai nuogo Sūnaus kūną. Daugiausia įtampos ir veiksmo žadėjo mizanscena, kai Tėvas ir Sūnus, pakviestas grįžti namo septintą valandą, pagaliau lieka vieni ir tarp jų prasideda kūno kalba – šokis: suartėjimas ir nutolimas kelis sykius. Tai tarsi Sūnaus bandymas paklusti Tėvo reikalavimams (atsakingo požiūrio į mokslus ir pragyvenimo šaltinį) ir Tėvo pastanga tapti Sūnumi (tapatybės problemos, kurias žlugdo sapnas apie jo paties tėvą). Gaila, kad ta perspektyva nebuvo išnaudota iki galo; režisūrinius nutylėjimus kompensavo balso įrašas, skaitantis tekstą, kuriame vieni gražiausių ir poetiškiausių, labiausiai sukrečiančių žodžių yra apie šviesius Sūnaus plaukus, švelnius, bet galinčius sužeisti. Daugiaprasmės poetinės metaforos Pasolini tekstą daro abstrahuotą, nors kartu kontroversiška spektaklio idėja meistriškai maskuojama žodiniais kodais (ne mįslė, bet paslaptis, sfinksas ir pan.). Tą paslaptį Tėvas įmena tik nužudęs Sūnų. Motina, neatlaikiusi keisto Tėvo elgesio, pasikaria.

Niekada pažiūrėjus Pasolini kūrinius nebūna lengva. Jis iškelia žmogaus pasaulyje tūnančius demonus, jo kūriniai yra tarsi drastiškos išpažintys. Tačiau šis spektaklis viską sušvelnino ir pateikė gana santūriai, moterišku žvilgsniu. Aktorių ir visos trupės darbas buvo tokios kokybės, kad ir rusų kalbos nesuprantantis žiūrovas galėjo gerai suvokti veiksmą.

Atskiro žodžio nusipelno kompozitoriaus darbas. A. Šimelis sukūrė beveik adekvačios trukmės muzikinį vaizdą. Girdėjome ir orkestrą, ir chorą, ir religines giesmes, ir vokalą, ir daug solinių instrumentų: dūduką, fortepijoną, trimitą... Muzika tapo dar vienu spektaklio veikėju, kalbančiu subtiliai naudojamais tembrais – balsais. Turtinga garsų paletė atsvėrė vaizdo grafiškumą (turiu galvoje asketiškas priemones, ypač viduramžių asketų drabužį primenančius kostiumus; dailininkė Nina Strelbickaja) ir reikiamose vietose pereidavo į išradingus garsinius efektus.

Tanios Strelbickajos teatras nuveikė didelį darbą, galima teigti, kad jos drąsa atkreipti dėmesį į opią temą pasiteisino.

 

Komentarai