Tarptautinis J. Heifetzo smuikininkų konkursas: meistriškumo ir interpretacinės laisvės šventė
Vasario 14–22 dienomis Vilniuje jau septintą kartą vyko prestižinis tarptautinis J. Heifetzo smuikininkų konkursas, kurio pirmaisiais iniciatoriais ir organizatoriais dar 2001 metais buvo LMTA styginių instrumentų katedros profesoriai Saulius Sondeckis, Petras Radzevičius ir Jurgis Dvarionas. Dabartinio Konkurso, subūrusio talentingiausius jaunuosius smuikininkus iš viso pasaulio, pagrindiniai organizatoriai – Tarptautinių kultūros projektų centras, Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Lietuvos nacionalinė filharmonija. Konkursą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Būdama šio konkurso meno vadove bei vertinimo komisijos nare, turėjau galimybę iš arti stebėti aukščiausio lygio atlikėjų pasirodymus ir vertinti jų pasirengimą, interpretacinius sprendimus bei instrumentinės technikos meistriškumą. Šis renginys – ne tik pagarba vienam didžiausių XX a. smuiko virtuozų, bet ir reikšmingas įvykis, leidžiantis Lietuvai prisidėti prie pasaulinės muzikos scenos formavimo.
Jascha Heifetzas, gimęs Vilniuje, yra laikomas vienu didžiausių smuiko meistrų muzikos istorijoje. Jo indėlis į pasaulinę smuiko meno raidą – neįkainojamas. Heifetzo atlikimo stilius, garsėjęs techniniu nepriekaištingumu ir ypatingu emocionalumu, iki šiol išlieka etalonu smuikininkų pasaulyje. Tačiau jo reikšmė Lietuvai – kur kas didesnė nei tik muzikinis palikimas. Heifetzas primena apie turtingą Vilniaus muzikinę istoriją ir daugiakultūrį miesto veidą. Mano manymu, šis konkursas – tai tiltas tarp praeities ir dabarties, įprasminantis Heifetzo palikimą ir leidžiantis Lietuvai tapti pasaulinio lygio muzikos įvykių epicentru.
Šių metų konkursas sulaukė rekordinio susidomėjimo – atrankoje dalyvavo beveik 200 smuikininkų iš viso pasaulio, o į konkursą buvo atrinkti 56 dalyviai iš 22 šalių. Bendras dalyvių pasirengimo lygis šiemet buvo ypač aukštas. Kiekvienas pasirodymas pasižymėjo unikaliu atlikimo braižu, todėl priimti galutinius sprendimus buvo itin sudėtinga.
Labai džiugino Lietuvos atstovų pasirodymai. Konkurse dalyvavo keturi talentingi mūsų šalies smuikininkai – Saulė Buikaitė, Pijus Česaitis, Rokas Diržys ir Kristijonas Pūtys. Lietuvių pasiekimai leidžia didžiuotis šalies smuiko mokykla: Saulei ir Kristijonui, kurie šiuo metu studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pavyko patekti į antrąjį turą, Kristijonas taip pat pelnė prizą už geriausią Algirdo Martinaičio kūrinio atlikimą. Rokas Diržys, dar besimokantis dešimtoje Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasėje, tapo diplomantu, pelnė geriausiai pasirodžiusio lietuvio titulą ir publikos simpatijų prizą.
Konkurso vertinimo komisiją I ir II ture sudarė žinomi smuikininkai: Aistė Dvarionaitė (Lietuva-Jungtinė Karalystė), Mario Hossen (Austrija-Bulgarija), Rūta Lipinaitytė (Lietuva), Mihaela Martin (Rumunija), George Tudorache (Rumunija-Belgija) ir Pavel Vernikov (Šveicarija-Ukraina). Kaip ir kasmet, finalo etape prie komisijos prisijungė legendinis smuikininkas Gidonas Kremeris (Latvija). Svarbų vaidmenį užtikrinant sklandų konkurso vykdymą atliko konkurso sekretorė Julija Andersson.
Pirmame konkurso ture dalyviai demonstravo įvairius gebėjimus – nuo barokinės J. S. Bacho muzikos stilistikos suvokimo ir N. Paganini kapričų techninio virtuoziškumo iki šiuolaikinės muzikos interpretavimo. Ypatingu iššūkiu tapo specialiai konkursui parašytas Algirdo Martinaičio kūrinys smuikui solo “…su paukščio giesme…”. Šis kūrinys buvo tikras interpretacinis lakmuso popierėlis – jis atskleidė ne tik kiekvieno dalyvio techninius gebėjimus, bet ir meninį jautrumą, gebėjimą kurti atmosferą bei įsiklausyti į muzikos garsuose slypinčias potekstes. Stebėdama net 49 smuikininkų interpretacijas, turėjau galimybę įsitikinti, kaip skirtingai galima suvokti ir perteikti šiuolaikinę muziką – nuo pauzių pajautimo ir garsinės erdvės valdymo iki virtuoziškumo demonstravimo. Labai džiugu buvo matyti, kad daugeliui dalyvių pavyko subtiliai atskleisti kūrinio esmę, o kai kurie ypač įtaigiai perteikė net tokias sudėtingas detales kaip garsais imituojamas genio stuksenimas. Šis etapas dar kartą parodė, kad konkursas neapsiriboja vien atlikimo tobulumu – jis skatina ieškoti gilesnių muzikinių prasmių.
Antrasis konkurso turas buvo esminis – dalyviai turėjo galimybę pademonstruoti ne tik instrumentinį meistriškumą, bet ir gilesnį supratimą apie patį Heifetzą – jo muzikinius pasirinkimus, interpretacinius sprendimus ir išskirtinį meninį braižą. Vienas reikšmingiausių šio turo momentų – W. A. Mozarto ketvirtojo smuiko koncerto D-dur K. 218 pirmoji dalis. Būtent šiam koncertui Jascha Heifetzas sukūrė kadenciją, kuri yra viena asmeniškiausių atlikėjo „vizitinių kortelių”. Dalyviams teko iššūkis ne tik pademonstruoti savo savitą atlikimą, bet ir subtiliai įsijausti į Heifetzo interpretacinę logiką.
Kita užduotis – pasirinkta Heifetzo aranžuotė smuikui ir fortepijonui – dar nuodugniau atskleidė dalyvių gebėjimą suprasti Heifetzo muzikinę kalbą. Legendinio smuikininko aranžuotės dažnai pasižymi sudėtingais techniniais sprendimais ir reikalauja nepriekaištingo instrumento valdymo. Labai įdomu buvo stebėti, kokius kūrinius dalyviai pasirinko – ar tai buvo lyrinės, gilios išraiškos reikalaujantys kūriniai, ar virtuoziškumo ir techninio blizgesio kupinos aranžuotės. Šie pasirinkimai atspindėjo kiekvieno atlikėjo meninius prioritetus, stipriąsias puses ir muzikinį mąstymą. Antrąjame konkurso ture dalyviams talkino pianistai-koncertmeisteriai Ugnė Antanavičiūtė, Indrė Baikštytė, Eglė Kižytė-Ramonienė, Chizu Miyamoto, Simas Minkevičius, Jonė Punytė-Svigarienė ir Simona Zajančauskaitė.
Šeši finalo dalyviai pasirodė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo maestro Modestas Pitrėnas. Finale galėjome išgirsti net penkias J. Sibeliaus Koncerto smuikui ir orkestrui d-moll interpretacines versijas bei vieną M. Brucho Škotiškos fantazijos Es-dur interpretaciją. I premija atiteko dalyvei iš Japonijos Yuki Hirano, II premija buvo skirta Kinijos atstovei Jinzhu Li, III premiją pasidalino Chaeyeon Lee iš Pietų Korėjos bei Shaoheng Zhong iš Kinijos. Diplomantais tapo Rokas Diržys iš Lietuvos bei Zofia Anna Olesik iš Lenkijos.
Kaip ir dera aukšto lygio konkursui, dėl rezultatų klausytojų tarpe iki šiol vyksta daug diskusijų. Būtent trečiame ture išryškėjo aspektas, vis dažniau pasireiškiantis aukščiausio lygio konkursuose – kai visi dalyviai pasiekia itin aukštą techninio pasirengimo lygį, sprendimus lemia asmeniniai klausytojų prioritetai ir muzikinis skonis. Vienam gali būti artimesnis techninis sterilumas ir nepriekaištingas atlikimas, kitam – muzikinė išraiška, gelmė ir įtaigumas. Taip pat svarbios tampa ir netikėtos, įdomios interpretacinės idėjos, gebėjimas scenoje sukurti ypatingą atmosferą. Įtaką sprendimui daro ir visa dalyvio konkurso kelionė. Nors kiekvienas turas vertinamas atskirai ir jų balai oficialiai nesumuojami, ankstesnių pasirodymų įspūdis neišvengiamai išlieka komisijos narių atmintyje. Net ir stengiantis objektyviai vertinti tik esamą etapą, subjektyvūs prisiminimai apie konkurso dalyvio ankstesnį pasirodymą dažnai įtakoja galutinį sprendimą. Be to, komisijai vertinant atlikėjus egzistuoja ir kiti subtilūs niuansai, į kuriuos klausytojai ne visada atkreipia dėmesį – tai interpretacinės detalės, stilistikos suvokimas ir įsigilinimas į kūrinio tekstą. Išlaikyti pusiausvyrą tarp meninės laisvės ir ištikimybės kompozitoriaus nuorodoms konkurse yra itin svarbu, nes būtent pagarba kūrinio autentiškumui atskleidžia atlikėjo muzikinį brandumą ir gebėjimą suprasti autoriaus sumanymą. Nors kūrybinė interpretacija suteikia atlikėjui laisvę išreikšti savo meninę viziją, svarbu, kiek ši laisvė dera su kompozitoriaus idėjomis ir stilistika.
Šių metų J. Heifetzo smuikininkų konkursą drąsiai galima vadinti instrumentinės technikos meistriškumo ir interpretacinės laisvės švente. Tai buvo renginys, sujungęs ne tik skirtingas šalis ir kultūras, bet ir įvairius požiūrius į muziką. Kiekvienas dalyvis atsinešė savo unikalų balsą, o komisijos nariai ir klausytojai galėjo pasinerti į nepaprastai turtingą ir įvairialypį smuiko pasaulį. Be to, šis konkursas dar kartą patvirtino, kad Lietuva yra ne tik Heifetzo gimtinė, bet ir gyvas klasikinės muzikos centras, kuriame susitinka pasaulinio lygio talentai, skleidžiantys muzikos galią bei grožį. Tai buvo šventė visai stygininkų bendruomenei – šventė, kurioje triumfavo menas, meistriškumas ir įkvepianti smuiko muzika.
Susiję nuotraukų galerijos
J. Heifetzo smuikininkų konkursas 2025
2025-02-22