„Te Deum“, skambėjo XXII Lietuvos Aukštųjų mokyklų chorų festivalyje

Baigiantis metams su kolegomis persimetėme pastabomis apie XXII Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų festivalį (2021-10-22 ir 24) ir nusistebėjome – prieš festivalį reklamos daug, po jo – tuščia, jokios žinios apie renginius ir „Ter Deum“ atlikimą. Suagitavo „ką nors parašyti“, bent iš atminties. Viso festivalio iš atminties neaprėpsi, tačiau informuoti choras lt. skaitytojus apie Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Te Deum“ atlikimą, derėtų. Šį kartą jį atliko: jungtinis studentų choras, Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, vadovas Antanas Kučinskas, solistai Raminta Vaicekauskaitė ir Egidijus Bavikinas, psalmistas, kunigas Vilius Sikorskas, vargonai Rimvydas Mitkus. Dirigentė Danguolė Beinarytė.

Priminsiu, kad Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Te Deum“ pirmą kartą buvo atliktas per 2018 m. Lietuvos valstybės 100-mečio renginius Vilniuje, Kalvarijoje, Akmenėje. Giedojo valstybiniai chorai – „Vilnius“ ir „Polifonija“, dalyvavo pučiamųjų orkestras. Manykime, jog šis kūrinys studentiškų chorų festivaliui pasirinktas neatsitiktinai – kūrinys iškilus efektas, o festivalio rengėjai sprendimą, tikėtina, priėmė nuodugniai susipažinę su partitūra (https://www.bernardinai.lt/2018-11-07-lietuviu-kompozitores-premjera-te-deum/).

Pasiskaityti ką nors išsamiau apie šio kūrinio muzikinę forma, raiškos ypatumus ir kitus panašius dalykus neteko – tokios medžiagos neradau. Beliek tik savo subjektyvūs klausytojo įspūdžiai.

Pradėsiu nuo savo pirminės nuostatos. „Te Deum“ daugelis mūsų bažnyčiose per pamaldas giedojo choru ne vieną ir ne du kartus – unisonu ir vargonais, forte, lietuvių kalba ir iš tos praktikos, susidarė jo apibendrintą vaizdinį bei intonacinį–jausminį modelį. Tas choralas vientiso, ištisai šlovinamo teksto, jo emocinis tonusas kiek kitoks nei originalios kūrybos ir koncertuose skambančių „Te Deum“ – džiaugsmo senojoje giesmėje nedaug, šlovinimas su rūsčio ir baimės atspalviu. Be to, kai ši senoji giesmė/choralas yra giedama gimtąja kalba, stringa jo autentiškumo grigalikos asektu klausimas. To srities žinovas, „Schola gregoriana vilnensis“ vadovas Dainius Juozėnas į jam pateiktą klausimą: ar grigališkąsias melodijas ir dermes, giedamas tautinėmis kalbomis, galima vadinti grigališkuoju choralu? – atsakė: turbūt nelabai. (Gediminas Kajėnas. Dainius Juozėnas: grigališkasis choralas – amžių giesmė. http.: bernardinai.lt 2021.08.01.). Išeitų, kad nors apkalbamas V. Striaupatės „Te Deum“ ir turi tam tikras sąsajas su šia amžinąja giesme ir grigališkuoju choralu, šį dalyką vertinsiu atsargiai. Sakysiu tik tiek, jog V. Striaupaitės „Te Deum“ yra pakilus, pilnas optimizmo ir žmogaus negąsdina Aukščiausiojo vardu. Iš kitos pusės, jame negirdėjau ir sentimentalumo protrūkio, kadangi kūrinys yra ganėtinai intelektualus, konstruktyvus. Tą liudija polifonizmu persunktas muzikos audinys, griežta ekspresijos organizacija, „kietas“ šiuolaikiškas stilius. Savo ruožtu bendrame ekspresijos sraute, kaip man rodosi, vedanti vaidmenį turi temų vedimas. Vienos tų temų trumpos, smulkios, ramiai juda eilėgarsiais, kitos stambios, plačių, intervalų, laužytų reljefų. Būdingi skandavimo motyvai – šviesūs, konsonansiški, ypač gerai skambantys jungtiniu choru, juo labiau plačioje akustinėje erdvėje.

Ciklas šešių dalių kūrinys: pirmoji dalis Te Deum laudamus –Allegro moderato maestoso; antroji – „Tibi omnes Angeli“, Lento cantabile (soprano ir baritono duetas su choru); trečioji – „Te gloriosus Apostolorum chorus“, Largo; ketvirtoji – „Te per orbem terrarum“, kontrastuojanti pirmosioms tonališkai, deklamacijos būdu, penktoji –„Te ergo quaesumus“, Adagio; šeštoji ­ šeštosios dalie pirmoji padala Salvum fac populum Poco a poco stringendo e crescendo maldingomis psalmės eilutėmis „Dignare Domine, miserere nostri.etc.“ (liet.: Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų.). Maldinga, šaukianti pasigailėjimo, bet maldingumas čia tiesiog ekstatiškas, šaukiantis pagalbos, kaip Francio Poulenko Litanijoje („Litanies a la Virgine noire“). Atkreipsiu dėmesį: yra– repriza Te Deum laudamus! Ji lyg antrojo tos dalis padala). Reprizos atsiradimas sakytų, jog ciklo muzikinės minties plėtra didele dalimi yra grindžiama simfonizmo logika. Kita vertus, klasikinės mišios bei kiti sakraliniai ciklai dažnai taip pat baigiasi aiškiomis reprizomis. Išeitų, tame esti ir tradicijos žymė).

Svarbus psalmisto vaidmuo. Psalmistas prieš kiekvieną ciklo dalį giedojo pilną tos dalies tekstą lietuviškai, gališkuoju stiliumi. (Sekant D. Jozėnu, čia autentinės grigalikos galėjo būti, bet ne per daug.). Tiesiog žavėjausi menišku, būtent menišku choralo atlikimu. Pslamistas – kunigas Vilius Sikorskas tikras choralo meistras, gražaus tembro lyrinis baritonas. Tekstą jautriai frazavo, atydžiai dėlioja prasminius akcentus, „nesaldino“ tembro. Šalia to, nuo vargonų giedamas choralas, ne kaip citata (citatos), o kaip svarbi ciklo muzikinė grandis (grandys), klausant rodėsi esanti net kaip svarbus formos organizavimo veiksnys. Klausai pslamisto ir choro dialogo ir įsivaizduoji, jog vyksta monumentali vientisa responsorija. Kai ta responsorija giedama pakaitomis lietuviškai ir lotyniškai, tai neišvengiamai joje susipina, susilieja sakraliniai maldingumos/pasaulietiški, pilietiški motyvai. Ir sutinku su Egle Bertašiene, jog šis Te Deum yra „džiaugsmo himnas Dievui, Lietuvai ir visiems žmonėms, pasitinkantiems naują valstybės šimtmetį“(Lietuvių kompozitorės premjera – Te Deum“. https://www.bernardinai.lt › 2018-11-07-lietuviu-komp...)

Apie repeticija ir koncertą. Pirmiausia, studentų jungtinio choro sudėtis, balsų proporcija. Iki to vykusiuose festivaliuose šiuo klausimu tradicijos lyg ir nėra. Atrodo, optimalus variantas būdavo kai mišrūs chorai dainuodavo savąjį kūrinį, o merginų chorai, kurių universitetuose yra gal 3–4, savąjį. Pavyzdžiui, IX festivalio metu, Vilniuje, Šventų Jonų bažnyčioje mišrūs chorai (ties altoriumi) atliko Edvardo Grygo „Olafą Trygvasoną“, o merginos – aukštai, prie vargonų, Jurijau Kalco Missa brevis. Bet kuomet merginos savo kūrinio neturi ir šliejasi prie jungtinio choro – jungtiniame chore merginų grupė susidarė neproporcinga vyrų balsams, t.y. per aiškiai didelė. Tuokart nėra nei gražaus choro paveikslo, nei subalansuoto garso. Deja, šį kartą Kaune merginos savo kūrinio neturėjo... Ir nors vyrai stengėsi, bendras jungtinio choro ansamblis savaime negalėjo būti idealus.

Prisikėlimo katedroje atlikėjai išsidėstė tokia tvarka: prie altoriaus (prestbiterijoje) pučiamųjų orkestras, šonuose, ties navomis iš dviejų pusių chorai, solistai prie kairiojo choro, psalmistas prie vargonų. Per repeticiją, kol bažnyčia buvo tuščia, garsas buvo nepakenčiamas – gaudė, aidėjo visais pašaliais. Bet kai koncerto metu bažnyčia buvo pilnut pilnutėlė, garsas persimainė ir buvo kuo puikiausias. Ir tekstas suprantamas!

Dirigentės Danguolei Beinorytei vos ne per valandą teko atlikti išties didelį darbą – padiriguoti Magnus Hylander aranžuotą pučiamųjų instrumentų orkestrui Juozo Gudavičiaus dainą „Kur giria žaliuoja“ bei ištisai, tik su būtinomis, esminėmis pastabomis kai kuriose vietose, sulipdyti visą „Te Deum“. Kadangi neseniai, savo įspūdžiuose iš Liepojos dirigentę atvirai gyriau, šį kartą būsiu santūresnis, idant nebūčiau įtartas pataikavimu. Vis dėl to ir čia stebėjausi, kaip dirigentė ir chorai dėmesingai, nuosekliai, kantriai lipdo sudėtingos faktūros ir kintančių tempų ciklą. Mano įsitikinimu, jog to darbo sėkmę lėmė aiškūs, tikslūs, visiems – instrumentalistams ir dainininkams suprantami dirigentės mostai. Prie to dar valia ir gebėjimas sukaupti atlikėjų dėmesį. Dėl to tenka girti ir chorus bei kiekvieną dainininką atskirai. Kaip, kokiu lygiu jie partitūrą išmoko namuose – nepasakysiu, nežinau. Bet visi jie buvo geranoriškai nusiteikę ir intensyviai kontaktavo su dirigente.

Koncerto visi laukė kaip šventės ir ta šventė įvyko! Situacijoje, kai dalyvauja jungtinis choras, pučiamųjų orkestras, solistai, vargonai, muzikos subtilūs momentai, žinia, detalės didelio efekto neturi, nes jos klausytojo net nepasiekia. Muzika suvokiama bendru planu, grožintis erdviniu garsu, jo darna, šventinių jausmų inspiracija. Tenka konstatuoti, jog klausytojai buvo įkvėpti meno ir šventinės euforijos. Kūrinys garbingai atliko savo iškiliąją misiją.

Per daug giri – galiu sulaukti priekaišto. Vienas iškilus dirigentas yra sakęs, jog kiekvienoje operoje atsitinka nenumatytų, keblių dalykų. Dirigento uždavinys yra juos išlyginti, užtušuoti, kad to nepastebėtų publika. Taigi, jeigu per „Te Deum“ ir buvo kas atsitikę, tai buvo labai mikliai susitvarkyta.

Festivalio kulminacija su V. Striaupaitės „Te Deum“ buvo tikra šventė ne tik kauniečiams, bet tuo pačiu ir visiems studentiškiems chorams. Vyko festivalio estafetės perdavimo ritualas. Festivalis keliauja per didžiuosius miestus – 2022 metais vyks Vilniuje.