Teatrališkasis barokas su Rūta Vosiliūte

Publikuota: 2018-06-08 Autorius: Tomas Bakučionis
Teatrališkasis barokas su Rūta Vosiliūte

LDK valdovų rūmų Didžioji renesansinė menė jau tapo nuolatine visų mūzų buveine. Birželio 5-ąją čia turėjome išskirtinę progą pasiklausyti baroko muzikos koncerto „Dramma da Capo“ (Drama nuo pradžių), kuris tarsi tapo ir pagrindinės koncerto solistės Rūtos Vosyliūtės doktorantūros studijų apibendrinimu. Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje pamažu gausėja profesionaliai baroko muzikos interpretavimą, juolab baroko vokalo meną studijavusiųjų gretos.

Rūta Vosyliūtė 2009 m. baigė vokalo bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Sigutę Stonytę. Vėliau plėtė ir tobulino savo žinias bei įgūdžius Italijoje, ten įgijo renesanso ir baroko dainavimo magistro diplomą su pagyrimu. Dainininkės kraityje – pirmoji vieta konkurse „Fatima Terzo“ (2011), pasirodymai įvairiuose festivaliuose ir koncertuose su tokiomis baroko interpretacijos garsenybėmis, kaip Sigiswaldas Kuijkenas.

Vilniuje dainininkė parengė programą su latvių kolektyvu „Collegium musicum Riga“. Tai bene vienintelis stacionarus istorinės interpretacijos kolektyvas Baltijos šalyse. Orkestrą įkūrė žinomas latvių kompozitorius ir klavesinininkas Māris Kupčs, kuris ir šįsyk dirigavo bei grojo basso continuo klavesinu.

Iš pirmo žvilgsnio koncerto programa galėjo atrodyti margoka – klausėmės devynių XVII–XVIII a. italų kompozitorių arijų iš operų: nuo 1696 m. Alessandro Scarlatti operos „Penelopė“ iki rokokui ir klasicizmui artimesnės Nicolo Jommelli 1761 m. operos „Olimpija“, tačiau visas arijas jungė bendra idėja ir koncepcija, atskleidžianti baroko muzikos teatrališkumą, aistrų, arba afektų, genezę ir sintezę, ir tai buvo stipriausia koncerto pusė.

R. Vosyliūtė koncerto koncepciją grindė René Descartesˊo filosofiniu mokymu. Prancūzų filosofas prieš pat mirtį sukūrė „Traktatą apie sielos aistras“ (1649 m.), kuris suteikė svarbų postūmį baroko epochos filosofinės ir estetinės minties plėtotei, kol pagaliau Europos civilizacija atėjo į Apšvietos epochą ir pramoninę revoliuciją. Descartesˊas mokė, kad žmogaus gyvenimas priklauso nuo aistrų (afektų), o žmogaus protas gali atpažinti pasikartojančius afektus ir juos racionaliai tobulinti, pakelti į aukštesnį lygį.

Kita vertus, XVIII amžiuje suklestėjęs operos žanras ryškiausiai atliepė baroko epochos estetines tradicijas bei tam tikras klišes, pasireiškiančias gausia ornamentika ar net improvizacijomis, kurias išpaikintai aukštuomenės publikai liedavo tiek dainininkai vyrai kastratai, tiek moterys (kuris / kuri virtuoziškiau, aukščiau, garsiau...). Tačiau toks požiūris į baroko estetiką būtų paviršutiniškas, todėl Rūta Vosyliūtė ne šiaip sau koncerto atspirties tašku pasirinko R. Descartesˊą. Gerą įspūdį paliko koncerto vizualinė pusė – saikingas mimansas, šmaikščios mizanscenos. Visą šį sumanymą į tikrai gerą ir skoningą režisūrinį drabužį įvilko koncerto režisierius Adrianas Schwarzsteinas, scenos judesio asistentė Jūratė Širvytė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik. Labai gero įvertinimo nusipelno latvių orkestras, jautriai palydėjęs vokalo partijas ir labai stilingai pagriežęs du orkestrinius kūrinius – M. R. de Lalande Čakoną ir G. F. Händelio Simfoniją iš oratorijos „Saliamonas“. Orkestre griežia puikūs stygininkai (kai kurie yra girdėti ir kituose kolektyvuose), stipri pučiamųjų grupė. Orkestro vadovas Māris Kupčs – subtilus baroko muzikos interpretatorius.

Paradoksalu, kad šių dienų masinės festivalių kultūros kontekste labai dažnai daugiau publikos dėmesio sulaukia gausiai išreklamuoti koncertai, nors jie nebūtinai yra tokios konceptualios kokybės, kaip Rūtos Vosyliūtės ir „Collegium musicum Riga“ pasirodymas. Šia prasme ne išimtis ir atskiri „Vilniaus festivalio“ koncertai. Bent pagal šių metų festivalinius įspūdžius mano pasirinkimas ateityje bus labai lengvas – nedvejodamas eisiu ne į gausiai išreklamuotą, bet į „Collegium musicum Riga“ ir Rūtos Vosyliūtės koncertą.

Susiję nariai

Rūta Vosyliūtė

Rūta Vosyliūtė

Barokinis dainavimas

Komentarai