Tegul muzika kal̃ba pati už save

„Tegul muzika kal̃ba pati už save!“ – lietuviškųjų sonatų smuikui ir fortepijonui palaimos akivaizdoje teigia pianistė Veronika Kopjova ir smuikininkė Simona Venslovaitė

Pianistė Veronika Kopjova ir smuikininkė Simona Venslovaitė yra išskirtinio talento muzikos meno asmenybės, reikšmingai plėtojančios savąsias karjeras skirtingose koncertų salėse plačiuose pasaulio horizontuose, savąja raiška išpildančias įvairių kompozitorių autorinius kūrinius, suteikdamos jiems autentiškai unikalią interpretacinio skambesio savastį. Nuo 2014-ųjų muzikantės reiškiasi kaip kūrybinis duetas, tad muzikinė partnerystė yra jau beveik dešimtmetį gyvuojantis ryšys. Šiandien jo gyvastį, reikšminį gyvybingumą liudija parengtas XX a. lietuvių kompozitorių sonatų smuikui ir fortepijonui albumas (garso režisierius Vilius Keras), įrašytas 2021-aisiais Paliesiaus dvare, leidžiamas kompanijos „Naxos“.

Sakytina, jog šis albumas yra išskirtinės reikšmės vertybė lietuviškajam muzikos menui. Apskritai visai mūsų šalies kultūrai, galvojant tiek apie (iš)saugojimo, puoselėjimo, tiek apie tarptautinės, pasaulinės sklaidos aspektus. Tai, ką ir kaip kal̃ba muzikantės apie įrašytus kūrinius, liudija giliadvasį atsidavimą, tam tikrą ilgesį ir pasiilgimą, apimantį praeitį, dabartį, besitęsiantį ateitin, prasminio lietuvybės identiteto. Sonatų albumas bus pristatomas Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) lapkričio 30 d. ir Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje (Kaunas, V. Putvinskio g. 55) gruodžio 2 d. Belaukiant progų gyvai pasiklausyti muzikančių dueto atliekamų sonatų skambesio, o taip pat ir galimybės įsigyti įrašytą albumą, kalbamės su pianiste Veronika Kopjova ir smuikininke Simona Venslovaite apie muzikos meną plačiąja ir pačia asmeniškiausia prasme.

„Geriausi muzikos kūriniai, žinomiausi paveikslai bei skulptūros, skaitomiausios knygos dažnai tėra tiesioginės žmogaus, suvokusio savo sužeistumą, dvasios išraiškos. <...> Tai, koks ir kaip esu sužeistas, pasako apie mane viską, ko nepasakys niekas kitas. Tai, koks sužeistas esi tu, liudija kai ką unikalaus apie tave. <...> Mes visada išgyvename ir suvokiame savo sužeistumą be galo asmeniškai, intymiai ir unikaliai.“ Akivaizdoje Henrio J. M. Nouweno knygos „Mylimojo gyvenimas“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2008, p. 76–77) ištraukos, suprantant muziką ir jos atlikimą kaip jautriausią individo dvasinę atvertį, prašyčiau pasidalinti, kas Jums asmeniškai yra muzika? Ką Jums, muzikantėms, ji teikia, kam įgalina, išlaisvina, ko daugiausia reikalauja, ko ji neatleidžia, kuo, kada ir kaip apdovanoja?

Simona Venslovaitė: Kokia gili mintis! Jūsų priėjime prie pirmojo klausimo radau rezonansą su mano apmąstymais, kas visgi yra muzika man. Nors mano smalsumas suvokti muziką visais įmanomais aspektais – tiek istorine, tiek tradicine prasme, kur baigiasi kompozitoriaus žodis, o kur prasideda jau atlikėjo interpretacija, kodėl žmonės apskritai muzikuoja... – yra beribis, visada pirmiausia žvelgiu į muziką ne per akademinę prizmę, o telkdamasi asmeninį dvasinį jos suvokimą bei pajautimą.
Nusikeldama mintimis į vaikystę, to laiko atsiminimus, galiu prisipažinti, jog nuo pat mažų dienų be galo mėgau muzikos meno praktiką. Noriu pasakyti ne tai, kokia darbšti, šauni mergaitė buvau! – bet iki kol mano gyvenime kartu su muzikavimu „Kremerata Baltica“ orkestre neatsivėrė keliai į platųjį pasaulį, man užteko sienų tos 113 ar 117 klasės, ten aš kiurksodavau bene kiauras dienas. Atrodo, paprasta klasė su tomis žaliomis nuo senumo nusitrynusiomis užuolaidomis, o man tai buvo ištisas fantazijų pasaulis! Aš –istorijų herojė! Tereikėjo natų ir nuostabiausiojo smuiko. Natos tarytum pasakojo įvairiausias istorijas, o aš jas „skaičiau“ smuiko garsu. Jau tada stengiausi rasti tiksliausius „žodžius“, idant perteikčiau tai, ką matau savajame fantazijų pasaulyje, ką man „kal̃ba“ vienas ar kitas muzikinis kūrinys.
Iki šių dienų atsitraukimas nuo kasdienybės ir nuoširdus muzikavimas mane lyg perkelia į kitą erdvę. Turiu prisipažinti, kad gan neseniai, Covid-19 akivaizdoje šis klausimas ir mintys apie muzikos prasmę mane tiesiog „dusino“. O vaikystės „įprotis“ užsidaryti muzikos pasaulyje buvo tikriausias gelbėtojais!
Muzika yra mano stuburas gyvenime, ji – uždavinys, prasmė, tikslas, paguoda, nusiraminimas, džiaugsmas, jaudulys, išsilaisvinimas... Esu besąlygiškai ištikima jai. O ji tarsi kaprizingas augalas, reikalaujantis be galo daug dėmesio, darbo, kantrybės, energijos bei laiko. Ji neatleidžia skubos, paviršutiniškumo, aplaidumo... Tik gilus atsidavimas, darbas bei pasiaukojimas leidžia būti apdovanotam muzikos „aš“, kokią ją įsivaizduoji, kokią ją nori girdėti...

Veronika Kopjova: Visų pirma muzika yra didelė ir svarbi mano gyvenimo dalis. Tai ir mano profesija, ir gyvenimo būdas, kurio, sakyčiau, sąmoningai nepasirinkau – muzika pasirinko mane: kiek save pamenu (o kiek nepamenu – pasakoja mama), tiesiog „sirgau“ muzika. Man nieko daugiau nereikėjo, kad tik leistų į muzikos mokyklą: degiau noru muzikuoti! O visa kita – jau po to. 
Džiaugiuosi tuo. Jaučiuosi privilegijuota, kad mano „darbas“ yra dvasingai gilus. Nuolatinis ieškojimas, klausimai, abejonės, sėkmingi ir nesėkmingi bandymai, niekada nepasiekiamas horizontas skatina mane nuolat keistis, dar labiau gilintis, tai turtina, formuoja mano asmenybę ir niekada neleidžia nuobodžiauti. Kelionę vertinu labiau nei rezultatą. Man patinka procesas, jei rezultatas netenkina, jis tęsiasi toliau, jei džiugina – „Valio!“ Džiaugiuosi kūrybine dabarties akimirka, mėgaujuosi! Ir štai: ji vėl išgaravo. Einu toliau kūrybos keliu.
Muzika apdovanoja pažintimis su skirtingiausiais žmonėmis, kurių vidiniai pasauliai tokie turtingi... Tai įkvepia, stiprina, uždega, daug ko išmoko, skatina vėl ir vėl apmąstyti nusistovėjusias nuostatas.
Muzika dovanoja magiškos jungties bendrystę: rodos, bendrauji su scenos partneriais ir publika metafiziniame lygmenyje, vyksta įstabūs energetiniai mainai. Jausti partnerystės ryšį, žvelgti ta pačia kryptimi drauge kuriant – laimė! Stebuklui įvykus, visi jaučiamės palytėti galingos jėgos, kurios akivazdžiai nematome, negalime paliesti, tačiau visi patiriame.
Muziko kelias nėra „rožėmis klotas“. Laimės akimirkos reikalauja atsidavimo, kantrybės, pasiaukojimo savajam darbui – muzikai. Man sunku, jei pritrūksta laiko saviruošai, repeticijoms, kūrinių „prisijaukinimui“, įsisavinimui arba jei po ilgesnio intensyvaus periodo tiesiog jaučiuosi emociškai išsekusi. Man reikia laiko „pabūti“ kūrinyje, kad jis „apsigyventų“ mano kūne ir sąmonėje; kad atsirastų erdvės pasąmonės raiškai, tik tada jaučiuosi visiškai pasiruošusi ir galinti kurti. Žinoma, profesionalumas įgalina greitai ir kokybiškai pasiruošti. Nors ir galima natas įsisavinti greitai, vis dėlto muzikos meno gyvybei reikia laiko, jo tėkmėje gimsta jausminė energetika, kuri pripildo tave ir sklendžia garsų skambesyje.
Turbūt man svarbiausia, jog muzika yra dalijimasis. Atvirumas priimti ir dovanoti man yra vertybė. Matau labai didelę darbo su jaunaisiais muzikais prasmę. Negailiu savęs studentams, noriai ir dosniai stengiuosi perteikti kiekvienam jų savo turimas žinias, sukauptą patirtį, asmeninius atradimus, pasaulėžiūrą, vertybes, siekiu „užkrėsti“ muzikos virusu. Kartais tenka jaunam žmogui suteikti ir emocinę paramą, padėti pakilti. Esu patyrusi, kokių gražių vaisių duoda žvilgsnis į žmogų, kaip unikalų individą, ir tikėjimas juo! Tai daro stebuklus.

Apibūdinkite kiekviena savąjį instrumentą – kas yra smuikas, kuris artinamas, lyginamas su žmogaus balsu; ką reiškia juoda-balta fortepijoninė klavišų jūra?

Veronika Kopjova: Kadaise norėjau griežti smuiku. Gal iš ankstyviausios vaikystės ir likusi ta mano šio instrumento meilė. Penkerių gavau pirmąsias pamokas. Kadangi buvau mažutė, o mažiausio instrumento mama niekur nerado pirkti, teko visus metus mokytis teisingai laikyti smuikelį ir stryką. Viską supratau, kad tai būtinai reikalinga, su viskuo sutikau. Tačiau troškau groti! Greitai padariau išvadą, kad fortepijonas dydžių neturi ir tinka visiems. Tad įtikinau mamą, kad man būtinai reikia pakeisti instrumentą. Ir niekada nesigailėjau!
Fortepijonas man yra visas orkestras, visa garsų, spalvų ir atspalvių jūra. Labai turtingas instrumentas. Vis tobulinant jo valdymą, atsiveria, rodos, neišsiamiamos galimybės. Galiu muzikuoti kartu su skirtingiausiai instrumentais: styginiai, pučiamieji, balsas.. Ir su visai jais tenka groti vis kitaip! Kartais atrodo, kad groju kitu instrumentu… Tai yra ir vis kita technika, fiziologija, prichoemocinė būsena. Instrumentai turi skirtingus tembrus, muzikinės linijos formavimo ypatumus – aš taip pat skambinu kitaip.
Dievinu styginių repertuarą. Jis didžiulis, skirtingų laikotarpių, daugybės genialių kūrėjų palikimas! Nepaprastai sudėtingos fortepijono partijos, užtai kokios turtingos, leidžiančios pianistui kaip reikiant pasireikšti!

Simona Venslovaitė: Ne veltui kompozitorius, norėdamas iki pat gelmių suvirpinti klausytojo širdį, įtraukia į savo simfonijas ar operas jautriausiuose momentuose smuiko solo. Smuiko skambesys mane užbūrė jau ankstyvoje vaikystėje. Būdama penkerių puikiai žinojau, kas noriu būti užaugusi, o gavusi šį instrumentą nebenorėjau jo paleisti. Jis mane įgalino išreikšti tai, ko niekada neišmokau pasakyti žodžiais. Šio instrumento gebėjimas meistriško atlikėjo dėka sukurti tam tikrą vibraciją nepaliks abejingo net mažai susidūrusio su klasikine muzika. Smuikas leidžia atrasti patį individualiausią tavąjį „aš“. Jo specifika tokia daugialypė ir taki, jog leidžia patį garsą formuoti taip, kaip tu ir tik tu jį girdi.
Atrodo, smuikas suteikia galimybę kurti ir išpildyti patį subtiliausiąjį atlikimą. Deja, krimsdama akademinius mokslus ir dalyvaudama tiek soliniuose konkursuose, tiek konkursuose užimti vietą orkestre, susidūriau su labai mane gluminančia realybe.
Šiuolaikinis akademinis ugdymas, tarptautiniai konkursai bei jų tiesioginis transliavimas, taip pat įrašų kultūra verčia atlikėjus siekti kuo aukštesnių techninių standartų, tačiau nepalieka erdvės žmogiškajam netobulumui. Juk kartais dėl gilaus atlikėjo susijaudinimo garsinis grojimo netobulumas gali klausytojui papasakoti žymiai daugiau, nei techniškai sterilus, suvaldytas muzikavimas.
Nors patyriau ne kartą krizę, ieškodama tobulos interpretacijos, klaidžiodama tarp akademinės bendruomenės lūkesčių ir manojo muzikos girdėjimo, vis dėlto mano siekis – ne pataikauti senokai susiformavusiems nejudinamiems smuiko griežimo standartams, o klausytoją džiuginti autentika bei savitumu.

Žvelgdamos kiekviena į savąjį kelią muzika, pasidalinkite Jums asmeniškai reikšmingiausiais patyrimais – susitikimai, pažintys, pamokos, grojimo patirtys ar tai, kas galbūt net nežinia kodėl įsirašė atmintyje ir sieloje, dažnai sugrįžta, kaip tam tikra asmeninė sakralija.

Veronika Kopjova: Jau minėjau, iš pradžių svajojau griežti smuiku. Matyt, besimokantis vyresnis brolis turėjo didelės įtakos... Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje įstojau jau mokytis skambinti fortepijonu. Mano mokytojai – likimo dovana. Visą gyvenimą būsiu dėkinga nei laiko, nei jėgų negailėjusiai Sonatai Kubiliūnaitei-Pakutkienei. Ypatingai protinga, išmintinga mokytoja, nuo mažų dienų mane mokiusi labai svarbių dalykų. Tada nesupratau, man tai atrodė tiesiog normalu. O dabar stebiuosi, ką ir kaip ji man sakydavo! Kiek ji daug man suteikė… Niekada neatsidėkosiu! Galiu tik su kitais dalintis, jiems dovanoti.
Labai reikšminga, žymiai ūgtelėti leidusi patirtis – pusantrų metų mokymasis pas mokytoją Birutę Kumpikienę. Ji suteikė visai kitų žinių, taip pat itin reikalingų! Pramokau eiti į sceną. Tuo metu net keletą mėnesių trečiadieniais skambinau Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje vykstant mokinių ekskursijoms. Esu labai dėkinga mokytojai už tokią svarbią patirtį! Na, o jau studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesorių Zbignevą Ibelhauptą, ėmė formuotis ir skleistis mano menininkės asmenybė. Sutvirtėjau, išaugau, tapau drąsesnė, įgyjau pasitikėjimo ir laisvės scenoje prabilti savuoju balsu. Profesoriaus įtaka mano profesiniam ir asmenybės augimui yra didžiulė.
Vėliau mano gyvenime buvo keleri labai dinamiški, muzikinio augimo kupini metai Hanoverio aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Šioje garsioje mokykloje tarsi atsivėrė pasaulis! Labai daug ko išmokau iš talentingų, jau daug ko mačiusių ir patyrusių bendramokslių. Šioje fortepijono Mekoje paradoksaliai atradau kamerinį muzikavimą. Tokie puikūs kolegos stygininkai, įkvepiantys, entuziastingi jaunieji muzikai, jog drauge muzikuoti – vienas malonumas. Negalėjau to atsisakyti. Kamerinė muzika mane įtraukė kaip viesulas.
Labai reikšmingas įvykis – pažintis su profesoriumi Avedis Kouyoumdjian. Tarptautiniuose meistriškumo kursuose skambinau Ludwigo van Beethoveno sonatą op. 110. Pirmos pamokos metu tarytum atsivėrė akys ir atsikimšo ausys! Profesoriaus įžvalgos itin praplėtė girdėjimo horizontus, atvėrė dar nepažintas erdves ir muzikavimo galimybes. Iš šio puikaus muziko išmokau be galo daug. Dar ir dabar kasdien naudojuosi tomis žiniomis, dalijuosi jomis su savo studentais.
Yra profesorių, su kuriais dirbau tarsi ne tiek ir daug, bet jie turėjo man svarios įtakos. Esu dėkinga profesorei Mūzai Rubackytei už labai taiklias ir savalaikes pianistines pastabas bei profesoriui Johannesui Meissliui, kuris praplėtė ir pagilino mano muzikinį mąstymą.

Simona Venslovaitė: Galvodama apie mano muzikinį kelią, matau jį vienokį Lietuvoje ir kitokį jau griežiant „Kremerata Baltica“ orkestre bei studijuojant Vienos menų universitete. Abi patirtys – neįkainojamos.
Lietuvoje, tiek besimokydama Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, tiek studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, susidūriau su dėstytojų neabejingumu darbui, begaliniu atsidavimu savo profesijai, fanatiškumu, o Viena įnešė į mano bagažą tradicijas, profesionalumą, tikslumą.
Labiausia akcentuoti noriu savo mokytoją profesorę Undinę Jagėlaitę. Kuo daugiau patirčių įgyju, tuo ankstyvoji ilgametė mano mokymosi Jagėlaitės klasėje patirtis įgauna išskirtinę prasmę; mokytojos įdiegtos vertybės kaip bumerangas sugrįžta atgal.
Gal net ne interpretacijos gudrybės ar daug vertingų pastebėjimų-pastabų, o dėmesingumas, besąlyginis tikėjimas manimi ir paskatinimas suformavo mane tokią, kokia esu šiandien. Mokytoja manęs niekada nevaržė, visada leido fantazuoti ir padėjo realizuoti visas mano beprotiškas muzikines vizijas.
Kita ryški asmenybė, atsiradusi mano gyvenime, yra visų puikiai žinomas maestro Donatas Katkus. Mano pažintis su profesoriumi prasidėjo dar tada, kai, dar būdama nepilnametė, užsukau į Šv. Kristoforo orkestro būstinę dalyvauti perklausoje, pretenduojant į pirmų smuikų vietas... Vėliau Donatą Katkų pažinau kaip maestro, kaip kvarteto dėstytoją, kaip nepaprastai intelektualią, niekada žodžio kišenėje neieškančią asmenybę. Būtent šis žmogus įkvėpė mane plėsti žinių horizontą, ieškoti naujų interpretacijų, kapstytis enciklopedijose, visada turėti viziją ir beprotiškų užmojų.
Negaliu nepaminėti profesorės Audronės Vainiūnaitės, kuri mane žavėjo savąja asmenybe, mokė į muziką žiūrėti su didžiule atsakomybe, pagarba ir valingumu. Muzikoje negalima leisti sau nė menkiausio aplaidumo, skubotumo! Tokias griežtas, tačiau būtinas prasmingam muzikavimui vertybes diegė ilgametė Vilniaus kvarteto primarija.
Turtingas laikas su „Kremerata Baltica“ bei susidūrimas su maestro Gidonu Kremeriu. Šis laikotarpis nepaprastai praplėtė mano horizontą. Kelionės, skirtingos šalys, tarptautiniai festivaliai, žymiausi pasaulio atlikėjai, giliai atmintin įsirėžę koncertai... Galimybė pažinti ir pabandyti suvokti bent mažą dalelę genijaus, su kuriuo drauge patirtas ne vienas magiškas koncertas, išmokta ne viena pamoka, kaip ir tuo metu sukaupta patirtis, ko gero, lydės mane visą gyvenimą.
Yra  dar viena asmenybė, su kuria man niekada neteko susidurti, tačiau visada žavėjausi jos charizma, išskirtine energetika, o šiandien tarsi noriu eiti jos pėdomis, yra smuikininkas Raimundas Katilius. Vaikystėje išgirstas jo koncertas taip stipriai įsirėžė atmintin, jog iki šių dienų, rodos, girdžiu koncerto pabaigos akordus... Būtent jo lietuviškos muzikos įrašai paskatinta mane imtis mudviejų su Veronika Kopjova projekto bei atnaujinti ir tarsi tęsti jo pradėtą ir ilgus metus kruopščiai vykdytą didžiulį darbą.

Jūsų patyrimu ir pajauta, kokios savybės yra būtiniausios, esminės gyvo muzikos meno atlikimo menininkui? Kodėl?

Veronika Kopjova: Daug yra tų būtinų savybių – nuo disciplinuoto savarankiško darbo iki savo asmenybės bei pasaulio pažinimo. Itin sutelktai visapusiškas pasiruošimas ir grojant instrumentu, ir ieškant žinių apie kūrinius, nepaliaujamai gilinantis į rengiamas programas, semiantis informacijos iš viso plačiojo kultūrinio konteksto... Visa tai yra absoliučiai būtina. Žinoma, reikšminga pažinti pačiam save, kaip asmenybę, savąjį charakterį, atsižvelgti į poreikius, stiprąsias ir silpnąsias savybes, kad galėtum efektyviai ir tau priimtiniausiu būdu dirbti. Tai yra nepaliaujamas, nuolat kintantis procesas, kurį turi reguliariai peržiūrėti. Be atsidavimo, savo darbo meilės, smalsumo, entuziazmo – dideliems koncertams nepasiruoščiau.
Pati labiausiai vertinu autentiškus, savitai įdomius, išskirtinai kūrybingus menininkus, kurie transliuoja savo unikalų balsą ir pasaulio matymą.

Simona Venslovaitė: Neseniai dalyvavau karštoje diskusijoje: ar dirbtinis intelektas (IQ robotas) kada nors galės pakeisti atlikėją? Prisipažinsiu, sparčiai augančios dirbtinio intelekto galimybės, vieno įrenginio gebėjimas kaupti visos žmonijos informaciją mane baugina ir verčia, galvojant apie tolimesnę ateitį, sunerimti: kokią vietą užims mašinos, o kur liks žmonija? Diskusijoje likau tvirtai įsitikinusi, kad mano profesijos niekada negebės perimti kompiuteris, būtent dėl sceninio atlikimo „chemijos“! Gyvas atlikimas yra neatsiejamas nuo improvizaciškumo ir spontaniškumo! Maestro Donatas Katkus savo knygoje „Muzikos atlikimas“ yra rašęs: „Į tą pačią upę dukart neįbrisi, nors vandens cheminė sudėtis ta pati per amžius“.
Manau, šie žodžiai puikiai tinka ir sceninio atlikimo apibūdinimui. Neegzistuoja identiškas kūrinio pakartojimas, nėra dviejų identiškų koncertų. Nusiteikimas, jaudulys, pasiruošimas, akustika, koncertų salės erdvė, santykis su partneriu scenoje, santykis su publika – kas sykį unikalus ir nepakartojamas.
Publikos bei santykio su ja reikšmę supratau ir ėmiau kitaip vertinti tik išgyvenusi Covid-19 viruso sukeltą pandemiją, kada koncertai buvo atliekami be publikos, nebent prieš kameras. Atrodo, nusiteikimas ir pastangos tos pačios, tačiau rezultatas nesulyginamas. Ir kas man pasakys, ką tiksliai atsineša klausytojas, įžengdamas į salę, kad muziko atlikimas iš karto įgauna kitą prasmę, randasi tam tikra abipusė energetika?!
Pati eidama į sceną neleidžiu sau abejoti. Manau, kiekvienas atlikėjas, nepaisant nieko, turi atsinešti į sceną absoliutų įsitikinimą tuo, ką jis daro, ir tuo pačiu nebijoti atsiduoti muzikos tėkmei, vyksmui čia ir dabar, jos improvizaciškumui.

Jūsų asmeninės patirtys leidžia klausti, kokia yra muzikanto tikrovė XXI a. tikrovėje, kiek mūsų gyvenama dabartis yra palanki, palaikanti ir įkvepianti, o galbūt yra priešingai?

Simona Venslovaitė: Klimato kaita, Rusijos karas prieš Ukrainą, tik ką praūžusi pandemija, vis stipriau ir agresyviau į mūsų gyvenimus besibraunanti skaitmeninė kultūra... Galybė veiksnių skatina mus mąstyti, kokią vietą XXI a. užima klasikinis muzikavimas, kiek ir kam jis yra reikalingas, patrauklus, kokia jo misija?
Šiandienis žmogus susiduria su be galo daug dirgiklių. Esame įstrigę vartotojiškumo spąstuose. Kaip atkreipti klausytojo dėmesį ir prisivilioti į tradicijomis persmelktą klasikinio atlikėjo siūlomą koncertą? Ypač, kai jaunimą valdo „Tik Tok“ kultūra, o kapitalizmo smaugiamas darbingo amžiaus žmogus beįstengia rasti vieną minutę „videošutiniui“ ar mechaniškai slinkti vaizdų ir atvaizdų serijas „Instagram“ platybėse... Net ir be galo talentingas muzikantas yra priverstas paklusti marketingo taisyklėms, tampa gerai apgalvotos verslo vadybos strategijos dalimi: „Kur tavo nepriekaištingas „Instagram“ profilis?“; „Ar turi naujausias, nepaprastai meniškas fotosesijos nuotraukas?“; „Kur skambiomis kritikų frazėmis išrašytas internetinis puslapis?“; „Ar įtiksi su savo programa publikai? Juk šių kūrinių nieks nežino!“. Uždavinių išties daug, o ypač, kai viso to vengi ir, būdamas absoliutus intravertas, tenori susitelkti į muziką...
Vis dėlto mes muzikuojame, mąstome ir kviečiame jus į koncertus! Nepaprastai vertinu kiekvieną klausytoją, kasdieninio maratono sūkury radusį net visą valandą, palikusį visus darbus, bėgimą bei rūpesčius ir atėjusį išklausyti manęs.
Šis metas, kaip ir kiekvienas kitas, atlikėją tiek baudžia, užversdamas gausybe uždavinių, tiek apdovanoja galimybe gimti menui, progomis ieškoti vis naujų formų, išgirsti tą pačią, tradicinę muziką moderniame kontekste, pamatyti tradicijos bei identiteto prasmę šiuolaikinėje erdvėje. Galbūt tradicinį koncertą sujungti su vizualizacija, o „Instagram“ pagalba siųsti klausytojui žinutę apie artėjantį renginį!

Veronika Kopjova: Visiškai pritariu Simonai. Šių laikų muzikui nebepakanka būti puikiam savo instrumento profesionalui. Šiandien reikalinga daugybė kitų sričių žinių: psichologijos, verslo vadybos, renginių organizavimo, socialinių medijų išmanymo ir valdymo... Kompetencijų laukas labai išsiplėtė, kas yra be galo įdomu, bet kartu tai yra didelis iššūkis.

Jūsų kūrybinė partnerystė-draugystė plėtojasi jau beveik dešimtmetį, pasidalinkite, ką Jums reiškia Jūsų duetas? Jo akivaizdoje – kas smuikui yra fortepijonas, kas fortepijonui yra smuikas?

Simona Venslovaitė: Veroniką Kopjovą savo gyvenime vadinu lemtingu žmogumi. Nuo pat pirmųjų pažinties akimirkų įvyko mūsų tarpusavio santykio chemija. Žaviuosi ja ne vien kaip puikia atlikėja, nenumaldoma entuziaste ir pozityvumo įsikūnijimu, bet ir kaip žmogumi, kuris tapo man tikru draugu! Ak, jau dešimt metų praėjo, o jausmas, kas sykį susitinkant repetuoti, toks šviežias! Atrodo, kad mes dar vis tos pačios studenčiokės, su didžiuliu entuziazmu beieškančios tos tobuliausios interpretacijos. Visada laukiu mudviejų repeticijų! Jos mane įkvėpia, gerai nuteikia ir įprasmina mano individualų namie padarytą darbą! Visi šie metai ir indėlis į mūsų santykius man yra didžiulė vertybė! Mudviejų patirtys ne vien atvedė mus prie šio ilgamečio projekto – įrašyti visą lietuvišką repertuarą smuikui ir fortepijonui, bet ir brandino mus kaip menininkes.
Kartą Gidonas Kremeris pasidalijo savo mintimi, jog gali kartu muzikuoti su geriausiais pasaulio muzikais, bet, jei ansamblis kartu nekvėpuos, muzikai nejaus vienas kito, ansamblis neskambės. Su Veronika patiriu tikrąjį kamerinį muzikavimą. Ji mane pirmiausia išmokė klausytis. Nepraleisti pro ausis nė vienos harmonijos, išgirsti, ypač šiuolaikinėje muzikoje, net labiausiai užslėptą temą. Aš drauge mokiausi imituoti ir įsilieti į fortepijono neretai tirštos faktūros glėbį. Kartu muzikuodamos siekiame, kad mudviejų instrumentai susilietų, o klausytojas girdėtų vientisą muzikos audinį. Tik su šiuo žmogumi ryžtuosi imtis gyvenimo projekto!

Veronika Kopjova: Mūsų bendradarbiavimas ir draugystė man reiškia nepaprastai kūrybingą, entuziastingą, gyvybingą, dinamišką muzikinės kūrybos raiškos procesą. Abi esame smalsios, entuziastingos muzikantės, atviros naujovėms, tad nebijome bandyti to, ko visai nepažįstame. Taip pat ir interpretuodamos – be atvangos svarstome, bandome, ieškome naujų, neįprastų sprendimų, eksperimentuojame, ginčijamės, plečiame raiškos galimybes. Repetuodama su Simona jaučiuosi kūrėja, darbas su ja mane visada itin praturtina. Tarytumei žengiu žingsnį už esamų įprastumo ribų, patiriu kūrybinę pilnatvę. Ypatingai vertinu Simonos kūrybingumą – ji kupina idėjų tiek rinkdamasi kūrinius naujoms programoms, tiek dirbdama su jau, rodos, paruoštų programų kūrinių interpretacijomis. Ji turi tiek fantazijos, pasižymi autentiška išraiška, savita garso ekspresija; jos griežimą atpažinčiau iš tūkstančio kitų! Simona – unikali smuikininkė.
Manau, jog mūsų duetas yra labai įdomus. Viena vertus, esame panašios, kita vertus – labai skirtingos, tad viena kitą puikiai papildome.

XX a. lietuvių kompozitorių sonatų smuikui ir fortepijonui įrašų skambesys suponuoja klausti, prašyti pasidalinti kiekvienai Jūsų artimiausiu, netikėčiausiu, daugiausia dvasinių ir fizinių jėgų pareikalavusiu, siela atliepti pakvietusiu kūriniu ar keletu jų. Galbūt bendrąja prasme aptarkite albumą, jo gimsmo idėją, įrašymo procesą, juolab tai vyko ypatingoje vietoje, galima teigti, tikriausioje Lietuvos muzikos meno Mekoje – Paliesiaus dvare.

Simona Venslovaitė: Idėją suformavo nuosekliai dėliojęsi įvairūs veiksniai, jie mus atvedė prie šio albumo.
Visada buvau „Knysliukas“, mėgęs kapstytis archyvų stalčiuose. Mane itin traukė nežinomas repertuaras! Kokia muzika slypi apdulkėjusiose ranka rašytose natose? Visiška mistika!
Atsidariusi lietuvių kompozitorių kūrinių smuikui ir fortepijonui stalčių radau turtingą repertuarą! Šiandien mano sąraše puikuojasi net apie du šimtai kūrinių! Tačiau jų natos išsibarsčiusios po skirtingus archyvus arba tiesiog guli kompozitorių anūkų spintose. Pavyzdžiui, mūsų įrašytos Povilo Dikčiaus sonatos natas radau Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, išleistas „Vagos“ leidyklos! Žinoma, po to laukė pačių įrašų paieška, o ji nebuvo lengvesnė! Tai dovanojo puikią progą vėl klausytis legendinių Lietuvos smuikininkų, išgirsti jų interpretacijas. Tačiau įrašai „užkonservuoti“ dar vinilinėse plokštelėse, yra bene keturiasdešimties metų senumo, tikrai neprieinami jokiam užsienio klausytojui ar plačiajai Lietuvos visuomenei. Nenuvertinu taip pat ir emocinės šio projekto reikšmės! Atsiskyrimas nuo Tėvynės, jos ilgesys, noras „pasigirti“ ir užsienio klausytojui mūsų muzika. Visa tai suformavo idėją įrašyti albumą.
Atviraudama apie netikėtumus, galiu pasidalinti, kad, pasirinkusios šį šešetuką, iš pradžių neturėjome gaidų! Kada, jau patvirtinus projektą, ėmėmės darbo, su Veronika buvome gerokai nustebintos visų sonatų sudėtingumo! Tiek technine, tiek emocine prasme. Jos reikalauja puikaus techninio pasirengimo, meistriško instrumento valdymo, virtuoziškumo, fantazijos, formos suvokimo!
Kiečiausiu riešutėliu pavadinčiau Juozo Gruodžio sonatą. Aukščiausio meistriškumo reikalaujantis kūrinys, technine prasme prilygstantis žymiajai Richardo Strausso sonatai. Šis kūrinys neabejotinai reikalauja laiko. Jį atlikus, reikia pailsėti ir vėl kartoti, groti tarytum nauju žvilgsniu regint.
Išties kiekviena sonata turi savitą sudėtingumą, apmąstymų erdvę, ieškant būdų, kaip suformuoti ir išgauti jos unikalų skambesį. Štai Viktoro Banaičio komponavimo mozaikiškumas gali tapti atlikėjui tikrų tikriausiais spąstais. Sonata jau įrašyta, o man vis kyla nauji vaizdiniai, kaip ją galėčiau atlikti. Juliaus Juzeliūno sonata su savo „demonišku“ finalu ir be galo sudėtingu štrichu gali ne vienam smuikininkui pakišti koją. Lietuvos klausytojui žinomiausia turbūt yra Stasio Vainiūno sonata. Ačiū likimui, kad turėjau galimybę šią sonatą pažinti dar studijų laikais, dirbant su profesore Audrone Vainiūnaite. Būtent ji padėjo man pajusti šio kūrinio dvasią... Sonatų šešetuko atradimu įvardinčiau Justino Bašinsko bei Povilo Dikčiaus sonatas. Bašinsko kompaktinėje vienos dalies sonatoje galima rasti tiek virtuoziškų smuiko bei fortepijono solo, tiek sulaikytai slenkančių pasažų, tiek šostakovičiško patoso.
Pats įrašymo procesas pareikalavo visų mudviejų jėgų. Prieš įrašydamos albumą, savaitę intensyviai repetavom. To mums taip reikėjo! Pandemijos periodu susidūrėme su nemažais iššūkiais, nes visgi mudvi gyvename skirtingose šalyse. Dėl Covid-19 tvarkos Veronikai teko, atvykus pas mane repetuoti, karantinuotis. Man taip pat prireikė specialių dokumentų, kad galėčiau įvažiuoti į kitą šalį.
Šešios milžiniškos sonatos įrašytos per puspenktos dienas! Beprotystė, o kartu palaima. Paliesiaus dvare supo pakili nuotaika, miško šlamesys diktavo pačias teisingiausias interpretacijas.
Negaliu nepaminėti žmogaus, kurio niekas nemato, o jis šiame projekte atliko didžiulį darbą. Tai projekto vadovė Beatričė Blotnytė, kuri ne tik meistriškai parengė visą projektą, bet ir viso proceso metu kovojo, kad Covid-19 grėsmė nesutrukdytų repetuoti, ji ruošė visus reikalingus dokumentus, o mūsų viešnagę įrašant sonatas pavertė tikriausia švente.

Veronika Kopjova: Iš visų bendrų projektų man šis yra neabejotinai pats sudėtingiausias ne tik programos kompleksiškumu, bet ir mūsų kelionės rezultato link sudėtingumu. Buvo tiek įvairiausių trukdžių, kad atrodo tiesiog komiška. Pradedant netikėtai užklupusia ir visus planus griovusia Covid-19 viruso sukelta pandemija, baigiant traukinių steikais vos ne kiekvienąkart keliaujant repetuoti į Vokietiją. Simonai tai priminė filmą „Adomo obuoliai“, kur paprasčiausią užduotį lydėjo, rodos, neįveikiamos kliūtys.
Šie įrašai mums buvo išties labai nelengvas uždavinys. Jie yra daugelio metų bendro darbo ir svarstymų rezultatas. Visada labai noriai drauge grojame lietuvišką muziką. Džiaugiamės kiekviena galimybe ją pristatyti Europos publikai. Seniai esame susidariusios lietuvių kompozitorių kūrinių smuikui ir fortepijonui sąrašą. Troškome groti jų daugiau, galbūt net įrašyti. Kartą Simona tiesiog ėmė ir paskatino išpildyti ilgai nešiotą svajonę. Džiaugiamės, kad mūsų Alma Mater – Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei projekto vadovė Beatričė Blotnytė palaikė mūsų idėją ir padėjo ją įgyvendinti.
Repertuarą rinkomės paisydamos savų interesų: kas mums nežinoma, kas smalsu, kas traukia arba ką seniai norėjome išmokti. Pavyzdžiui, labai mėgstu Stasio Vainiūno muziką, gerai jaučiuosi ją grodama, tad imtis jo sonatos pageidavau aš. Ypatingas albumo kūrinys – Juozo Gruodžio sonata, tai – pirmasis lietuviškas šio žanro kūrinys. Fantastiška sonata! Tikrai pati didžiausia, techniškai sudėtingiausia albumo kompozicija. Sakyčiau, tai mano pats mėgstamiausias kūrinys. Esu sužavėta šios muzikos, jos turtingų, spalvingų harmonijų ir netikėtų jų vingių, faktūros sodrumo, o kartu – žaismės. Labai ryškios, įdomiai harmonizuotos liaudies dainų citatos. Praėjus trylikai metų po Juozo Gruodžio, sonatą smuikui ir fortepijonui parašė taip pat Leipcige studijavęs Kazimieras Viktoras Banaitis. Visiškai kitos estetikos bei išraiškos priemonių kūrinys!
Kadangi abi labai mėgstame modernią muziką ir daug jos atliekame, mums labai įdomūs buvo Julius Juzeliūnas, Justinas Bašinskas bei iki tol mums visai nežinomas Povilas Dikčius. Panašaus laikotarpio kompozitoriai, bet labai skirtingos muzikos kalbos kūrėjai.
Kai kurių kūrinių įrašai yra 30–40 metų senumo ir atitinkamos interpretacijos estetikos, o kai kurių visai nėra. Tad ir mūsų interpretacijų ieškojimai prasidėjo nuo švaraus popieriaus lapo. Šiam projektui skyrėme labai daug sutelkto darbo valandų, kūrybinio atsidavimo, širdies. Jaučiamės tiesiog palaimintos galimybės dirbti kartu su Viliumi Keru magiškoje vietoje – Paliesiaus dvare. Tai yra absoliučiai ypatingos auros vieta. Tobulos darbo ir gyvenimo salygos tiesiog pribloškė – puikus fortepijonas, išskirtinės akustikos salė, tikro lietuviško dvaro dvasia alsuojantis viešbutis, gardus, kokybiškas maistas ir, žinoma, gamta. Tiesiog pasaka! Savaitė natūraliai autentiškos gamtos apsuptyje mus labai įkvėpė kūrybiniame procese.
Šio projekto nebūtų pavykę įgyvendinti be svarios partnerių pagalbos: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kuri inicijavo ir iš dalies finansavo albumo įrašymo projektą; Beatričė Blotnytė, projekto vadovė, „nuvertė kalnus“ viską sustyguodama. Niekaip nebūtų pavykę be svaraus finansinio Lietuvos kultūros tarybos įnašo tiek rengiant įrašus, tiek albumo leidybos procese. Tai suprantame kaip liudijimą, kad šis projektas yra svarbus ne tik mums, bet visai Lietuvai! Taip pat dėkojame Juozo Karoso labdaros ir paramos fondui bei „Musica Vitale“ agentūrai prisidėjus prie albumo leidybos. Na, o galimybę surengti priistatymo koncertus suteikė Vilniaus rotušė ir Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus koncertų salė. 
Belaukiant, kada bus galima klausytis albumo, o taip pat, ypač koncertuose gyvai patirti kūrinių skambesį, prašyčiau pakviesti klausytojus, kam nusiteikti, ko tikėtis ar, priešingai, nesitikėti? Tęsiant mintį, klaustina, bendrąja prasme, ką Jums reiškia klausytojas, ką jam būtent šiais kūriniais norėtumėte ištarti, kokią žinią perduoti, kur, į ką ir kodėl pakviesti muzikos kalbà?

Veronika Kopjova: Publika yra neatsiejama kūrybinio proceso dalis. Groti publikai yra visiškai kita patirtis nei užsidarius salėje repetuoti vienoms. Bent viena pora klausančių ausų jau keičia visa. Užsimezgus kontaktui su publika, įvyksta nenupasakojamas stebuklas, energetiniai mainai. Dėmesinga, atvira publika mus išlaisvina, pakylėja, įkvepia dalintis tuo, ką turime geriausio, leidžia scenoje pasireikšti spontaniškumui ir akimirkos kūrybai, o klausytojai salę palieka išgyvenę taip pat unikalias būsenas, palytėti nematomos, tačiau stiprios muzikos galios. Rengdamos įrašus nuolat galvojome ir apie kompozitorius, ir apie publiką – su didžiausia atsakomybe, itin preciziškai dirbome su muzikiniais tekstais, siekdamos kuo labiau priartėti prie kompozitoriaus minties, ieškojome interpretacinių sprendimų, kurie leistų klausytojams pateikti apgalvotus ir subrandintus, o kartu natūralaus, nuoširdaus, unikaliai mūsų skambesio šio repertuaro kūrinius. Labai norisi, kad ši muzika atrastų savus klausytojus.
Vienas esminių albumo išskirtinumų yra tai, kad mūsų įrašyti kūriniai yra ne tik itin retai atliekami, bet ir arba senokai įrašyti ir sunkiai pasiekiami, arba kūriniai išvis nebuvo įrašyti anksčiau, bent mums nepavyko rasti įrašų. Galima sakyti, tai viena priežasčių, kodėl būtent toks albumo kūrinių repertuaras. Nuoširdžiai kviečiame klausytojus nepraleisti unikalios progos susipažinti su šia mūsų širdims itin artima muzika.
Šis projektas gimė mums jau kurį laiką gyvenant skirtingose Europos valstybėse. Galima sakyti, iš ilgesio gimtinei, jos „skambesiui“. Kviesime klausytojus žvilgtelėti į Lietuvos akademinės muzikos istoriją, sonatos smuikui ir fortepijonui žanro ištakas bei evoliuciją. Spalvinga programa, pristatanti XX a. skirtingų laikotarpių kompozitorių sonatas, leis tarytum patirti šio žanro gimsmą, vystymąsi, transformaciją. Išgirsime, kokios skirtingos išraiškos muziką kūrė net ir panašiu laiku gyvenę kompozitoriai. Tačiau visgi kompozitorius vienija siekis – muzika išsaugoti etninę tapatybę ir tautinį išskirtinumą, jungiant būdingąsias tradicines lietuvių muzikos intonacijas, net liaudies dainų citatas su to meto šiuolaikinėmis išraiškos priemonėmis. Tai ir mums leidžia patirti bendrystę su albume pristatomų kūrinių autoriais. Trokštame įamžinti ir pasaulio publikai pristatyti absoliučiai unikalios išraiškos lietuvių kompozitorių kūrybą, perduoti tai ateities kartoms. Tai, manau, ypač svarbu ir vertinga šiais globalizmo laikais. Ateityje svajojame įrašyti ir kitus kūrinius, skirtus smuiko ir fortepijono duetui, o taip pat užsakyti naujų mūsų dienų kompozitorių kūrinių.
Tad kviečiame drauge atrasti retai grojamą, tačiau nepaprastai įdomų ir vertingą repertuarą, kartu patirti atradimo džiaugsmą.

Simona Venslovaitė: Lietuviškoje akademinėje muzikoje lietuviškumo nepaslėpsi. Tiek ankstyvuose opusuose, tiek modernioje šio žanro literatūroje vienokia ar kitokia forma prasiveržia lietuviškoji autentika. Kartais pakanka mažosios tercijos motyvo ir kūrinys iš karto paskleidžia lietuviškąją melancholiją. Ypač tai ėmiau girdėti, kada išvykau iš gimtinės ir panirau į skirtingų tautybių kompozitorių užkoduotus savitus identitetus. Nesvarbu, kurią albumo sonatą bepaimčiau, man ji skamba Lietuvą!
Jau pirmosios Viktoro Banaičio sonatos frazės atveria duris į XX a. pradžią. Medinis dailus namelis, aplink laukai, netoli ošiantis miškas... ir motinėlė, pirmaisiais smuiko garsais sūpuojanti lopšelį ir niūniuojanti lopšinę... O toliau miško aidai, gamta, beribėmis lygumų platumomis aidi liaudies daina... Antroje dalyje ostinatinė ritmika, imituojanti mūsų folklorą. Nors Juozo Gruodžio muzikinė kalbà labai romantinė ir ekspresyvi, lietuvių liaudies temas sutinkame kiekvienoje dalyje. Šis kūrinys tarytum davė pradžią vėlyvesnei šio žanro literatūrai. Juliaus Juzeliūno sonatoje lietuviškiausia vadinčiau antrąją dalį. Sudėtinga melodika, dideli intervalų šuoliai, įmantrus formavimas vis kitaip varijuojamų motyvų, tačiau kartu daug erdvės, visiška ramybė, tarsi spengia garsuose absoliuti tyla... tas plynas laukas, žemės spalva, šalčio kvapas, atšiaurumas... Stasio Vainiūno sonatos finale girdime sutartinę! Tačiau šioje sonatoje lietuviškumas man kal̃ba labai netiesiogine kalbà. Turbūt būtų sunku suprasti šią sonatą be tuometinio politinio ir dvasinio konteksto. O kur dar tuo metu egzistavusi cenzūra! Koks kompozitoriaus meistriškumas išlikti autentiškam ir perteikti tuometę dvasinę būseną. Netgi Justinas Bašinskas savo niūrioje sonatoje meistriškai įkomponavo lietuvių sutartinės ostinatinę ritmiką! O jeigu neieškosime tiesioginių folkloro struktūrų, jo lietuviškumą matysime visai kitur. Būsenoje, sąstingio epizoduose, beviltiškume, chaose. Juk tai irgi mūsų istorija. Be kaukių ir atvira verkiančia širdimi... Štai Povilas Dikčius sugebėjo lietuviškumą žavingai išeksponuoti dodekafoniniais užmojais. Na, ir kur tau be sutartinės! Tačiau čia jos reikia paieškoti kaip geram detektyvui!
Prieš atsiverčiant natas ir pradedant mąstyti apie sonatų interpretaciją, man pirmiausia reikėjo atsikratyti susidaryto perklausytų įrašų įspūdžio. Gerbiu ir žaviuosi kiekvienu atlikėju, kurio įrašus radau, tačiau imdamasi darbo norėjau šią muziką suprasti savaip, išgirsti naujai. Kaip kal̃ba ši muzika būtent mūsų lūpomis.
Man, kaip smuikininkei, buvo svarbu atsikratyti lietuviškoje smuiko mokykloje įsišaknijusios rusiškos grojimo manieros modelių. Stengiausi imituoti liaudies dainas, girdint jas dainuojantį žmogaus balsą. Priartinti smuiko skambesį prie gamtos skambesio. Surasti rezonansą su kiekviena kompozitoriaus išsakyta mintimi.

Pokalbio pabaigoje Jūsų žodžiai, linkėjimas muzikų bendruomenei – kūrėjams, atlikėjams, patyrėjams, muzikos menui, sau pačioms iš praeities apie dabartį ateitin – „...“.

Veronika Kopjova: Kūrėjams, atlikėjams, publikai ir pačiai sau linkiu drąsos ieškoti ir atrasti, bandyti, klysti ir vėl ieškoti sprendimų – ekperimentuoti... Noriai leistis į kūrybines bendradarbiavimo patirtis, būti atvirai supančiam pasauliui, jo siūlomoms naujovėms... Smalsiai išbandyti naujus kelius ir takelius... Ieškoti savo unikalaus balso, jį manifestuoti širdimi siekiant svajonių!

Simona Venslovaitė: Šiuo projektu norime ne vien gaivinti brangųjį lietuviškos muzikos palikimą, tačiau ir pakviesti tiek lietuvių muzikus, tiek galbūt su muzika tiesiogiai nesusijusius muzikos mylėtojus likti mūsų pačių ištakoms bei kultūrai neabejingiems. Ji išties nuostabi, netgi su visais jos trūkumais ir netobulumais. Tai mūsų ištakos, identitetas, veidas bei ateitis. Visa to linkėdama, tariu: „Tegul muzika kal̃ba pati už save“.