„The European Pop Orchestra“: kai klasika susitinka su popmuzika

Šį kartą svarbiausia pakeisti patį straipsnio žvilgsnį. Ne Guido Dietereno šlovės istorija, o orkestro meninė koncepcija ir joje muzikuojantis Lietuvos muzikų sąjungos narys Kaunas. André Rieu palikčiau kaip istorinį atskaitos tašką, bet ne pagrindinį herojų.

Gruodžio 22 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje pirmą kartą Lietuvoje koncertuos olandų dirigento ir smuikininko Guido Dietereno vadovaujamas „The European Pop Orchestra“. Programoje „Kalėdų šou: kai klasika pokštauja!“ susitiks simfoninio orkestro skambesys, popmuzika, rokas, kino melodijos, operinis vokalas ir sceninis humoras. Tai kolektyvas, kurio veiklos pagrindas – ne atskirų muzikos žanrų demonstravimas, o jų jungimas į vientisą muzikinį reginį.

„The European Pop Orchestra“ istorija prasidėjo nuo Guido Dietereno siekio orkestrinę muziką priartinti prie platesnės publikos. Dar prieš suburdamas savo kolektyvą jis grojo pirmuoju smuiku André Rieu orkestre. Ši patirtis neabejotinai leido iš arti pažinti orkestrinio reginio galimybes, tačiau Dieterenas pasirinko kitą kryptį.

André Rieu koncertuose svarbią vietą užima valsų tradicija, romantizuota Vienos muzikinė atmosfera ir teatrališkas bendravimas su publika. Dieterenas orkestrą priartino prie popmuzikos grupės, išplėtė repertuarą roko, kino muzikos ir šiuolaikinių populiariųjų dainų aranžuotėmis. Jo pasirinkta formulė – pop meets classic – remiasi mintimi, kad simfoninis orkestras gali ne tik atlikti skirtingų žanrų muziką, bet ir tapti jų susitikimo vieta.

Guido Dieterenas gimė 1974 m. Nyderlandų Limburgo regione, muzikų šeimoje. Jo prosenelis, senelis ir tėvas buvo dirigentai. Pats Guido studijavo Maastrichto konservatorijoje, anksti pradėjo koncertuoti kaip smuikininkas ir orkestro koncertmeisteris, vėliau ėmėsi dirigavimo, aranžavimo ir kompozicijos.

1998 m. kartu su vaikystės draugu, klavišininku Falco Borsboom, jis pradėjo kurti savarankišką orkestrinį projektą. Taip atsirado „Guido’s Orchestra“, ilgainiui išaugęs į tarptautinį kolektyvą „The Maestro & The European Pop Orchestra“.

Per daugiau kaip ketvirtį amžiaus orkestras koncertavo Europoje, Kinijoje ir Šiaurės Amerikoje, rengė televizijos programas, įrašinėjo kompaktines ir vaizdo plokšteles. Projekto pristatymo duomenimis, jo koncertus gyvai matė daugiau kaip 2,7 milijono žiūrovų.

Tarptautinę veiklą liudija ir bendradarbiavimas su Andrea Bocelli, Lioneliu Richie, Diana Ross, grupe „Simply Red“, DJ Afrojacku, Alessandro Safina, Marco Borsato ir kitais atlikėjais. Ypač reikšmingi buvo Nyderlanduose ir Belgijoje rengti „Symphonica in Rosso“ koncertai, kuriuose orkestras tapo didžiulių areninių programų muzikiniu pagrindu.

Tokiuose renginiuose simfoninis orkestras nebeveikia vien kaip solistui pritariantis kolektyvas. Jo instrumentų spalvos, harmoninis ir ritminis potencialas naudojami kuriant naują populiariosios muzikos skambesį. Styginiai gali suteikti roko baladei simfoninį mastą, variniai pučiamieji – išryškinti ritminę energiją, o mušamieji ir elektroniniai instrumentai – priartinti orkestrą prie šiuolaikinės popmuzikos.

Tačiau vien aranžuoti populiarias melodijas simfoniniam orkestrui nepakanka. Tokios programos meninė vertė priklauso nuo to, ar skirtingi muzikiniai sluoksniai sudaro įtikinamą visumą, ar orkestras išsaugo savarankišką muzikinį vaidmenį ir ar sceninis reginys neužgožia pačios muzikos.

Būtent čia atsiranda vienas įdomiausių Dietereno pasirinktos krypties klausimų: kaip išsaugoti profesionalaus orkestro meninę kokybę, kai koncertas sąmoningai kuriamas kaip didelio masto pramoginis reginys?

„The European Pop Orchestra“ atsakymo ieško jungdamas skirtingas atlikimo tradicijas. Akademinio orkestro muzikantai turi prisitaikyti prie popmuzikai būdingos ritminės pulsacijos, kitokios artikuliacijos, amplifikacijos ir sceninio bendravimo. Kartu iš jų reikalaujama išlaikyti ansamblinį tikslumą, intonacijos kultūrą ir gebėjimą greitai keisti muzikinį charakterį.

Svarbi „The Maestro“ koncepcijos dalis – paties dirigento vaidmuo. Guido Dieterenas nėra vien muzikiniam atlikimui vadovaujantis asmuo. Jis griežia smuiku, kalbasi su publika, įsitraukia į scenines situacijas ir nevengia humoro. Koncertuose muzikinis vyksmas gali netikėtai pasikeisti: iškilmingą orkestro epizodą pakeičia šokio ritmas, lyrinę melodiją – žaisminga improvizacija ar teatrališkas pokštas.

Tačiau tokia laisvė scenoje reikalauja itin tikslaus pasirengimo. Netikėtumas žiūrovui dažnai būna kruopščiai suplanuotas muzikantų ir kūrybinės komandos darbas. Skirtingų žanrų sandūroje ypač svarbūs tempo pokyčiai, muzikiniai perėjimai, solistų ir orkestro tarpusavio reakcija.

Dietereno projektuose svarbus ir vizualusis reginio sluoksnis. Šviesa, vaizdo projekcijos, sceninis judesys ir atlikėjų bendravimas su publika tampa neatsiejama koncertų dalimi. Vienam „McDonald’s“ reklamos projektui buvo suburtas maždaug šimto muzikantų ir dainininkų kolektyvas, panaudotas didžiulis choras ir 40 metrų ekranas. Visa muzika buvo atliekama gyvai, diriguojant Dieterenui.

Daugiau kaip du dešimtmečius scenoje jį lydi žmona, soprano solistė Wendy Kokkelkoren. Jų kūrybinė partnerystė prasidėjo 2001 m., kai Guido susipažino su jauna operos dainininke, kurios balsas netrukus tapo svarbia orkestro skambesio dalimi. 2006 m. jie susituokė.

Wendy Kokkelkoren Maastrichto konservatorijoje studijavo dainavimą ir operą, dalyvavo „Opera Zuid“ spektakliuose, tarp jų – Mozarto „Figaro vedybose“, Verdi „Rigolete“ ir Monteverdi „Orfėjuje“.

Jos klasikinis vokalinis pasirengimas suteikia „The European Pop Orchestra“ programoms dar vieną spalvą. Operinis balsas čia susitinka su populiariosios muzikos aranžuotėmis, o vokalinė kantilena – su ritmine orkestro energija. Guido ir Wendy scenoje kuria ne tik muzikinę, bet ir teatrinę partnerystę, kurioje svarbūs abiejų atlikėjų charakteriai ir tarpusavio bendravimas.

2024 m. „The Maestro & The European Pop Orchestra“ paskelbė apie bendradarbiavimą su JAV visuomeninės televizijos tinklu PBS. Buvo numatyta transliuoti šešias valandas koncertinių programų, o projekto „YouTube“ kanalas tuo metu buvo sukaupęs beveik 75 milijonus peržiūrų ir daugiau kaip 200 tūkstančių prenumeratorių.

Šie skaičiai rodo ne vien projekto populiarumą. Jie atskleidžia, kaip pasikeitė orkestrinės muzikos sklaidos galimybės. Koncertas nebėra susietas tik su viena sale ar vienu vakaru – televizijos transliacijos ir interneto platformos leidžia pasiekti klausytojus, kurie galbūt niekada neapsilankytų tradiciniame simfoninės muzikos koncerte.

Gruodžio 22 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje rengiamas „Kalėdų šou: kai klasika pokštauja!“ pratęs šią koncepciją. Kartu su „The European Pop Orchestra“ pasirodys Wendy Kokkelkoren ir kiti vokalo solistai. Programoje numatytos specialios šventinės aranžuotės, įvairių žanrų muzika ir didelio formato sceninis reginys.

Lietuvos publikai tai bus pirmoji galimybė gyvai susipažinti su Dietereno orkestro veiklos principais. O Lietuvos muzikų bendruomenei – proga išgirsti ir savą muzikantą tarptautiniame kolektyve, kuriame akademinis meistriškumas derinamas su visai kitokiais sceninės raiškos reikalavimais.

Ar tokia muzikos ir reginio sąjunga atveria naujas orkestro galimybes, ar pirmiausia suteikia naują pavidalą populiariajai pramogai? Vienareikšmio atsakymo nėra. Tačiau Guido Dietereno pasirinktas kelias įdomus jau vien tuo, kad jis neatsisako simfoninio orkestro tradicijos, o ieško jai vietos šiuolaikinėje koncertų kultūroje.

Ir galbūt svarbiausia čia ne tai, kiek žiūrovų surenka „The Maestro“, o tai, kad jo scenoje orkestras nėra praeities muzikos saugotojas. Jis tampa gyvu, nuolat besikeičiančiu kolektyvu, kuriam klasikinis išsilavinimas suteikia galimybę laisvai judėti tarp skirtingų muzikos pasaulių.